Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-24 · Administracinė byla Nr. I-653-362/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-24
Bylos Nr.
I-653-362/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01867-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Pareiškėjas
O. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-653-362/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01867-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 24 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas A. M.,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui O. T.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas O. T. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas O. T. nurodė, kad nuo 2017-07-14 iki 2017-11-15 buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Trūko gyvenamojo ploto, buvo sunku judėti, kvėpuoti. Kameroje buvo labai drėgna, iš tualetų sklido stipri smarvė. Nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai. Tualetai neturėjo ventiliacijos, buvo atitverti 1,8 m aukščio sienele, trūko privatumo, prieblanda. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko reikalavimų, nesutvarkyti, dvokiantys, neturėjo stogelių nuo lietaus, jis dažnai buvo kilnojamas iš kameros į kamerą. Jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, sveikatos priežiūra buvo netinkama. Dėl to jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, privatumo stoką, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sveikatos pablogėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2017-11-20 pažymos „Dėl O. T.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2017-07-14 iki 2017-11-17 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 93,67,77,63, 27,32,98,19,100,103,46,106, kameroje būdavo 1-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,63 kv. m iki 11,7 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Remontai kamerose atliekami pagal nustatytus planus. Patikrinimų metu nustatyta, kameroje Nr. 63 per mažas dirbtinis apšvietimas, pelėsio nėra, kamerą galima vėdinti per langą, kameroje Nr. 77 dirbtinis apšvietimas per mažas, kamerą galima vėdinti per langą, kamera Nr. 100 švari, tvarkinga, pelėsio nėra, kamera Nr. 106 tvarkinga, pelėsio nėra, vėdinti per langą galima. Daugiau skundų dėl netinkamų sąlygų kamerose nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo, jų dydis nėra reglamentuojamas, teisės aktai, kuriais vadovaujasi pareiškėjas, yra negaliojantys. Pasivaikščioti išvedami visi tuo metu kameroje esantys suimtieji, kiemelių dydis yra nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Patikrinimo metu nustatyta, jog kiemeliai švarūs, valomi, yra šiukšliadėžės. Pagalbos mygtuko įrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso teisės aktai nenumato. Su savo teisėmis asmuo buvo supažindintas tinkamai. Sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos įstatymų numatyta tvarka. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo O. T. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-11-20 pažymos Nr. 60/09-43113 „Dėl O. T.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2017-07-14 iki 2017-11-17. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 93,67,77,63,27,32,98,19,100,103,46,106 kalinamas 116 dienų, po 1-5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,63 kv. m iki 111,73 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 140 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas būtų varžę jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-11-30 pažymoje Nr. 61/04-44226 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-11-21 pažymoje Nr. 61/04-2693 „Dėl O. T.“ nurodyta, kad pareiškėjas O. T. nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose.

Iš pateiktų Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymos apie atliktus remonto darbus matyti, jog jo laikymo kameroje buvo atlikti remonto darbai. Kameroje Nr. 32 2016 m. 02-04 mėn. atliktas grindų lyginimas, izoliavimas, plytelių klijavimas, sienų tinkavimas, glaistymas, gerasis dažymas, lubų hidroizoliacija, antiseptiko nuo pelėsio tepimas, san. mazgo demontavimas, naujų vamzdžių, klozeto sumontavimas, aptvėrimo įrengimas, grotų, lovų, stalo, suolo, kėdžių lentynų remontas ir gamyba. 2016-10-11 mėnesiais pilnai įrengtos ilgalaikių pasimatymų patalpos. Kameroje Nr. 103 08-09 mėn. nuvalytas pelėsis, kameroje Nr. 77 09 mėn. suremontuotas apšvietimas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2017-08-11 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 63 per mažas dirbtinis apšvietimas, oro temperatūra atitiko reikalavimus, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langą galima. 2017-09-05 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 77 per mažas dirbtinis apšvietimas, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langą galima. Apšvietimas kameroje suremontuotas 2017-10-11. 2017-10-16 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 100 pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langą galima, kamera švari, tvarkinga. 2017-11-10 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 100 dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langą galima. 2016-05-30 patikrinimo aktu nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose šiukšlių nėra, jie valomi, yra šiukšliadėžės.

Pagal pateiktą planą, pasivaikščiojimų kiemelių dydis yra nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m, daugumoje kiemelių dydis viršija 19 kv. m.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas O. T. pas gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo po patirtos traumos, rėmens, odos bėrimo, kad susirgimai būtų susiję su sąlygomis kameroje, nenurodė, duomenų, jog jis negalėjo pateikti pas gydytojus, nėra.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017-07-14 iki 2017-11-17 metu (viso 140 dienų) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas. Kad esantys kameroje baldai ar sanitarinis mazgas ribotų pareiškėjo judėjimo laisvę daigiau, nei būtina, pareiškėjas neskundė.

Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms (prieblanda, blogas kvapas, ventiliacijos nebuvimas) paneigtas yra iš dalies, patikrinimų metu nustatyta, jog kamerų vėdinimas per langą galimas, iš dalies patvirtintas, nustatant, jog dalyje kamerų apšvietimas buvo per mažas, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Vertinant pateiktus įrodymus, pastebėtina, jog teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sienelė buvo 1 m 90 cm aukščio, tad privatumo pažeidimo nenustatyta. Tačiau tai, jog tualetai nėra atskirti nuo bendro kameros ploto, neturi atskiros vėdinimo sistemos, įrodo, jog pareiškėjo teiginiai apie blogą kvapą kameroje turi pagrindą.

Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi, tad vėdinimo trūkumas yra šalinamas ventiliacija per langą.

Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, teisės aktas, kuriuo jis vadovaujasi (Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2001-09-07 įsakymas Nr. 178) yra negaliojantis jau nuo 2009 m. pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal galiojančius teisės aktus, patikrinimo metu nenustatyta, jog ten būtų dvokas, šiukšlės, skundų dėl jų teikta nebuvo.

Vertinant pareiškėjo kilnojimą iš kameros į kamerą, nustatyta, jog per 116 buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienų jis buvo iš kameros į kamerą perkeltas 10 kartų, kas nelaikytina labai dažnu kilnojimu. Nurodydamas apie supažindinimą su teisėmis, pareiškėjas nurodė, jog jis mano, jog dėl tokio didelio asmenų srauto tinkamas supažindinimas su teisėmis nėra galimas, tačiau nepateikia konkrečių duomenų, kad jis būtų netinkamai supažindintas su savo teisėmis, tad šis argumentas yra atmestinas.

Nors pareiškėjas nurodo, jog jis negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, tačiau tuo pačiu jis nurodo, jog pas gydytojus kreiptis galėjo. Šiaulių tardymo izoliatorius privalo užtikrinti galimybę kreiptis dėl tinkamos medicininės pagalbos, tačiau negali ir neturi teisės kištis į pačią medicininę pagalbą ar gydymą, tad prašymas šioje dalyje atmestinas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose, prastos higienos sąlygos kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, bet nebuvo užtikrintos kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose (dalyje kamerų buvo prastas apšvietimas, galimai buvo blogas kvapas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog visą buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpio dalyje teisė į pakankamą kameros plotą buvo užtikrinta, atkreipiant dėmesį, jog higienos pažeidimų, be nepakankamo apšvietimo, jo buvimo kamerose nustatyta nebuvo, skundų dėl higienos sąlygų gyvenamosiose kamerose pateikta nebuvo, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo O. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti O. T., a. k. 338108080575, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 (trys šimtai penkiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusius teismo rūmus.

Teisėjas A. M.