- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-18
- Bylos Nr.
- 2A-475-520/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- O. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Advokatai
- Vilhelmas Keliuotis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje dėl pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo ir įpareigojimo ją įregistruoti pagal ieškovo O. K. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas O. K. 2007-07-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė patvirtinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp palikėjos B. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, bei įpareigoti VĮ Registrų centrą šią sutartį įregistruoti. Nurodė, kad jo motinai B. K. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-09-26 įsakymu Nr. 30-1493 „Dėl butų name (duomenys neskelbtini) išnuomojimo grįžtančių tremtinių šeimoms“ buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį 2005-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilaitės seniūno įsakymu Nr. A15-2305 jai buvo leista privatizuoti. B. K. tą pačią dieną, t.y. 2005-12-02, sumokėjo visą nustatytą 2789,87 Lt buto privatizavimo sumą, tačiau iš atsakovo nesulaukė pranešimo dėl pirkimo – pardavimo sandorio galutinio įforminimo. 2006-01-16 B. K. mirė, o jis (ieškovas) yra jos sūnus, įstatyminis palikėjos atstovas. B. K. ir atsakovo atlikti veiksmai atitiko visas būtinas esmines nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, t.y. buvo susitarta dėl pirkimo – pardavimo objekto ir kainos. B. K. visos nustatytos kainos atsakovui sumokėjimas patvirtina sutarties sudarymo ir jos vykdymo faktą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.93 str. 4 d. teismui pripažįstant sandorį galiojančiu yra būtinos visos šios sąlygos: dvišalis sandoris, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o kita šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teismas nustatė, kad 2005-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilaitės seniūno įsakymu Nr. A15-2305 B. K. buvo leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, už kurį B. K. sumokėjo nustatytą 2798,87 Lt kainą. Įvertinęs liudytojos J. K. parodymus, teismas padarė išvadą, kad B. K. buvo žodžiu išaiškinta ir jai buvo žinoma privatizavimo tvarka, privatizuojančio asmens pareigos ir teisės. B. K. buvo nurodyta, į kurį notarą ji turi kreiptis ir suderinti sandorio sudarymo laiką, todėl pareiga kreiptis į notarą priklausė B. K., o ieškovas leistinais įrodymais neįrodė, kad B. K. laukė pranešimo iš atsakovo dėl sutarties sudarymo pas notarą. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovas yra stipresnioji šalis ir abi sandorio šalis laikė lygiomis. Teismas konstatavo, kad B. K. turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą ir buvo pradėjusi įgyvendinti šią teisę, tačiau neatliko jokių kitų veiksmų, kurie patvirtintų neabejotiną jos valią privatizuoti ginčo butą, o aplinkybė, kad ji sumokėjo buto kainą negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų esminių ginčo buto privatizavimo sąlygų. Teismas padarė išvadą, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka dėl ieškovo motinos neveikimo, atsakovas nevengė sudaryti sandorio bei įforminti jo notarine tvarka, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 str. 4 d.
Šalies argumentai
Ieškovas O. K. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas padarė neteisėtą išvadą, jog pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka dėl jo motinos neveikimo. Pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pas notarą pasirašyta dėl atsakovo kaltės, nes B. K. sumokėjus nurodytą buto kainą, jai nebuvo pranešta, kada ir pas kokį notarą ji turi atvykti pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. K. parodymais ir sprendė, kad B. K. žinojo, jog į notarą dėl sandorio sudarymo ji turi kreiptis ir suderinti laiką pati. Pagal nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių praktiką, sandorio sudarymo pas notarą iniciatyva paprastai priklauso turto pardavėjui, kadangi pardavėjas turi užsakyti privalomas sandoriui pažymas. Šiuo atveju, sandoris turėjo būti sudarytas su savivaldybe, kurios atstovo, jo darbo grafiko B. K. nežinojo ir negalėjo žinoti. Savivaldybė yra stipresnioji sandorio šalis, todėl ji turėjo būti rūpestinga ir inicijuoti buto pirkimo – pardavimo sutarties įforminimą notarine tvarka. B. K. įvykdė sandorį, sumokėjo nustatytą kainą, todėl pirkimo – pardavimo sandoris laikytinas galiojančiu ir patvirtintinas pilno atsiskaitymo už butą atsakovo nustatyta kaina dienos data. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir išėjo už ieškinio ribų, kadangi jis neprašė pripažinti sandorio galiojančiu, o prašė jį patvirtinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes bei įvertino įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Materialiniai teisiniai santykiai dėl ginčo turto pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. susiformavo tarp B. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės. 2005-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilaitės seniūno įsakymo Nr. A15-2305 pagrindu vienintelė B. K. buvo įgijusi išimtinę turtinę teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą. Ieškovas O. K. yra netinkamas ieškovas šioje byloje, jo teisės ir teisėti interesai nėra pažeisti, kadangi jis nebuvo ir negalėjo būti paminėto materialinio teisinio santykio subjektu, todėl neįgijo subjektinės teisės į teisminę gynybą įgyvendindamas mirusios motinos teises. Pagal CK 5.1 str. 3 d. asmeninės turtinės teisės negali būti paveldimos. Ieškovas paveldėjo motinos įmokėtą sumą ir šios teisės jie neginčija. Ieškovas neįrodė reikšmingų bylai aplinkybių: B. K. valios tęsti ir užbaigti privatizavimo procedūrą pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį pas notarą, tai, kad gyvenamosios patalpos buvo perduotos B. K. valdyti CK 6.309 str. 1 d., t.y. pirkimo – pardavimo, o ne nuomos teisinių santykių, pagrindu. Teismas, remdamasis liudytojos J. K. parodymais, pagrįstai konstatavo, kad ieškovo motinai buvo suteikta visa reikalinga informacija apie privatizavimo tvarką, sandorio šalys, sudarydamos ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį buvo lygios civilinio santykio dalyvės, o apeliantas nenurodo jokios teisės normos, kurios jis nesilaikė, ar pažeidė, kad būtų galima konstatuoti jo kaltę ir neveikimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovo O. K. ieškinio reikalavimų dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp palikėjos B. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, patvirtinimo ir VĮ Registrų centro įpareigojimo šią sutartį įregistruoti.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2001-10-11 Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 2043V „Dėl savivaldybės gyvenamųjų namų privatizavimo (pardavimo) pratęsimo ir vykdymo tvarkos“ ir 2005-09-26 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-1493 „Dėl butų name (duomenys neskelbtini) išnuomojimo grįžtančių tremtinių šeimoms“ pagrindu 2005-12-02 priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pilaitės seniūno įsakymas Nr. A15-2305, kuriuo B. K. (ieškovo O. K. motinai) buvo leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 7), nuosavybės teise priklausantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (b.l. 9, 18-19). B. K. 2005-12-02 už buto privatizavimą Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento biudžeto ir finansų skyriui pervedė 2798,87 Lt sumą (b.l. 4). Tarp B. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės minėto buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta notarine tvarka. B. K. 2006-01-16 mirė (b. l. 6). Po B. K. mirties ieškovas O. K. priėmė palikimą (b. l. 8), t.y. paveldėjo įmoką už buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą (2798,87 Lt).
Ieškovas O. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė patvirtinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo motinos B. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, nes faktiškai sutartis buvo sudaryta, sutarties šalys atliko veiksmus, kurie atitiko visas būtinas esmines nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo B. K. valios, dėl atsakovo vengimo sandoris iki galo nebuvo įformintas. Iš ieškovo suformuluoto ieškinio pagrindo ir dalyko darytina išvada, kad ieškovas pareiškė ieškinį, siekdamas paveldėti minėtą butą, kaip B. K. įpėdinis, o ne baigti pradėtą B. K. buto privatizavimo lengvatine tvarka procedūrą, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės.
Ieškovas O. K. ieškinį grindė CK 6.393 str., kuris nustato nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandorio formą, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perėjimo pirkėjui momentą. CK 6. 393 str. 4 d. numato, kad jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Ši įstatymo norma šioje byloje negali būti taikoma, nes B. K. ir Vilniaus miesto savivaldybė nesudarė notarine forma buto pirkimo-pardavimo sutarties, o CK 6.393 str. 2 d. numato, kad formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Iš ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurios sudarė ieškinio pagrindą, galima daryti išvadą, kad ieškovas ieškinį pareiškė dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, kaip kad tai numato CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str.3 d.
CK 6.309 str. 3 d. numato, kad kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.93 str. 4 d., nes CK 1.93 str. reglamentuoja sandorio negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo. CK 1.93 str. 4 d. numato, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Iš CK 1.93 str. 4 d. turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: pirma, sandoris yra dvišalis; antra, viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; trečia, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 str. 4 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-12-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-3K-581/2007). Taigi ieškovas O. K. , siekdamas, kad teismas pripažintų galiojančiu (patvirtintų) jo nurodomą motinos B. K. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės sudarytą buto pirkimo-pardavimo sandorį, turėjo įrodyti, jog viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė buto pirkimo-pardavimo sandorį ir kad atsakovas (pardavėjas) vengė įforminti sandorį notarine tvarka iki B. K. mirties. Įvertinus ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes, dėl kurių nebuvo sandoris įformintas notarine tvarka, byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog buto pirkimo-pardavimo sandoris iki B. K. mirties buvo sudarytas ir nebuvo įformintas notarine tvarka dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl atsakovo vengimo įforminti sandorį notarine tvarka ar atsakovo nevykdymo įstatymų, poįstatyminių normų reikalavimų, numatančių atsakovo pareigą įforminti buto pirkimo-pardavimo sutartį.
Pagal bylos duomenis ieškovo motinai B. K. buvo leista lengvatine tvarka privatizuoti atsakovui priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 5 p. Šio buto patalpos buvo įkainotos ir B. K. už šių patalpų privatizavimą sumokėjo 2798,87 Lt 2005-12-02. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad B. K. sumokėjus už privatizuojamą butą, buvo faktiškai sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, nes nei Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo, nei vadovaujantis šiuo įstatymu Vyriausybės 2001-08-21 nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo nuostatos nenumato, kad savivaldybei priėmus sprendimą leisti privatizuoti lengvatine tvarka gyvenamąją patalpą ir asmeniui, kuris yra pateikęs prašymą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, apmokėjus už lengvatine tvarka privatizuojamą gyvenamąją patalpą, laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta. Šie specialūs norminiai aktai nenumato termino, per kurį notarine forma yra sudaroma gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat nenumato, kad atsakovas privalo įforminti sutartį notarine tvarka. Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo 4.1 p. nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu. Civilinio kodekso normos taip pat nenumato termino, per kurį turi būti sudaryta notarine forma gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, kad pareigą sutartį įforminti notarine tvarka turi tik pardavėjas. Ieškovas ieškinyje konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė atsakovo vengimas įforminti sutartį notarine tvarka. Ieškinyje nurodė, kad B. K. laukė pranešimo dėl sandorio galutinio įforminimo, atsakovas vengė pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, o B. K. , negavusi jokio pranešimo, 2006-01-16 mirė. Taigi ieškovas atsakovo vengimą sudaryti sutartį notarine tvarka siejo su pranešimo gavimu. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas laikotarpiu nuo 2005-12-02 iki 2006-01-16 privalėjo pranešti B. K. , kada ir kur bus notarine tvarka sudaromas pirkimo-pardavimo sandoris, o to nepadaręs pažeidė savo pareigą ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis vengė notarine tvarka įforminti sandorį. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kad atsakovas B. K. buvo informavęs apie tai, jog ji turinti laukti pranešimo apie sutarties įforminimą notarine tvarka, ir dėl to ji nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų įforminta notarine tvarka pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo praktika rodo, jog sandorio sudarymo pas notarą iniciatyva paprastai priklauso nekilnojamojo turto pardavėjui, B. K. negalėjo derinti sandorio sudarymo laiko pas notarą, tačiau tai yra prielaidos, o jomis remtis teismas negali. Teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti turi būti grindžiamos įrodymais. Liudytoja J. K. nurodė, kad ji Pilaitės seniūnijoje atlieka funkcijas, susijusias su butų privatizavimu, socialinio būsto suteikimu tremtiniams, kad B. K. susimokėjo mokestį už butą, jai atnešė „kvituką“, viskas buvo paruošta ir B. K. reikėjo nueiti pas notarą, jai buvo paaiškinta visa procedūra (b. l. 44). Apeliacinės instancijos teismui atsakovas nurodė, kad dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo notarine tvarka B. K. turėjo kreiptis į Vilniaus miesto 21-ąjį notaro biurą (b. l. 84-85). Taip pat pateikė duomenis, kad iš Nekilnojamojo turto registro buvo paimta pažyma, kuri galiojo iki 2005-12-22 (b. l. 98). Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo argumentais, jog B. K. buvo išaiškinta pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pas notarą tvarka, apeliacinės instancijos teismui pateikė neoriginalaus B. K. prašymo dėl buto privatizavimo kopiją (b. l. 78), iš kurios matyti, kad B. K. 2005-12-09 prašė raštu jai nurodyti terminą, per kurį reikia privatizuoti butą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tokio turinio raštą B. K. pateikė Pilaitės seniūnui, todėl šios kopijos pagrindu nepripažintina, kad B. K. siekė išsiaiškinti, kada su ja bus sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau atsakovas jos apie tai raštu neinformavo. Be to, iš šios kopijos galima daryti išvadą, kad B. K. suprato, jog ji, sumokėjusi pinigus už butą 2005-12-02, netapo buto savininke. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad B. K. dėl savo sveikatos būklės ar kitų svarbių aplinkybių negalėjo iki mirties (2006-01-16) įforminti buto pirkimo-pardavimo sutarties, o atsakovas privalėjo padėti B. K. organizuoti pirkimo-pardavimo sutarties įforminimą ir notarinį jos patvirtinimą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str. 3 d. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3-3K-84/2006).
Ieškovas O. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris patvirtintinas pilno atsiskaitymo už butą atsakovo nustatyta kaina dienos data. Ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad atsakovas 2005-12-02 yra gavęs apmokėjimą už jam nuosavybės teise priklausiusį butą iš B. K. . Iš ieškovo nurodytų aplinkybių sektų išvada, kad atsakovui B. K. apmokėjo už nuosavybės teise įgyjamą butą, nuo 2005-12-02 B. K. sumokėtais pinigais už butą disponuoja atsakovas, tačiau šias ieškovo aplinkybes paneigia 2006-06-28 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, išduotas ieškovui po B. K. mirties. B. K. sumokėtą įmoką - 2798,87 Lt už butą paveldėjo ieškovas. Ši aplinkybė tvirtina, kad B. K. ir atsakovas buto pirkimo-pardavimo sandorio nesudarė, nes nebuvo baigta privatizavimo procedūra iki B. K. mirties.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą. Byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 str., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.