- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-101-280/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška (pirm.), Laimutė Sankauskaitė (pran.), Rimantas Savickas
- Atsakovas
- B. R., B.
- Ieškovas
- O. V., O.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. R. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-228/2006 pagal ieškovės O. V. (teisių perėmėja – V. S.) ieškinį atsakovei B. R. dėl sutarties trečiojo asmens naudai nutraukimo ir perduotos 10 000 Lt sumos mainais už teisę naudotis gyvenamąja patalpa suteikimą iki gyvos galvos priteisimo bei atsakovės B. R. priešieškinį ieškovei O. V. (teisių perėmėja – V. S.) dėl dovanojimo sutarties pripažinimo galiojančia, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė O. V. (proceso metu jos teises po mirties perėmė V. S.) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti sutartį trečiojo asmens naudai dėl teisės naudotis gyvenamąja patalpa – 2-jų kambarių butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), suteikimo iki gyvos galvos mainais už 10 000 Lt pinigų sumą ir priteisti iš atsakovės mainais už tą teisę jos gautą 10 000 Lt pinigų sumą, taip pat priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė O. V. nurodė, kad ieškovės vyrui J. V. davus įgaliojimą dukrai B. R. parduoti jam nuosavybės teise priklausiusius pastatus ir žemę (duomenys neskelbtini), bei paimti pinigus už parduodamą sodybą ir žemę, atsakovei ir jos vyrui pasižadėjus, už gautus pinigus atsakovės vardu nupirkti butą. Buvo pažadėta tame bute apgyvendinti ieškovę ir jos vyrą, iki mirties prižiūrėti bei mirus palaidoti. Atsakovei ir jos vyrui už gautus pinigus nupirkus butą, ieškovei ir jos vyrui įsikėlus ir pradėjus gyventi atsakovės vardu nupirktame bute adresu (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta sutartis panaši į rentos iki gyvos galvos mainais už kapitalą sutartį. Šia sutartimi atsakovė ir jos vyras įsipareigojo mainais už gautus iš ieškovės vyro pinigus suteikti ieškovei ir jos vyrui gyvenamąją patalpą, iki mirties juos prižiūrėti, o mirus, palaidoti. Nebuvo numatytas tik mokėjimas už komunalinius patarnavimus. Tai nebuvo visa apimtimi sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos mainais už kapitalą, nes apėmė tik dalį tokioje sutartyje numatomų įsipareigojimų, buvo numatyta, kad už komunalinius patarnavimus moka patys rentos gavėjai, o be to buvo perleistas ne nekilnojamas turtas, o pinigai, gauti už jį. Vėliau ieškovės teisių perėmėjos V. S. atstovas nurodė, kad pasižadėjimas rašytas atsakovės ir jos vyro, todėl negalima laikyti, kad buvo ieškovės įsipareigojimas mokėti už komunalinius patarnavimus. Taigi kelių sandorių būdu buvo sudaryta sutartis, panašesnė į rentos iki gyvos galvos mainais už pinigų sumą sutartis, negu į kapitalą. Skirtumas tik tas, kad šia sutartimi vietoje rentos, mokamos iki gyvos galvos, buvo įsipareigota suteikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa iki gyvos galvos. Atsakovė B. R. už sodybą ir žemę gavo 10 000 Lt, jos pasižadėjimas, kurį ieškovė prilygino notariniam vienašaliam sandoriui, buvo įvykdytas. Faktiškai sandoris buvo sudarytas. Ieškinyje taip pat nurodė, kad 10 000 Lt sumos suteikimas atsakovei ir jos vyrui buto pirkimui gali būti traktuojamas ir kaip negrąžintina paskola, tačiau pagal naujojo LR CK 6.439 str. 3 d. tokia sutartis taip gali būti pripažintina kaip rentos sutartis iki gyvos galvos mainais už paskolą. Nustatant mėnesinį rentos dydį, ieškovė rėmėsi LR CK 4.461 str. 2 d. analogija, ir taikė 1 MMA, kuris tuo metu sudarė 500 Lt. Metinė rentos suma būtų sudariusi 6000 Lt. Ieškovė vidutiniškai mokėjo už komunalinius patarnavimus 1000 Lt, todėl metinė rentos suma sudaro 5000 Lt. Ieškovė nurodė, kad sutarties nutraukimas būtinas, kadangi atsakovė sistemingai pažeidinėjo jos teisę naudotis gyvenamąja patalpa. 2002 m. atsakovė beveik tris mėnesius neįleido ieškovės gyventi, laikotarpiu nuo 2004-06-01 iki 2004-11-25 į patalpą įleido gyventi nuomininką, 2004-12-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jos iškeldinimo iš buto, ieškovės visai neprižiūrėjo. Kadangi atsakovė turėjo raktus nuo buto, tai nuolat ateidavo į butą ir rausdavosi po jos daiktus. Bijodama pasilikti atsakovei priklausančiame bute, ieškovė nuo 2004 metų pabaigos glaudėsi pas kaimynę arba pas dukterėčią. Ieškovė nurodytus pažeidimus laikė esminiais sutarties pažeidimais.
Atsakovė B. R. priešieškinyje dėl sutarties pripažinimo negaliojančia prašė pripažinti, kad tarp J. V. ir B. R. buvo sudaryta 10 000 Lt dovanojimo sutartis, 1999 m. balandžio 20 d. pasižadėjimą pripažinti negaliojančiu, priteisti iš atsakovės O. V. (teisių perėmėja – V. S.) bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad jos tėvas 1999-04-20 davė jai įgaliojimą parduoti gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir žemę, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė pardavė gyvenamąjį namą ir žemę už 10 000 Lt. J. V. padovanojo šiuos 10 000 Lt jai, atsakovei, kadangi ji buvo vienintelė dukra, o sodyba ir žemė iki nacionalizacijos priklausė jos motinai B. M. Atsakovė nurodė, kad 1999-04-20 jos pasirašytas pasižadėjimas, kad bute, kuris bus pirktas pardavus sodybą, gyvens J. V. ir O. V. iki mirties ir bus prižiūrėti, yra tik moralinis pasižadėjimas. Šiuo pasižadėjimu ji ir jos vyras jokių teisinių pasekmių sukurti neketino. Tai konstatuota ir Utenos rajono apylinkės teismo 2003-09-03 sprendime, kur nurodyta, kad tarp ginčo šalių susiklostė faktiniai pasižadėjimo, kaip vienašalio sandorio, santykiai. Atsakovė, remdamasi 1964 m. civilinio kodekso 51 str. 1 d. laiko, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Nurodė, kad ji jokios rentos ieškovei neteikė.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė rentos iki gyvos galvos sutartį, sudarytą 1999 m. balandžio–gegužės mėn., tarp ieškovės O. V. ir J. V. iš vienos pusės, ir B. R. ir jos vyro A. R. iš kitos pusės, ir priteisė ieškovės O. R. teisių perėmėjos V. S. naudai 10 000 Lt. Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmetė. Atsakovės B. R. priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės B. R. ieškovės O. V. teisių perėmėjos V. S. naudai 1100 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir 300 Lt ieškovės sumokėto žyminio mokesčio, 55,76Lt teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Priteisė iš ieškovės teisių perėmėjos V. S. 11,54 Lt teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas padarė išvadą, kad tarp J. V. ir O. V. (rentos gavėjų) iš vienos pusės, ir B. R. bei jos vyro A. R. (rentos mokėtojų) iš kitos pusės, 1999 m. balandžio–gegužės mėn. buvo sudaryta tuo metu galiojusio 1964 m. CK normomis nesureglamentuota rentos sutartis, tačiau pagal savo esmę tokia sudaryta sutartis atitinka rentos sutarčiai iki gyvos galvos, kuri yra sureglamentuota naujojo LR CK XXVI skyriaus normų. Tokią sutartį teismas laikė kaip rentos sutartį O. V. ir J. V., kaip sutuoktinių, naudai. Teismas motyvavo, kad sprendžiant sandorio formos klausimą, negalima taikyti naujo CK reikalavimų, dėl to, kad teisės aktas neturi atgalinio veiksmo galios, ir rentos sandorio sudarymo metu – 1999 metais – tokio sandorio sudarymo nereglamentavo galioję teisės aktai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė B. R. iš esmės pažeidė savo įsipareigojimą, kad ir O. V. gyvens iki mirties šiame bute ir bus prižiūrėta, tai yra iš esmės pažeidė rentos sutarties sąlygas ir atsakovės veiksmai laikytini prieštaraujančiais geros moralės principams, nes vieno kambario išnuomojimas svetimam vyriškos lyties asmeniui ieškovės O. V. atžvilgiu ženkliai pablogino gyvenimo sąlygas, buvo pažeistas asmens privatumas, suvaržytas jos asmeninis gyvenimas. Dėl nurodyto ieškovei pagrįstai kilo baimė pasilikti bei nakvoti tame bute, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo gana senyvo amžiaus, dėl ko liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti ir pagrįsti sutarties vykdymo lūkesčiai – iki mirties turėti gyvenamą būstą. Atsakovė B. R. neįrodė, kad jos tėvas J. V. 1999 metais jai padovanojo 10 000 Lt, todėl atsakovės reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes B. R. nepateikė įrodymų, kad 10 000 Lt dovanojimo sutartis buvo sudaryta raštu. Teismas nurodė, kad pasižadėjimas faktiškai buvo vykdomas, tai yra nebuvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, todėl atsakovės reikalavimas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.
Šalies argumentai
Atsakovė B. R. apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teisme jo atstovas, prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2006-12-04 sprendimą panaikinti, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba bylą nutraukti. Teismas nepagrįstai priėmė 2005-01-10 O. V. ieškinį, nes 2003-09-03 jau buvo išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-213-03/03 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, revizavo įsiteisėjusį Utenos rajono aplinkės teismo 2003-09-03 sprendimą Nr. 2-213-03/03 ir jį pakeitė. Teismas negalėjo vadovautis įstatymo Nr. VIII-1864 4 str. 2 d. ir 2006-12-04 sprendimą priimti pagal naujojo CK normas, nes iki 2001-07-01 rentos sutarties santykiai tarp ieškovės ir atsakovės neatsirado, todėl ir po 2001-07-01 rentos santykiai tarp šalių vykdomi ir įgyvendinami taip pat nebuvo. Teismas, laikydamas atsakovės ir jos vyro 1999-04-20 pareiškimą – pasižadėjimą rentos sutartimi, pažeidė 1964 m. CK 47 str., nes šis pasižadėjimas neatitinka sandoriams keliamų įstatymų reikalavimų. Pasižadėjimu nebuvo siekiama sukurti ir nebuvo sukurta teisių ir pareigų nei B. ir A. R., nei O. ir J. V., nebuvo sudaryta jokia sutartis, o tik moralinis pareiškimas padėti J. V. ir O. V. jų senatvėje. Teismas, pažeisdamas įstatymus, iškraipė faktines aplinkybes aiškindamas, kad gyvenamąjį plotą savo tėvui ir pamotei O. V. atsakovė suteikė mainais už 10 000 Lt., sudarydama kapitalo rentos sutartį. Kapitalo J. V. neturėjo, nes 10 000 Lt yra gauti pardavus ikisantuokinį atsakovės motinos turtą, nes atsakovės tėvas ir motina salos kaime gyveno susituokę tik bažnyčioje, todėl atsakovės tėvas J. V. neturėjo teisės ir nepretendavo į šį atsakovės mergautinį ūkį. Atsakovė 1991 m. dėl blogos sveikatos neturėjo galimybė susigrąžinti motinos žemę savo vardu, todėl visą atsakovės motinos palikimą savo vardu įsiformino J. V. Ieškovė O. V. neįrodė buvus sudarytą rentos iki gyvos galvos sutartį. B. ir A. R. su O. V. jokio pavadinimo sutarties nepasirašė, todėl teismo sprendime nepagrįstai rašoma, kad 1999 m. balandžio–gegužės mėnesiais neva buvusi sudaryta rentos iki gyvos galvos sutartis. O. V. nedavė atsakovei pinigų rentai, kaip nurodyta teismo sprendime. 10 000 Lt buvo asmeniškai J. V. pinigai, gauti pardavus atsakovės motinos turtą, todėl O. V. neturėjo jokios teisės į šiuos pinigus. Atsakovė 4 metus 6 mėnesius nepriekaištingai rūpinosi O. V. ir sudarė jai tinkamas gyvenimo sąlygas tik gailėdama pamotės, o ne vykdydama rentos sutartį. Nors 2004 m. tarp atsakovės ir O. V. buvo nedideli nesutarimai teismas neteisingai nurodė, kad nesutarimai tarp atsakovės ir ieškovės prasidėjo po J. V. mirties t. y. 2001 m., kas prieštarauja įsiteisėjusiam Utenos rajono apylinkės teismo 2003-09-03 sprendimui. 2006-01-19 mirus O. V. neatsirado jos ieškinio paveldėjimas – atsižvelgiant į šio ginčo teisinius santykius ieškovės teisių perėmėjas negali būti keistas, todėl teismas privalėjo nutraukti bylą. V. S. paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė V. S. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškinys pareikštas tarp tų pačių šalių, tačiau kitu pagrindu, todėl teismas negalėjo atsisakyti priimti tokį ieškinį. Teismas pagrįstai taikė naujojo CK normas, kadangi, jei sutartinė prievolė yra vykdoma ir jau įsigaliojus naujajam CK, tai šios prievolės vykdymą reglamentuoja ne senojo, bet naujojo CK normos. Už parduotą sodybą gautus pinigus atsakovei perdavė ne O. V., todėl atsakovės pasižadėjimas iki mirties išlaikyti ir ją, įrodo buvus sudarytą rentos sutartį. Atsakovės pasižadėjimas buvo patvirtintas tik seniūno, todėl sutinkami su tuo metu galiojusiais įstatymais toks sandorio patvirtinimas irgi yra prilyginamas jo notariniam patvirtinimui. Atsakovė pažeidė rentos sutarties sąlygas, kreipdamasi į teismą dėl ieškovės O. V. iškeldinimo iš buto, atimant teisę toliau gyventi bute, bet ir visišku atsakovės neprižiūrėjimu, ką teismas įvardijo ir kaip nusižengimą geros moralės principams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.) atmestinas.
Teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Byloje nustatyta, kad ieškovė O. V. su J. V. susituokė 1974 m., J. V. tai buvo antroji santuoka. 1999 m. J. V., su sutuoktinės O. V. sutikimu pardavė jo vardu registruotus žemės sklypą ir namus, kuriuose su žmona gyveno. Gautus 10 000 Lt J. V. perdavė atsakovei B. R., savo dukrai. 1999 m. balandžio 20 dieną atsakovė B. R. ir jos vyras raštu pasižadėjo (pasižadėjimą patvirtino Zarasų rajono savivaldybės Dusetų seniūnas), kad už J. V. turtą gauti pinigai bus panaudoti butui Utenos mieste atsakovės vardu pirkti, pasižadėjo, kad šiame bute iki gyvos galvos gyvens J. V. su savo sutuoktine O. V., bus prižiūrėti, mirus – palaidoti, tačiau mokesčius už komunalinius patarnavimus mokės patys. Butą (duomenys neskelbtini) atsakovė B. R. pirko 1999-05-06 už 20 000 Lt. Bute gyveno J. V. iki savo mirties 2001 m. O. V. gyveno bute iki 2004 m. birželio mėn., nes atsakovė B. R. nebepripažįsta jos teisių, pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo, įleido nuomininką. Taigi, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, atsakovė B. R. susitarimo su tėvu J. V. ir duoto jam pasižadėjimo laikėsi iki 2004 m. birželio mėn.
Utenos rajono apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 3 dienos sprendimu netenkino ieškovės O. V. ieškinio atsakovei B. R. dėl J. V. įgaliojimo B. R. tvarkyti jo piniginius indėlius pripažinimo negaliojančiu ir dėl 1999-04-20 dieną sudarytos sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos nutraukimo ir įpareigojimo grąžinti 18 500 Lt, perduotus už parduotus namus ir žemę. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovei O. V. netrukdoma gyventi bute (duomenys neskelbtini), atsakovė jai padeda užpildyti mokėjimų už butą ir kitus dokumentus, ieškovės lėšomis sumoka už butą. Teismas šiuo sprendimu įvertino ir tarp šalių susiklosčiusius santykius: nurodė, kad nebuvo sudaryta sutartis dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, nenustatyta, kad atsakovė ir jos vyras, panaudodami apgaulę, būtų veikę prieš tokios sutarties sudarymą. Atsakovės B. R. ir jos vyro 1999-04-20 dienos vienasmeniškas pasižadėjimas, patvirtintas seniūno, ir kurį O. V. laiko sutartimi dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl negali būti laikomas tokia sutartimi ir negali galioti. Tačiau tai nereiškia, kad susiklostę santykiai būtų kvalifikuoti kaip negaliojantys.
LR CK 1.136 str. 1 d. nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir fizinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. CK 6.156 str. nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
Kaip matyti, iš surinktų įrodymų, šalių nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad B. R. už tai, kad jai tėvas J. V. perleido 10 000 Lt, gautų už jo sodybos (duomenys neskelbtini) pardavimą, įsipareigojo jį ir jo žmoną O. V. aprūpinti gyvenamuoju plotu, t. y. leisti gyventi jos bute, prižiūrėti juos ir palaidoti ir šio susitarimo laikėsi iki 2004 m. Tik vėliau, iškilus nesutarimams su ieškove O. V., susitarimą pažeidė: nebepripažino šios teisių naudotis butu, nebeprižiūrėjo. Sutarties faktiškai atsisakė ir O. V., tačiau ji pareikalavo grąžinti 10 000 Lt, kurie buvo perduoti atsakovei minėto susitarimo pagrindu. Buvo laikomasi ne susitarimo dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, bet buvo laikomasi susitarimo už gautus pinigus leisti gyventi bute, prižiūrėti, palaidoti. Tai pareiga ne teikti apibrėžtą turtinę paramą, išlaikyti asmenis, bet prižiūrėti ir palaidoti, t. y. suteikti paslaugas. Todėl teismo išvada, kad susiklostę santykiai artimiausi rentos teisiniams santykiams, pagrįsta.
Utenos rajono apylinkės teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius vertino kaip rentos sutartį, kurios sudarymo iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK normos nenumatė, bet kuri atitinka naujai įsigaliojusio CK XXVI skyriaus normas. Teismas konstatavo, kad sandoris nebuvo sudarytas notarine tvarka, bet tai netrukdo jo galiojimui. Teismas konstatavo, kad B. R., trukdydama ieškovei naudotis gyvenamąja patalpa, iš esmės pažeidė galiojusį susitarimą. Tačiau tai, kad pasižadėjimą patvirtino seniūnas, rodo, kad pagal to meto sąlygas veiksmas panašus į notarinį patvirtinimą.
Atsakovė B. R., tvirtindama, kad jos ir jos vyro pasižadėjimas nebuvo dvišalė sutartis-sandoris, nes juo nebuvo siekiama sukurti ir nebuvo sukurta teisių ir pareigų nei A. ir B. R. ir nei O. Ir J. V., nereikalavo vieni iš kitų ir nerašė vieni kitiems įsipareigojimų ir pasižadėjimų, yra neteisi, nes jos pačios ir ieškovės O. V. nurodytos aplinkybės liudija kitaip. Juk jos tėvas J. V. ir O. V. po sodybos Zarasų rajone pardavimo neteko būsto, gautus pinigus atidavė atsakovei, persikėlė į atsakovės butą, nes šio buto pirkimui buvo panaudoti gauti už sodybą pinigai. Tuo pagrindu ir atmestas priešieškinis. Atsakovė nenurodė, kokiems įstatymams prieštarauja susitarimas, kurio ji laikėsi iki buvo gyvas jos tėvas ir ko ji nebepripažįsta po jo mirties. CK 6.200 str. 1 d. nustato, kad sutartį privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Pagal CK 6.221 str. 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Taip pat galima taikyti ir kitus gynimo būdus (CK 6.216 str.). Todėl, atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindus, jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 2 p.
nuta r i a:
Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 dienos sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės B. R. 9 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidų į valstybės biudžetą.