Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2014-02-28 · Civilinė byla Nr. 2A-31/2014

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-28
Bylos Nr.
2A-31/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02261-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
akcinės bendrovės „Swedbank“, akcinei bendrovei „Dvarčionių keramika“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Misota“
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-31/2014Proceso Nr. 2-55-3-02261-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1;25.3; 63.2; 121.21. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2698-611/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Misota“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Dvarčionių keramika“ ir bankui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl kredito sutarties, hipotekos lakštų bei įkeitimo lakštų pripažinimo negaliojančiais, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Misota“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti niekine 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį Nr. 05-058538-IN/05-058549-KL , sudarytą tarp atsakovų akcinės bendrovės „Dvarčionių keramika“ ir banko AB „Swedbank“, taikyti restituciją ir įpareigoti AB „Dvarčionių keramika“ grąžinti bankui AB „Swedbank“ 10 127 856,87 Lt; pripažinti niekiniais 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutarties tinkamą įvykdymą užtikrinančius sandorius hipotekos lakštus Nr. 01/1/2005/0018518; Nr.02/1/2005/0011084, Nr. 03/1/2005/0008507, Nr. 09/1/2005/0001027; Nr. 10/1/2005/0001082; įkeitimo lakštus Nr. 01/2/2005/0018517, Nr. 01/2/2005/0011056; Nr. 03/2/2005/0008500, Nr. 09/2/2005/0001028, Nr. 10/2/2005/0001083 bei priteisti iš atsakovo banko AB „Swedbank“ ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. atsakovai sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas AB „Swedbank“ įsipareigojo suteikti AB „Dvarčionių keramika“ 13 032 900 eurų, t.y. 44 999 997,12 Lt kreditą. Faktiškai AB „Dvarkčionių keramika“ buvo suteiktas 43 845 277,22 Lt dydžio kreditas, kurį AB „Dvarčionių keramika“ įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovo teigimu, sutartimi bankas įgijo teisę kontroliuoti AB „Dvarčionių keramika“ valdymo organų ir dalyvių sprendimų turinį, tokiu būdu suvaržant ieškovo, kaip pagrindinio AB „Dvarčionių keramika“ akcininko ir jo deleguotų AB „Dvarčionių keramika“ valdymo organų narių teisę savarankiškai spręsti dėl bendrovės vykdomos ūkinės veiklos, kadangi sutarties 10.2.1 p. ir 11.2.2.5 p. buvo numatyti ribojimai, uždraudžiantys AB „Dvarčionių keramika“ priimti sprendimus, kuriuos AB „Dvarčionių keramika“ vardu kolegialiai priima vienasmenis valdymo organas, t.y. vadovas kartu su bet kuriuo vienu iš AB „Dvarčionių keramika“ valdybos narių. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 2 punktu ir 15 dalies 2 punktu, 12 straipsnio 1 – 2 dalimis, tokia sutartimi buvo įvykdyta ūkio subjektų banko AB „Swedbank“ ir AB „Dvarčionių keramika“ koncentracija, tačiau apie tokį susitarimą, atsižvelgiant į koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų sumines bendrąsias pajamas, Konkurencijos tarybai nepranešta, leidimas kapitalo koncentracijai nebuvo gautas, todėl tokia sutartis yra negaliojanti ir nesukuria teisinių pasekmių nuo šios sutarties sudarymo momento, t.y. sutartis yra niekinė ir negaliojanti ab initio.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškovo UAB „Misota“ ieškinį patenkino ir pripažino niekine nuo sudarymo momento 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį, sudarytą tarp atsakovų AB „Dvarčionių keramika“ ir banko AB „Swedbank“, pritaikė tarp atsakovų restituciją ir įpareigojo atsakovo AB „Dvarčionių keramika“ grąžinti atsakovui bankui AB „Swedbank“ 10 127 856,87 Lt sumą, pripažino niekiniais ir negaliojančiais 2005 m. rugsėjo 7 d. kredito sutarties Nr. 05-058538-IN/05-058549-KL tinkamą įvykdymą užtikrinančius sandorius – hipotekos lakštus; įkeitimo lakštus, sudarytus tarp atsakovų AB „Dvarčionių keramika“ ir banko AB „Swedbank“; priteisė iš atsakovų AB „Dvarčionių keramika“ ir banko AB „Swedbank“ lygiomis dalimis 39 540 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Misota“ ir 33 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad ieškovas yra pagrindinis įmonės akcininkas (92,93 procentai visų balsų), todėl pagal akcinių bendrovių įstatymą jis turi teisę priimti svarbiausius su įmonės veikla susijusius sprenidmus, įskaitant valdybos narių rinkimą, kurie skiria vadovą ir per šiuos asmenis įgyvendina su įmonės veikla susijusius sprendimus. Kredito sutarties 10.2 ir 11.2.2.5 p. riboja ieškovo, kaip įmonės akcininko, teises priimti sprendimus dėl įmonės veiklos, toks ribojimas gali prieštarauti ieškovo interesams, todėl teismas pripažino, kad ieškovas, kaip įmonės pagrindinis akcininkas, turi teisę ginčyti atsakovų sudarytą kredito sutartį, reikalaudamas taikyti niekinio sandorio pasekmes ir ją užtikrinančius sandorius (CK 1.78 str.). Todėl teismas atmetė banko argumentą, kad ieškovas neturi teisės ginčyti kredito sutarties, nes tokios teisės neįgijo pagal Konkurencijos įstatymo 50 str. 1 d.

Teismas konstatavo, kad kredito sutarties nuostatos suteikia teisę bankui kontroliuoti įmonės organų sprendimus. Sprendžiant, ar tokia banko įgyta kontrolė nereiškia koncentracijos Konkurencijos įstatymo prasme, minėto įstatymo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į direktyvos, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, nuostatas, taip pat į atitinkamo reglamento nuostatas (Europos Tarybos 2004 m. sausio 20 d. reglamentas Nr. 139/2004) ir jų aiškinimą Europos Teisingumo Teismo ir Europos Komisijos, kuri Europos Sąjungos lygmeniu vykdo koncentracijos kontrolę pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 106 str. 3 d.

Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad bankas įgijo vienasmenę, negatyviąją įmonės kontrolę, t.y. vienasmeniškai ir absoliučiai kontroliuoti įmonės sprendimus, kadangi gali vetuoti įmonės akcininkų ir visų valdymo organų sprendimus, kurių priėmimo teisė suteikta išimtinai įmonės akcininkams ar valdymo organams pagal akcinių bendrovių įstatymą ir įmonės įstatus (įmonės įstatų 5.2 p., 5.11 p., 4 pp., 8-10 pp., 5.34 p., 5.43 p.), turinčius esminę ir strateginę reikšmę įmonės veiklai, tokia banko kontrolė įtvirtinta kredito sutarties 10.2 p., ir 11.2.2.5 p., Bankui nedavus sutikimo, įmonės akcininkai ir valdymo organai negalės priimti sprendimų kredito sutarties 10.2 ir 11.2.2.5 punktuose nurodytais klausimais, blokuojant įmonės galimybes atlikti minėtus veiksmus. Taigi teismas sprendė, kad banko įgyta įmonės kontrolė atitinka kontrolės sampratą, įtvirtintą Konkurencijos įstatymo 3 str. 15 d. 2 p., numatančiame, kad kontrolė – visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad bankas pagal kredito sutartį įgijo vienasmenę įmonės turto kontrolę, kadangi kredito sutarties nuostatos draudžia įmonei savarankiškai disponuoti savo turtu, negavus banko išankstinio sutikimo, o bankas gali tokią įgytą teisę kredito sutarties pagrindu realizuoti, neduodamas sutikimo įmonei, kas vertintina kaip koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme (Konkurencijos įstatymo 3 str. 14 d. 2 p. ir 15 d. 2 p.) (Europos Komisijos pranešimo 18 p.).

Teismas nurodė ir tai, kad pagal Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jei koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei trisdešimt milijonų litų ir jei kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvuajančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniaisiais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės nei penki milijonai litų. Bylos duomenys patvirtina, kad prieš sudarant tarp atsakovų kredito sutartį, 2004 metais banko pajamos sudarė 338 375 000 Lt, o įmonės grynosios pajamos sudarė 41 603 773 Lt, kas abiem atvejais žymiai viršija Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. nurodytus paskutinių metų prieš koncentraciją pajamų dydžius, tiek bendrus, tiek kiekvieno atskirai (t. 1, b. l. 92-93). Todėl teismas sprendė, kad apie tokią koncentraciją privalėjo būti informuota Konkurencijos taryba.

Teismas taip pat konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 12 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į jos turinį ir gramatinį išdėstymą, laikytina imperatyvia, kurios nesilaikymas sukelia CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintas pasekmes, t.y. sandoriai ir veiksmai, atlikti pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 12 str. 2 d., yra niekiniai ir negaliojantys, nesukuriantys teisinių pasekmių. Todėl teismas laikė pagrįstu ieškovo argumentą, kad pranešimas Konkurencijos tarybai apie Konkurencijos įstatymo 12 str. 1 d. nurodytus sandorius yra būtina sąlyga tokio sandorio galiojimui.

Teismas sutiko su banko argumentu, kad CK 6.877 str. 1 d. įpareigoja banką užtikrinti kredito naudojimo kontrolę, tačiau teismas pripažino, kad ši norma tik įpareigoja kredito davėją kontroliuoti, ar suteikta paskola, panaudota pagal tikslinę paskirtį, tačiau nesuteikia teisės kontroliuoti visą kredito gavėjo veiklą ir įtakoti svarbiausius sprendimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas AB „Swedbank“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą; jei Lietuvos apeliacinis teimsas nuspręstų nagrinėti bylą iš esmės, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo UAB „Misota“ ieškinį; skirti bylą apeliacinės instancijos teismo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

CPK 12 str., 13 str. ir 17 str. įtvirtintų civilinio proceso principų pažeidimas ir CPK 246 str. pažeidimas laikytinas ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 str. 1 d. ir galėtų būti laikomas absoliučiu ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindu, vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 7 p. nes teismas neatsižvelgė į AB „Swedbank“ prašymą palikti ieškinį nenagrinėtu.Teismas netinkamai taikė ir aiškino kontrolės įgijimą reglamentuojančias Konkurencijos įstatymo nuostatas. Lemiama įtaka apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 str. 17 d., kai padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar ginčo objektu tapusios Kredito sutarties sąlygos suteikia AB „Swedbank“ tokios apimties teises, kurių įgyvendinimas reikštų AB „Dvarčionių keramika“ kontrolės įgijimą Konkurencijos įstatymo prasme. Ginčijamame sprendime teismas tik išvardino Kredito sutarties sąlygas. AB „Swedbank“ neturi galimybės įgyvendinti savo sprendimus. Sudarius kredito sutartį AB „Swedbank“ ir AB „Dvarčionių keramika“ nebuvo susietos struktūriškai, pavyzdžiui, AB „Swedbank“ netapo Dvarčionių keramikos akcininku ir AB „Swedbank“ neįgijo teisės skirti Dvarčionių keramikos valdymo organų narius, kurie turi išimtines teises priimti su AB „Dvarčionių keramika“ veikla susijusius sprendimus. Nei viena, nei visos bendrai Kredito sutarties 10.2.1.-10.2.9 p. ir 11.2.2.5 p. suteiktos teisės negali būti laikomos teisėmis, kurios paprastai pripažįstamos suteikiančiomis galimybę daryti lemiamą įtaką įmonės veiklai. Strateginiais sprendimais paprastai pripažįstami sprendimai ir teisės, susijusios su valdymo organų skyrimu, verslo plano tvirtinimu ir priklausomai nuo įmonės veiklos pobūdžio, sprendimai dėl investicijų ir kiti sprendimai, turintys lemiamą reikšmę įmonės veiklai. Visos 10.2.1.-10.2.9 p. ir 11.2.2.5 p. suteiktos teisės yra skirtos kreditoriaus interesų apsaugai, o ne įtakos Dvarčionių keramikos verslo politikai darymui ir atitinkamai lemiamos įtakos įgijimui. Pavyzdžiui, Kredito sutarties 10.2.5 p., 10.2.7 p. ir 10.2.8 p. Dvarčionių keramikos prisiimti įsipareigojimai neparduoti ar kitaip neperleisti, nekeisti ar neišnuomoti tretiesiems asmenims savo įmonės, verslo ar jų dalies, nemažinti įstatinio kapitalo bei neorganizuoti, nepertvarkyti ar nelikviduoti įmonės be raštiško AB „Swedbank“ sutikimo yra nepakankamo masto, kad būtų susiję su strateginiais sprendimais. Komisijos pranešimo dėl jurisdikcijos 66 ir 73 pastraipose nurodyta, kad veto teisės, paprastai suteikiamos smulkiesiems akcininkams priimant esminius įmonės sprendimus (tame tarpe ir dėl įmonės likvidavimo, pardavimo ar veiklos nutraukimo) nesuteikia kontrolės teisių tokias teises turintiems akcininkams.AB „Swedbank“ turimų teisių apimtis pagal Kredito sutartį yra nepakankama tam, kad būtų galima konstatuoti, kad kredito sutartimi AB „Swedbank“ būtų įgijęs galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl Dvarčionių keramikos ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties ir atitinkamai įgijo Dvarčionių keramikos kontrolę. Todėl Kredito sutarties sudarymas nėra laikytinas koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šiuo atveju Dvarčionių keramika ir AB „Swedbank“ veikia skirtingose rinkose. Dvarčionių keramika yra įmonė, užsiimanti keraminių ir akmens masės plytelių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba. Tuo tarpu AB „Swedbank“ yra finansinė institucija, teikianti finansines banko paslaugas privatiems ir verslo klientams. Atitinkamai po Swedbank ir Dvarčionių keramikos koncentracijos nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taigi ir leidimas koncentracijai, jei tokio būtų reikėję, būtų išduotas. Sandoris, apie kurį nebuvo pranešta Konkurencijos tarybai laiku, bet kuriam nors ir vėliau pritaria Konkurencijos taryba nebėra laikomas niekiniu.Teismas netinkamai taikė ir aiškino restituciją reglamentuojančias nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogino AB „Swedbank“ padėtį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į skundą AB „Dvarčionių keramika“ prašo atmesti AB „Swedbank“ apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Ieškinio palikimas nenagrinėtu nesant piktnaudžiavimo procesu požymių prieštarauja suformuotai CPK 296 str. taikymo praktikai. Aptariamu pagrindu ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtu tik išimtiniais atvejais.Apeliacinio skundo teiginiai dėl lemiamos įtakos nebuvimo nepagrįsti. Bankas įgijo teisę vetuoti (ir vetavo): 1) įmonės organų sudėties pasikeitimus; 2) kasdienės veiklos ir prekybinės veiklos strategijai reikšmingus sprendimus ir 3) įmonės organų sprendimus.Banko pateikiamas kontrolės aiškinimas nepagrįstas. Savo sprendimų įgyvendinimas nėra būtinas kontrolės požymis, nes kontrolė gali būti negatyvi. Skunde nepagrįstai teigiama kad kontrolės nebuvo, kadangi bankas negalėjo įgyvendinti savo sprendimų. Tai nepagrįsta, nes negatyvioji kontrolė, t.y. galimybė vetuoti įmonės kasdienei veiklai svarbius sprendimus, yra kontrolė. Tokią kontrolę ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, banko veto buvo pridengtas grasinimu inicijuoti įmonės bankrotą, o tai yra aplinkybė, reikšminga sprendžiant kontrolės nustatymą. Bankas savo reikalavimus jau yra grindęs bankroto iniciavimo procedūra. Vadinasi, bankas kontrolę kildino ne tik iš sutarties nuostatų, bet ir teisės inicijuoti bendrovės bankrotą. Apeliacinio skundo IV d. argumentai nepagrįsti. Pirma, vien dėl to, kad neįrodomas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas - bankas visiškai nutyli bankroto iniciavimo teisės įtakos turimai kontrolei. Antra, faktinės ir teisinės aplinkybės lėmė, jog banko turėta įtaka buvo lemiama nes buvo susijusi a) su bendrovės kasdienės verslo veiklos vykdymu; b) strateginiais prekybos politikos klausimais; c) bendrovės valdymo organų struktūros – akcininkų sudėties pokyčiu ir d) kitais strategiškai svarbiais klausimais. Koncentracijos politiką ir teisės taikymą formuojančios institucijos rodo principinę poziciją itin neigiamai vertinti koncentracijų kontrolės pažeidimus. Todėl koncentracijų kontrolės tikslas yra ne tik užtikrinti, kad rinkose neatsirastų monopolijų ar kitų žalingų struktūrų, bet ir garantuoti, kad apie visas koncentracijas būtų pranešta ir joms būtų gautas leidimas. Pats bankas negali nuspręsti, jog jo vykdoma koncentracija nepavojinga, nes tai Konkurencijos tarybos/Europos komisijos kompetencija. Todėl priimtas sprendimas sandoriui taikyti KĮ 12 str. 2 d. padarinius atitinka koncentracijų kontrolės tikslus – ex ante priežiūros principą ir viešąją tvarką.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Misota“ prašo atmesti atsakovo AB „Swedbank“ apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Aplinkybė, kad nesant AB „Swedbank“ nurodomo tariamo pažeidimo ieškinys būtų paliktas nenagrinėtas, apskritai negali būti apeliacijos pagrindu, kadangi šis banko samprotavimas veda ne į vienokį ar kitokį teisingą bylos išsprendimą, tačiau priešingai – užkerta kelią bylos sprendimui iš esmės.Pagrįstai konstatuota, kad sutartimi įgyvendinta koncentracija. Bankas pripažino įgijęs bendrovės kontrolę; draudimas disponuoti bendrovei nuosavybės teise priklausančiu turtu įrodo AB „Swedbank“ įgyvendinus koncentraciją; sutartimi suteikto kredito suma ir jos santykis su bendrovei priklausančio turto verte įrodo sutartimi įgyvendinus koncentraciją.Byloje nėra įrodymų, kad Konkurencijos taryba būtų leidusi įgyti bendrovės kontrolę ir įvykdyti tokią koncentraciją. Taigi ši aplinkybė nėra įrodyta (CPK 12 str., 178 str.).

AB „Dvarčionių keramika“ pateikė papildomus raštinius paaiškinimus, kuriais prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) prašant pateikti preliminarų nutarimą dėl Reglamento aiškinimo. Prašyme nurodoma, kad šioje byloje kilo klausimas dėl Europos sąjungos teisės aktų turinio ir dėl to galimai yra būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų išaiškintas nagrinėjamai bylai aktualių ES teisės aktų nuostatų turinys.

Atsiliepimas

AB „Swedbank“ atsiliepimu prašo netenkinti atsakovo AB „Dvarčionių keramika“ prašymo kreiptis į ESTT pateikti preliminarų sprendimą prašyme nurodytais klausimais. AB „Swedbank“nurodo, kad prašyme nurodyti klausimai, dėl kurių Lietuvos apeliacinis teismas tariamai turėtų kreiptis į ESTT, nesudaro tinkamo kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą objekto dėl kelių priežasčių: atsakovo keliami klausimai yra susiję išimtinai su teisės taikymu konkrečioms šios bylos faktinėms aplinkybėms; nagrinėjamai bylai aktualios Konkurencijos įstatymo nuostatos ir ES teisės nuostatos yra aiškios ir nekelia jokių bylai aktualių interpretavimo klausimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Apeliaciniu skundu AB „Swedbank“ prašo ieškovo UAB „Misota“ ieškinį atsakovams AB „Dvarčionių keramika“ ir AB „Swedbank“ palikti nenagrinėtą motyvuodamas tuo, kad į pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko ieškovas ar jo atstovas, kuriam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ieškovo piktnaudžiavimo požymių, įvertinusi aplinkybę, kad teismui buvo pateikti paruošiamieji dokumentai, ieškovas neatvyko į vieną posėdį, atmeta ieškovo AB „Swedbank“ prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą.

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Ūkio subjektams, siekiantiems įgyvendinti koncentraciją, galioja Konkurencijos įstatyme numatytos koncentracijų reguliavimo (kontrolės) taisyklės. Įstatyme išvardintus kriterijus atitinkanti koncentracija gali būti vykdoma tik gavus Konkurencijos tarybos leidimą.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė, išnagrinėjus pranešimą apie koncentraciją: leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą prašymą; leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įsipareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti; atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, išskyrus atskirus koncentracijos veiksmus, kuriuos leido atlikti Konkurencijos taryba pagal 12 straipsnio 3 dalį arba pašalinančius koncentracijos padarinius, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis bei nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jei dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Konkurencijos ribojimo sąvoka apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje - tai veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Sprendžiant šioje byloje ginčijamo sandorio - kredito sutarties konkurenciją ribojantį poveikį, pažymėtina, kad jei toks sandoris potencialiai ir galėtų būti laikomas koncentracija, ši koncentracija būtų ne horizontalioji (tos pačios prekės, tas pats rinkos lygmuo) ar vertikalioji (tos pačios prekės, skirtingas rinkos lygmuo), bet konglomeratinė, t.y. kai koncentracijoje dalyvauja įmonės, kurios nei konkuruoja tarpusavyje atitinkamoje rinkoje, nei susijusios tapačia gamybos, paskirstymo ir platinimo grandine.

Nagrinėjamu atveju atsakovai AB „Dvarčionių keramika“ (toliau – įmonė) ir bankas AB „Swedbank“ (toliau – Bankas) 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarė kredito sutartį, kuria bankas suteikė kredito gavėjui – atsakovui AB „Dvarčionių keramika“ 43 845 277,22 Lt dydžio kreditą, o įmonė įsipareigojo jį grąžinti kredito sutartyje nustatytais terminais, t.y. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. (t. 1, b. l. 13-39). Ieškovo teigimu, šia sutartimi buvo įvykdyta ūkio subjektų Banko ir įmonės koncentracija, tačiau apie tokį susitarimą, atsižvelgiant į koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų sumines bendrąsias pajamas, Konkurencijos tarybai nepranešta, leidimas kapitalo koncentracijai nebuvo gautas, todėl tokia sutartis yra negaliojanti ir nesukuria teisinių pasekmių nuo šios sutarties sudarymo momento.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje koncentracija apibrėžiama kaip: 1) sujungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. To paties straipsnio 15 dalyje kontrolė apibrėžiama kaip visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto ar teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka šiuo atveju reiškia padėtį, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalis).

Kredito sutarties 10.2 p. numatyta, kad be banko sutikimo įmonė neturi teisės prisiimti įsipareigojimus pagal kredito, paskolos, garantijų išdavimo, akredityvų atidarymo, lizingo (finansinės nuomos), veiklos nuomos, faktoringo sutartis (išskyrus atvejus, kai bendra tokių sandorių vertė per vienerius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.2 p.); prisiimti įsipareigojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal garantijų, laidavimų, turto įkeitimo ar kitas sutartis, kuriomis užtikrinamas prievolių įvykdymas (išskyrus kai bendra tokių sandorių vertė per vienerius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.2 p.); daryti bet kokias investicijas į kitas įmones, steigti įmones (atskirai ar bendrai su kitais partneriais) (Sutarties 10.2.3 p.), parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti nuosavybės teises (teises naudotis, valdyti ir/ar disponuoti) į Bankui įkeistą (numatytą įkeisti) turtą, jei įkeitimo sutartyje nenustatyta kitaip, taip pat į bendrovei priklausantį bet kokį kitą turtą (išskyrus atvejus, kai bendra perleidžiamo turto vertė per kalendorinius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.4 p.); parduoti ar kitaip perleisti, keisti bei išnuomoti tretiesiems asmenims savo įmonę, verslą ar jų dalį, turinčią esminės įtakos Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui (Sutarties 10.2.5 p.); uždaryti sąskaitas, esančias Banke, įkeisti esamas ir būsimas lėšas tokiose sąskaitose (Sutarties 10.2.6 p.), mažinti AB „Dvarčionių keramika“ įstatinį kapitalą (Sutarties 10.2.7 p.), priimti sprendimus dėl AB „Dvarčionių keramika“ reorganizavimo jungimo ar skaidymo būdu, pertvarkymo ar likvidavimo (Sutarties 10.2.8 p.), atidaryti sąskaitas kredito įstaigoje, išskyrus Banke „Swedbank“ (Sutarties 10.2.9 p.), AB „Dvarčionių keramika“ akcininkams priimti sprendimą dėl dividendų išmokėjimo (Sutarties 11.2.2.5 p.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad paminėtos sutarties nuostatos suteikia teisę bankui kontroliuoti įmonės organų sprendimus, kad bankas įgijo vienasmenę negatyviąją įmonės kontrolę, t.y. vienasmeniškai ir absoliučiai kontroliuoti įmonės sprendimus, kadangi gali vetuoti įmonės akcininkų ir visų valdymo organų sprendimus, kurių priėmimo teisė suteikta išimtinai įmonės akcininkams ar valdymo organams pagal Akcinių bendrovių įstatymą ir įmonės įstatus. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija vertina, kad pagal nurodytą šalių susitarimų turinį, AB „Dvarčionių keramika“ išlaiko galimybę savarankiškai priimti teisėtus ir galiojančius sprendimus, o šių sprendimų nesuderinimas su atsakovu AB „Swedbank“ bendrovių teisės prasme nedaro jų neteisėtu. Bankas neturi galimybės nurodyti ieškovui, kokius konkrečius sprendimus dėl ūkinės veiklos, valdymo organų ar personalo sudėties priimti. Taigi aptariamu atveju lemiama įtaka nėra reali ir neišvengiama – Bankas neturi teisių (priemonių) objektyviai primesti savo valios. Pastebėtina, kad išanalizavus Banko ir AB „Dvarčionių keramika“ sudarytos kredito sutarties turinį, tarp Bankui suteiktų teisių nėra tokių, kurios paprastai kiekviena atskirai galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios kontrolės teisę, pavyzdžiui, aukščiausio lygio vadovybės skyrimas, biudžeto ar verslo plano tvirtinimas. Be to, pavyzdžiui, Kredito sutartimi AB „Dvarčionių keramika“ įsipareigojo be raštiško Banko sutikimo neinvestuoti į jokias kitas įmones (Kredito sutarties 10.2.3 punktas). Vadinasi, šiuo atveju reikalingas sutikimas ne apskritai investicijoms, bet tik investicijoms į kitas įmones. Kitos rūšies investicijos nėra varžomos. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į Akcinių bendrovių 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios investicijas į kitas bendroves sieja su kreditorių teisių apsauga – valdyba, prieš priimdama sprendimą investuoti lėšas ar kitą turtą į kitą juridinį asmenį, turi apie tai pranešti kreditoriams, su kuriais bendrovė yra neatsiskaičiuosi per nustatytą terminą, jei bendra įsiskolinimo suma šiems kreditoriams yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi kredito sutartimi Bankui suteiktų teisių analizė nesudaro pagrindo išvadai, kad šios teisės yra tokio masto, kad Bankas galėtų daryti įtaką AB „Dvarčionių keramika“ verslo politikai, o ne tik siektų apsaugoti savo, kaip kreditoriaus, interesus. Kreditavimo sutartyje įtvirtintos nuostatos yra standartinė ir pasaulinėje bankininkystės praktikoje priimtina kredito rizikos ribojimo priemonė, kurios naudojimas yra pateisinamas ir savaime nėra neteisėtas ir pagal Lietuvos teisę (CK 6.156 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pagrįstas apelianto teiginys, kad visos 10.2.1 – 10.2.9 ir 11.2.2.5 p. Bankui suteiktos teisės yra skirtos kreditoriaus teisių apsaugai, o ne įtakos AB „Dvarčionių keramika“ verslo politikai darymui ir atitinkamai lemiamos įtakos įgijimui.

Byloje taip pat nenustatyta, kad ginčo ūkio subjektai veiktų atitinkamoje prekių ar paslaugų rinkoje, kad juos sietų integruota gamybos, paskirstymo ir platinimo grandinė, ar sandoris lemtų tokios grandinės susidarymą, taip pat nenustatyta, kad kredito sutartis lemia rinkos ar produktų išplėtimą, taip pat jokių kitų konkurenciją ribojančių padarinių.

Atsakovui AB „Dvarčionių keramika“ nevykdant paminėtų Kredito sutarties sąlygų, toks elgesys būtų laikomas šios sutarties pažeidimu ir suteiktų bankui AB „Swedbank“ teisę ją nutraukti, reikalaujant grąžinti kreditą prieš terminą. Tačiau vien šios Kredito sutarties nutraukimo galimybės buvimas pats savaime neparodo atsakovo įgytos lemiamos įtakos konkurencijos teisės prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013).

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad ieškovas neįrodė įvykusios koncentracijos, apie kurios susidarymą būtų reikėję pranešti Konkurencijos tarybai pagal Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Juo labiau, išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (t. 3, b. l. 46-54). Priešingai, šios institucijos išvadoje nurodoma, kad Kredito sutarties sąlygos nesudaro pagrindo savaime daryti išvadą, kad dėl šios sutarties AB „Dvarčionių keramika“ buvo apribota galimybė atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, reikalingus jos įprastinėje ūkinėje veikloje. Be to, paminėtoje išvadoje taip pat nurodoma, kad koncentracijų priežiūros esmė ir pareiga pranešti apie ketinamą vykdyti koncentraciją negali būti suprantamos taip, kad esant bet kokiai sutarčiai, pagal kurią vienas ūkio subjektas įgyja tam tikras reikalavimo teises, yra pareiga pranešti apie tokią sutartį Konkurencijos tarybai.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Prasidėjus teismo posėdžiui, kuris vyko rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teisme gauti RAB „Dvarčionių keramika“ papildomi rašytiniai paaiškinimai (ši aplinkybė teismų informacinėje sistemoje LITEKO įregistruota 2014 m. sausio 28 d., 15:22 val.) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2013 ir būtinybės kreiptis į ESTT su prašymu priimti preliminarų sprendimą. Nuo paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties iki paskirto teismo posėdžio datos nagrinėjamoje byloje praėjo daugiau kaip mėnuo. Atsižvelgiant į tai, toks rašytinių paaiškinimų pateikimas laikytinas nesavalaikiu savo procesinių teisių realizavimu, nesąžiningu savo teisių naudojimusi, todėl teisėjų kolegijos paminėti paaiškinimai nevertinami (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d.). Priešingu atveju būtų pažeista ir oponuojančių bylos dalyvių teisė pateikti tinkamus atsikirtimus į šiuos paaiškinimus.

Apeliantas prašė nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau teisėjų kolegija tokio poreikio nenustatė. Todėl ginčas apeliacine tvarka išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka (CPK 322 str.).

AB „Dvarčionių keramika“ prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant pateikti preliminarų nutarimą dėl Reglamento Nr. 139/2004 atitinkamų nuostatų išaiškinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje prejudicinis sprendimas nėra reikalingas, nes nagrinėjamu klausimu taikytino Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 2 dalies nuostatos yra aiškios ir dėl jų prasmės ar taikymo apimties teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo kreiptis į ESTT, o ieškovo prašymas atmestinas.

Tenkinus apeliacinį skundą, atlygintinos apelianto AB „Swedbank“ apeliaciniame procese patirtos išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str.).

Paduodamas apeliacinį skundą apeliantas AB „Swedbank“ sumokėjo viso 42 540 Lt žyminio mokesčio sumą (t. 2, b. l. 148, t. 2, b.l. 149). Tenkinus apelianto skundą, ši suma priteistina iš ieškovo UAB „Misota“ atsakovo AB „Swedbank“ naudai.

Apeliantas AB „Swedbank“ prašo priteisti jo naudai iš UAB „Misota“ 23 556,28 Lt + PVM dydžio išlaidas advokatų ir advokatų padėjėjų teisinei pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 30). Pateikė dalį šių išlaidų pagrindžiančių dokumentų 16 296,28 Lt sumai (t. 3, b. l. 31-34). Nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų maksimalų 8.14 p. numatytą dydį, todėl jo prašomas užmokesčio dydis mažintinas ir iš ieškovo UAB „Misota“ atsakovo UAB „Swedbank“ naudai priteistina 7 000 Lt suma advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 33 Lt sumą, apeliacinės instancijos teisme – 19 Lt sumą, viso – 52 Lt (t. 2, b. l. 234, t. 3, b. l. 62). Šios išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovo UAB „Misota“ į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Misota“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Misota“ (juridinio asmens kodas 301232691) atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ (juridinio asmens kodas 112029651) 42 540 Lt (keturiasdešimt du tūkstančiai penki šimtai keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Misota“ (juridinio asmens kodas 301232691) atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ (juridinio asmens kodas 112029651) 7 000 Lt (septyni tūkstančiai litų) išlaidų, atsakovo patirtų advokatų teisinei pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Misota“ (juridinio asmens kodas 301232691) į valstybės biudžetą 52 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

TeisėjaiKonstantinas GurinasAudronė JarackaitėKazys Kailiūnas