Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Birutė Mėlinauskienė

Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui A. R. dėl sandorių pripažinimo galiojančiais ir įsiskolinimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2008 metų kovo- balandžio mėnesiais vyko į Norvegiją . Nors ieškovas ieškinyje nurodo, kad tai buvo 2009 metų balandžio-gegužės mėnesiais, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai : išrašas iš motorinių transporto priemonių rejestro ( b.l.41), PVM sąskaitos- faktūros už kelto bilietus, kelionių agentūros patvirtinimas rodo, kad kelionė buvo 2008 metų balandžio- gegužės mėnesiais. Atsakovas A. R. prieš kelionę ( 2008-04-04) gavo 20 000 Lt kreditą iš Panevėžio kredito unijos ( b.l. 50). Kelionės metu atsakovas A. R. įsigijo transporto priemonę P. B. ( b.l. 39-41). 2009-03-23 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos sutartis, pagal kurią A. R. paskolino A. G. 12 530 Lt ( b. l. 37).

Šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, išskyrus atvejus, kai ji remiasi aplinkybėmis, kurių pagal CPK įrodinėti nereikia (178 str.). Ieškovas teigia, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudaryti žodiniai susitarimai: 2008 m. balandžio-gegužės mėn. ( ieškinyje nurodyti 2009 metai) susitarimas dėl automobilio pergabenimo ir remonto išlaidų ir 2010 m. gegužės mėn. susitarimas dėl šašlykinės pagaminimo ir pardavimo ; taip pat, ieškovo teigimu, atsakovas be pagrindo įgijo jo lėšas 1000 Lt sumoje. Vadinasi, jis šias aplinkybes turi įrodyti, nes tai nėra aplinkybės, kurios neturi būti įrodinėjamos (CPK 182 str.). Ieškinys galėtų būti patenkintas tik konstatavus tokių žodinių susitarimų buvimo, įsiskolinimo pagal šiuos susitarimus egzistavimo aplinkybę bei atsakovo nepagrįsto praturtėjimo aplinkybę , nes priešingu atveju sprendimas nebūtų pagrįstas ( CPK 263 str. 1 d.). Viena pagrindinių įrodinėjimo taisyklių reikalauja, kad teismas nešališkai įvertintų visus byloje esančius įrodymus (CPK 65 str., o įrodymus teismas privalo vertinti pagal įrodymų sąsajumo ir leistinumo principus (CPK 59, 64 str.).

Įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklė (CPK 64 str.) nustatyta ne tik siekiant neleisti naudoti teismo procese abejotinos įrodomosios vertės informaciją, kurios tikrumo patikrinimas gali būti sudėtingas ar apskritai neįmanomas, tačiau ir siekiant apsaugoti viešą interesą. Civiliniame procese faktą, kuriuo remiasi šalis, galima pripažinti įrodytu, jeigu nekyla pagrįstų, protingų abejonių dėl to fakto buvimo. Nagrinėjamoje byloje tokių pagrįstų abejonių kyla dėl visų ieškovo keliamų ieškininių reikalavimų.

Kaip jau minėta, ieškovas privalo įrodyti jo ieškinyje keliamų ieškininių reikalavimų pagrįstumą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nes įrodyti civiliniame procese privalo tas, kas teigia. Teismas 2012-10-10 nutartimi , vadovaudamasis CPK 160 str. nurodė ieškovui aplinkybes, kurias byloje būtina įrodyti ir paprašė papildomų įrodymų bei nustatė terminą šiems įrodymams pateikti ( b. l. 54-55). Ieškovas šio nurodymo nevykdė ir jokių papildomų įrodymų nepateikė. Teismas savo iniciatyva šios kategorijos bylose rinkti įrodymų negali, todėl remiasi tais įrodymais, kuriuos į bylą pateikė ieškovas, o taip pat tais įrodymais, kuriuos kaip atsikirtimus į ieškinį pateikė atsakovas. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad teismo posėdžio metu ieškovas išreiškė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl papildomų įrodymų pateikimo, tačiau šis prašymas buvo atmestas, nes tai užvilkintų bylos nagrinėjimą, ieškovas šiuos įrodymus galėjo pateikti anksčiau, nenustatyta priežasčių dėl ko jis to padaryti negalėjo, ieškovas privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis.

Taigi, CPK 65 str. reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Teismas, vertindamas, ar pakanka įrodymų padaryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ir jų teisinę kvalifikaciją, turi atsižvelgti į CPK 65 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priklausomai nuo bylos pobūdžio (ar ginčas yra kilęs iš viešos teisės, ar privatinės teisės reguliuojamų santykių, taip pat, ar yra sprendžiamas civilinės, ar administracinės atsakomybės klausimas) įrodymų pakankamumą gali apspręsti nevienodi kriterijai. Tačiau pagal bendrą taisyklę įrodymų pakankamumas nustatomas taikant tokį kriterijų: įrodymų pakanka tada, kai jie yra neprieštaringi , o jei įrodymai yra nelogiški, nenuoseklūs – tai reiškia jie nepatikimi ir jai remtis negalima.

Savo ieškininiams reikalavimams pagrįsti ieškovas jokių rašytinių įrodymų nepateikė, jo prašymu teismo posėdžio metu buvo apklausta jo sutuoktinė R. G.. Taigi, iš esmės ieškovas savo ieškininius reikalavimus įrodinėjo savo paaiškinimais ir liudytojos R. G. parodymais. Tokiu atveju, nesant objektyvių rašytinių įrodymų, ieškovo ir jo kviestos liudytojos paaiškinimai turėtų būti pakankamai aiškūs, informatyvūs, atitikti vieni kitus ir nekelti teismui jokių abejonių dėl jų patikimumo ir pagrįstumo, jie turi neprieštarauti kitiems byloje esantiems įrodymams, sudaryti vieningą visumą su kitais įrodymais . Tuo aspektu, įvertinus ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, jo paaiškinimus, atsakymus į užduotus klausimus, aiškiai matyti, kad ieškovo paaiškinimai yra prieštaringi, neaiškūs, tam tikrose vietose nelogiški ir nesuprantami, kas pagrįstai leidžia abejoti jų tikrumu ir patikimumu. Ieškovas painiojasi paaiškinimuose, atskirais momentais skirtingai nurodo ir aiškina tas pačias faktines aplinkybes, painioja įvykių laiką, seką, skirtingai aiškina savo poelgių motyvus ir priežastis, negali jų apibendrinti ir pan. Ieškovo paaiškinimai tiek painūs , neaiškūs ir nelogiški, keičiami priklausomai nuo užduoto klausimo, kad juos įvertinti ir sudėstyti į vieningą visumą praktiškai neįmanoma. Tai įrodo ir šios aplinkybės.

Pirmas ieškovo keliamas ieškininis reikalavimas yra pripažinti galiojančia 2009 m. balandžio- gegužės mėn. susitarimą dėl automobilio pergabenimo ir kelionės išlaidų. Tačiau, iš atsakovo paaiškinimų ir jo pateiktų rašytinių jau anksčiau aptartų rašytinių įrodymų, teismas daro neginčytiną išvadą, kad iš tiesų kelionė į Norvegiją buvo metais anksčiau- 2008 metų balandžio- gegužės mėnesiais( ką teismo posėdžio metu pripažino ir ieškovas) , taigi jokio vėlesnio susitarimo nebuvo ir negalėjo būti , bent jau laiko prasme. Atsakovas tokio susitarimo faktą iš viso neigia, taigi faktiškai lieka tik ieškovo ir liudytojos ( ieškovo sutuoktinės) R. G. paaiškinimai, kad toks susitarimas buvo. Liudytojos R. G. paaiškinimai šiuo klausimu yra neišsamūs ir nepakankamai neinformatyvūs, prieštarauja paties ieškovo paaiškinimams: ieškovas nurodo, kad dar iki kelionės į Norvegiją su atsakovu dėl atlygio už automobilio pergabenimą nesitarė, o mėgino tartis tik grįžus į Lietuvą, o liudytoja paaiškino, kad iki išvykimo į Norvegiją ieškovas jau planavo gauti už atsakovo automobilio pargabenimą 2000 EUR. Iškyla klausimas kaip ieškovas iš anksto galėjo tai numatyti, kai atsakovas automobilį įsigijo tik nuvykęs į Norvegiją , taigi iki to momento kaip ir nebuvo dėl ko tartis. Nelogiška ir nesuprantama situacija. Atsakovas paaiškino, kad ieškovas iš tiesų parvežė jo įsigytą automobilį, tačiau tai buvo neatlygintina paslauga, nes jie su ieškovu buvo geruose santykiuose, jis ieškovui buvo paskolinęs nemažą pinigų sumą, iš dalies finansavo kelionę į Norvegiją, todėl ieškovas jautėsi jam įsipareigojęs ir todėl savo taip pat Norvegijoje įsigytu krovininiu automobiliu, kaip draugišką paslaugą, parvežė ir jo automobilį. Šie atsakovo nurodyti faktai yra įrodyti tiek paties ieškovo pripažinimu ( CPK 187 str.), tiek byloje esančiais rašytiniais įrodymais( paskolos sutartimi, mokėjimo dokumentais ir t.t.). Atsakovo paaiškinimai yra nuoseklūs ir abejonių nekelia. Taigi, ieškovas neįrodė, kad tarp jo ir atsakovo buvo žodinis susitarimas dėl atlygintinos automobilio pargabenimo paslaugos suteikimo. Visiškai neaiški, neargumentuota ir neįrodyta 2000 EUR automobilio pargabenimo paslaugos vertė, kai atsakovo įsigytas automobilis yra žymiai mažesnės vertės, todėl pakankamai aišku, kad protingas ir apdairus asmuo dėl tokios sumos tartis tikrai negalėjo. Ką , beje nurodo ir pats atsakovas. Taigi, nesant susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl atlygintinos automobilio pargabenimo paslaugos suteikimo, nėra pagrindo pripažinti tokį susitarimą galiojančiu ir tuo pagrindu priteisti iš atsakovo 2000 EUR- 6905 Lt.

Kas liečia ieškovo prašomą priteisti 1650 Lt pinigų sumą už kelionės metu patirtas kuro išlaidas, tai ši suma jokiais įrodymais neparemta, nepagrįsta ir net tinkamai nepaskaičiuota. Ieškovas privalo įrodyti, kad nuvažiavo būtent ieškinyje jo nurodytus atstumus ir kad šiam atstumui nuvažiuoti sunaudojo būtent jo nurodytą degalų kiekį , įrodyti kuro sąnaudas, o taip pat, kad kuro kaina buvo tokia , kokia ir nurodyta ieškinyje. Teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad ieškinyje nurodyti atstumai tarp kelionės punktų yra netikslūs( ieškovo teigimu dar buvo važinėjama po miestus), ieškovas pripažįsta, kad yra paklaida , o kokio dydžio paklaida nenurodo. Taigi , lieka neįrodyta, kiek viso kilometrų buvo pravažiuota. Nors ieškovas nurodo, kad automobilis, kuriuo jie keliavo, vartoja 10 ltr. degalų 100 kilometrų, jokių įrodymų nepateikia. Kaip nepateikia ir įrodymų, kad kuro kainos kelionės metu buvo tokios, kokios nurodytos ieškinyje. Reiškia, ieškovo nurodytos išlaidos kurui lieka neįrodytos , o priteisti kažkokią tai menamą pinigų sumą už menamus pravažiuotus kilometrus nėra galimybės. Beje, ieškovas vis dėlto nepateikė nei vieno įrodymo, kad tai jis pirko kurą, nes atsakovas šį faktą neigia. Kita prasme, kadangi , kaip jau minėta, nebuvo nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas susitarė, jog kuro išlaidos bus dengiamos lygiomis dalimis, nėra pagrindo ieškovo prašomos 1650 Lt sumos priteisti iš atsakovo. Atsakovas neigia, kad toks susitarimas buvo ir nurodo, kad kuras buvo perkamas ir už jo pinigus. Taigi, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė nei susitarimo, nei pravažiuotų kilometrų kiekio, nei kuro sąnaudų, nei išlaidų kurui. Taigi, ieškinys dalyje dėl šių reikalavimų atmestinas kaip neįrodytas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad atsakovas, skirtingai nuo ieškovo, įrodė, kad kelionės į Norvegiją metu galėjo turėti nemažas pinigines lėšas, nes buvo gavęs 20 000 Lt paskolą, taip pat įrodė, kad pirko kelto bilietus. Šios aplinkybės įrodo atsakovo mokumą, o jo nuoseklūs paaiškinimai apie pirktą kurą, kitus kelionės faktus didelių abejonių nekelia.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 200 Lt už pastarojo automobilio remontą. Atsakovas šį faktą neigia, ieškovas jokių nei rašytinių įrodymų, nei liudytojų paaiškinimų šiuo klausimu nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad , ieškovo teigimu, atsakovo automobilį jis remontavo pas savo pažįstamus, taigi, jis pilnai galėjo pateikti įrodymus šiuo klausimu, t.y. net ir nesant galimybės pateikti rašytinius įrodymus, galėjo kviesti liudytojus, ko nepadarė. Taigi, ieškinys šioje dalyje neįrodytas ir negali būti tenkinamas.

Savo ieškinyje ieškovas nurodo, kad davė atsakovui 1000 Lt ir įvardina tai, kaip atsakovo neteisėtą praturtėjimą bei prašo šią sumą priteisti iš atsakovo. Tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovas jau nurodo, kad minėtą piniginę sumą atsakovui perdavė kaip procentus už suteiktą paskolą ir nurodo, kad jos perdavimo momentu nesakė atsakovui, kad ją reiks grąžinti. Atsakovas šį faktą išvis neigia, kitų įrodymų byloje nėra, nes liudytoja R. G. negali paaiškinti kokiu pagrindu šie pinigai buvo perduoti atsakovui, koks buvo tarp ieškovo ir atsakovo susitarimas dėl šių pinigų, paties pinigų perdavimo fakto nematė. Taigi, ši aplinkybė taip pat liko neįrodyta, todėl priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1000 Lt nėra pagrindo.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 2500 Lt už jo pagamintą ir atsakovui perduotą šašlykinę, kurią jis perdavė atsakovui su tikslu parduoti Vokietijoje. Atsakovas pripažįsta , kad ieškovas jam perdavė pardavimui šašlykinę, kurią jis nuvežė į Vokietiją pardavimui ir tikėjosi, kad pardavus galės atsiimti dalį skolos, tačiau parduoti nepavyko ir šašlykinė yra pas jį namuose. Atsakovas nurodo, kad sutinka grąžinti ieškovui jo šašlykinę, tačiau ieškovas nesutinka ją pasiimti atgal. . Kaip matome, atsakovas nurodo, kad šašlykinė jam buvo perduota pardavimui su tikslu padengti bent dalį ieškovo skolos jam. Ieškovas vėl painiojasi savo paaiškinimuose ir iš pradžių nurodo, kad perdavė šašlykinę pardavimui, po to aiškina, kad perdavė kaip procentus už skolą atsakovui, kaip ir minėtus 1000 Lt. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo pagaminta ir atsakovui perduota šašlykinė kainuoja būtent jo nurodytą sumą- 2500 Lt. Teismo 2012-10-10 nutartimi ieškovui buvo nurodyta pagrįsti jo nurodytą šašlykinės vertę, tačiau jis tokių įrodymų nepateikė, taigi neįrodžius šio dydžio, nėra pagrindo priteisti šią sumą iš atsakovo. Pažymėtina, kad įvertinus šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad šioje ieškininių reikalavimų dalyje teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami pagal CK 6.237-6.242 str. nuostatas, t.y. kaip nepagrįstą praturtėjimą, nes iš esmės ir atsakovas neneigia, kad šašlykinė priklauso ieškovui. Tačiau negali būti išreikalaujamas turtas perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos arba turtas perduotas asmens , kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti , tačiau ją įvykdė ir tai atitiko geros moralės nuostatas ( CK 6.241 str. 1 d. 1 p., 3 p.). Kaip jau minėta, ieškovas nurodė, kad šašlykinę perdavė kaip procentus už jam suteiktą paskolą, atsakovas pripažino, kad tikėjosi pardavęs šašlykinę atgauti dalį skolos iš ieškovo. Tokiu būdu, teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo šioje dalyje kildinami iš paskolos teisinių santykių, kai ieškovas geranoriškai už jam suteiktą paskolą, norėdamas atsilyginti, perdavė savo turtą, o tai atitinka geros moralės nuostatas ir todėl perduotas turtas negali būti grąžintas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nesutinka su šašlykinės kaina, įrodymų nėra, atsakovas sutinka ją grąžinti, tačiau ieškovas neprašo jos priteisti natūra, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

Reziumuojant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą galima tik tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Ieškovas nepateikė nei vieno pakankamo, pagrįsto ir neginčijamo įrodymo savo ieškiniui pagrįsti, jo parodymai yra prieštaringi, nelogiški, neaiškūs, nerišlūs ir kartais net tiek nesuprantami, kad neįmanoma nustatyti net faktinių aplinkybių, kurias jis teigia buvus. Ieškovo teiginys, , kad jo šios bylos inicijavimą iššaukė tai, kad kitoje byloje atsakovo naudai iš jo priteista 12 530 Lt, o šio ieškinio suma yra beveik tokia pat , kelia labai didelių abejonių ieškovo keliamų ieškininių reikalavimų pagrįstumu, tikrumu . taigi , nesant pakankamų įrodymų, teismas sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis , todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos: atstovavimo išlaidos atsakovo naudai , kurios nėra per didelės įvertinus bylos apimtį ir kurios neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr.1R-85 Rekomendacijose nustatyto dydžio. Iš ieškovo taip pat priteistina procesinių dokumentų įteikimo išlaidos - valstybei (CPK 79, 88, 92, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 600 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įm. k. 188659752, atsisk. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.