Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-448-39/2006 pagal ieškovės T. T. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Lelija“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo sprendimas šioje dalyje nepagrįstas, nes teismo nurodytas LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja įstatymų galiojimą nagrinėjant CK 2.24 straipsnyje minimas asmens garbės ir orumo gynimo bylas, o ne neturtinės žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu, bylas. Ši taisyklė negali būti aiškinama plečiamai, todėl minėto įstatymo 11 straipsnis šioje byloje netaikytinas. Teismas, pripažindamas Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą visiško žalos atlyginimo principą, nepagrįstai atsisakė patenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Profesinis susirgimas, kuris diagnozuotas ieškovei 1997 metais, nustatytas neterminuotai, tai yra jis yra neišgydomas. Nepalankių darbo vietos sąlygų poveikis yra tęstinis, tai yra profesinio susirgimo faktas 1997 metais ne pasibaigė, o tik buvo konstatuotas. Minėtas susirgimas ieškovės gyvenimą įtakoja ir dabar, dėl jo ji jaučiasi izoliuota nuo aplinkos, negyvena pilnaverčio socialinio gyvenimo, jaučia skausmą. Atsakovai bent simboliškai galėtų kompensuoti ieškovės patiriamą neturtinę žalą sumokėdami 100 tūkst. Lt šios žalos atlyginimo.

Apeliantė klaidingai teigia, kad ji, dirbdama atsakovo bendrovėje nuo 1975 metų, susirgo, nes atsakovas UAB ,,Lelija“ įregistruotas tik 1993 m. spalio 21 d., o iki to laiko buvo visai kita įmonė – valstybinė akcinė siuvimo įmonė ,,Lelija“.Apeliantė klaidingai nurodo, kad LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja įstatymų galiojimą tik nagrinėjant CK 2.24 straipsnyje minimas asmens garbės ir orumo gynimo bylas, nes šiame straipsnyje aiškiai nurodoma, kad ši norma taikoma asmens garbės ir orumo gynimo byloms bei neturtinės žalos atlyginimo byloms. Apeliantės profesinės ligos nustatymo momentas yra 1997 m., tai yra deliktas padarytas iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl negali būti taikomos 2000 m. CK normos, reguliuojančios neturtinės žalos atlyginimą. Tokią išvadą patvirtino ir LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmoji dalis bei 47 straipsnio antroji dalis. LR civilinio kodekso komentare nurodyta, kad jei tam tikrais veiksmais padaryta neturtinė žala pagal iki įsigaliojant 2000 m. CK galiojusius teisės aktus neturėjo būti atlyginta, tai nors ir atsiradusi galiojant šiam CK, ji nebus atlyginta, jeigu ją sukėlę veiksmai (neveikimas) atlikti iki įsigaliojant 2000 m. CK (CK komentaro pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos, Justitia, Vilnius, 2001, p.48). Teismo sprendimas pagrįstas, nes Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad neturtinė žala turi būti atlyginama tik specialiai įstatymuose nustatytais atvejais. Kaip minėta, 1997 metais buvusiems teisiniams santykiams negalioja 2000 m. CK normos, o tuo metu galioję įstatymai nenumatė neturtinės žalos atlyginimo ieškovės nurodytu atveju. Be to, 1964 m. CK nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti (84 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantė skundžia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Apeliantė nesutinka su tuo, kaip teismas aiškino Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio, Konstitucijos 30 straipsnio normas, bei nurodo, jog neturtinės žalos atlyginimas jai turėjo būti priteistas, nes nepalankių darbo sąlygų poveikis yra tęstinis ir įtakoja jos gyvenimą iki šiol.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik apeliacinio skundo ribose, tai yra dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo neturtinės žalos atlyginimo klausimu.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo spręsti, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį ir pagrįstai konstatavo, kad galiojančio Civilinio kodekso normos, reguliuojančios neturtinės žalos atlyginimą, taikomos tik tada, kai teisės pažeidimas padarytas jau įsigaliojus 2000 m. Civiliniam kodeksui, tai yra po 2000 m. liepos 1 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2003 nurodė, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis, apibrėžiantis CK 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymą, numato, kad CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui ir CK normos, reguliuojančios neturtinės žalos atlyginimą, taikomos tik kai deliktas (teisės pažeidimas) padarytas galiojant CK. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantės sveikata buvo sužalota ir darbingumo netekimas konstatuotas 1997 m. balandžio 21 d., o 2000 m. CK normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl neturtinė žala pagal šio kodekso normas, nepriteisiama. Apeliantė teisingai nurodo, jog 1964 m. CK buvo įtvirtintas žalos pilnutinio atlyginimo principas, tačiau šis konstitucinis principas (Konstitucijos 30 str.) konkretizuojamas priimant specialias teisės normas, kurios reguliuoja klausimus, susijusius su deliktine civiline atsakomybe. Kaip minėta, 1964 m. CK nenumatė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tokiais atvejais kaip nagrinėjama situacija, tuo tarpu deliktinė atsakomybė gali atsirasti tik teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl šiuo atveju negalima įpareigoti atsakovus atlyginti žalą kitaip, nei nustatė žalos padarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-920/2002).

Atmestinas apeliantės argumentas, jog CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis gali būti taikomas tik sprendžiant asmens garbės ir orumo bylas. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas UAB ,,Lelija“, minėtas straipsnis taikomas ir neturtinės žalos atlyginimo byloms. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2003, kurioje teismas nurodė, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnis apibrėžia CK 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymą.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog yra Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio antrojoje dalyje numatytos išimtys, kurioms esant yra privaloma taikyti 2000 m. CK normas, nors žala padaryta iki įsigaliojant šiam kodeksui, tai yra, kad žala yra atsiradusi galiojant 2000 m. CK ir nukentėjusysis dėl šios žalos atlyginimo kreipėsi į teismą jau galiojant 2000 m. CK. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, žala atsirado dar iki įsigaliojant 2000 m. CK. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas UAB ,,Lelija“ atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodė, jog Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmoji dalis ir 47 straipsnio antroji dalis taip pat patvirtina išvadą, jog neturtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju nėra galimas.

Apeliantė, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nurodė, kad profesinis susirgimas yra neišgydomas, nepalankių darbo sąlygų poveikis yra tęstinis ir daro įtaką jos gyvenimui iki šiol: ji negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, kenčia skausmą.

Akivaizdu, kad atsakovo UAB ,,Lelija“ veiksmų pasekmė, tai yra apeliantės sveikatos sutrikimai, yra tęstinio pobūdžio, tačiau tai neduoda pagrindo taikyti 2000 m. CK normas bei kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas nagrinėjamu klausimu. Kaip žinoma, deliktu padarytos žalos atlyginimas priklauso nuo teisės pažeidimo padarymo laiko, tai yra teisė į žalos atlyginimą atsiranda atsakovui padarius neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.). Būtina atskirti tęstinai daromą teisės pažeidimą bei tęstinio pobūdžio delikto pasekmes. Sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamu atveju taikytinų teisės normų, pažymėtina, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo padaryti galiojant 1964 m. CK ir šis teisės pažeidimas nėra tęstinio pobūdžio. Aplinkybė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmės negali būti pilnai pašalintos, tai yra, kad profesinis susirgimas nėra išgydomas, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl taikytinų teisės normų. Kaip buvo minėta, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, turi būti taikomos pažeidimo padarymo metu galiojusios teisės normos.

Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 1 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-160/2006) nurodė, kad įstatymas neturtinės žalos atlyginimo galimybę sieja su žalos, kokia ji bebūtų – turtinė ar neturtinė, atsiradimo momentu. Teisinėje valstybėje įtvirtinta universali įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklė (CK 1.7 str. 2 d.). Nustačius, kad žala atsirado iki įsigaliojant 2000 m. CK, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada nukentėję asmenys kreipėsi į teismą dėl jos atlyginimo ir tokiais atvejais nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju žala apeliantei atsirado, tai yra nedarbingumas buvo konstatuotas 1997 m. balandžio 21 d. – galiojant 1964 m. CK, todėl šio įstatymo normos ir yra taikytinos sprendžiant žalos atlyginimo klausimus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta ar pakeista skunde nurodytais motyvais, nėra, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.