Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-10-11 · Administracinė byla Nr. A-663-1043-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Data
2006-10-11
Bylos Nr.
A-663-1043-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Kategorijos
  • 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A15-1043/2006Procesinio sprendimo kategorija 11.9; 15.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pirmininkas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Rūtai Šipkauskienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Anatolijui Kašnikov,atsakovo atstovei Tatjanai Kačegarovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl įsakymo panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja M. R. kreipėsi į teismą, kurio, patikslinusi savo reikalavimus, prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 4319-01; priteisti iš atsakovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) neteisėtais veiksmais bei vilkinimu atlikti veiksmus jai padarytą 5000 Lt neturtinę žalą; įpareigoti VAVA priimti sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje; priteisti teismo išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 2601-01 pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 37 punktą buvo patvirtinti eilių sąrašai. Kiekvienas pilietis pagal atitinkamo priedo sąrašą turėjo savo eiliškumo numerį pagal pirminio prašymo padavimo datą. Skundžiamu 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 buvo patvirtinta Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilė, į kurią buvo įrašyti visi piliečiai pagal pirminio prašymo padavimo datą. Pagal pirminio prašymo padavimo datą 1991 m. gruodžio 16 d. bei pagal 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią ji į šią eilę yra įrašyta 1316 numeriu. Manė, kad pastarasis įsakymas bei juo patvirtinta eilė prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – Atkūrimo įstatymas), sąžiningumo, protingumo, teisingumo principams, pažeidžia jos teises ir sudaro pagrindą reikalauti iš atsakovų atlyginti neturtinę žalą. 1991 m. gruodžio 16 d. ji pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko jos senelio K. R. turėtą žemę Vilniaus m. atstatymo. 1996 m. balandžio 15 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo - naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo ir atsakovo 2001 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 01-1139 jai buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,0996 ha žemės sklypas Nr. 33 individualiai statybai Pilaitės šiaurinėje dalyje Vilniuje. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. liepos 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 528 „Dėl Pilaitės teritorijos šiaurinės dalies detaliojo plano tvirtinimo" ir atsakovo 2001 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 01-1139. Po šios nutarties 2002 m. rugpjūčio 6 d. ji Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui vėl pateikė prašymą vietoj panaikinto sprendimo priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę Vilniaus mieste atkūrimo. 2002 m. rugsėjo 11 d. buvo gautas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atsakymas, kad yra tikrinami sąrašai naujiems sklypams gauti, o 2003 m. rugpjūčio 20 d. gautas eilinis atsakymas, kad apskrities viršininko įsakymu patikslinus piliečių eilę, ji bus nedelsiant informuota kelintu numeriu įrašyta žemės sklypo suteikimui. Pagal skundžiamu įsakymu sudarytą eilę, ji (bylos Nr. 1006) vietoj 2001 m. vasario 14 d. turėto 1 eilės numerio (atsakovo sprendimas Nr. 01-1139 perduoti jai naują žemės sklypą) perkelta į naują eilę 1316 numeriu. Tai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 18 straipsniui, pagal kurį sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo turi būti priimtas per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Atsakovė vietoj 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 2601-01 patvirtintų Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, aštuonių eilės sąrašų, skundžiamu įsakymu patvirtinto vientisą eilės sąrašą, taigi skirtingai nei anksčiau, į vieną bendrą eilę surašyti piliečiai, kurių pageidavimai dėl žemės grąžinimo neturi nieko bendra, kas prieštarauja įstatymui ir sveikam protui, be to, pažeidžia jos teises. Tai prieštarauja Tvarkos 38 punktui, kuriame konkrečiai nurodyta, kad naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams, eilę tvirtina apskričių viršininkai, todėl darytina išvada, kad įstatymas numato piliečių eilės sudarymą tiktai perduodant neatlygintinai piliečiams naujus žemės sklypus, todėl negali būti sudaryta „bendra" vientisa eilė. Atsakovas supainiojo du skirtingus dalykus, t. y. Tvarkos 37 punktu nustatytą piliečiams naujų sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn eilės tvarką ir piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, eilių sąrašų sudarymo tvarką. Pažymėjo, kad „eilės sąrašų" sudarymas iš viso nėra numatytas Atkūrimo įstatyme. Taip pat nurodė, kad dėl valstybės institucijų kaltės su nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimu susiję jos teisių pažeidimai sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, stresą, todėl yra pagrindas atlyginti neturtinę 5000 Lt žalą.

Atsakovė bei atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VAVA bei tretysis suinteresuotas asmuo VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos išaiškinimą valstybės institucijos, administracine tvarka spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, vadovaujasi Atkūrimo įstatymu, Tvarka bei kitais teisės aktais. Tvarkos 37 punkte nenumatyta galimybė išimties tvarka asmenims ar asmenų grupėms perduoti neatlygintinai naują žemės sklypą ne eilės tvarka, todėl net panaikinus 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. 4319-01 pareiškėjai nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. turėtą žemę būtų atkuriamos bendra tvarka, t. y. naujas sklypas individualioms statyboms jai butų suteiktas pagal Tvarkos 37 punkte nustatytą eiliškumą. Pareiškėja pagal pirminio prašymo padavimo datą (1991 m. gruodžio 16 d.) bei pagal 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią yra įrašyta į skundžiamu įsakymu patvirtintą eilę 1316 numeriu. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Tvarkos 106 punkto reikalavimus, 2002 m. vasario 21 d. atliko buvusio Novosiolki rėžinio kaimo kartografiją ir 2004 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 31/04/17-1494 perdavė Vilniaus miesto savivaldybei su prašymu atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus atkuriant nuosavybės teises į šiame kaime turėtą žemę. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2005 m. balandžio 21 d. raštu Nr. A51-2418-(3.6-TPD-6) informavo, kad buvusio Pokary - Novosiolki rėžinio kaimo teritorija patenka į valstybės išperkamą žemę, todėl klausimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą spręstinas kitais įstatymo nustatytais būdais. Pareiškėja niekada jokiame sąraše nebuvo nurodyta pirmuoju eilės numeriu, o naujas žemės sklypas šiaurinėje Pilaitės dalyje jai buvo paskirtas dėl to, kad eilėje prieš ją buvę pretendentai atsisakė šio sklypo.

Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai buvo išaiškinta, kokia tvarka piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai individualiai statybai. Atsakovo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. 2602-01 neatitiko Tvarkos 37 punkto, todėl jis buvo patikslintas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01, kuriuo patvirtinta eilė naujiems žemės sklypams individualiai statybai, atitinkanti Tvarkos 37 punkto nuostatas. Šioje eilėje pareiškėja pagal prašymo padavimo datą (1991 m. gruodžio 16 d.) yra įrašyta 1316-ąja. Tvarkos 106 punkte nustatyta, jog apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai, priima pagal detalųjį teritorijos (kvartalo) planą, piliečiui pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytąjį eiliškumą, o Tvarkos 111 punktas reglamentuojama, kad apskrities viršininkas sprendimą dėl nuosavybės teisių į miestuose turėtą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai turi priimti per 6 mėnesius nuo perduodamo žemės sklypo vietos suderinimo su piliečiu, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises į žemę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad skundžiamas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 4319-01 ir juo patvirtintas sąrašas atitinka Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos 37 punkto reikalavimus. Šiame sąraše į piliečių eilę yra įrašyti tik tie asmenys, kurie pageidauja gauti naujus žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai individualiai statybai. Įsakymu patvirtintoje eilėje piliečiai yra suskirstyti į eiliškumo grupes, kurios atitinka Tvarkos 37 punkte numatytas asmenų kategorijas, t. y. sąraše nuo eilės numerio 1 iki 55 yra surašyti asmenys, priskirti kategorijai „P2-tremtiniai ir kiti", nuo eilės numerio 56 iki 65 yra surašyti asmenys, priskirti kategorijai „P3 - socialiai remtini ir kiti", nuo eilės numerio 66 ir toliau surašyti asmenys, priskirti kategorijai „SO - kiti". Todėl, nors yra sudarytas tik vienas piliečių sąrašas, jis Tvarkos 37 punkte numatyto eiliškumo nepažeidžia, nes piliečiams, priklausantiems žemesnei kategorijai, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atkūrus nuosavybės teises prieš šią kategoriją esantiems piliečiams arba šios kategorijos piliečiams atsisakius siūlomo žemės sklypo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad iki skundžiamo įsakymo priėmimo ji eilėje buvo įrašyta pirmu numeriu. Vien aplinkybė, kad atsakovo 2001 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 01-1139 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas naujas žemės sklypas, nėra pakankama pripažinti, kad tuo metu eilėje ji buvo pirma. Iš atsakovo paaiškinimų seka, kad 2001 metai pareiškėjai perduoto žemės sklypo eilėje prieš ją buvę piliečiai nenorėjo imti, todėl, remiantis Tvarkos 38 punkto 3 pastraipa, buvo priimtas sprendimas suteikti žemės sklypą pareiškėjai. Abejoti tokia įvykių eiga teismas neturi pagrindo, nes ji atitinka esantį teisinį reglamentavimą, o be to pareiškėja ar jos atstovai šių aplinkybių nepaneigė. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų pripažinti, kad pareiškėja pagal Tvarkos 37 punkte numatytą eiliškumą turi kokią nors pirmumo teisę kitų sąraše prieš ją įrašytų piliečių atžvilgiu. Pareiškėja į sąrašą įtraukta 1316 numeriu pagal prašymo pateikimo datą – 1991 m. gruodžio 16 d. (pažymėtina, kad tarp 91 piliečių, prašymus padavusių tą pačią dieną, pareiškėja sąraše įrašyta pirmoji), ji nėra nei tremtinė, nei socialiai remtina, todėl konstatuotina, kad įrašant ją į sąrašą 1316 numeriu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Priešingai, atsižvelgiant į esančią teisminę praktiką ir į tai, kad 1991 m. gruodžio 16 d. prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį K. R. nekilnojamąjį turtą pateikė tik Z. R. (t. l, b. l. 142), kad šiame prašyme pareiškėja įrašyta tik kaip žinoma pretendentė, turinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kad ji šiame prašyme nėra pasirašiusi, kad pareiškėja prašymą savo vardu pateikė tik 1996 m. balandžio 15 d., yra pagrindas manyti, jog pareiškėja į skundžiamu įsakymu sudarytą sąrašą turėjo būti įrašyta būtent pagal pastarąją datą, t. y. kaip prašymą padavusi 1996 m. balandžio 15 d. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad skundžiamas 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 4319-01 pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, jis atitinka Tvarkos 37 punkto nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo jį naikinti nėra. Pareiškėjos argumentai, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, neatkuria jai nuosavybės teisių ir nesuteikia naujo žemės sklypo, yra nepagrįsti. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsniu, 6 mėnesių terminas, per kurį turi būti išnagrinėti piliečių prašymai ir priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo tada, kai parengiami visi dokumentai, būtini sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai pagal skundžiamu įsakymu patvirtintą eilę nėra atėjusi eilė pasirinkti žemės sklypą, tad šiuo metu dar nėra įvykusios Tvarkos 106 punkte numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas atkurti nuosavybės teises, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, o tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią žemės dalį, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Vertindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas vadovavosi Civilinio kodekso 6.245 - 6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis ir nurodė, kad pareiškėja konkrečiai nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kaip pasireiškė jos patirta neturtinė žala. Todėl konstatuota, kad nėra įrodyta būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga - neturtinė žala. Taip pat nėra įrodyti valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai. Pareiškėja teigė, kad žala jai padaryta 2001 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 01-1139, jos teisės pažeistos įrašant ją į sąrašą 1316 eilės numeriu ir tokiu būdu vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą. Šie argumentai nepagrįsti. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėja pareiškė 2005 m. balandžio 28 d., tuo tarpu jos nurodomas sprendimas priimtas 2001 m. vasario 14 d. Tad pareiškėja praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Kad pareiškėja į sąrašą 1316 eilės numeriu įrašyta nepažeidžiant jos teisių ir teisėtų interesų jau buvo konstatuota. Netenkinus skundo reikalavimų atmestas ir reikalavimas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas buvo neobjektyvus, sprendimą grindė posėdžio metu neištirtais įrodymais ir peržengė byloje pareikšto reikalavimo ribas. Atsakovas nepateikė pareiškėjos atstovės prašytų dokumentų, o būtent Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus mieste iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai, eilės sąrašą, nurodant pareiškėjos eilės numerį; bei piliečių, kuriems nuo pareiškėjos prašymo pateikimo 1991 m. gruodžio 16 d. jau atkurtos nuosavybės teises į žemę, perdavus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste individualiai statybai ar kitai paskirčiai, sąrašą, nurodžius jų prašymų padavimo datas. Atsakovo atsakymas, kad šių duomenų jis neturi, nepagrįstas, nes VAVA yra vienintelis šių duomenų tvarkytojas ir saugotojas. Atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti piliečių eilės atkurti nuosavybės teisę į žemę sudarymo pagrindų. Teismas paprašė pateikti aiškius paaiškinimus ir skundžiamo įsakymo rengimo medžiagą, tačiau atsakovas pateikė visiškai kito – 2004 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 2.3-2168-01 rengimo medžiagą. Teismas į tai neatsižvelgė. Be minėtų dokumentų pareiškėja negalėjo galutinai suformuluoti savo reikalavimų, o teismas negalėjo visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybių. Taip pat teigia, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 4319-01 buvo skundžiamas kaip pažeidžiantis Tvarkos 38 punkto 1 dalies, o ne 37 punkto nuostatas. Kad šis įsakymas neatitinka Tvarkos 38 punkto patvirtina 2004 m. spalio 19 d. Vilniaus apskrities viršininko raštas Nr. (30/31)-K20-683, kuriuo ji informuota, kad sudarant dabartinę patvirtintą eilę, į ją buvo įrašyti visi piliečiai pagal pirminio prašymo padavimo datą. Aplinkybę, kad skundžiamu įsakymu buvo patvirtinta vientisa visų piliečių eilė, patvirtino ir atsakovo atstovė posėdžių metu. Kitų sąrašų arba eilių nėra ir tai neginčijamai nustatytas faktas, todėl neteisinga teismo išvada, kad į eilę yra įrašyti tik asmenys, pageidaujantys gauti naujus sklypus. Į skundžiamu įsakymu patvirtintą eilę įrašyti visi piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo atkūrimo būdo. Be to galima teigti, kad skundžiamo įsakymo turinys visiškai neatitinka savo pavadinimo, nes jis paskelbtas dėl piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste, eilių patvirtinimo, bet faktiškai į šiuo įsakymu patvirtintą eilę yra įtraukti ir piliečiai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Teismas tinkamai neargumentavo jos pateikto įrodymo – 2001 m. vasario 14 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 01-1139 dėl naujo žemės sklypo pareiškėjai suteikimo. Atsakovo argumentai, jog tariamai prieš ją eilėje buvę piliečiai atsisakė nuo siūlomo sklypo, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Jeigu tikėtume šiais argumentais išeitų, jog net 1315 pirmumo teisę turintys piliečiai atsisakė siūlomo sklypo, kas yra nelogiška ir nepagrįsta. Mano, kad teismas, savo iniciatyva aiškindamasis pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį K. R. nekilnojamąjį turtą datą, peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Atsakovas neginčijo jos prašymo pateikimo datos, kuria laikytina jos brolio K. R. pateikto prašymo data, tačiau teismas, nesigilindamas į šiuos santykius reglamentavusias bei reglamentuojančias teisės normas, vis tiek sprendime daro išvadą, kad pareiškėja prašymą savo vardu pateikė tik 1996 m. balandžio 15 d., kada buvo pareikštas jos prašymas dėl nuosavybės į žemę atkūrimo būdo. Ši išvada neatitinka tuo metu piliečių prašymu dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo padavimo tvarkos, pagal kurią prašymą galėjo pateikti bet kuris iš pretendentų, nurodamas kitus asmenis, turinčius teisę į nuosavybės atkūrimą. Šiuo atveju buvo laikoma, kad prašymus tuo momentu pateikė ir kiti pretendentai. Taip pat teigia, kad atsakovas neprašė taikyti senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl teismas savo iniciatyva šiam reikalavimui neturėjo teisės taikyti ieškinio senaties termino (CK 1.126 str. 2 d.). Be to, teismas neteisingai skaičiuoja šio termino pradžią. Jis skaičiuotinas nuo 2002 m. liepos 12 d., kada Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas sprendimas dėl naujo žemės sklypo perdavimo pareiškėjai, ir 2004 m. lapkričio 10 d., kada pareiškėjai buvo įteiktas 2004 m. spalio 19 d. Vilniaus apskrities administracijos raštas, kuriuo ji informuota apie skundžiamu įsakymu sudarytą eilę. Be to, žalos atsiradimo priežastis yra tęstinė, t. y. jos teisių pažeidimas vyksta kiekvieną dieną (neveikimas), kas atitinka CK l.127 straipsnio 5 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 37 punkte.

Pareiškėjai 2001 m. vasario 14 d. VAVA sprendimu Nr. 01-1139 buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Vilniaus mieste. Šį faktą pirmos instancijos teismas laikė aplinkybe, nepakankama pripažinti, kad pareiškėja eilėje buvo pirma. Tačiau 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 4319-01 patvirtinus Piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, turėtą Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę, joje pareiškėja buvo įrašyta 1316 numeriu. Tai yra konstatuota, kad 1315 asmenys turi pirmumo teisę gauti žemės sklypą. Vadovaujantis Tvarkos 37 punktu taip pat konstatuotina, kad šie asmenys pirmumo teisę gauti žemės sklypą turėjo turėti ir 2001 m. samario 14 d., kuomet pareiškėjai VAVA sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad 1315 pretendentų atsisakymas nuo jiems pasiūlyto žemės sklypo kaip asmens valios išraiškos aktas turi būti įrodomas ne vien atsakovo atstovės paaiškinimu, o atitinkamais rašytiniais įrodymais, kuriuos teismui privalo pateikti atsakovas. Be to, minėti duomenys apie 1315 pretendentų atsisakymus turi būti kaupiami pas atsakovą kaip viešojo administravimo subjektą ir įrodinėjant šias aplinkybes įrodymų pateikimo našta negali būti perkelta pareiškėjai. Dėl šių motyvų spręstina, kad pirmos instancijos teismas ginčo faktinių aplinkybių, susijusių su 1315 pretendentų atsisakymu nuo jiems pasiūlyto žemės sklypo, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkeldamas pareiškėjai pažeidė procesines teisės normas, kurios galėjo sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą.

V.

Pirmosios instancijos teismui grąžinus iš naujo nagrinėti pareiškėjos reikalavimus dėl atsakovo priimtų teisės aktų ir veikos teisėtumo, iš naujo nagrinėtinas ir jos pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos, pareiškėjos teigimu padarytos skundžiamais atsakovo teisės aktais ir veika, atlyginimo.

Kartu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra pateikta neturinės žalos sąvoka, todėl pirmos instancijos teismas turėjo aktyviai aiškintis pareiškėjos dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo ar kitus faktus, jų intensyvumą ir pasireiškimo formas, bei tokius neigiamus padarinius nustačius, teismas turėjo šią žalą įvertinti pinigais, tačiau šioje byloje teismas neturtinės žalos turinio ir galimų pasireiškimo formų nesiaiškino, o priešingai, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja ir jos atstovai neturtinės žalos neįrodė.

Atkreiptinas dėmesys, kad taikant civilinę atsakomybę, tai pat turi būti vadovaujamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje numatytas neturtinės žalos atlyginimas, jei ji atsirado dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų aktų.

Taip pat konstatuotina, kad nagrinėjant šią bylą pirmos instancijos teismas pažeidė CK 1.126 straipsnio 1 dalies taisyklę, nes teismas, esant reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatį taikė savo iniciatyva, nors atsakovas prašymo taikyti ieškinio senatį nebuvo pateikęs.

Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, taip pažeisdamas procesinės teisės normas, o dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasEdvardas Sinkevičius