Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas n ustatė:

Anot pareiškėjo, dėl to, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas neleistinomis sąlygomis, jis patyrė didelius dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 1 000 Eur.

Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Be to, paaiškino, kad vyrams muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį ir tai taip pat atitinka nustatytus reikalavimus. Suimtiesiems kiekvieną mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Sudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius.

Lukiškių TI-K pabrėžė, kad teisės aktai nustato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2 298. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė sudaro 2 856 kcal. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistajam gauti pašto arba perduodamą maisto produktų siuntinį.

Lukiškių TI-K nurodo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti gryname ore vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.

Paaiškino, kad gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai Lukiškių TI-K nenaudojami.

Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, taip pat pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. liepos 30 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. liepos 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 25 paras (nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2016 liepos 24 d. imtinai). Iš duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose nebuvo mažesnis nei 3,6 kv. m., taigi šiuo aspektu pažeidimo faktas nenustatytas.

Kamerų higienos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Pareiškėjas skundžiasi nuolatiniu kamerų apšvietimu, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog HN 134:2015 reglamentuoja bendrą gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą ir nedraudžia naktinio kameros apšvietimo. Tuo tarpu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.6, 13.8, 16.7 p. įtvirtina, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad visiškas apšvietimo nakties metu nebuvimas neužtikrintų Lukiškių TI-K pareigūno atliekamų stebėjimo funkcijų tinkamo vykdymo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skundo argumentai yra prieštaringi, nes toliau skunde pareiškėjas teigia, kad naktį kamerose elektros apskritai nėra.

Taisyklių 16.9 p., be kita ko, nustatyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Taigi langų su grotomis įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus ir negali būti pripažįstama teisės aktų pažeidimu, ar Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas teigia, kad jam trūko tualetinio popieriaus, dantų pastos, skutimosi peiliukų. Pažymėtina, kad nuteistųjų ir suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), pagal kurias nuteistiesiems vyrams kas mėnesį išduodamas 1 ritinėlis tualetinio popieriaus. Dantų pasta bei skutimosi peiliukai nuteistiesiems neišduodami, o tai, kad pareiškėjui tualetinio popieriaus nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį.

Pareiškėjas mano, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turi praleisti lauke, tačiau pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Pagal SVĮ 29 str. 1 d. suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl argumentai dėl 8 val. trukmės pasivaikščiojimų suteikimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįsti ir nusiskundimai dėl naudojimosi dušu tvarkos. HN 134:2015 44 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, taigi Lukiškių TI-K neprivalo leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems praustis po dušu dažniau. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktas (b. l. 27–29) taip pat įrodo, jog HN 134:2015 44 p. reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl pareiškėjo nurodomi prausimosi galimybių ribojimo pažeidimai nenustatyti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala, pasireiškusi sveikatos žalojimu, kilo ir dėl asbesto naudojimo pastato konstrukcijose. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl asbesto padaryta žala jo sveikatai, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad asbesto yra Lukiškių TI-K kanalizacijoje, nepaaiškino, kokiu būdu nustatė šią nurodomą aplinkybę, tuo tarpu Lukiškių TI-K teigia, kad draudžiamų statybinių medžiagų, kuriose yra asbesto, nenaudoja, taigi darytina išvada, kad pažeidimo bei žalos faktas šiuo aspektu nėra įrodytas.

Anot pareiškėjo, jam buvo duota nešvari patalynė, nors HN 76:2010 42 p. įtvirtinta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Jau minėtame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte (b. l. 27–29) nurodyta, kad skalbinių tvarkymo bei minkštojo inventoriaus dezinfekavimo pažeidimų nenustatyta. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjui sudaryta tinkama galimybė gauti švarią patalynę, todėl nusiskundimai nešvaria patalyne vertintini kritiškai. Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog minėtas patikrinimo aktas taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K nuolat atliekami kenkėjų naikinimo darbai.

Teismas kritiškai vertina ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo maitinimo. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K teigimu, vyrų paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, pagal kurias nedirbančio vyro paros maisto energetinė vertė turi būti ne mažesnė 2 298 kcal. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokiu būdu pats nustatė maisto energetinė vertę, taigi nepateikė įrodymų dėl per mažos maisto energetinės vertės, todėl jo teiginiai dėl nepakankamo maitinimo atmestini. Be to, pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas norėjo pavalgyti daugiau, nei nustatyta, pagal teisės aktus, jis galėjo maisto prekių papildomai įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje už asmenines lėšas.

Pareiškėjas skundžiasi netinkama kamerų ventiliacija. Pagal HN 134:2015 17 p. reikalavimus gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas sprendžia, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes Lukiškių TI-K kamerose yra langai.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lukiškių TI-K kameros avarinės būklės. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra per daug nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė, konkrečių jo įvardijamos būklės aplinkybių, dėl to jam kilusių padarinių, taigi nėra galimybės nustatyti pareiškėjo nurodomo pažeidimo minėtu aspektu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iš visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų pasitvirtino tik vienas – privatumo neužtikrinimas sanitarinėse patalpose.

Pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tik iš dalies buvo tinkamai užtikrintas) bei į aplinkybę, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 str. Pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su tinkamu privatumo užtikrinimu sanitarinėse patalpose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. G. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su tinkamu privatumo užtikrinimu sanitarinėse patalpose.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.