- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-20
- Bylos Nr.
- eI2-46-644/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01751-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Audrius Grauželis (pirm.), Janina Vitunskienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracija
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. skundu (2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo dalis, kuri priimta nagrinėjimui) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)2-2277; 2) Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos sumokėti pareiškėjui susidariusią socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo kada pareiškėjas faktiškai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl socialinės išmokos D. S. ir nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d. už 15 mėnesių, kuri yra 4470 Eur; 3) Įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją sumokėti / pervesti pareiškėjui už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol D. S. faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir pažymėjo, kad 2018 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas išmokėti jam 4470 Eur socialinės išmokos skolą, kuri susidarė už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. bei mokėti pareiškėjui 400 Eur/mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Tačiau atsakovas 2018 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (33.205)2-2277 pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymo netenkino motyvuojant tuo, kad socialinės paramos skyrimą reglamentuoja teisės aktai, o savivaldybei nėra suteikta teisė nustatyti ir išmokėti kitokias socialinės paramos sumas nei nustato įstatymas. Nesutikdamas su atsakovės sprendimu pareiškėjas nurodo, kad valstybės nustatytos socialinės išmokos yra labai mažos ir neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų, todėl turi būti padidintos iki 400 Eur/mėn., t. y. tiek, kiek minimaliai reikalinga suaugusiam asmeniui jo būtiniems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį. Pažymėjo, kad 4470 Eur socialinės išmokos skola už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. susidarė negautą 298 Eur/mėn. (400 Eur – 102 Eur) socialinę išmoką padauginus iš kalendorinių mėnesių skaičiaus (298 x 15 = 4470). Pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisės aktai numato, jog kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, turi teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties. Tačiau Lietuvos Respublikos valstybės institucijos nesprendė klausimų, susijusių su pareiškėju ir jo nepilnamečiu vaiku, kuriam kiekvieną mėnesį pareiškėjas privalo teikti išlaikymą piniginėmis lėšomis ir, kurios negali būti mažesnės nei 120 Eur/mėn. Iš pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. prašymo Kauno miesto savivaldybės administracijai matyti, kad per paskutinius 12 mėnesių sumokėjus alimentus, pareiškėjui pragyvenimui liko tik 116,73 Eur. Kauno miesto savivaldybės administracija ir Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesvarstė klausimo dėl lėšų skyrimo nepilnametei dukrai G. S.. Teismo priteista 120 Eur suma vaiko išlaikymui vien tik iš tėvo pusės 2017 metais viršijo Lietuvos Respublikos valstybės nustatytos piniginės socialinės paramos maksimalią mėnesinę išmoką - 102 Eur. Teismai priteisia minimalias realias išlaikymo sumas pagal patiriamas asmens išlaidas, kurias fizinis asmuo privalo besąlygiškai vykdyti, o valstybė priima teisės aktus, kuriais nustato objektyvios realybės neatitinkančias valstybės remiamas pajamas. Šiais aktais pažeidžiamos pagrindinės ir prigimtinės žmogaus teisės, asmuo žeminamas, jam sukeliamos kančios. Be to, būtiniausių maisto produktų ir paslaugų realus kainų lygis pasikeitė beveik 3,5 karto, tačiau piniginės socialinės paramos dydis buvo tik matematiškai perskaičiuotas iš litų į eurus. Taigi, atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas, o atsakovė įpareigotina išmokėti pareiškėjui 4470 Eur socialinės išmokos skolą ir skirti 400 Eur/mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikia jokių skunde nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Skunde nurodomi tik paties pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai bei samprotavimai, nepagrįsti teisės aktų nuostatomis. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra: socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 923 buvo patvirtintas valstybės remiamų pajamų dydis - 102 Eur, o 2017 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 nuo 2018 m. sausio 1 d. - 122 Eur. Pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai prašymą sumokėti jam 4470 Eur socialinės išmokos skolą, kuri susidarė už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 dienos iki 2018 m. birželio 30 dienos, bei skirti 400 Eur/mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d., iki pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 18 d. raštu Nr. (33.205)R-2277 atsakovas informavo pareiškėją, jog piniginė socialinė parama skiriama trims mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos. Atsakovė pareiškėjui išaiškino, kad valstybės remiamų pajamų dydis yra nustatytas ir fiksuotas, o savivaldybei nesuteikta diskrecijos teisė nustatyti kitokį valstybės remiamų pajamų dydį. Atsakovei teisės aktais nesuteikta teisė nustatyti valstybės remiamų pajamų dydį ir skirti išimtinai pareiškėjui kitokio dydžio socialinės išmokos sumas, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas taip pat negali pakeisti ar nustatyti kitą valstybės remiamų pajamų dydį, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas valdžių padalijimo principas, kuris yra įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis numato tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės. Atsakingas ir rūpestingas asmuo turi vykdyti prievolę tinkamai rūpintis savo vaikais ir juos išlaikyti, šios pareigos negali būti perkeliamos kitiems asmenims, savivaldybei ar valstybei. Pareiškėjas nepagrįstai teismo prašo išimtinių sąlygų ir socialinės išmokos sumų, kurių nenumato įstatymai, todėl jo skundas netenkintinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (33.205)2-2277 atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymą dėl įpareigojimo atsakovę sumokėti pareiškėjui 4470 Eur socialinės išmokos skolą už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. bei skirti pareiškėjui 400 Eur/mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją prašydamas: 1) Sumokėti pareiškėjui susidariusią 4470 Eur socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo kada pareiškėjas faktiškai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl socialinės išmokos jam ir jo nepilnametei dukrai G. S. skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. už 15 mėnesių; 2) Pervesti pareiškėjui 400 Eur/mėn. socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol D. S. faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas.
Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamu 2018 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (33.205)2-2277 netenkino pareiškėjo 2018 m. liepos 5 d. prašymo išmokėti jam nurodytas sumas motyvuojant tuo, kad piniginė socialinė parama skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu, o valstybės remiamų pajamų dydis nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Pažymėjo, kad savivaldybė neturi pagrindo apskaičiuoti ir skirti pareiškėjui kitokias socialinės paramos sumas nei nustato teisės aktai.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 43 punktas numato, jog viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas.
Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas; akto redakcija, galiojusi nuo 2018-07-06 iki 2018-10-01) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis - nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Teisę į socialinę pašalpą turi asmenys, kurie atitinka Įstatymo 6 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį (Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog bazinės socialinės išmokos dydį, šalpos pensijų bazės dydį, tikslinių kompensacijų bazės dydį, valstybės remiamų pajamų dydį, valstybinių pensijų bazės dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 patvirtintas 102 Eur valstybės remiamų pajamų dydis galiojo nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintas 122 Eur valstybės remiamų pajamų dydis galiojo nuo 2018 m. sausio 1 d. Teismas pažymi, kad socialinės pašalpos dydžio nustatymas bei jos skaičiavimo principai yra imperatyviai numatyti teisės aktuose, o atsakovei teisės aktais nesuteikta teisė nustatyti kitokį remiamų pajamų dydį ir išmokėti kitokio dydžio socialinės išmokos sumas, nei teisės aktuose nustatyti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad socialinės paramos santykių reguliavimas įstatymais yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
Bylos duomenys, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 23632, 2017 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 23632, 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 48960, 2018 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 12855, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. 56680, 2018 m. liepos 12 sprendimas Nr. 79025 patvirtina atsakovės argumentus, kad pareiškėjui nuo 2017 m. balandžio 1 d. buvo skiriamos socialinės išmokos, šių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotos socialinės išmokos pareiškėjui už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. buvo išmokėtos laiku, o Įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuotų socialinių išmokų skola už nurodytą laikotarpį nesusidarė. Priešingai, pareiškėjas nurodo, kad socialinės išmokos 4470 Eur skola už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. susidarė negautą 298 Eur/mėn. socialinę išmoką (400 - 102 = 298) padauginus iš kalendorinių mėnesių skaičiaus (298 x 15 = 4470). Tačiau, teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo apskaičiavimai nėra pagrįsti jokiomis teisės aktų nuostatomis. Kaip minėta, atsakovei teisės aktais nesuteikta teisė nustatyti ir išmokėti kitokio dydžio socialinės išmokos sumas, nei teisės aktuose nustatyti, atitinkamai atsakovė neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 4470 Eur socialinės išmokos skolos išmokėjimo.
Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, socialinė pašalpa skiriama 3 mėnesiams nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Pasibaigus paskirtos socialinės pašalpos teikimo laikotarpiui, dėl tolesnio jos skyrimo bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis per 2 mėnesius su prašymu-paraiška ir pateikti naujus dokumentus ir duomenis apie bendrai gyvenančius asmenis arba vieną gyvenantį asmenį bei jų (jo) pajamas. Vadinasi, kiekvieną kartą asmeniui kreipiantis dėl išmokų gavimo, asmens pateikti dokumentai įvertinami iš naujo ir atsižvelgiant į juos priimamas atitinkamas sprendimas. Atitinkamai atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą skirti jam socialinę 400 Eur/mėn. socialinę išmoką iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija. Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. (33.205)2-2277, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą išmokėti pareiškėjui 4470 Eur socialinės išmokos skolą bei skirti pareiškėjui 400 Eur/mėn. socialinę išmoką nuo 2018 m. liepos 1 d. iki pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Atmetus prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai dėl atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar skunde nurodyti teisės aktai galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39, 48, 52, 150 straipsnių normoms, netenkintinas. Pažymėtina, jog teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamą ginčą, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, konstatuoja, kad, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais klausimais.
Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.