Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Teisėja: Violeta Miceikienė

2011 m. gegužės 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko. teisėjų Valdo Vitunsko ir Algerdo Urbšio. sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjams Vaclovui Kaminskiui. Liutaurui Kinderiui, nuteistajam E. Ž.. kaltinamajam R. J., nukentėjusiajam R. L. bei jo atstovei-advokatei Vidai Kisielienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. L., nuteistųjų R. J. ir E. Ž. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendžio, kuriuo:

R. J. atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 4 d., 294 str. 1 d. padarymo, nutrauktas suėjus baudžiamojon atsakomybėn patraukimo senaties terminams.

E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 4 p., 71 str. E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažinta teisė jį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Iš E. Ž. ir R. J. solidariai priteista nukentėjusiajam R. L. - 2000 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyta, jog 2003 m. balandžio 29 d. R. J. liepimu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijamą, bet nerealizuotą R. J. tariamą teisę į R. L. nuosavybes teisėmis priklausantį 0.1512 ha sklypą, registro Nr. 52/7940, esantį (duomenys neskelbtini), pašalino sklype pastatytus ir nukentėjusiajam R. L. nuosavybės teisėmis priklausančius statinius: metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą, gelžbetonines plokštes, šiuos statinius apgadindamas ir padarydamas 2904 Lt. turtinę žalą, padarė R. L. didelę žalą.

R. J. kaltinamajame akte prokuroro kaltintas pagal LR BK 24 str. 4 d. 294 str. 1 d. t.y. tuo, jog 2003 m. balandžio 29 d. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijimą savo tariamą teisę į R. L. nuosavybės teisėmis priklausantį 0,1512 ha žemės sklypą, registro Nr. 52/7940. esantį (duomenys neskelbtini), liepė E. Ž. pašalinti sklype pastatytus ir nukentėjusiajam R. L. nuosavybės teisėmis priklausančius statinius: metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą, gelžbetonines plokštes, ką E. Ž. ir padarė, šiuos statinius apgadindamas - tuo padarė R. L. 2904 Lt turtinę žalą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2003 m. balandžio 30 d. minėtą sklypą suarė, užsėjo pasėlius ir taip sugadino sklypą namo statybai, padarydamas R. L. 893 Lt turtinę žalą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką. 2003 m. rugpjūčio mėn., tiksli data nenustatyta, nukuldamas pasėlius aukščiau nurodytame sklype bei tą sklypą suardamas, sunaikino jame R. L. pasodintus 50 vnt. braškių daigų, bendros 25 Lt. vertės, 6 vnt. vaiskrūmių 60 Lt bendros vertės. 4 vnt. vaismedžių 120 Lt bendros vertės, padarydamas R. L. 205 Lt turtinę žalą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 40 min., aukščiau nurodytame sklype liepdamas E. Ž. sutrikdyti statybinių medžiagų iškrovimo darbus, ką pastarasis ir padarė, trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas, tuo dėl nuomojamos technikos prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą.

Taigi, R. J. kaltintas tuo, jog aukščiau išvardintais veiksmais laikotarpiu nuo 2003 balandžio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 28 d. faktiškai užvaldė ir naudojo kaip savo R. L. nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, trukdė pastarajam laisvai disponuoti savo žemės sklypu, jame auginti žemės ūkio kultūras, vykdyti statybas, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės neliečiamumą padarydamas didelę 4379 Lt turtinę ir 14 000 Lt neturtinę žalą nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyta, jog neįrodyta, kad R. J. 2003 m. rugpjūčio 28 d. laikotarpiu nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 40 min., aukščiau nurodytame sklype liepė E. Ž. sutrikdyti statybinių medžiagų iškrovimo darbus bei trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas, padarydamas R. L. 377 Lt turtinę žalą.

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. L. pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nei buvo nurodytos kaltinamajame akte(T,6 b.1.160). Jis kaltino juos tuo, kad 2003-08-28, kai E. Ž. su kitais bendrininkais naudojo fizinę ir psichinę prievartą jo sklype, tai darė R. J. liepimu t.y. R. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2003-08-28, laikotarpiu nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 40 min. liepė E. Ž. sutrikdyti statybinių medžiagų iškrovimo darbus, ką pastarasis ir padarė, o R. J. pats dalyvavo nusikaltimo vietoje tuo metu, kai E. Ž. su kitais bendrininkais smurtavo jo sklype.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, jog R. L. pateikti kaltinimai teisme nepasitvirtino, todėl kvalifikuoti E. Ž. veiką pagal LR BK 24 str. ir 294 str. 2d., o R. J. veiką pagal LR BK 294 str. 2 d. nėra pagrindo.

Nukentėjusysis R. L. apeliaciniame skunde prašė apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimą pagal jo prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių taktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme LR BPK 256 str. tvarka, tyrimą dėl pateikto civilinio ieškinio; paskirti garso įrašo ekspertizę siekiant nustatyti, ar jo pateiktoje garsąjuostėje užfiksuotas E. Ž. balsas. Jis taip pat prašė panaikinti 2009-10-26 Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį bei priimti naują nuosprendį - pripažinti E. Ž. kaltu įvykdžius nusikalstamas veikas numatytas LR BK 24 str. 1 d., 3 d. ir 294 str. 2 d., o R. J. įvykdžius nusikalstamas veikas numatytas LR BK 24 str. 1 d., 3 d., 4 d., 5 d. ir 294 str. 2 d., priteisti iš abiejų nuteistųjų solidariai 139 246.47 Lt turtinės žalos bei 25 000 Lt neturtinės žalos bei 2 700 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Jo įsitikinimu pirmos instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Anot apelianto, apylinkės teismas netinkamai taikė LR BPK 256 str. ir nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad byla gali būti nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dar 2008-05-20 LR BPK 256 str. nustatyta tvarka jis pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo tiek E. Ž., tiek R. J. atžvilgiu. Teismas šio prašymo neatmetė ir protokoline nutartimi nutarė prašymą prijungti prie bylos. Dėl to teismas privalėjo priimti nuosprendį jau pagal naujai suformuluotus kaltinimus, tačiau nuosprendyje nurodė, kad prašymas pakeisti kaltinimą vertintinas tik kaip nukentėjusiojo pozicijos išdėstymas. Apelianto nuomone, apylinkės teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką bei LR BPK proceso normas, jose įtvirtintą paskirtį ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamas veikas padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (LR BPK 1 str.).

Skunde teigiama, jog apylinkės teismas netinkamai pritaikė LR BK 95 str. Nuostatas ir nepagrįstai nutraukė bylą R. J. atžvilgiu dėl senaties. Spręsdamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino klausimą R. J. atžvilgiu, teismas nuosprendyje analizavo tik prokuroro pateiktą kaltinimą ir neatsižvelgė į tai, kad dar 2008-05-19 teismo posėdžio metu jis pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo pagal LR BPK 256 str. reikalavimus. Minėtas jo prašymas teisme buvo priimtas. Atsižvelgiant į šį, sunkesnį kaltinimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas nėra suėjęs ir baigiasi 2011 m., todėl apylinkės teismas ir nepagrįstai nutraukė baudžiamąjį procesą R. J. atžvilgiu.

Apelianto teigimu, R. J. visada veikė bendrininkų grupėje su E. Ž.: laikotarpyje nuo 2003-04-29 iki 2003m rugsėjo mėn. Jie sužlugdė jo namo statybą, sunaikino riboženklius. Būtent R. J. liepimu, pastarojo bendrininkai suarė jo sklypą, naudojo prieš jį psichinę ir fizinę prievartą: grasino kirviu, vaikė darbininkus bei nutraukė sklype darbus. Bendrais veiksmais abu kaltinamieji sunaikino nukentėjusiojo sklype pasodintus vaiskrūmius bei vaismedžius, trukdė sklype iškrauti statybines medžiagas, disponuoti savo žemės sklypu. Nors apylinkės teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką darė bendrininkai, o R. J. buvo nusikalstamų veikų organizatorius (BK 24 str. 4 d.), tačiau kaltinimai bendrininkavimu pagal LR BK 24 str. buvo pareikšti tiktai R. J.. Skundo autoriaus teigimu, esant šioms aplinkybėms, kai yra pripažintas bendrininkavimo faktas, tai ir R. J. bendrininkui E. Ž. turėjo būti pareikšti kaltinimai bei priimtas nuosprendis pagal LR BK 24 str.

Apeliantas pažymi, jog apylinkės teismas turėjo įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei teismo posėdžio metu surinktus įrodymus ir pasisakyti dėl abiejų kaltinamųjų įvykdytų nusikalstamų veikų.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu palikti jo civilinį ieškinį nenagrinėtu tik pripažįstant teisę jį pareikšti civilinio proceso tvarka. Toks sprendimas prieštarauja LR BPK nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai. Teismas paliko civilinį ieškinį nenagrinėtu todėl, kad buvo nutrauktas baudžiamasis procesas prieš R. J., tačiau byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas ne tik R. J., bet ir E. Ž., kuris teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apelianto teigimu, jo civilinis ieškinys turėjo būti priteistas ir iš nuteistojo E. Ž., nes jo atžvilgiu nebuvo pagrindo teismui palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu. Jo nuomone, teismas privalėjo priteisti visą civilinį ieškinį solidariai iš R. J. ir E. Ž., kadangi tenkino dalį jo ir priteisė iš E. Ž. bei R. J. solidariai 2000 Lt advokato pagalbai jam apmokėti.

Skundo autorius nesutina ir su teismo sprendimu priteisti tik dalį advokato pagalbai turėtų išlaidų, bes baudžiamoji byla buvo nagrinėta ne tik pirmos instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teisme, o 2005-04-27 Kauno apygardos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie 700 Lt išlaidas už teisinę pagalbą ir advokatui V. M., todėl R. J. ir E. Ž. turi padengti ir šias turėtas jo išlaidas.

Apelianto įsitikinimu, nuteistajam E. Ž. teismas paskyrė per švelnią bausmę, nes E. Ž. jo atžvilgiu naudojo psichinę ir fizinę prievartą, dėl ko jam buvo padaryta didelė materialinė bei neturtinė žala. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad E. Ž. nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, jo neatsiprašė, o jo sveikata dėl įvykdyto nusikaltimo žymiai pablogėjo. Teismas privalėjo įvertinti, kad nusikaltimo pasekmės yra sunkios, nusikaltimą įvykdęs asmuo nesigaili, neatlygino nukentėjusiajam žalos, todėl buvo pilnas pagrindas skirti E. Ž. realią laisvės atėmimo bausmę.

Kaltinamasis R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendžio dalį, kuria jo atžvilgiu baudžiamasis procesas pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 294 str. 1 d. nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir priimti jo atžvilgiu naują-išteisinamą]į nuosprendį.

Skunde nurodo, jog LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. LR BK 95 str. nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Nusikalstama veika, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo penkeri metai. Kadangi pagal kaltinimą paskutinė nusikalstama veika buvo padaryta 2003-08-28. tai baudžiamosios atsakomybės senatis suėjo 2008-08-28. Apylinkės teismas, pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, proceso nenutraukė, nors LR BPK 254 str. 4 d. nurodyta, jog nustačius BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytas aplinkybes, byla nutraukiama teismo nutartimi.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas turėjo konstatuoti, jog jis nepadarė nusikaltimo požymius turinčios veikos. Nuo 1991 iki 2003 metų jis netrukdomai naudojosi visa ginčo žeme. nes tai buvo jų šeimos žemė. Atsiradus galimybei buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pretendentė į žemę M. J. dar 1997-11-17 sutartimi perleido jam teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą, tame tarpe ir į 7,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). 1998-05-04 raštu jis buvo kreipęsis į Kauno apskrities valdytoją su prašymu padėti susigrąžinti žemę. 1999-10-06 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2.83 ha žemės, grąžinant ją natūra, bei nurodyta, jog nuosavybės teisės į likusius 4.87 ha žemės bus atkurtos vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Apeliantas nurodo, jog 2003-03-24 jis raštu kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės merą. kad jam būtų natūra sugrąžinta žemė (duomenys neskelbtini), nes žemė (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje išdalinta neteisėtai. 2003-04-18 Kauno rajono savivaldybės administracija pasiūlė jam pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemėje, į kurią jie pretendavo, 1991 m. ir 1992 m. Noreikiškių apylinkės tarybos priimtais sprendimais buvo paskirti sklypai individualių namų statybai. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimu sklypas namo statybai žemėje, kuri natūra turėjo būti grąžintajam, buvo paskirtas V.J. D., kuris tą sklypą privatizavo, o 2002 m. lapkričio mėnesį pardavė V. M.. Pastaroji šį žemės sklypą 2003-03-26 pirkimo -pardavimo sutartimi pardavė ir tą pačią dieną perdavimo-priėmimo aktu perdavė R. L.. Nors nekilnojamojo turto registre buvo padarytas įrašas, kad ginčo sklypą nuosavybės teise valdo Romualdas ir A. L., tačiau 2003 metų pavasarį jis nieko apie tai nežinojo.2003-03-28 buvo atliktas žemės sklypo ribų žymėjimas bei pagal žemės sklypo ribų planą buvo pažymėti taškai ir vietovėje įtvirtinti keturiomis medinėmis gairėmis, tačiau jam šios aplinkybės nebuvo žinomos.

Atėjus žemės dirbimo metui, sužinojęs, jog ginčo sklype pastatyti laikini statiniai, jis paskambino E. Ž. ir paprašė šį išsiaiškinti, kam jie priklauso bei paprašyti, jog savininkas juos pasiimtų arba patrauktų į šoną. Apelianto nuomone, jo parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti ir nėra pagrindo pripažinti, jog jis atliko būtinuosius LR BK 294 str. objektyviosios pusės veiksmus. Visą laiką jis buvo įsitikinęs, jog statybininkų vagonėlį sklype bus palikę kitoje kelio pusėje dirbantys darbininkai. Jo prašymą patraukti vagonėlį įvykdęs E. Ž., taip pat buvo tikras, kad ta žemė turi priklausyti jam.

Apeliantas nurodo, jog nustatytoje situacijoje nėra pagrindo laikyti jį nusikaltimo organizatoriumi, nes nusikalstama veika numatyta BK 294 str. gali būti padaroma tik tyčia. Jis ne vienerius metus naudojausi žeme ir joje nebuvo jokių požymių, kad ši žemė kam nors paskirta. Po to, kai nukentėjusysis įsigijo nekilnojamąjį turtą, jam niekas konkrečiai nebuvo nurodęs, jog toje vietoje yra nukentėjusiojo R. L. sklypas. Kai jam pranešė, kad kažkieno pastatytas statinys trukdo arti, jis paskambino telefonu E. Ž. ir paprašė išsiaiškinti, kieno ten daiktai, paprašyti pasiimti ar patraukti juos. Dėl to negalima teigti, jog perduodamas tokį prašymą, jis suvokė savo veiksmo pavojingumą, numatė, kad dėl tokios veikos gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, jų norėjo, arba. nors jų ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Skundo autoriaus manymu, teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai. jog statinių nutempimu bei jų apgadinimu. žemės suarimu-didelė turtinė žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta. Todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto LR BK 294 str. 1 d. būtinojo požymio - didelės žalos. Apelianto teigimu, teismas turėjo įvertinti ir tai, jog jam kaltinime inkriminuotų veiksmų - žemės suarimo, pasėlių sėjimo bei sklypo namo statybai sugadinimo jis 2003-04-30 neatliko ir nepadarė 893 Lt turtinės žalos, o tame sklype augusius pasėlius 2003 m. rugpjūčio mėn. nukūlė, sklypą suarė bei jame R. L. pasodintus augalus sunaikino visai kiti žmonės.

Nuteistasis E. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė veikos turinčios LR BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Skunde nurodo, jog apylinkės teismas nuosprendį priėmė pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, neatsižvelgdamas į visas faktines bylos aplinkybes, pilnai ir objektyviai neištyręs visų byloje surinktų įrodymų.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, kad jis, siekdamas apginti R. J. ginčijamą teisę, naudojo psichinę prievartą. Apeliantas pažymi, jog jo parodymai teisme nėra paneigti. R. J. prašymu atvykęs 2009-04-29 į sklypą, jis tik tik apklausė aplinkinius asmenis, kam priklauso sklype iškrauti daiktai, nes sklype nei R. L. nei kitų žmonių nebuvo. Daiktai, buvę sklype, buvo patraukti tik įsitikinus, kad jie niekam nepriklauso ir, kad tuo nebus padaryta žala. Dėl tojo veiksmuose nėra jokio savavališkumo požymių. Jis buvo įsitikinęs, jog R. J. yra teisėtas žemės sklypo valdytojas, nes šią žemę jis valdė septynetą metų ir visatą laiką ją dirbo.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ir tik subjektyviais R. L. parodymais nustatė, jog 2003-05-12 jis grasino R. L.. Neobjektyvios teismo išvados ir dėl to, jog jis trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas Byloje apklausti liudytojai negirdėjo, kad būtų grasinama, o R. L. ir jo žento R. P. parodymai yra subjektyvūs.

Skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose yra savavališkumo bei neteisėtumo požymiai, nes pagal LR BK 294 str. 2 d. atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų ratui, o šios veikos papildomas objektas yra konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Šių veiksmų subjektas turi būti vienaip ar kitaip

susijęs su nukentėjusiuoju teisiniais santykiais. Teismas, kvalifikuodamas jo veiką, neteisingai nustatė šių santykių turinį. Byloje nustatyta, jog R. J. žemę valdė jau septynetą metų. kiekvienais metais ją dirbo, nuimdavo derlių, buvo šios žemės faktinis valdytojas ir ją faktiškai turėjo savo žinioje. Remiantis LR CK 4.23 str., daikto valdymas laikomas teisėtu, o jo valdytojas laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Valdymo neteisėtumą gali nustatyti tik teismas (LR CK 1.137 str.). Teisių perleidėjas R. L. sklypo valdymo negalėjo perduoti, kadangi perleidėjas faktiškai sklypo nevaldė. Faktinis sklypo valdymas negalėjo būti perduotas ir dėl to. kad jis netgi nebuvo pažymėtas vietoje, o byloje nėra duomenų, jog buvo sustatyti riboženkliai. Faktinis sklypo valdytojas septynerius metus buvo R. J., todėl R. L., ketindamas įsikelti į sklypą, galėjo tai padaryti tik teisėtu būdu, o ne savavališkai ir pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką. Nukentėjusysis R. L. elgėsi neteisėtai, ne įstatymo nustatyta tvarka įgyvendindamas savo teises. Apeliantas pažymi, kad teismas nevertino ir R. L. motyvų, dėl kurių šis siekė užvaldyti sklypą. Atlikus sklype statybos darbus, kuriems R. L. neturėjo leidimo, projekto, kur jokia statyba negalima dėl sklypo žemės ūkio paskirties, atgauti žemę natūra R. J., nebūtų jokios galimybės, nes ši žemė būtų laikoma užstatyta. Tokiu būdu, R. J. negalėtų apginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, jeigu tokia ir būtų atkurta natūra.

Skundo autoriaus nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepasisakė ir neanalizavo subjektyvių požymių, nepakankamai ir formaliai padarė išvadą, jog jo veiksmais buvo padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas, vertindamas šiuos kriterijus, turėjo atsižvelgti į veiksmų pobūdį, turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisėtų interesų svarbą bei kitas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis bei jo atstovė prašė R. L. skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o R. J. bei E. Ž. skundus atmesti.

Nuteistasis E. Ž. bei jo gynėjas prašė jo ir R. J. skundus tenkinti juose nurodytais motyvais ir argumentais, o R. L. skundą atmesti.

Kaltinamasis R. J. bei jo gynėjas prašė atmesti nukentėjusiojo R. L. skundą, o R. J. ir E. Ž. skundus tenkinti.

Prokurorė prašė R. J. ir E. Ž. apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo R. L. skundą tenkinti skunde išdėstytais motyvais.

Kaltinamojo R. J. skundas atmestinas, o kaltinamojo E. Ž. bei nukentėjusiojo R. L. skundai tenkintini iš dalies.

Dėl R. J. skundo

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad R. J. veiksmai atitinka LR BK 24 str. 4 d. ir 294 str. ld. požymius.

Iš bylos duomenų matyti, kad 1997 m. lapkričio 17 d. sutartimi M. J. perleido R. J. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą. į 7.70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime. 1998 m. gegužės 4 d. R. J. raštu Kauno apskrities valdytojui prašė padėti jam susigrąžinti žemę ir nurodė, kad sklypai, kurie išdalyti jo žemėje, turi būti panaikinti, nes dauguma jų neišpirkti iš valstybės. 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės R. J. į 2.83 ha žemes. grąžinant ją natūra bei nurodant, kad nuosavybės teisės į 4,87 ha žemę bus atkurtos vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą.

2003 m. balandžio 18 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos raštu Nr. 03-02-16-527 R. J. pasiūlyta pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kadangi 1991 m. ir 1992 m. Noreikiškių apylinkės taryba priėmė sprendimą žemėje, į kurią jis pretendavo, skirti sklypus individualių namų statybai, tačiau 2003 m. kovo 24 d. raštu Kauno rajono savivaldybės merui R. J. vėl pareiškė norą susigrąžinti natūra jam priklausančią žemę Ringaudų kaime, teigdamas, kad žemė neteisėtai išdalyta Ringaudų gyvenvietėje.

Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimu ginčijamas sklypas namo statybai buvo paskirtas V. J. D., kurį šis privatizavo ir 2002 m. lapkričio mėnesį pardavė V. M.. Ši 2003 m. kovo 26 d. perdavimo priėmimo aktu pardavė žemės sklypą R. L. pagal 2003 m. kovo 26 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal nekilnojamojo turto registro išrašą šį sklypą nuosavybės teise valdo R. L. ir A. L.. Žemės sklypo ribų žymėjimas atliktas 2003 m. kovo 28 d. pagal žemės sklypo ribų planą, pažymėti taškai vietovėje įtvirtinti medinėmis gairėmis. R. J. prašyme rašytame 2003 m. balandžio 28 d. bei pateiktame Kauno rajono vyriausiajam policijos komisarui S. Š., nurodo, kad jo paveldimoje žemėje vykdomi paruošiamieji darbai statyboms ir prašė imtis priemonių juos sustabdyti. Visi šie duomenys tik patvirtina, jog jis suvokė, jog ginčo sklypas priklauso ne jam, kad jis yra kito asmens nuosavybė, suvokė savo veiksmų neteisėtumą. Tai įrodo ir ta aplinkybė, jog prašymą Kauno rajono apylinkės teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo R. J. pateikė tik 2003 m. rugsėjo 15 d.

Aptarti faktiniai duomenys bei apylinkės teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad R. J., 2003 m. balandžio 29 d. liepdamas E. Ž. pašalinti R. L. nuosavybės teisėmis priklausančiame ir Kauno rajone Ringaudų kaime esančiame 0,1512 ha žemės sklype šio pastatytus ir R. L. nuosavybės teisėmis priklausančius statinius-metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą, gelžbetonines plokštes. jis nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdė tariamą, tačiau ginčijamą savo teisę į šį sklypą, dėl ko. kaltinamajam E. Ž. įgyvendinus savavaldžiavimo veiksmus, buvo padaryta didelė žala R. L. teisėms ir teisėtiems interesams. Byloje esantys ir teismo nuosprendyje aptartį įrodymai patvirtina tą aplinkybę, jog dėl savavališkų veiksmų buvo sugadintas R. L. priklausantis turtas, dėl ko jam padaryta didelė- 2904 Lt turtinė. Žala.

Nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina ir tai, kad tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2003 m. balandžio 30 d. R. J. organizavo kaltinime nurodyto to paties sklypo suarimą ir pasėlių jame užsėjimą, dėl ko buvo sugadintas sklypo reljefas, o R. L. padaryta 893 Lt turtinę žalą.

2003 m. rugpjūčio mėn., nukuldamas pasėlius bei R. L. sklypą suardamas, R. J. sunaikino R. L. sklype pasodintus 50 vnt. braškių daigų. 6 vnt. vaiskrūmių. 4 vnt. vaismedžių, padarydamas R. L. 205 Lt turtinę žalą.

Taigi, apylinkės teismo nuosprendyje aptariami įrodymai patvirtina, jog aukščiau išvardintais veiksmais, laikotarpyje nuo 2003 balandžio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio mėn., R. J. faktiškai užvaldė ir naudojo kaip savo R. L. nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, trukdė pastarajam laisvai disponuoti savo žemės sklypu, jame auginti žemės ūkio kultūras, vykdyti statybas. Taip jis pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės neliečiamumą, padarydamas R. L. 3948Lt turtinę žalą bei didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.

Iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad 2003 m. rugpjūčio 28 d. liepdamas E. Ž. sutrikdyti aukščiau nurodytame sklype statybinių medžiagų iškrovimo darbus, jis trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas ir dėl nuomojamos technikos prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą. Si kaltinime nurodyta aplinkybė nėra pagrįsta faktiniais duomenimis ir nelaikytina įrodyta.

Nors apeliantas nesutinka su kaltinimu, jog savavališkai užvaldė ir naudojo R. L. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, trukdė jam laisvai disponuoti žeme bei padarė R. L. didelę turtinę ir neturtinę žalą, tačiau tokie jo argumentai nėra pagrįsti faktiniais bylos duomenimis. Kolegijos nuomone, kaltinamajame akte nurodytos ir R. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija yra teisinga ir jis pagrįstai kaltintas pagal LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. 1 d.

R. J. teisingai apkaltintas organizavęs LR BK 294 str. ld. numatytą veiką, todėl apylinkės teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino LR BK 24 str. 4d. numatytą aplinkybę, kad R. J. buvo šios veikos organizatorius. Tiek pačiame kaltinime nurodoma, tiek ir teisme ištirti įrodymai patvirtina tai, kad R. J. ne pats vykdė savavaldžiavimo veiksmus, o prašė juos atlikti kitus asmenis-E..Ž. bei kitus kaltinime nenurodytus asmenis.

Nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog R. L. priklausantis žemės sklypas tiek iki kaltinime nurodyto laiko, tiek ir po to neteisėtai buvo naudojamas R. J. reikmėms, šiam žinant, jog sklypas priklauso R. L.. Atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus t.y. duodamas nurodymą pašalinti iš sklypo R. L. pastatytus statinius, liepdamas suarti sklypą ir pan., R. J. ne tik kad padarė nukentėjusiajam turtinę žalą, bet ir trukdė R. L. laisvai disponuoti savo žeme-

auginti žemės ūkio kultūras, vykdyti statybų parengiamuosius darbus, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės neliečiamumą. Tokie R. J. veiksmai atitinka LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. ld. numatyto nusikaltimo sudėtį, nes R. J. savo tariamą teisę gynė neteisėtais būdais.

Savavaldžiavimas, numatytas LR BK 294 str. - tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Savavaldžiavimo pagrindiniu objektu laikytina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, [gyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai yra numatyti LR CK 1.136 str., o teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo sąlygos nustatytos LR CK 1.137 str. Draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

Civilines asmens teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą pagal LR BK 294 str. ld. kyla tuomet, kai atsiranda įstatyme numatyti padariniai - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Žala gali būti padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė. Nustatyta, kad R. J., manydamas, jog gina savo teisėtus interesus, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos, neišsiaiškino, neįsitikino, kad nepažeidžia kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Neturėdamas jokių dokumentų, liudijančių jo nuosavybės teisę į žemės sklypą. R. J. elgėsi nesilaikydamas įstatymų numatytos tvarkos. Tai, kad jis dirbo sklypo žemę ir naudojosi ja 7 metus, nėra pakankamas teisinis pagrindas nuosavybės teisei įrodyti. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad dar 1998 m. gegužės 4 d. R. J. kreipėsi į Kauno apskrities valdytoją ir raštu prašė padėti jam susigrąžinti žemę, į kurią 1997 m. lapkričio 17 d. sutartimi su M. J., jis įgavo teisę tik atkurti kaip nuosavybę. 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 2,83 ha žemės, grąžinant ją natūra, o likusi žemė, tame tarpe ir žemė, kurioje randasi R. L. sklypas, jam sugražinta nebuvo. R. L. pagal 2003-03-26 pirkimo-pardavimo sutartį teisėtai įsigijo žemės sklypą, kuris tapo jo nuosavybe, todėl pretenduoti į šį sklypą R. J. galėjo tik įstatymų nustatyta tvarka, kurios jis nesilaikė.

Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu būtina nustatyti, jog asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama - tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančiajam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Šių veiksmų dalyvis turi būti susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu atsiranda reikalavimo teisė. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai. kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, jog nukentėjusysis jas ginčija arba. pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pakanka duomenų išvadoms, kad tiek kaltinamieji R. J. ir E. Ž. bei nukentėjusysis R. L. buvo tariamo santykio subjektais. Abiem kaltinamiesiems galėjo pagrįstai susiformuoti klaidingas įsitikinimas apie tariamos teisės turėjimą, nes jie abu manė, jog R. J. yra teisėtas pretendentas į ginčo žemės sklypą, kad jis ilgą. laiką jį teisėtai valdė. Abu kaltininkai nors ir turėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi.

Tiek R. J., organizuodamas kaltinime nurodytus savavališkus veiksmus, tiek ir E. Ž., juos vykdydamas, įgyvendino tariamą subjektinę teisę, tačiau tai darė sąmoningai ignoruodami įstatymo reikalavimus, todėl laikytina, jog jie veikė savavališkai. Abu kaltininkai klaidingai suvokdami, jog turi teisę į veiksmus, kuriuos atliko, sąmoningai ignoravo įstatymo

reikalavimus, veikė savavališkai. Toks savavališkas teisės vykdymas padarė didelės žalos kito asmens-R. L. teisėms ar teisėtiems interesams, dėl ko atsirado pagrįstas pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą.

Piknaudžiaudami tariama teise bei pasirinkdami tokį jos įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų, nesikreipdami į teismą, o imdamiesi patys vykdyti teisingumą. E. Ž. ir R. J. padarė didelę žalą R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 294 str. kyla, jeigu atsiranda jame numatyti padariniai - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Žala gali būti padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė. Teisinė kategorija didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra platesnė nei kategorija didelė turtinė žala ir apie tokios žalos mastą sprendžiama atsižvelgiant ne tik į padarytos turtinės žalos dydį. bet ir į pažeistų asmens teisėtų interesų svarbą, pažeidimo pobūdį, trukmę ir kitas aplinkybes. Didelė žala nagrinėjamu atveju pasireiškė ne tik turto sugadinimu bei didelės turtinės žalos padarymu. Dėl kaltinamųjų savavališkų veiksmų buvo padaryta ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, nes dėl sugadinto turto R. L. ilgą laiko tarpą negalėjo atlikti parengiamųjų projektavimo ir statybos darbų, samdyti darbininkus ir sudaryti jiems tinkamas darbo bei poilsio sąlygas, naudotis sklypu kaip savo t.y. auginti jame žemės ūkio kultūras, vaismedžius, daržoves ir pan. Savavališkais veiksmais kaltinamieji faktiškai užvaldė ir naudojo kaip savo R. L. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Kolegija daro išvadą, jog toks nuosavybės teisės pažeidimas padarė didelę žalą nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams, dėl ko nukentėjusysis patyrė ne tik turtinę žalą, bet ir moralinę žalą. dvasinius išgyvenimus.

Nėra jokio objektyvaus pagrindo kaltinamojo R. J. veiką kvalifikuoti pagal LR BK 294 str. 2d. Pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas prieš nukentėjusį ar jam artimą asmenį psichinę ar fizinę prievartą. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas - konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir kt.). Iš bylos medžiagos bei nuosprendyje aptartų duomenų akivaizdu, jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog R. J. pats naudojo psichinę ar fizinę prievartą prieš R. L.. kurstė naudoti tokią prievartą E. Ž., kitus asmenis ar organizavo tokius veiksmus. Kadangi nėra nustatyta tokią veikos kvalifikaciją patvirtinančių faktinių duomenų, nėra objektyvaus pagrindo R. J. veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 24str. 4d. ir 294 str. 2d. Būtent dėl šios priežasties negali būti tenkinamas nukentėjusiojo skundas kvalifikuoti R. J. veiką pagal LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. 2d.

Apylinkės teismas R. J. baudžiamąją bylą, kadangi yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai. Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, jog pradedant procesą turi būti įsitikinta, ar nėra aplinkybių dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Tais atvejais, kai aišku, kad asmeniui nebus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, baudžiamasis procesas neturi prasmės ir negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

LR BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių yra numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte-tai baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kuriems praėjus, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Senaties terminai siejami su priėmimu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris negali būti priimtas praėjus baudžiamojo įstatymo nustatytiems terminams (LR BPK 235 str.).

BK 294 str. 1 d. nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių padarymą LR BK 95 str.(2003-04-10 įstatymo Nr.IX-1495 redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 15 d. įsigaliojusio įstatymo Nr. XI-901) buvo numatytas 5 metų senaties terminas. Veika, kurios padarymu kaltinamas R. J., buvo padaryta laikotarpyje nuo 2003-04-29 iki 2003m. rugpjūčio mėnesio. Nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių šis terminas būtų nutrukęs, o senaties terminas baigėsi dar 2008 metais, todėl R. J. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apylinkės teismas nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad pradėtas baudžiamasis procesas prieš R. J. turi būti nutrauktas LR BK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu ir baudžiamąją bylą pagrįstai nutraukė.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinime inkriminuojamų veiksmų - žemės suarimo, pasėlių pasėjimo bei sklypo namo statybai sugadinimo ir 893 Lt. turtinės žalos R. J. 2003-04-30 nepadarė. Nuosprendyje aptartais įrodymais yra patvirtinta, kad R. J. davė nurodymą kitiems asmenims atlikti tokius veiksmus t.y. juos kurstė ir organizavo kaltinime nurodytus veiksmus, todėl už juos atsakingas.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad R. J. laisvai nedisponavo ginčo žeme ir nepadarė didelės R. L.. Teisme ištirti įrodymai tik patvirtina, kad R. J. tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos t.y. jau žinodamas, jog žemės sklypas yra kito asmens, naudojosi svetima žeme ir savo veiksmais trukdė R. L. disponuoti savo žemės sklypu, jame auginti žemės ūkio kultūras, vykdyti parengiamuosius statybos darbus, davė nurodymus kitiems asmenims pašalinti iš sklypo statinius. Taip jis pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės neliečiamumą. Visi išvardinti R. J. veiksmai atitinka LR BK 294 str. 1d. sudėtį . nes tariamą savo teisę jis gynė neteisėtais būdais.

Dėl E. Ž. skundo

Nemotyvuotai ir visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, jog apylinkės teismas nuosprendį priėmė pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismas, pilnai ir objektyviai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir nuosprendį priėmė atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes.

Negalima sutikti su skundo argumentais, kad apylinkės teismas neanalizavo subjektyvių veikos požymių ir formaliai padarė išvadą, jog E. Ž. veiksmais buvo padaryta didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams.

Apylinkės teismas atsižvelgė į nuteistojo veiksmų pobūdį, į padarytos žalos pobūdį bei jos dydį, pažeistų teisėtų interesų svarbą bei kitas aplinkybes.

Teisme ištirti įrodymai patvirtina akivaizdų faktą, jog su R. J. giminystės ryšiais susijęs E. Ž. žinojo, jog ginčijamas sklypas nebuvo R. J. nuosavybė, o R. J. tik buvo pateikęs prašymą sugrąžinti šį sklypą. Jam buvo žinoma ir tai, kad Kauno rajono savivaldybės administracija buvo pasiūliusi R. J. pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. o R. J. dar 2003 m. balandžio 28 d. rašte Kauno rajono vyriausiajam policijos komisarui S. Š. nurodė, kad žemėje, kurią jis norėtų susigrąžinti vykdomi paruošiamieji darbai statyboms. Visi šie duomenys tik patvirtina, jog R. Ž. suvokė, jog ginčo sklypas priklauso ne jam ir ne R. J., kad šis sklypas yra visiškai kito asmens nuosavybė, nors ir manė, jog R. J. teisėtai pretenduoja į ginčo žemę.

Nepakankamai motyvuoti E. Ž. skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose yra savavališkumo bei neteisėtumo požymiai. Kad jo veiksmai buvo neteisėti ir savavališki patvirtina ta aplinkybė, jog kaltinamasis, klaidingai suprasdamas savo veiksmų teisėtumą, nesilaikydamas įstatymuose nustatytų reikalavimų. savavališkai vykdė tariamą ir ginčijamą R. J. teisę tvarkytis R. L. sklype ir padare šiam didelę žalą. Nusikaltimas buvo baigtas, kaltinamajam jau pradėjus vykdyti veiksmus, nukreiptus kito asmens tariamai teisei įgyvendinti.

Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai - veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai - kaltė, motyvas, tikslas). Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada. kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą CK 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama -tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančiajam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Šių veiksmų dalyvis turi būti susijęs su

civiliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindu atsiranda reikalavimo teisė. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai. kad tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, jog nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises. atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pakanka duomenų išvadoms, kad tiek kaltinamieji R. J. ir E. Ž. bei nukentėjusysis R. L. buvo tariamo santykio subjektais. Abiem kaltinamiesiems galėjo pagrįstai susiformuoti klaidingas įsitikinimas apie tariamos teises turėjimą, nes jie abu manė. jog R. J. yra teisėtas pretendentas į ginčo žemės sklypą, kad jis jį teisėtai valdė. Abu kaltininkai turėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi.

Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog imtis kaltinime nurodytų savavališkų veiksmų E. Ž. paskatino R. J., paprašęs jį savavališkai ir neteisėtai pašalinti laikinus statinius iš ginčijamo sklypo. E. Ž. šį neteistą prašymą įvykdė, 2003-04-29 savavališkai ir neteisėtai pašalino ginčo sklype R. L. pastatytus laikinus statinius, juos apgadindamas bei padarydamas R. L. didelę materialinę žalą.

Tiesioginis LR BK 294 str. ld. numatyto nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Šiuo nusikaltimu papildomai gali būti kėsinamasi ir į konkrečias fizinio ar juridinio asmens teises ir teisėtus interesus (nuosavybę, sveikatą, laisvę ir pan.). LR CK 1.136 str yra numatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (sandoriai, įvykiai ar veiksmai, su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes, žalos padarymas ir kt.)., o teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo sąlygos nustatytos LR CK 1.137 str. LR CK 1.138 str. pažymėta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. kyla tuomet, kai atsiranda jame numatyti padariniai - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Žala gali būti padaroma tiek turtinė, tiek neturtinė. Nustatyta, kad E. Ž., gindamas faktiškai neteisėtus R. J. interesus, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos. Atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus, jis neišsiaiškino ir neįsitikino, kad nepažeidžia kito asmens teisių ar teisėtų interesų. Žinodamas, jog R. J. neturi jokių dokumentų, liudijančių jo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, tačiau sąžiningai klysdamas t.y. manydamas, jog jis turi teisę į sklypą, E. Ž. elgėsi nesilaikant įstatymų numatytos tvarkos, lai. kad R. J. dirbo žemę ir naudojosi ja 7 metus, nėra pakankamas teisinis pagrindas nuosavybės teisei įrodyti. Byloje surinktais įrodymai patvirtinta, kad 1997 m. lapkričio 17 d. sutartimi M. J. perleido R. J. tik teisę į išlikusio nekilnojamojo turto - 7.70 ha žemės nuosavybės teisės atkūrimą. 1998 m. gegužės 4 d. raštu Kauno apskrities valdytojui prašydamas padėti susigrąžinti žemę. R. J. nurodė, kad sklypai, kurie išdalyti ginčijamoje žemėje, turi būti panaikinti, nes dauguma jų neišpirkti iš valstybės. Tai, kad 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu R. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 2.83 ha žemės, į kurią ginčo sklypas nepateko, E. Ž. taip pat buvo žinoma.

Pagrįsti skundo argumentai, kad pagal LR BK 294 str. atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų ratui, o šios veikos papildomas objektas yra konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Šių veiksmų subjektas turi būti vienaip ar kitaip susijęs su nukentėjusiuoju teisiniais santykiais. Teismas, kvalifikuodamas E. Ž. veiką, teisingai nustatė šių santykių turinį. Nors kaltinime nurodytą žemę R. J. dirbo, nuimdavo derlių jau septynetą metų ir jis į ją pretendavo bei laikė save faktiniu žemės valdytoju, tačiau žemės sklypas jam nebuvo gražintas, o teisėtu jo savininku buvo R. L.. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. L. buvo teisėtai įgijęs ginčijamą žemės sklypą ir buvo teisėtu jo savininku, todėl savavališkas ginčijamos, bet nerealizuotos R. J. tariamos teisės vykdymas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos t.y., jo turto pašalinimas iš R. L. nuosavybės teise priklausančio sklypo, padaręs tiek didelę turtinę, tiek ir neturtinę, žalą, negali būti pripažintas teisėtu veiksmu.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai garantuoja savininkui teisę į jo nuosavybės neliečiamumą. Kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Nuosavybės subjektui, jos savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad

valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą. Toks tariamos teisės vykdymas, moralės principų negerbimas, teisių bei įstatymų saugomų interesų suvaržymas, padarė nukentėjusiajam R. L. ne tik didelę turtinę žalą. bet ir didelę žalą jo teisėms ar teisėtiems interesams, dėl ko ir atsirado pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Atsižvelgdama į tai. kad E. Ž. suvokė savo veiksmų savavališką pobūdį, numatė, kad dėl jų bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo bei sąmoningai leido jiems atsirasti, atsižvelgdama į padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog 2003-04-29 E. Ž. padarė ne veiką numatytą LR BK 294 str. 2d.. o LR BK 294 str. ld. numatytą nusikalstamą veiką, todėl kaltinimas E. Ž. keistinas vadovaujantis LR BK 256 str. 4d. į lengvesnį-LR BK 294 str. ld. numatytą veiką.

BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje -pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje - savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

E. Ž. kaltintas tęstine ir LR BK 294 str. 2d. numatyta veika t.y. tuo. kad po 2003-04-29 padaryto savavaldžiavimo, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir 2003 m. gegužės 12 d. apie 12 va]., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. L., t.y. grasindamas pasiimti kirvį ir išvaikyti darbininkus bei susidoroti, reikalavo nutraukti sklype vykdomus darbus.

Be to, jis kaltintas ir tuo, jog tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio 28 d., laikotarpiu nuo 11 val. 40 min. iki 12 val. 40 min.. R. J. liepimu panaudodamas psichinę prievartą, t.y. grasindamas R. L. pagauti jį. užmušti, sumušti , "atjungti", kad jis gulės kruvinas, -trukdė R. L. sklype iškrauti statybines medžiagas, ir dėl to už papildomą autokrano ir automašinos ZIL - 131 darbą, dėl jų prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais jis trukdė nukentėjusiajam R. L. laisvai disponuoti savo žemės sklypu - vykdyti statybas t.y. pažeidė jo nuosavybės neliečiamumą ir dėl to padarė didelę žalą nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

LR BK 63 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Nors baudžiamajame įstatyme neapibrėžta tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka, tačiau teismų praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios).

Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs ir laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu. analogiškomis aplinkybėmis. įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta. kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, tęstinę veiką sudarantys nusikalstami veiksmai pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.

Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Tęstinės veikos padarymo atveju, visi atskiri nusikalstamos veikos epizodai laikomi vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis.

Teisėjų kolegija byloje nenustatė, kad E. Ž. padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltinime nurodyti 2003-04-29, 2003-05-12 ir 2003-08-28 padaryti veiksmai jei ir galėtų būti pripažinti nusikalstamais, tai jie turėtų būti kvalifikuoti ne kaip tęstine veika, bet kaip veiksmai padaryti pakartotinai.

Tokią išvadą kolegija daro pirmiausiai dėl to, jog nors ir yra požymių, kad visi kaltinime nurodyti veiksmai padaryti panašiomis aplinkybėmis, tačiau jie nėra tapatūs ir laiko požiūriu vienas nuo kito yra reikšmingai nutolę.

Teisme ištirti įrodymai tik patvirtina, jog 2003-05-12 epizode E. Ž. aplamai nesiėmė jokių savavališkų ir LR BK 294 str. numatytų veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog

jis savavaldžiavo. Nėra byloje įrodymų, patvirtinančių, jog tą dieną E. Ž. naudojo R. L. atžvilgiu kokią tai fizinę ar psichinę prievartą, kad grasino tiek nukentėjusiajam, tiek ir sklype dirbusiems asmenims, kad padarė jam kokio tai pobūdžio žalą. Teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad E. Ž. tik prašė, ar net reikalavo R. L. nevykdyti jokių darbų ginčo sklype iki to laiko, kol nebus išspręstas ginčas dėl sklypo įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau realiai grasinimų panaudoti fizinę ar psichinę prievartą iš E. Ž. pusės nebuvo. Net apylinkės teisme apklausti liudytojai G. G. ir V. D. nurodė, jog E. Ž. tik prašė jų nedirbti, tačiau realių grasinimų panaudoti smurtą neišreiškė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių 2003-05-12 naudotą fizinę ar psichinę prievartą ar realų grasinimą ją panaudoti. Nors skunde nukentėjusysis teigė, jog E. Ž. grasinimai yra fiksuoti jo pateiktame garso įraše, tačiau R. L. teismui pateiktu garso įrašu kolegija neturi įstatyminio pagrindo vadovautis, nes nenustatyta, kieno balsai įrašyti R. L. pateiktame garso įraše. Tačiau netgi ir iš pateikto įrašo matyti, jog 2003-05-12 R. L. niekas negrasino, jokios fizinės ar psichinės prievartos prieš jį nenaudojo. Nenustatyta ir tai. kad E. Ž. savo veiksmais tą dieną būtų padaręs R. L. kokią tai materialinę ar kitokio pobūdžio žalą.

Kolegija daro išvadą, jog ir kaltinamajam inkriminuota 2003-08-28 padaryta veika, taip pat negali būti pripažinta padaryta vieninga tyčia, siekiant vieningo ir konkrečiai apibrėžto rezultato. Pirmiausiai dėl to, jog ši veika laiko požiūriu labai nutolusi nuo veiksmų padarytų 2003-04-29 bei 2003-05-12. Bylos medžiaga patvirtina, jog tyčia atlikti neteisėtus veiksmus R. L. atžvilgiu kaltininkui kilo nenumatant ir nesiekiant vieningo bei aiškiai apibrėžto rezultato, o spontaniškai, tik pamačius, jog sklype R. L. bando iškrauti statybines medžiagas. Teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina tai, jog E. Ž. atliko tik tuos kaltinime nurodytus veiksmus, kurie nėra susiję su smurtu ar grasinimu jį panaudoti. Sprendžiant ginčą, jis nesilaikė įstatyme nustatytos jo sprendimo tvarkos ir 2003-08-28 reikalavo iš R. L.. kad šis neiškrautų statybinių medžiagų savame sklype, kol teisme nebus išspręstas ginčas dėl sklypo, reikalavo iš R. L. bei jo darbininkų nutraukti krovos darbus. Tačiau teigti, jog šių veiksmų metu jis naudojo fizinę ar psichinę prievartą ar padarė didelę žalą R. L.-nėra objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, jog nors E. Ž. tam ir prieštaravo, statybinių medžiagų iškrovimo darbai buvo netrukdomai atlikti, o reali materialinė ar kitokio pobūdžio žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta. Nuosprendyje aptarti įrodymai nepatvirtina, kad atvykęs į ginčijamą sklypą 2003-08-28 ne vienas, o su kitais asmenimis, būtent E. Ž., o ne koks kitas kartu su juo buvęs asmuo(V. Ž., R. J., J. M.) naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę ar fizinę prievartą t.y. grasino R. L. kaltinime nurodytais žodžiais, naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą. Teisme apklausti kaltinamieji bei liudytojai būtent šios aplinkybės nepatvirtino, o iš R. L. pateikto teismui garso įrašo negalima daryti išvados, jog šiame įraše yra įrašytas E. Ž. balsas ir būtent šis grasino R. L.. Net ir R. L. žentas R. P. teisme nenurodė, jog būtent E. Ž. naudojo fizinį bei psichinį smurtą prieš R. L. bei lauke buvusius darbininkus. Kiti teisme apklausti asmenys taipogi nepatvirtino aplinkybės, kad E. Ž. naudojo fizinį ar psichinį smurtą jų atžvilgiu. Tikėti vien tik suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo parodymais ir tik jais vadovaujantis pripažinti šią E. Ž. veiką kvalifikuojančią aplinkybę, kolegija nemato pagrindo. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai. kad R. L. 2003-08-28 statybines medžiagas savo sklype netrukdomai išsikrovė ir dėl E. Ž. veiksmų nei materialinės, nei kitokio pobūdžio žalos nepatyrė. Nors R. L. ir nurodė, jog patyrė dėl prastovos 377 Lt. žalą, tačiau ji nėra pagrįsta įrodymais.

Būtent dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kolegija daro išvadą, jog 2003-05-12 bei 2003-08-28 E. Ž. nepadarė nei LR BK 294 str. ld., nei LR BK 294 str. 2d. numatytų veikų požymių turinčių veiksmų, todėl šie kaltinimo epizodai iš kaltinimo E. Ž. šalintini.

Kadangi E. Ž. veiksmuose nustatyta tik 2003-04-29 padaryta veika, atitinkanti LR BK 294 str. 1 d. numatytos veikos požymius, kaltinimas E. Ž. keistinas iš LR BK 294 str. 2d. į lengvesnį-LR BK 294 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, o baudžiamoji byla jam nutrauktina dėl aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas t.y. dėl senaties.

BK 294 str. 1 d. nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių padarymą LR BK 95 str.(2003-04-10 įstatymo Nr.IX-1495 redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 15 d. įsigaliojusio įstatymo Nr. XI-901) buvo numatytas 5 metų senaties terminas. Veika, kurią

padarė kaltinamasis E. Ž., padaryta laikotarpyje nuo 2003-04-29. Nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių šis terminas būtų nutrūkęs, o senaties terminas baigėsi dar 2008-04-29, todėl E. Ž. apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Dėl šios priežasties pradėtas baudžiamasis procesas prieš E. Ž. turi būti nutrauktas LR BK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Dėl nukentėjusiojo R. L. skundo

Dėl netinkamo LR BPK 256 str. reikalavimų vykdymo kolegija nepasisako, nes šis apelianto reikalavimas buvo išspręstas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu surinktus įrodymus ir pasisakė dėl abiejų kaltinamųjų įvykdytų nusikalstamų veikų.

Kolegija, remdamasis šiame nuosprendyje aptartais motyvais ir argumentais, konstatuoja, jog nepagrįstas nukentėjusiojo R. L. reikalavimas skunde pakeisti kaltinimus E. Ž. ir R. J. į sunkesnius bei pripažinti E. Ž. kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas LR BK 24 str. 1 d., 3 d. ir 294 str. 2 d., o R. J.-įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 24 str. 1 d., 3 d., 4 d., 5 d. ir 294 str. 2 d. Šiame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog R. J. veika kvalifikuotina pagal LR BK 24 str. 4d. bei 294 str. l d. Kadangi E. Ž. buvo LR BK 294 str. ld. numatytos veikos vykdytojas, jo veika atskirai pagal LR BK 24 str. nekvalifikuotina.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusiajam pateikus prašymą pakeisti kaltinamiesiems kaltinimą į sunkesnį, nauji kaltinimai nebuvo pagal LR BPK reikalavimus tinkamai suformuluoti, o jų pakeitimo motyvai nėra pagrįsti teisme ištirtais įrodymais.

Šiame nuosprendyje jau aptarti argumentai paneigia skundo teiginius, kad E. Ž. padarė LR BK 294 str. 2d. padarytą veiką, o ją organizavo R. J., todėl R. J. veika turėjo būti kvalifikuota pagal LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. 2d., o E. Ž. pagal LR BK 24 str. 3d. ir 294 str. 2d. Teisme ištirti ir šiame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina tik tai, kad R. J. organizavo E. Ž. savavaldžiavimo veiksmus, padarytus 2003-04-29, todėl jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. 1 d., o šios nusikalstamos veikos vykdytojo E. Ž.-pagal LR BK 294 str. ld. Kadangi tiek E. Ž., tiek ir R. J. veiksmuose nustatyta tik LR BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, baudžiamoji byla jiems pagrįstai nutrauktina dėl aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas t.y. dėl senaties. BK 294 str. 1 d. nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių padarymą LR BK 95 str.(2003-04-10 įstatymo Nr.IX-1495 redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 15 d. įsigaliojusio įstatymo Nr. XI-901) buvo numatytas 5 metų senaties terminas. Veikos, kurias padarė kaltinamieji, padarytos 2003 metais. Nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių šis terminas būtų nutrūkęs, o senaties terminas baigėsi dar 2008 metais, todėl tiek R. J., tiek ir E. Ž. apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Dėl šios priežasties pradėtas baudžiamasis procesas prieš juos turi būti nutrauktas LR BK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu.

Nepagrįsti skundo argumentai, kad apylinkės teismas turėjo pripažinti įrodymu R. L. pateikta garso įrašą ir juo vadovautis. E. Ž. neigė, jog įraše, kuriame anot R. L. jis jam grasino. įrašytas jo balsas. Šis įrašas darytas ne įstatymų nustatyta tvarka ir nebuvo ištirtas specialistų nei pirmos instancijos(teismas tokį prašymą atmetė), nei apeliacinės instancijos teisme(nukentėjusysis savo prašymą tirti garso įrašą atsiėmė), todėl laikyti, jog įraše įrašytas E. Ž. ir R. L. pokalbis, kolegija nemato pagrindo.

Nukentėjusysis prašė patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš abiejų kaltinamųjų solidariai 139 246,47 Lt turtinės žalos ir 25 000 Lt neturtinės žalos.

Toks prašymas negali būti tenkintinas, nes E. Ž. ir R. J. baudžiamoji byla nutrauktina dėl suėjusių apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminų. Konstatavus apkaltinamojo nuosprendžio senatį, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso teisiniai

santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. LR BPK 3 str. 1 d. 2 p. nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės t.y. ar jo tenkinimas, ar atmetimas. LR BPK 109 str. nurodyta, kad teismas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka

Apylinkės teismas pagrįstai paliko nenagrinėtu R. L. civilinį ieškinį. Šioje byloje nutraukus baudžiamąjį procesą, nutrūko ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109-115 str.), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą teisę nutartimi palikti ieškovo civilinį ieškinį nenagrinėtą, kas palieka teisę apeliantui reikalauti žalos atlyginimo CPK nustatyta tvarka.

Teisme ištirti įrodymai patvirtina tik tai, kad R. J. organizavo tik 2003-04-29 E. Ž. padarytą veiką, prašydamas jo savavališkai pašalinti iš R. L. sklypo jam priklausančius statinius, todėl ir buvo pripažinta, kad jos veikoje yra LR BK 24 str. 4d. ir 294 str. ld. numatytos veikos sudėtis, o veiksmuose E. Ž., šią veiką įvykdžiusiu. LR BK 294 str. 1d. numatytos veikos sudėtis. Šioje veikoje kaltinamieji buvo bendrininkai, tačiau nėra pagrindo kvalifikuoti veikos vykdytojo E. Ž. veiką pagal LR BK 24 str. nėra. Kitose veiksmuose R. J. negali būti pripažįstamas E. Ž. bendrininku, nes jam nurodytuose kaltinimuose 2003 m. balandžio 30d., 2003m. rugpjūčio mėn. davė nurodymus ne E. Ž., o kitiems asmenims. Įrodymų, jog 2003-08-28 jis kurstė ar organizavo E. Ž. padarytus veiksmus, byloje nėra.

Pagrįsti apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas jam priteisė tik dalį jo turėtų išlaidų už advokato pagalbą. Kauno apygardos teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie tai. kad nukentėjusysis yra sumokėjęs 700 Lt išlaidas advokatui V. M. už teisinę pagalbą, todėl R. J. ir E. Ž. turi padengti ir šias turėtas jo išlaidas.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistam E. Ž., nei LR baudžiamojo kodekso, nei baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė, skyrė E. Ž. bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ir kuri neprieštarauja bausmių skyrimo principams. Smulkiau dėl skunde aptariamų bausmių skyrimo motyvų kolegija nepasisako, kadangi nėra nustatyti pagrindai skirti E. Ž. ir R. J. bausmes

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-26 nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir. vadovaujantis LR BK 75 str., jam bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei, vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 4 p., 71 str. E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė-per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir priimti naują sprendimą:

E. Ž. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 294 str. 2d. į LR BK 294 str. ld. ir baudžiamąją bylą jam nutraukti dėl aplinkybės, kuriai esant baudžiamasis procesas negalimas t.y. suėjus LR BK 95 str. numatytiems baudžiamosios atsakomybės senaties terminams(LR BPK 3 str. ld. 2p.).

Vadovaujantis LR BPK 109-115 str., nukentėjusiojo R. L. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, pripažįstant jam teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria iš E. Ž. bei R. J. solidariai priteista nukentėjusiajam R. L. 2000 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą: priteisti iš E. Ž. ir R. J. R. L. 2700 Lt. jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.