Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-533/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-12-22
Bylos Nr.: 2A-533/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: J. K.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei, viešajai įstaigai Panevėžio apskrities ligoninei
Advokatai: Kęstutis Čilinskas

Kategorijos

44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-533/2009Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2.; 44.5.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovei J. K. ,ieškovės atstovui advokatui Kęstučiui Čilinskui,atsakovo atstovui Aleksandrui Ivanovui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-133-278/2009 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei, viešajai įstaigai Panevėžio apskrities ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovė J. K. 2008 m. rugsėjo 30 d. į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninei, VšĮ Panevėžio apskrities ligoninei, prašydama priteisti iš atsakovo 2 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad pagal verslo partnerių skundus 2000 metais jai buvo iškelta baudžiamoji byla, ji be teismo sprendimo 2001 m. balandžio 10 d. buvo suimta ir iki patenkins verslo partnerių piniginius reikalavimus patalpinta į Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato areštinę. Ieškovės teigimu, dėl sulaikymo ji patyrė stresą ir psichologinį šoką, todėl naktį iš 2001 m. balandžio 10 d. į 2001 m. balandžio 11 d. areštinėje-daboklėje pablogėjo sveikata ir ji buvo išvežta į Alytaus apskrities S. K. ligoninę, kurioje jai konstatuota situacinė reakcija. Ieškovė nurodė, kad ši reakcija sukėlė sunkų psichinės sveikatos sutrikimą, nors iki baudžiamojo persekiojimo ji buvusi psichiškai sveika. Ieškovė teigė, kad valstybės įstaigos veiksmai, kuriais jai buvo atimta laisvė ir ji patalpinta į areštinę-daboklę, buvo neteisėti, nes nebuvo nė vienos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), iš dalies pakeistos Protokolu Nr. 11, su papildomais Protokolais Nr. 1, 4, 6 ir 7¹,², 5 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant valstybė turi teisę asmeniui atimti laisvę. Ieškovė pažymėjo, kad neteisėtas laisvės atėmimas sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ir pažemino jos orumą, tuo buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, o atėmus laisvę dėl, verslo partnerių teigimu, netinkamos sutartinės prievolės vykdymo, buvo pažeistas Konvencijos Protokolo Nr. 4 1 straipsnis. Ieškovė nurodė, kad neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pasėkoje iki 2004 metų ji sunkiai sirgo, tačiau valstybės pareigūnai užkirto kelią jai gintis teisme ir prievarta neteisėtai atėmė laisvę – pritaikė stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovės teigimu, stacionariam stebėjimui į Rokiškio psichiatrijos ligoninę 2004 m. balandžio 16 d. ji buvo patalpinta neįsiteisėjus 2004 m. balandžio 13 d. nutarčiai, atimant teisę skųsti šią nutartį, priimtą jai nedalyvaujant. Ieškovė pažymėjo, kad šioje ligoninėje ji buvo gydoma nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. ir po to ji buvo perkelta į VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatinį skyrių, teisėjui A. M. vienasmeniškai priėmus tokį sprendimą. Ieškovės nuomone, šiais pažeidimais jai buvo padaryta didelė žala: ji kentėjo dėl to, jog buvo patalpinta į psichiatrinę ligoninę ir izoliuota nuo visuomenės, buvo veikiama vaistais, negalėjo gintis, laisvai, nestebima pašalinių susitikti su advokatu, tartis su juo dėl gynybos, negalėjo laisvai bendrauti su šeima ir dirbti. Ieškovės teigimu, nustatant stacionarų stebėjimą, teismas, pažeidžiant BPK 10, 208 straipsnius, jos kaltę padarius nusikaltimus nustatė jai nedalyvaujant, tuo atimant teisę gintis nuo kaltinimo, užduoti klausimus liudytojams, kviesti ir apklausti liudytojus. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai 2005 m. vasario 11 d. nutartimi skyrė ekspertizę, kuri Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi pripažinta neteisėta. Ieškovė nurodė, kad minėti pažeidimai padarė didelę žalą, nes ji vėl buvo izoliuota nuo visuomenės ekspertizei, dėl to turėjo pergyvenimų, turėjo rūpintis, kad apeliacinės instancijos teismas panaikintų neteisėtą nutartį. Ieškovė pažymėjo, kad atlikus psichiatrinę ekspertizę, N. M. 2005 m. gegužės 30 d. raštu pranešė teismui, kad J. K. yra psichiškai sveika, tačiau jos kaltumo klausimą baudžiamojoje byloje ir toliau nagrinėjo tas pats teisėjas. Ieškovės nuomone, teisėjas A. M. negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes jis keletą kartų buvo nusprendęs, kad jai turi būti taikoma prievartos priemonė stacionarinis stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje. Ieškovė nurodė, kad nors vėliau aukštesnės instancijos teismai pripažino, jog teisėjas neteisingai kvalifikavo jos veiksmus, tačiau vadovavosi šio teisėjo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovės teigimu, teisėjas dirbo kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, negalėjo nagrinėti bylos iš esmės. Tuo buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą bešališką teismą, teisę į gynybą, o ieškovė patyrė didelę neturtinę žalą, buvo neteisėtai pripažinta padariusi sunkų nusikaltimą, dėl to pergyveno, buvo pažeminta, turėjo nepatogumų ir rūpesčių, reikėjo gaišti laiką ginant savo teises aukštesnės instancijos teismuose ir leisti lėšas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovė nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pripažinus ją kalta pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalį, verslo partneriams priteistas turtinės žalos atlyginimas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi buvo patenkinta tik jos apeliacinio skundo dalis dėl civilinio ieškinio. Ieškovė pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutartimi konstatavo, jog byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo išsamiai išnagrinėta ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau šis teismas pripažino, kad ji padarė nusikalstamą veiką ir tuo pačiu suteikė teisę į civilinį ieškinį verslo partneriams. Ieškovė, manydama, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi nepagrįstai buvo pripažinta kalta padariusi nusikaltimą ir kad minėta nutartimi teismas pažeidė teisės normas ir ieškovės teises, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris atmetė jos skundą ir toliau tęsė pažeidimus, t. y. sprendė, kad ji yra padariusi nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė pažymėjo, kad šį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė nepaisydama to, kad ieškovės atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas jau buvo nutrauktas dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ir teisėjų kolegija tą pripažinimą laikė teisėtu. Ieškovės teigimu, neužtikrindama veiksmingos jos teisių gynybos, toliau neteisėtai persekiodama ieškovę ir pripažindama, kad jos atžvilgiu procesas buvo teisėtas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kaip galutinė Lietuvos Respublikos teisminė institucija, ne tik pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bet ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnį bei Europos Tarybos Statuto 3 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pažeidė ir Konvencijos 18 straipsnį bei Konvencijos 6 straipsniu, nes teisėjų kolegijos nutartimi (jos dalimi, kuria ieškovė pripažįstama įvykdžiusi nusikaltimą) tęsė ankstesniais sprendimais 7 metus trukusį baudžiamąjį jos persekiojimą, kurio metu jai buvo taikomos gausios bei neproporcingai sunkios ir didelę žalą padariusios sankcijos, o taip pat teismo posėdžiai, nesuteikiant jai teisės juose dalyvauti.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovei J. K. iš Lietuvos Respublikos 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti iš ieškovės J. K. 62,48 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar ieškovė buvo suimta, o vėliau pirmosios instancijos teismo nuteista nepažeidžiant procesinių teisės normų, ar baudžiamasis persekiojimas neužsitęsė pernelyg ilgai.

Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, jos atžvilgiu valstybės pareigūnai padarė eilę pažeidimų, dėl to ji sunkiai susirgo, patyrė didelius išgyvenimus, eilę metų nuolat buvo stresinėje situacijoje, patyrė dvasines kančias bei pažeminimą. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pagal I. D. pareiškimą dėl neteisėtų J. K. veiksmų Alytaus rajono vyriausiojo prokuroro 2001 m. vasario 12 d. nutarimu pagal tuo metu galiojusio BK 274 straipsnio 1 dalį ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla, o vėliau prie šios baudžiamosios bylos buvo prijungtos Šiaulių m., Kauno m. iškeltos baudžiamosios bylos. Teismas pažymėjo, kad minėtos bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2001 m. kovo mėnesį kviečiama atvykti į apklausas į jas neatvyko, svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų neteikė, todėl 2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo sulaikyta. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantis asmens laikinojo sulaikymo protokolas patvirtina, kad 2001 m. balandžio 10 d. ieškovė buvo sulaikyta, nurodant, kad yra pagrindas manyti, jog ji gali pabėgti. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad sulaikymo dieną areštinėje pablogėjo ieškovės J. K. sveikata ir gydymo įstaiga jai diagnozavo situacinę reakciją. Teismas pažymėjo, kad, ieškovės teigimu, neteisėtai ją sulaikant ne tik buvo pažeisti įstatymai, bet neteisėti pareigūnų veiksmai sukėlė ligą, kančias, pažemino jos orumą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Teismas pažymėjo, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas – kai asmuo teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą arba manoma, kad jis gali pabėgti tokį nusikaltimą padaręs; ši teisės norma turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, dėl „pagrįsto įtarimo“ yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko Konvencijos nuostatos. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, jog tam, kad būtų pagrįstas įtarimas, turi būti faktų ar informacijos, kurie įtikintų objektyvų stebėtoją, kad asmuo gali būti padaręs nusikaltimą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose suformuotą praktiką baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų, svarbu, kad suėmimu – asmens laisvės apribojimu – nebūtų savavališkų valstybės institucijos veiksmų ir piktnaudžiavimo teise. Teismas nurodė, kad baudžiamoje byloje esanti I. D. pareiškimas patvirtina, jog baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir tai buvo pagrindas parengtiniam tyrimui atlikti. Teismas pažymėjo, kad laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei trukmė, numatyti tuo metu galiojusio BPK 137 straipsnyje bei vėliau J. K. skirtų kardomųjų priemonių (namų arešto) paskyrimo tvarka, reglamentuota BPK 95 straipsnyje, 96 straipsnio 1 dalyje, 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnyje, taip pat nebuvo pažeista. Teismas nurodė, kad ieškovės sulaikymas tęsėsi iki 2001 m. balandžio 12 d. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, skiriant laikinąjį sulaikymą, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo parengtinio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui bei įvertinant aplinkybę, kad ieškovė buvo pranešusi jog gydosi privačioje klinikoje, tačiau tardymui tai patvirtinančių dokumentų nepateikė, turėjo užsienyje ryšių dėl ko tardymo skyrius pagrįstai įtarė J. K. galint pasislėpti nuo tardymo, konstatavo, kad parengtinio tardymo pareigūnų veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad buvo neteisėtai laikinai sulaikyta ir tam nebuvo jokio pagrindo, o teiginiai, jog sulaikius ją patyrė ūminę stresinę reakciją ir sunkiai susirgo, vertintini kritiškai, nes ieškovė ir iki laikinojo sulaikymo sirgo ir gydėsi privačiai. Teismo teigimu, šią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad susipažinus su baudžiamąja byla ieškovė ir jos gynėjas advokatas Ž. R. 2003 m. sausio 29 d. prašė J. K. skirti teismo ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog Alytaus rajono vyriausiajam prokurorui 2003 m. vasario 14 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą, J. K. baudžiamoji byla 2003 m. vasario 18 d. buvo perduota Alytaus rajono apylinkės teismui, o šio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutartimi J. K. buvo atiduota teismui pagal tuo metu galiojusio BK 274 straipsnio 3 dalį, 274 straipsnio 2 dalį ir byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2003 m. kovo 17 d. Teismas pažymėjo, kad kaltinamoji išvada ir šaukimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo išsiųsti J. K. , tačiau minėtus dokumentus jai tik 2003 m. kovo 24 d. įteikė Panevėžio m. PK darbuotojai, o J. K. informavo teismą, kad gydosi VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje. Teismas nurodė, kad J. K. į teismo posėdžius neatvyko 4 kartus, nurodydama, kad gydosi, o į teismo užklausimus VšĮ Panevėžio ligoninė pateikė informaciją, kad dėl sveikatos būklės ji negali dalyvauti teismo posėdyje ir jai tikslinga skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes J. K. serga sunkių ligų kategorijai priskiriamu psichiniu sutrikimu. Teismas nurodė, kad, kilus abejonių dėl J. K. pakaltinamumo, 2003 m. liepos 30 d. nutartimi, dalyvaujant J. K. gynėjui Ž. R. , teismas paskyrė ieškovei ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurią atliko teismo psichiatrė ekspertė S. G. . 2003 m. spalio 1 d. aktu konstatuota, kad 2001 m. spalio 29 d. J. K. kreipėsi į Panevėžio ligoninės konsultacinę polikliniką, kur buvo konsultuota gydytojo psichiatro ir jai diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Nuo 2002 m. sausio 4 d. iki 2002 m. gruodžio 12 d. ieškovė pas psichiatrus nesilankė, o nuo 2003 m. sausio 12 d. jos sveikata pablogėjo. Teismas pažymėjo, kad akte nurodoma, jog 2003 m. vasario 6 d. – 2003 m. kovo 18 d. bei 2003 m. liepos 28 d. – 2003 m. rugpjūčio 29 d. laikotarpiu J. K. buvo gydoma VšĮ Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje, diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Teismas nurodė, kad šiuo aktu konstatuota, jog ieškovė negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o pagal savo sveikatos būklę negali dalyvauti teismo posėdyje, būti teisiama bei atlikti laisvės atėmimo bausmės. Teismas pažymėjo, kad ekspertė nurodė, jog ieškovė susirgo po nusikaltimo padarymo, be to, J. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Teismas nurodė, kad ambulatorinės ekspertizės metu ekspertei neatsakius į dalį teismo klausimų, 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi, J. K. ir jos gynėjui Ž. R. dalyvaujant teismo posėdyje, ieškovei buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė ir ji buvo atiduota stacionariai stebėti ir tirti į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių. Teismas, įvertinęs paminėtą J. K. sveikatos būseną, tą aplinkybę, jog teismas neturi specialių žinių ir nagrinėdamas tiek baudžiamąsias, tiek ir civilines bylas vadovaujasi specialistų išvadomis, konstatavo, kad Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, nepažeisdamas ieškovės teisių, be to, jai pačiai dalyvaujant teismo posėdyje (ekspertizės paskyrimo klausimą palikus spręsti teismui), J. K. skyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Teismas pažymėjo, kad šios nutarties ieškovė neskundė, o ekspertizės metu buvo nustatyta, kad ieškovė J. K. serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismas nurodė, kad ekspertai 2004 m. vasario 5 d. aktu rekomendavo teismui ieškovei skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis, psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pagal gyvenamąją vietą iki pasveikimo bei nurodė, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną. Teismas nurodė, kad priverčiamųjų medicininių pobūdžio priemonių taikymo klausimas buvo paskirtas nagrinėti 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje, tačiau teismas, įvertinęs Utenos ekspertinio skyriaus prašymą skubiai spręsti J. K. buvimo vietos klausimą, 2004 m. balandžio 13 d. skyrė specialų teismo posėdį šiam klausimui spręsti, apie kurio vietą ir laiką teismas raštu informavo Utenos ekspertinį skyrių, J. K. bei jos gynėją advokatą Ž. R. . Teismas nurodė, kad iš baudžiamoje byloje esančio Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. balandžio 9 d. rašto matyti, kad ekspertinė įstaiga patvirtino 2004 m. vasario 5 d. duotą ekspertų išvadą bei nurodė, kad įstaiga neturi galimybės užtikrinti pilnaverčio gydymo ir J. K. rekomenduojamas stebėjimas psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus paskirtas priverstinis gydymas ir 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi teismas tenkino prašymą. Teismas pažymėjo, kad šiame teismo posėdyje J. K. gynėjas nedalyvavo, pranešęs telefonu, kad neatvyks. Teismo nuomone, nors, ieškovės teigimu, nutartis yra neteisėta, nes klausimas išspręstas jai nedalyvaujant, ji nebuvo pavojinga visuomenei ir taikyti BPK 141 straipsnio 2 dalyje nebuvo pagrindo, be to, jai buvo atimta teisė skųsti šią nutartį, šie ieškovės teiginiai vertintini kritiškai. Teismas nurodė, kad baudžiamoje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad teismo nutartis J. K. , jos gynėjui ir kt. buvo išsiųsta laiku. Teismas nurodė, kad 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akte Nr. 7 nurodoma, kad ieškovei buvo nustatytas sunkus depresijos epizodas su psichozės reiškiniais, kuris pasireiškia psichomotoriniu pajaudinimu, nenuosekliu, pagreitinto tempo mąstymu, išsakomais persekiojimo ir santykio kliedesiais, epizodiškai pasikartojančiomis klausos haliucinacijomis, nekritiškumu savo būsenai bei esamai situacijai. Teismas pažymėjo, kad atliktame psichologiniame tyrime konstatuotas aukštas depresijos lygis, nenuoseklus mąstymas, todėl šios išvados turinys leidžia konstatuoti, kad dėl savo ligos pobūdžio ieškovė buvo pavojinga visuomenei. Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtame akte nurodoma, jog pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną, todėl ieškovė pagrįstai, dėl sveikatos būklės nebuvo kviečiama dalyvauti teismo posėdyje, tačiau apie jį buvo informuota. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovės sutuoktinis G. K. , J. K. vardu nutraukė susitarimą su advokatu Ž. R. , apie tai 2004 m. balandžio 20 d. pareiškimu teismą informavo ir advokatas Ž. R. , tačiau sekančiame teismo posėdyje 2004 m. balandžio 20 d. J. K. gynėju byloje dalyvavo advokatas V. T. . Teismas pažymėjo kad atsižvelgiant į tai, jog 2004 m. balandžio 13 d. nutartį byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę skųsti per 20 dienų nuo jos priėmimo, nesutikdama su priimta nutartimi tiek pati ieškovė, tiek jos gynėjai turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti apskundimo teise, tačiau ja nesinaudojo. Teismas nurodė, kad J. K. nuo 2004 m. balandžio 16 d. tolimesniam gydymui buvo perkelta į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Teismo teigimu, tai, kad ieškovė sirgo sunkia psichikos liga ir jai buvo reikalingas gydymas, patvirtina Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartis, kurioje nurodoma, jog Rokiškio psichiatrinės ligoninės gydytojų komisija ieškovei buvo diagnozavusi šizoefektinį sutrikimą depresinį tipą. Teismas pažymėjo, kad ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės 2003 m. spalio 1 d. akte Nr. 133 nurodyta, kad prieš patenkant į ligoninę J. K. bandė žudytis, išgerdama apie 10 tablečių Lorefeno. Teismas, įvertindamas tai, kad ieškovė sirgo sunkia liga ir jai nedelsiant buvo reikalingas tinkamas gydymas, konstatavo, kad nors 2004 m. balandžio 13 d. nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi, ieškovė pagrįstai buvo perduota ligoninei, kuri galėjo užtikrinti J. K. būtiną gydymą, ir todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog tuo buvo pažeistos ieškovės teisės, priešingai – ieškovei laiku nesuteikus tinkamo gydymo, jos sveikata galėjo tik pablogėti. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog ieškovei nebuvo reikalingas gydymas, teismui nepateikta.

Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartimi J. K. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas pažymėjo, kad minėta nutartis buvo skundžiama, tačiau skundas atmestas, pripažinus nutartį teisėta ir pagrįsta. Teismas nurodė, kad byloje esančios pažymos patvirtina, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje J. K. gydėsi 2004 m. balandžio 16 d. – 2004 m. balandžio 23 d. laikotarpiu, o 2004 m. balandžio 23 d. – 2004 m. gegužės 28 d. VšĮ Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Teismo teigimu, nors ieškovė teigia, kad iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės į VšĮ Panevėžio ligoninę ji buvo perkelta „suderinus“ su teisėju A. M. , tačiau tai patvirtinančių neginčijamų įrodymų teismui nepateikta. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad epikrizės išraše nurodyta, kad sprendimas perkelti ieškovę iš vienos medicininės įstaigos į kitą buvo suderintas, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą jog teisėjas žinojo apie jos perkėlimą ir tai buvo vienašališkas jo sprendimas. Teismas pažymėjo, kad minėtas veiksmas ieškovės teisių negalėjo pažeisti, priešingai –perkėlimas į ligoninę, kurioje ji gydėsi anksčiau ir yra jos gyvenamojoje vietoje, suteikė galimybę gydytis jai pažįstamoje aplinkoje bei dažniau bendrauti su artimaisiais, todėl negalėjo pabloginti J. K. sveikatos būklės. Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės aktu, 2004 m. birželio 10 d. nutartimi pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir, vadovaudamasis galiojusio BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu, baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo iki J. K. pasveiks. Teismas pažymėjo, kad minėta priverčiamoji medicininė priemonė buvo paskirta atsižvelgiant į Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų išvadą bei teismo medicinos ekspertės N. M. , dalyvavusios teismo posėdyje, nuomonę, kad ieškovės elgesys yra neprognozuojamas, jai būtina gydytojų priežiūra bei gydymas dėl pačios ligonės saugumo ir kontrolės. Teismas nurodė, kad įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išsprendė bylą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir bylos nagrinėjimą atidėjo iki J. K. pasveiks, priimant šią nutartį ieškovė į teismo posėdį nebuvo kviečiama, tačiau posėdyje dalyvavo jos gynėjas advokatas A. M. , todėl teigti jog ieškovės teisės buvo pažeistos, nėra pagrindo, nes jos dalyvavimas posėdyje galėjo pabloginti jos sveikatos būseną, o duomenų, kad ieškovė yra pasveikusi, teismui nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad nors ieškovė teigia, kad jos būklė po gydymo pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo skirti priverčiamosios medicinos priemonės - stacionaraus stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, nes VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažymoje nurodyta, kad jos savijauta yra pagerėjusi, tačiau minėtos ligoninės pažyma buvo išduota 2004 m. birželio 16 d., t. y. po priverčiamosios medicininės priemonės skyrimo, ir teismui posėdžio metu nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartimi skundą atmetė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei nurodė, kad apie J. K. pasveikimą teismas turi būti informuotas įstatymų nustatyta tvarka, o ne raštu. Teismas, atsižvelgdama į tai, kad šiame teismo posėdyje kartu su gynėju dalyvavo ir J. K. , kadangi 2004 m. birželio 10 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo tikrinamas apeliacine tvarka, konstatavo, jog ieškovė naudojosi jai suteiktomis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad ieškovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pateikta VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažyma patvirtina, kad nuo 2004 m. gegužės 28 d. ieškovė gydėsi ambulatoriškai, nors jai buvo paskirtas stacionarus stebėjimas. Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis nebuvo tinkamai vykdoma, o ieškovė nuo 2004 m. gegužės 28 d. iki ji 2004 m. lapkričio 16 d. atvyko į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, nuo visuomenės nebuvo izoliuota, bendravo su šeimos nariais ir artimaisiais. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, kad teisėjas A. M. turėjo pareigą kas 6 mėnesius spręsti dėl jai paskirtos medicininio poveikio priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, tačiau, vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3, 4 dalimis, tai sprendžia teismas, kurio teritorijoje taikoma medicininio poveikio priemonė, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismas nurodė, kad stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo vykdomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, todėl šį klausimą 2005 m. sausio 13 d. nutartimi išsprendė Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris tenkino 2005 m. sausio 4 d. ligoninės teikimą ir panaikino priverčiamąją medicinos priemonę bei perdavė nutartį Alytaus rajono apylinkės teismui tolesniam bylos nagrinėjimui. Teismas pažymėjo, kad taip pat įvertintina aplinkybė, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis įsiteisėjo tik 2004 m. rugsėjo 14 d., Kauno apygardos teismui išnagrinėjus skundą, todėl Rokiškio rajono apylinkės teismui 2005 m. sausio 13 d., t.y. po 4 mėnesių išsprendus 2005 m. sausio 4 d. teikimą, ieškovės teiginys, kad klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo nebuvo išspręstas per 6 mėnesius nuo šių priemonių paskyrimo, atmestinas.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad, įsiteisėjus Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nutarčiai bei atsižvelgiant į ieškovės būklę, Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi, dalyvaujant J. K. , jos gynėjui A. G. , paskyrė ieškovei pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, atiduodant J. K. stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui 3 mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo faktinio J. K. patalpinimo į šią įstaigą. Teismas pažymėjo, kad siekiant išnagrinėti bylą iš esmės ir išspręsti, ar J. K. nusikaltimų padarymo metu buvo pakaltinama, ribotai pakaltinama arba nepakaltinama teismas pagrįstai skyrė pakartotinę ekspertizę, nes Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. vasario 5 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 7 buvo nurodyta, kad apie ieškovės pakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą veikos padarymo metu teismo psichiatrinės ekspertizės komisija galės atsakyti po atlikto priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis. Teismas nurodė, kad dėl nutarties dalies dėl paskirto 3 mėnesių tyrimo termino, apeliacinės instancijos teismui buvo paduotas skundas, kuris Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartimi buvo patenkintas ir teismo nutartis pakeista, patikslinant J. K. perdavimo stacionariai stebėti ir tirti Utenos ekspertiniam skyriui terminą, jį nustatant iki ekspertizės akto pateikimo teismui, bet ne ilgiau kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutartis nebuvo panaikinta, konstatavo, kad ieškovės teiginys, jog 2005 m. vasario 11 d. nutartis, kuria jai buvo paskirta pakartotinė ekspertizė, buvo pripažinta neteisėta, nėra teisingas. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nutartis nebuvo panaikinta, J. K. atidavimas į Utenos ekspertinį skyrių ir pakartotinos ekspertizės atlikimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, todėl negalėjo būti objektyvus ir nešališkas, nes iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad 2004 m. birželio 10 d. nutartimi ieškovei buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, o baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vadovaujantis BPK 401 straipsnio 2 dalies 4 punktu, buvo atidėtas, todėl daryti išvadą, kad bylą teisėjas A. M. 2004 m. birželio 10 d. išnagrinėjo iš esmės, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad nutartyje teismas nurodė, jog ieškovė padarė pavojingas visuomenei veikas, nėra pagrindas pripažinti pažeidimu, nes priimdamas minėtą nutartį teismas privalėjo išspęsti visus BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus, be to, šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo. Teismas nurodė, jog tuo metu galiojusio BPK 223 straipsnis numatė, jog kiekvieną bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas, todėl ieškovei pasveikus ir atlikus pakartotinę ekspertizę, kuri patvirtino, kad J. K. yra psichiškai sveika ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tas pats teisėjas A. M. pagrįstai toliau nagrinėjo J. K. baudžiamąją bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš esmės J. K. , manydama, kad teismas pakartotinai nagrinėja jos kaltumo klausimą, nušalinimų teisėjui nereiškė. Teismas konstatavo, kad J. K. argumentai, jog baudžiamojo proceso metu teisėjas A. M. veikė kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl negalėjo priimti nuosprendžio jos byloje, yra nepagrįsti, nes baudžiamoji byla teisme buvo gauta 2003 m. vasario 18 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutartimi J. K. atiduota teismui, o ikiteisminio tyrimo institutas BPK buvo įtvirtintas įsigaliojus naujam Baudžiamojo proceso kodeksui, t. y. 2003 m. gegužės 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovės J. K. teiginiai, jog teisėjas buvo suinteresuotas pripažinti ieškovę kalta, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Teismas nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 28 d. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį J. K. apskundė ir Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi šio skundo dalis dėl civilinių ieškinių buvo patenkinta, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. sausio 16 d. nutartimi grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes ji įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir įvertinęs tai, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, baudžiamąją bylą nutraukė, o civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Teismas nurodė, kad nors, ieškovės nuomone, Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimis buvo pažeistos jos teisės, nes procesiniuose teismo dokumentuose šie teismai konstatavo, kad ji padarė nusikalstamas veikas, nors jos atžvilgiu byla buvo nutraukta, tačiau pagal BPK 332, 384 straipsnių nuostatas teismai privalėjo analizuoti ar J. K. pagrįstai buvo inkriminuoti nusikaltimai, ar ji įvykdė šiuos nusikaltimus ir tik konstatavus, jog J. K. įvykdė nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikuoti pagal baudžiamojo kodekso nuostatas, o pasibaigus BK nustatytiems baudžiamosios atsakomybės terminams – nutraukti bylą. Teismo teigimu, teismai nutartyse pasisakė dėl visų ieškovės argumentų, susijusių su nagrinėjama byla, todėl teigti, jog teismai pažeidė įstatymų nuostatas ir J. K. teises, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog baudžiamoji byla buvo nutraukta, nesudaro pagrindo civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Teismas nurodė, kad minėti aukštesnių instancijų procesiniai sprendimai buvo priimti pagal ieškovės skundus, byloje ieškovė turėjo gynėjus, todėl teigti, jog teismai pažeidė jos teises į gynybą, taip pat nėra pagrindo, tačiau pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai įtakojo baudžiamojo proceso trukmę.

Teismas nurodė, kad ieškovė teigia, kad dėl neteisėto bei 7 metus užsitęsusio baudžiamojo persekiojimo ir neproporcingai sunkių prievartos priemonių, jai ilgam buvo sužalota sveikata, ji nuolat buvo stresinėje situacijoje, turėjo daug nepatogumų, buvo sužlugdytas jos gyvenimas, verslas, ji buvo pažeminta, patyrė dvasines kančias ir skausmą. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog baudžiamasis procesas truko daugiau nei 6 metus, tačiau parengtinis tyrimas nebuvo intensyvus, nes 2000 m. gegužės 22 d. gavus D. J. D. pareiškimą buvo pradėtos apklausos, ieškovė apklausta ir dėl I. D. pateikto pareiškimo, tačiau kelti baudžiamąją bylą 2000 m. liepos 1 d. buvo atsisakyta. Teismas nurodė, kad baudžiamoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog baudžiamoji byla J. K. buvo iškelta 2001 m. vasario 12 d., tačiau parengtinis tyrimas byloje baigtas tik 2003 m. vasario 14 d., patvirtinus kaltinamąją išvadą ir bylą perdavus teismui. Teismas pažymėjo, kad, nors baudžiamojo tyrimo eigoje buvo sujungtos kelios baudžiamosios bylos, byloje buvo atliekamos prekinės ekspertizės, byla 2001 m. birželio 14 d. buvo sustabdyta iki bus gauti atsakymai dėl teisinės pagalbos iš Belgijos karalystės ir Olandijos Teisingumo ministerijų ir byla atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d., ieškovė sirgo ir gydėsi, be to, J. K. ir jos gynėjas nepagrįstai delsė susipažinti su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau tyrimas galėjo būti vykdomas intensyviau, operatyviau tvarkomi užklausimai dėl teisinės pagalbos suteikimo, vykdomi vertimai bei apklausos. Teismo teigimu, baudžiamoje byloje esantys duomenys rodo, jog gavus atsakymus į teisinės pagalbos užklausimus ir iki 2001 m. gruodžio 6 d. atlikus vertimus, vėliau, iki byla buvo atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d., jokie veiksmai byloje nebuvo atliekami. Teismas nurodė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, bylos nagrinėjimas eilę kartų buvo atidėtas dėl ieškovės ligos, byloje skirtos 3 teismo medicininės ekspertizės, be to, posėdžiai buvo atidedami neatvykus nukentėjusiems bei liudytojams, ieškovei naudojantis savo teise skųsti procesinius sprendimus, kas neišvengiamai prisidėjo prie baudžiamojo proceso trukmės. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pateisinti 6 metus užsitęsusį bylos procesą. Teismas pažymėjo, kad įvertintina ir ta aplinkybė, kad procesas užsitęsė iš dalies ir dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Teismas nurodė, kad, konstatavus parengtinio tyrimo bei teismo padarytus pažeidimus, kartu tai reiškia neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kurių buvo uždelstas šis tyrimas, konstatavimą, todėl yra pagrindas svarstyti ieškovės J. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti ne tik tai, ar buvo teisėsaugos institucijų padaryti neteisėti veiksmai, ar tarp šių veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšis, tačiau būtina įvertinti ir ieškovės veiksmus civilinių teisinių pasekmių prasme.

Teismo teigimu, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareikšto baudžiamojo kaltinimo eigoje ieškovė patyrė įtampą, nerimą, dėl ko iš dalies pablogėjo sveikata ir dėl to ji gydėsi. Teismo nuomone, tam tikrą neigiamų dvasinių išgyvenimų ieškovė patyrė ir dėl per ilgai trukusios neapibrėžtos padėties, t. y. užtrukusio baudžiamojo persekiojimo, kuris baigėsi bylos nutraukimu, pasibaigus baudžiamosios atsakomybės senačiai. Teismas nurodė, kad tai, jog baudžiamoji byla J. K. atžvilgiu buvo nutraukta nereabilituojančiu pagrindu, o įstatymo nustatytu pagrindu, t. y. draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui, yra vienas iš vertinamųjų kriterijų nustatant priteistinos žalos dydį. Teismas pažymėjo, kad įvertintina, kad ieškovės atlikti nusikalstami veiksmai, dėl kurių suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, nereabilituoja jos civilinių teisinių pasekmių prasme, nes jos veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normoms, ji buvo šių neteisėtų veiksmų dalyvė ir ši aplinkybė iš dalies lemia ir priteistinos žalos dydį. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pažeidimas, taip pat atsižvelgtina ir į EŽTT praktiką bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo konstatuotas proceso trukmės pažeidimas ir kurios savo aplinkybėmis kiek įmanoma panašios į nagrinėjamą bylą. Teismo teigimu, atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovės nurodomas neturtinės žalos dydis – 2 000 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, kad ieškovė sunkia liga susirgo dėl baudžiamojo persekiojimo ar neteisėtų pareigūnų veiksmų jos atžvilgiu, todėl, įvertinus užsitęsusį proceso laiką, ieškovei priteistina 7 000 Lt dydžio neturtinė žala. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas nurodė, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovės valstybei proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiui (CPK 96 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. K. prašo apeliacinės instancijos teismą pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sumažino iš valstybės priteistinos žalos atlyginimo dydį. Nors teismas konstatavo, kad valstybė yra atsakinga tik už vieną pažeidimą – pernelyg ilgą bylos nagrinėjimą, tačiau buvo padaryti ir kiti ieškovės nurodyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai. Be to, teismas nepagrįstai, nesilaikydamas CK ir CPK įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų, konstatavo, kad dėl ilgo priverstinio apeliantės laikymo psichiatrijos įstaigoje jai nepablogėjo sveikata ir tas laikymas nesukėlė apeliantei neigiamų pasekmių.Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės nurodytų žalos atsiradimo aplinkybių.Teismas nepagrįstai netaikė apeliantės nurodytų pagrindų dėl valstybės atsakomybės. Ieškovės nurodyti valstybės pareigūnai ir teismai, įskaitant galutinę instanciją – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą – pažeidė Europos Bendrijos teisę. Pažeidimų išdavoje privatiems asmenims, teismų pripažintiems nukentėjusiais, suteikta teisė reikšti civilinius ieškinius. Europos Bendrijos teisė pažeista akivaizdžiai: neteisėtas laisvės atėmimas, patalpinant į areštinę, neteisėti laisvės apribojimai ieškovę patalpinant į psichiatrines įstaigas stacionariniam stebėjimui, nesuteikimas galimybių skųsti teisėjo sprendimą ir gintis bylose, atėmimas teisės į nešališką teismą, neproporcingai ilgas baudžiamasis persekiojimas, kuris vykdomas dėl komercinių sandorių sąlygų pažeidimo, baudžiamasis persekiojimas, nors oficialiai pripažinta, kad tokio persekiojimo laikas baigėsi. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 5 dalį kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo, pažeidžiant 5 straipsnį, auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės J. K. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodyti argumentai nėra pagrįsti ir nėra pagrindas panaikinti apeliaciniu skundu skundžiamą teismo sprendimo dalį.

Atsiliepime į ieškovės J. K. apeliacinį skundą tretysis asmuo Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nurodo, kad ieškovės argumentai dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtų veiksmų J. K. atžvilgiu nepagrįsti ir dėl to jais grindžiami reikalavimai neturėtų būti tenkinami. Tretysis asmuo pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendime nekonstatavo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojų įstatymų ir teisės aktų pažeidimų.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, konstatuodamas, kad ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą, kadangi baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir nurodydamas, kad procesas užsitęsė iš dalies ir dėl teismo padarytų klaidų, priimant 2005 m. vasario 11 d. nutartį bei apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė motyvų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą ir tai laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas buvo per ilgas dėl Alytaus rajono apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad byla būtų ko greičiau išnagrinėta. Procesas vyko ilgai, tačiau jis užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, baudžiamoji byla buvo gana sudėtinga, bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas. Tai, kad proceso trukmei turėjo įtakos nuosprendžio panaikinimas bei bylos nagrinėjimas pirmos, apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, negali būti savaime laikoma proceso delsimu ir teismo neteisėtu veiksmu. Tarp ieškovės dvasinių išgyvenimų, psichikos sutrikimų ir teisėsaugos institucijų atliktų veiksmų nėra priežastinio ryšio, kuris yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Dėl to teismas nepagrįstai taikė CK 6.272 straipsnį ir priteisė ieškovei iš valstybės 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.Jeigu ieškovė nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, dėl kurių vyko baudžiamasis procesas, baudžiamosios bylos išvis nebūtų, todėl akivaizdu, jog ieškovės kaltės dydis yra žymus ir esminis, dėl to teismas nepagrįstai priteisės ieškovei 7 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Net jeigu ir sutikti su teismo išvada, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos ir ieškovė turi teisę į padarytos žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai, tik paviršutiniškai, įvertino paties ieškovės neteisėtus veiksmus, nepasisakė dėl jos kaltės laipsnio, todėl neteisingai nustatė iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos dydį. Manytina, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria buvo nutraukta baudžiamoji byla ieškovės atžvilgiu, yra pakankama moralinė satisfakcija.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą ieškovė J. K. prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu sieja tik su Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 11 d. nutartimi ir kelia šios nutarties teisėtumo klausimą. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentu, kad baudžiamasis procesas nebuvo per ilgas ir nagrinėjant bylą teisme ir buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta. Ieškovė pažymi, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo nustatytos kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys.

Atsiliepime į apeliacinius skundus tretysis asmuo VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovės J. K. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti savo nuožiūra.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija nurodo, kad su ieškovės J. K. apeliaciniu skundu nesutinka, prašome jį atmesti, kadangi valstybės pareigūnų veiksmai, nagrinėjant J. K. baudžiamąją, bylą buvo pagrįsti ir teisėti, neturtinės žalos J. K. nagrinėjant jos bylą padaryta nebuvo; su atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu sutinka.

Atsiliepime į apeliacinius skundus tretysis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovės J. K. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2001 m. vasario 12 d. nutarimu iškėlė baudžiamąją bylą pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 1 dalyje, dėl J. K. veikos ir kvotos atlikimą pavedė Alytaus miesto ir rajono PK kvotos skyriui. Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi nutarė Alytaus rajono apylinkės teismo 2006m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nuteistosios J. K. atžvilgiu nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi nutarė J. K. , kuriai byla nutraukta, gynėjo kasacinį skundą atmesti. Byloje nagrinėjamas šalių ginčas dėl neturtinės žalos dėl ikiteisminio tyrimo, teismo neteisėtų veiksmų atlyginimo.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Nurodytoje teisės normoje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant minėtų institucijų pareigūnų kaltės, t. y., asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Dėl paminėto, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Iš esmės analogiškai šie teisiniai santykiai buvo reglamentuoti ir baudžiamosios bylos J. K. iškėlimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta valstybės pareiga visa apimtimi, nepriklausomai nuo kvotos, parengtinio tardymo, prokuratūros organų pareigūnų ir teismo kaltės, atlyginti žalą fiziniam asmeniui, padarytą dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų vykdant baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovės J. K. apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde apeliantė J. K. nurodo, kad visi kaltinimai dėl veikų, kurias jai buvo siekiama inkriminuoti, teismo turėjo būti nutraukti 2005 m. rugpjūčio 1 d., nes suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Pažymėtina, kad teismai nevykdo kaltintojo funkcijų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. BPK kaltintoju nurodomas prokuroras arba BPK numatytais atvejais procese gali būti privatus kaltintojas. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo nutraukti kaltinimo veiksmus. Nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, reikalavimų atlyginti neturtinę žalą dėl kaltintojo – prokuroro atliktų veiksmų ieškovė nereiškė. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (CPK 312 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai ikiteisminiame tyrime yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D.K. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-169/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje P.N. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-7-34/2001). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtose bylose konstatavo, kad: „Išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems asmenims; „Išplėstinė teisėjų kolegija <...> pažymi, kad išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti“. Šios kategorijos bylose turėtų būti vadovaujamasi nuostata, kad visi valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai yra teisėti, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Nr. 3K-3-169/2007).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą nepateikta įrodymų, kad J. K. nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirtos ekspertizės, nepateikta. Taip pat nepateikta į bylą įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala.

Bylos duomenys patvirtina, kad ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė buvo paskirta atsižvelgiant į tai, kad J. K. pranešė Alytaus rajono apylinkės teismui, jog negali atvykti į nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kadangi serga ir pateikė dokumentus, kad yra gydoma Panevėžio ligoninėje dėl centrinės nervų sistemos susirgimo. Todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-176-10/2003, iškilus abejonėms dėl jos pakaltinamumo, buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė. Ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę atliko teismo psichiatrė ekspertė S. G. , kuri 2003 m. spalio 1 d. teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės akte Nr. 133 nurodė, kad dar 2001 m. spalio 29 d. J. K. kreipėsi į Panevėžio ligoninės konsultacinę polikliniką, kur buvo konsultuota gydytojo psichiatro, kad J. K. buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, kad nuo 2002 m. sausio 4 d. iki 2002 m. gruodžio 12 d. J. K. pas psichiatrus nesilankė, kad po 2003 m. sausio 12 d. J. K. sveikata pradėjo blogėti, kad nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. kovo 18 d. J. K. buvo gydoma Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje, diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, kad nuo 2003 m. liepos 28 d. iki 2003 m. rugpjūčio 29 d. J. K. taip pat buvo gydoma Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje, diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais. Šiame ekspertizės akte nurodyta, jog J. K. negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, kad pagal savo sveikatos būklę J. K. negali dalyvauti teismo posėdyje ir būti teisiama, taip pat atlikti laisvės atėmimo bausmės. Ekspertė nurodė, kad J. K. reikalinga skirti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, nes ambulatoriškai sunku įvertinti, ar yra psichozės reiškiniai. Todėl, įvertinęs paminėtas ambulatorinės ekspertizės išvadas, Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai, nepažeisdamas J. K. teisių, jai dalyvaujant teismo posėdyje, J. K. skyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Stacionarinės ekspertizės metu buvo nustatyta, kad J. K. serga laikinojo pobūdžio psichikos sutrikimu – sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai 2004 m. vasario 5 d. aktu rekomendavo teismui J. K. skirti stacionarų medicininį stebėjimą bendro režimo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, pagal gyvenamąją vietą iki pasveikimo bei nurodė, kad pagal psichikos sveikatos būseną J. K. negali dalyvauti teisminio nagrinėjimo metu, nes tai gali pabloginti jos būseną. Todėl, atsižvelgdamas į ekspertizės išvadas, taip pat į Utenos ekspertinio skyriaus 2004 m. kovo 23 d. prašymą ir vadovaudamasis BPK 141 straipsnio 2 dalimi, Alytaus rajono apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai 2004 m. balandžio 13 d. nutartimi paskyrė J. K. stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Priverčiamųjų medicininių pobūdžio priemonių taikymo klausimas buvo paskirtas nagrinėti 2004 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas ieškovės J. K. apeliacinio skundo argumentas, kad 2004 m. balandžio 13 d. teismo nutartis buvo neteisėta, nes ekspertizės akte nebuvo nurodyta, kad J. K. dėl ligos pavojinga visuomenei. 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akte Nr. 7 aiškiai nurodoma, kad J. K. buvo nustatytas sunkus depresijos epizodas su psichozės reiškiniais, kuris pasireiškia psichomotoriniu pajaudinimu, nenuosekliu, pagreitinto tempo, mąstymu, išsakomais persekiojimo ir santykio kliedesiais, epizodiškai pasikartojančiomis klausos haliucinacijomis, nekritiškumu savo būsenai bei esamai situacijai (prijungta prie civilinės bylos baudžiamoji byla, t.6, b.l. 3-5). Ekspertizės akte konstatuotas J. K. aukštas depresijos lygis. Ekspertizės akto turinys rodo, kad J. K. dėl savo ligos pobūdžio buvo pavojinga visuomenei. Tai, kad J. K. tuo metu buvo pavojinga visuomenei, Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 24 d. posėdyje patvirtino ir Utenos ekspertinio skyriaus ekspertė, kuri atliko stacionarią ekspertizę.

Teisės doktrinoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaro II knyga, leidėjas Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2003 m.) teigiama, jog asmenimis, pavojingais visuomenei pagal jų patologinę būseną, pripažintini tokie, kurie pagal ekspertų – psichiatrų išvadas yra linkę daryti nusikalstamas veikas, yra nekritiški padarytai veikai, savo elgesiui, psichologiškai nestabilūs, kurių elgesio negalima prognozuoti ir pan. Todėl galima konstatuoti, kad nurodytu metu J. K. buvo pavojinga visuomenei ir dėl to teismas, vadovaudamasis BPK 141 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai paskyrė stacionarų stebėjimą psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, Panevėžio apygardos teismas teisingai konstatavo, kad į bylą nepateikti įrodymai jog J. K. nebuvo reikalingas gydymas.

Kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad yra nepagrįstas ieškovės J. K. apeliacinio skundo teiginys, kad iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės, kurioje ji buvo nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. balandžio 20 d., ji buvo perkelta į Panevėžio ligoninę „suderinus“ su teisėju A. M. . Į bylą nepateikta įrodymų, kad apie tokį jos perkėlimą buvo žinoma teisėjui, ir su juo, kaip teigia apeliantė, buvo suderinta. Vien tai, kad epikrizės išraše nurodyta, kad sprendimas perkelti J. K. iš vienos medicininės įstaigos į kitą buvo suderintas su teisėju, nėra pagrindu laikyti, kad teisėjas žinojo apie jos perkėlimą ir tai buvo vienašališkas jo sprendimas.

Pažymėtina, kad nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme J. K. paaiškino, kad jokio perkėlimo nebuvo, nes po 3 dienų ji buvo paleista (išrašyta) iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės, pasiimti ją iš šios ligoninės atvažiavo sutuoktinis. Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis dėl stacionaraus J. K. stebėjimo psichiatrinėje ligoninėje pagal gyvenamąją vietą iki bus išspręstas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo faktiškai nebuvo vykdoma. Tai konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2004 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, nurodęs, kad į posėdį gynėjas atvyko kartu su kaltinamąja (J. K. ), kuriai paskirtas stacionarus stebėjimas, kuris nėra panaikintas. Po to, kai J. K. be jokio teisinio pagrindo buvo paleista iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės, ji pati, savo noru, nuvyko į Panevėžio ligoninę, kurioje nuo 2004 m. balandžio 23 d. iki 2005 m. gegužės 28 d. buvo gydoma Psichosomatiniame skyriuje. Atlikus gydymo kursą tolimesniam ambulatoriniam gydymui ir sekimui ji buvo nukreipta į Panevėžio miesto Psichikos sveikatos centrą. Tai patvirtino Panevėžio ligoninės atstovė teismo posėdyje. Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje neatliekamas priverstinis gydymas arba stacionarus stebėjimas, ligoniai gydomi tik jų sutikimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti ieškovės J. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad J. K. teisės buvo pažeistos, nes ji neturėjo galimybių apskųsti Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria ji buvo perkelta iš Utenos ekspertinio skyriaus į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Teismo nutartis dėl J. K. perkėlimo į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, buvo priimta vadovaujantis BPK 141 straipsnio 2 dalies nuostatomis, todėl buvo vykdoma nedelsiant, t. y. nuo jos priėmimo momento. Tokios nutarties vykdymą reglamentuoja BPK 141 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos. Pagal BPK 141 straipsnio 3 dalį (2004 m. vasario 14 d. redakcija) „įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą.

Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 393 straipsnio 1 dalimi, pradėjo proceso dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą ir 2004 m. birželio 10 d. nutartimi skyrė J. K. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi po veikos padarymo ji susirgo laikino pobūdžio psichikos sutrikimu. Teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėjo, remdamasis BPK 401 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kadangi buvo didelė tikimybė, kad J. K. pasveiks. Tokia priverčiamoji medicininė priemonė buvo paskirta atsižvelgiant į teismo medicinos ekspertės nuomonę, kad J. K. elgesys yra neprognozuojamas ir jai būtina pastovi priežiūra, gydymas ir kontrolė. Minėtos nutarties turinys patvirtina, kad teismas tinkamai, vadovaudamasis BPK 401 straipsnio nuostatomis, išsprendė bylą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartyje yra išspręsti visi klausimai, kurie privalėjo būti išspręsti tokioje nutartyje.

Nepagrįstas ieškovės J. K. apeliacinio skundo teiginys, kad J. K. teisės buvo pažeistos, nes ji nedalyvavo teismo posėdyje, skiriant jai priverčiamąją medicinos priemonę. Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis patvirtina, kad posėdyje dalyvavo J. K. gynėjas advokatas A. M. , o J. K. negalėjo dalyvauti posėdyje, nes pagal 2004 m. vasario 5 d. ekspertizės akto Nr. 7 išvadų 3 punktą tai galėjo pabloginti jos sveikatą.

Ieškovės J. K. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad 2004 m. birželio 10 d. teismo posėdyje buvo nustatinėjama, ar J. K. padarė nusikalstamas veikas, kurių padarymu ji buvo kaltinama, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad posėdyje buvo sprendžiama tik dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo. Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad J. K. kaltės klausimas buvo išspręstas 2004 m. birželio 10 d. teismo posėdyje, kadangi sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas negali būti sprendžiamas, nes nėra vieno iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto (fizinio asmens) požymių – pakaltinamumo, tačiau teismas privalo išspręsti, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama (BPK 401 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl Alytaus rajono apylinkės teismas 2004 m. birželio 10 d. nutartyje ir nurodė, kad J. K. padarė ne nusikalstamas veikas, o visuomenei pavojingas veikas.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2004 m. birželio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo posėdžio metu J. K. buvo laisva, todėl neteisingas jos apeliacinio skundo teiginys, kad dėl teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutarties, pagal kurią ji prievarta buvo uždaryta stacionariai stebėjimui, ji negalėjo dalyvauti nurodytame teismo posėdyje.

Ieškovės J. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad jos būklė po gydymo pagerėjo, todėl nebuvo pagrindo skirti jai priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis, nes VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažymoje nurodyta, kad J. K. savijauta pagerėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, iš šios pažymos turinio negalima spręsti, jog J. K. būklė buvo tokia, jog jai nereikėjo skirti priverčiamosios medicinos priemonės. Skiriant priverčiamąją medicininę priemonę teismo posėdyje dalyvavo ekspertizę atlikusi ekspertė, kuri patvirtino, kad J. K. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Svarbu tai, jog VšĮ Panevėžio ligoninės pažyma buvo išduota 2004 m. birželio 16 d., t. y. po priverčiamosios medicininės priemonės skyrimo, todėl teismui pateikta nebuvo. Šią pažymą gavo J. K. advokatas, kuris 2004 m. birželio 10 d. nutartį apskundė apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui, remdamasis jau minėta pažyma bei 2004 m. rugsėjo 13 d. išrašu iš medicininių dokumentų. Kauno apygardos teismas šį skundą atmetė, konstatavo, kad Alytaus rajono apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri kaltinamosios teisių nepažeidė, ir nurodė, kuri įstaiga ir kokia tvarka turi pranešti teismui apie kaltinamosios sveikatos pagerėjimą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 10 d. sprendime teisingai konstatavo, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant BPK nuostatų.

Nepagrįstas ieškovės J. K. apeliacinio skundo argumentas dėl teisėjo A. M. turėjo pareigos kas 6 mėnesius spręsti dėl J. K. paskirtos medicininio poveikio priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3, 4 dalimis, tai sprendžia teismas, kurio teritorijoje taikoma medicininio poveikio priemonė, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. J. K. stacionarus stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo vykdomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, šį klausimą 2005 m. lapkričio 13 d. nutartimi išsprendė Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris tenkino ligoninės teikimą, panaikino priverčiamąją medicinos priemonę ir perdavė nutartį Alytaus rajono apylinkės teismui tolimesniam bylos nagrinėjimui, nes gydytojų komisijos išvadoje buvo nurodyta, kad J. K. psichinė būklė po gydymo stabilizavosi. Tai, kad J. K. sirgo sunkia psichikos liga, 2004 m. gruodžio 2 d. nustatė Rokiškio psichiatrinės ligoninės gydytojų komisija, kuri diagnozavo apeliantei šizoafektinį sutrikimą, depresinį tipą (remisiją) (prijungta prie civilinės bylos baudžiamoji byla, t. 6, b.l. 140,142 – Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartis). Tai patvirtina, kad nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, jog priverstinis gydymas J. K. nebuvo reikalingas ir būtinas, nes VšĮ Panevėžio ligoninės 2004 m. birželio 16 d. pažymoje buvo nurodyta, kad jos būklė pagerėjo. Atsižvelgiant į tai, kad J. K. būklė pagerėjo, stabilizavosi, Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 11 d. nutartimi paskyrė J. K. pakartotinę teismo psichiatrinę stacionarinę ekspertizę, kadangi 2004 m. vasario 5 d. atliktos ekspertizės kate Nr. 7 buvo nurodyta, kad apie J. K. pakaltinamumą arba ribotą pakaltinamumą veikos padarymo metu teismo psichiatrinės ekspertizės komisija galės atsakyti po atlikto priverstinio gydymo stacionarinio stebėjimo sąlygomis. Todėl Alytaus rajono apylinkės teismas (teisėjas A. M. ) teisėtai ir pagrįstai, siekiant išnagrinėti bylą iš esmės ir išspręsti, ar J. K. nusikaltimų padarymo metu buvo pakaltinama, ribotai pakaltinama arba nepakaltinama, nutartimi paskyrė pakartotinę ekspertizę, kadangi nepakaltinamas asmuo neatsako už savo padarytas veikas ir negali būti nuteistas kriminaline bausme. Ši nutartis nebuvo panaikinta, todėl ieškovės apeliacinio skundo teiginys, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 11 d. nutartis, kuria J. K. buvo paskirta pakartotinė ekspertizė buvo pripažinta neteisėta, nėra teisingas. Kauno apygardos teismas, kuris apeliacine tvarka peržiūrėjo šią nutartį, tik pakeitė nutarties dalį, kurioje buvo nurodyta atiduoti J. K. stacionariai stebėti ir tirti į Utenos ekspertinį skyrių 3 mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė šią nutarties dalį ir išdėstė ją taip: „J. K. atiduoti į Utenos sveikatos priežiūros ekspertinį skyrių iki ekspertizės akto pateikimo teismui, bet ne ilgiau 3 (trijų) mėnesių laikotarpiui“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teisėjas du kartus nagrinėjo tą pačią bylą, todėl negalėjo būti objektyvus ir nešališkas. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad teismo 2004 m. birželio 10 d. nutartimi J. K. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, o jo baudžiamosios bylos nagrinėjimas, vadovaujantis BPK 401 straipsnio dalies 4 punktu, buvo atidėtas, kadangi buvo didelė tikimybė, kad J. K. pasveiks. Todėl baudžiamąją bylą teisėjas A. M. 2004 m. birželio 10 d. ne išnagrinėjo, bet atidėjo. Kadangi baudžiamoji byla buvo tik atidėta, J. K. pasveikus ir atlikus pakartotinę ekspertizę, kuri patvirtino, kad J. K. yra psichiškai sveika ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tas pats teisėjas A. M. ir baigė nagrinėti šią baudžiamąją bylą. Pagal BPK 223 straipsnį kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad teisėjas A. M. du kartus nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą, yra nepagrįsti.

Taip pat nepagrįsti ieškovės J. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamojo proceso metu teisėjas A. M. veikė kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas šioje byloje. Ieškovė nepateikė į bylą jokių leistinų įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėjas A. M. nagrinėjo skundus, prašymus, pareiškimus arba skyrė (sankcionavo) procesines prievartos priemones šioje baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas BPK buvo įtvirtintas įsigaliojus dabartiniam BPK, t. y. 2003 m. gegužės 1 d., baudžiamoji byla teisme buvo gauta 2003 m. vasario 18 d., t. y. iki ikiteisminio tyrimo teisėjo instituto įsigaliojimo, todėl teisėjas negalėjo veikti kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas šioje byloje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės J. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad teisėjas buvo suinteresuotas pripažinti J. K. kalta, nepagrįsti pateiktais į bylą įrodymais.

Ieškovės J. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 4 d. nutartimi pažeidė J. K. teises, kadangi procesiniuose teismo dokumentuose pasisakė, kad ji padarė nusikalstamas veikas, nors bylą turėjo nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, nes teismas, priimdamas sprendimą, vertina visas, o ne dalį bylos aplinkybių. Tam, kad nustatyti, ar dėl veikos, kurios padarymu yra kaltinamas asmuo, suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, visų pirma reikia išspręsti klausimą, ar asmens padaryta veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes gali nebūti pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės senaties termino, jeigu nepadaryta nusikalstama veika, o pavyzdžiui administracinės teisės pažeidimas ar civilinis deliktas. Todėl teismai pagrįstai ir teisėtai iš pradžių įvertino J. K. atliktą veiką, o vėliau pasisakė dėl kokios aplinkybės nutraukiamas baudžiamasis procesas. BPK 332, 384 straipsniuose nurodyti apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo nutarties turinys. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo motyvuotai išdėstyti išvadas dėl apeliacinio skundo, t. y. pateikti atsakymą į skundo argumentus. Pagal minėto straipsnio 6 dalį nutartyje turi būti nurodomos konkrečios aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. BPK 384 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu kasacinis skundas atmestas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl kasacinis skundas laikomas nepagrįstu, o apskųstas nuosprendis ar nutartis pripažįstami teisėtais. Teisės doktrinoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaro II knyga, leidėjas Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2003 m.) teigiama, kad nutartyje, kuria panaikinamas nuosprendis ir byla nutraukiama, aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti ne tik BPK 3 straipsnio punktų pažeidimai, tačiau ir suformuluotas pagrindas nuosprendžiui panaikinti.

CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.249 straipsnio norma, kad nuostolių dydį nustato teismas, reiškia, jog teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį, privalo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo metu yra nustatytos šios normos dispozicijoje nurodytos aplinkybės. Todėl Panevėžio apygardos teismas pagrįstai taikė CK 6.249 ir 6.282 straipsnių normas, kadangi, baudžiamoji byla nutraukta nereabilituojančiu pagrindu, o įstatymo nustatytu pagrindu, t. y. draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui, yra vienas iš vertinamųjų kriterijų nustatant priteistinos žalos, kuri galimai galėjo būti padaryta, dydį.

Baudžiamojoje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai ir juose nustatytos faktinės aplinkybės nereabilitavo J. K. civilinių teisinių pasekmių prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje nurodyta, kad neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala padaryta šiais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje J.S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Nr. 3K-7-381/2003). Asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje klausimą dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nr. 3K-7-183/2006).

Įvertinant pinigais patirtas moralines skriaudas (nustatant materialų atlyginimą), būtina vadovautis proporcingumo principu, nes materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas negali atstoti, o juo labiau, materialus turtas. Be to, paprastai, asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 444-619/2008). Todėl ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š., V.Š. v. UAB, bylos Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra naudojami šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. J. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, bylos Nr. 3K-3-263/2007). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės J. K. apeliaciniame skunde nurodomas neturtinės žalos dydis – 2 000 000 Lt aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai šios kategorijos bylose (EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 302/05; EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Četvertakas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 16013/02; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Graužlys v. Lietuva, bylos Nr. 36743/97.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė motyvų dėl ieškinio dalies tenkinimo ir netinkamai taikė CPK 270 straipsnį. Teisėjų kolegija pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė motyvus dėl ieškinio dalies tenkinimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl ieškinio dalies tenkinimo.

Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad baudžiamasis procesas nebuvo per ilgas ir nagrinėjant bylą teisme buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta, yra nepagrįsti. Byloje esantys duomenys rodo, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos nagrinėjimas teisme buvo nepateisinamai užtęstas. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl J. K. veikos iškeltoje baudžiamojoje byloje, gavus atsakymus į teisinės pagalbos užklausimus ir iki 2001 m. gruodžio 6 d. atliktus vertinimus, iki byla buvo atnaujinta 2002 m. lapkričio 18 d. jokie veiksmai byloje nebuvo atliekami. Atsakovas nurodytų aplinkybių nepaneigė.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktikoje suformuluotus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant turi būti vertinama proceso trukmė: konkrečios bylos sudėtingumas, ieškovo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad asmens teisė į kiek įmanoma trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad šiuos kriterijus taikant nagrinėjamos bylos atžvilgiu ne tik kad nepagrindžiamas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta, tačiau priešingai – patvirtinama aplinkybė, kad baudžiamasis procesas J. K. atžvilgiu buvo nepateisinamai ilgas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, kad byloje nebuvo nustatytos kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys. Nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovė nepatyrė jokios žalos, taip pat nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog tarp neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų ir ieškovės patirtų neigiamų pergyvenimų nėra priežastinio ryšio.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad abstraktūs teiginiai nepagrindžia konkrečios neturtinės žalos atsiradimo fakto, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, jog pasibaigus procesui ji pas medikus nesigydė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrindas nepriteisti iš atsakovo ieškovei neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CK 6.250 straipsnio taikymo yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju, nustatant šios žalos dydį, taip pat būtina vertinti kitas konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-604/2005 K. R. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad sąlyginai sutinka su teismo išvada, kad ieškovės atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, tačiau neigia ne tik tais veiksmais padarytos žalos atsiradimo faktą, bet ir valstybės pareigą už tuos veiksmus atsakyti. Tokia atsakovo nuostata prieštarauja CK 6.263 straipsnio ir 6.272 straipsnio principams bei teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-34/2001 P. N. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, buvo nurodyta, kad CPK 6.272 straipsnio pagrindu teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurių atžvilgiu, taikant procesines prievartos priemones, buvo įvykdyti neteisėti veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007 nurodė: „Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas“.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvados dėl ieškinio tenkinimo iš dalies yra pagrįstos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį iš dalies.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad šalys neturi pareigos atlyginti viena kitai bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kadangi šalių apeliaciniai skundai netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKazys KailiūnasGintaras Pečiulis