Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

CPK 12 str., 13 str. ir 17 str. įtvirtintų civilinio proceso principų pažeidimas ir CPK 246 str. pažeidimas laikytinas ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 str. 1 d. ir galėtų būti laikomas absoliučiu ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindu, vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 7 p. nes teismas neatsižvelgė į AB „Swedbank“ prašymą palikti ieškinį nenagrinėtu.Teismas netinkamai taikė ir aiškino kontrolės įgijimą reglamentuojančias Konkurencijos įstatymo nuostatas. Lemiama įtaka apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 str. 17 d., kai padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, ar ginčo objektu tapusios Kredito sutarties sąlygos suteikia AB „Swedbank“ tokios apimties teises, kurių įgyvendinimas reikštų AB „Dvarčionių keramika“ kontrolės įgijimą Konkurencijos įstatymo prasme. Ginčijamame sprendime teismas tik išvardino Kredito sutarties sąlygas. AB „Swedbank“ neturi galimybės įgyvendinti savo sprendimus. Sudarius kredito sutartį AB „Swedbank“ ir AB „Dvarčionių keramika“ nebuvo susietos struktūriškai, pavyzdžiui, AB „Swedbank“ netapo Dvarčionių keramikos akcininku ir AB „Swedbank“ neįgijo teisės skirti Dvarčionių keramikos valdymo organų narius, kurie turi išimtines teises priimti su AB „Dvarčionių keramika“ veikla susijusius sprendimus. Nei viena, nei visos bendrai Kredito sutarties 10.2.1.-10.2.9 p. ir 11.2.2.5 p. suteiktos teisės negali būti laikomos teisėmis, kurios paprastai pripažįstamos suteikiančiomis galimybę daryti lemiamą įtaką įmonės veiklai. Strateginiais sprendimais paprastai pripažįstami sprendimai ir teisės, susijusios su valdymo organų skyrimu, verslo plano tvirtinimu ir priklausomai nuo įmonės veiklos pobūdžio, sprendimai dėl investicijų ir kiti sprendimai, turintys lemiamą reikšmę įmonės veiklai. Visos 10.2.1.-10.2.9 p. ir 11.2.2.5 p. suteiktos teisės yra skirtos kreditoriaus interesų apsaugai, o ne įtakos Dvarčionių keramikos verslo politikai darymui ir atitinkamai lemiamos įtakos įgijimui. Pavyzdžiui, Kredito sutarties 10.2.5 p., 10.2.7 p. ir 10.2.8 p. Dvarčionių keramikos prisiimti įsipareigojimai neparduoti ar kitaip neperleisti, nekeisti ar neišnuomoti tretiesiems asmenims savo įmonės, verslo ar jų dalies, nemažinti įstatinio kapitalo bei neorganizuoti, nepertvarkyti ar nelikviduoti įmonės be raštiško AB „Swedbank“ sutikimo yra nepakankamo masto, kad būtų susiję su strateginiais sprendimais. Komisijos pranešimo dėl jurisdikcijos 66 ir 73 pastraipose nurodyta, kad veto teisės, paprastai suteikiamos smulkiesiems akcininkams priimant esminius įmonės sprendimus (tame tarpe ir dėl įmonės likvidavimo, pardavimo ar veiklos nutraukimo) nesuteikia kontrolės teisių tokias teises turintiems akcininkams.AB „Swedbank“ turimų teisių apimtis pagal Kredito sutartį yra nepakankama tam, kad būtų galima konstatuoti, kad kredito sutartimi AB „Swedbank“ būtų įgijęs galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl Dvarčionių keramikos ūkinės veiklos, organų sprendimų ar personalo sudėties ir atitinkamai įgijo Dvarčionių keramikos kontrolę. Todėl Kredito sutarties sudarymas nėra laikytinas koncentracija Konkurencijos įstatymo prasme.Teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šiuo atveju Dvarčionių keramika ir AB „Swedbank“ veikia skirtingose rinkose. Dvarčionių keramika yra įmonė, užsiimanti keraminių ir akmens masės plytelių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba. Tuo tarpu AB „Swedbank“ yra finansinė institucija, teikianti finansines banko paslaugas privatiems ir verslo klientams. Atitinkamai po Swedbank ir Dvarčionių keramikos koncentracijos nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taigi ir leidimas koncentracijai, jei tokio būtų reikėję, būtų išduotas. Sandoris, apie kurį nebuvo pranešta Konkurencijos tarybai laiku, bet kuriam nors ir vėliau pritaria Konkurencijos taryba nebėra laikomas niekiniu.Teismas netinkamai taikė ir aiškino restituciją reglamentuojančias nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad restitucijos taikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogino AB „Swedbank“ padėtį.

Ieškinio palikimas nenagrinėtu nesant piktnaudžiavimo procesu požymių prieštarauja suformuotai CPK 296 str. taikymo praktikai. Aptariamu pagrindu ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtu tik išimtiniais atvejais.Apeliacinio skundo teiginiai dėl lemiamos įtakos nebuvimo nepagrįsti. Bankas įgijo teisę vetuoti (ir vetavo): 1) įmonės organų sudėties pasikeitimus; 2) kasdienės veiklos ir prekybinės veiklos strategijai reikšmingus sprendimus ir 3) įmonės organų sprendimus.Banko pateikiamas kontrolės aiškinimas nepagrįstas. Savo sprendimų įgyvendinimas nėra būtinas kontrolės požymis, nes kontrolė gali būti negatyvi. Skunde nepagrįstai teigiama kad kontrolės nebuvo, kadangi bankas negalėjo įgyvendinti savo sprendimų. Tai nepagrįsta, nes negatyvioji kontrolė, t.y. galimybė vetuoti įmonės kasdienei veiklai svarbius sprendimus, yra kontrolė. Tokią kontrolę ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, banko veto buvo pridengtas grasinimu inicijuoti įmonės bankrotą, o tai yra aplinkybė, reikšminga sprendžiant kontrolės nustatymą. Bankas savo reikalavimus jau yra grindęs bankroto iniciavimo procedūra. Vadinasi, bankas kontrolę kildino ne tik iš sutarties nuostatų, bet ir teisės inicijuoti bendrovės bankrotą. Apeliacinio skundo IV d. argumentai nepagrįsti. Pirma, vien dėl to, kad neįrodomas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas - bankas visiškai nutyli bankroto iniciavimo teisės įtakos turimai kontrolei. Antra, faktinės ir teisinės aplinkybės lėmė, jog banko turėta įtaka buvo lemiama nes buvo susijusi a) su bendrovės kasdienės verslo veiklos vykdymu; b) strateginiais prekybos politikos klausimais; c) bendrovės valdymo organų struktūros – akcininkų sudėties pokyčiu ir d) kitais strategiškai svarbiais klausimais. Koncentracijos politiką ir teisės taikymą formuojančios institucijos rodo principinę poziciją itin neigiamai vertinti koncentracijų kontrolės pažeidimus. Todėl koncentracijų kontrolės tikslas yra ne tik užtikrinti, kad rinkose neatsirastų monopolijų ar kitų žalingų struktūrų, bet ir garantuoti, kad apie visas koncentracijas būtų pranešta ir joms būtų gautas leidimas. Pats bankas negali nuspręsti, jog jo vykdoma koncentracija nepavojinga, nes tai Konkurencijos tarybos/Europos komisijos kompetencija. Todėl priimtas sprendimas sandoriui taikyti KĮ 12 str. 2 d. padarinius atitinka koncentracijų kontrolės tikslus – ex ante priežiūros principą ir viešąją tvarką.

Aplinkybė, kad nesant AB „Swedbank“ nurodomo tariamo pažeidimo ieškinys būtų paliktas nenagrinėtas, apskritai negali būti apeliacijos pagrindu, kadangi šis banko samprotavimas veda ne į vienokį ar kitokį teisingą bylos išsprendimą, tačiau priešingai – užkerta kelią bylos sprendimui iš esmės.Pagrįstai konstatuota, kad sutartimi įgyvendinta koncentracija. Bankas pripažino įgijęs bendrovės kontrolę; draudimas disponuoti bendrovei nuosavybės teise priklausančiu turtu įrodo AB „Swedbank“ įgyvendinus koncentraciją; sutartimi suteikto kredito suma ir jos santykis su bendrovei priklausančio turto verte įrodo sutartimi įgyvendinus koncentraciją.Byloje nėra įrodymų, kad Konkurencijos taryba būtų leidusi įgyti bendrovės kontrolę ir įvykdyti tokią koncentraciją. Taigi ši aplinkybė nėra įrodyta (CPK 12 str., 178 str.).

AB „Dvarčionių keramika“ pateikė papildomus raštinius paaiškinimus, kuriais prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) prašant pateikti preliminarų nutarimą dėl Reglamento aiškinimo. Prašyme nurodoma, kad šioje byloje kilo klausimas dėl Europos sąjungos teisės aktų turinio ir dėl to galimai yra būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų išaiškintas nagrinėjamai bylai aktualių ES teisės aktų nuostatų turinys.

Apeliaciniu skundu AB „Swedbank“ prašo ieškovo UAB „Misota“ ieškinį atsakovams AB „Dvarčionių keramika“ ir AB „Swedbank“ palikti nenagrinėtą motyvuodamas tuo, kad į pirmosios instancijos teismo posėdį neatvyko ieškovas ar jo atstovas, kuriam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ieškovo piktnaudžiavimo požymių, įvertinusi aplinkybę, kad teismui buvo pateikti paruošiamieji dokumentai, ieškovas neatvyko į vieną posėdį, atmeta ieškovo AB „Swedbank“ prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą.

Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 1 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Ūkio subjektams, siekiantiems įgyvendinti koncentraciją, galioja Konkurencijos įstatyme numatytos koncentracijų reguliavimo (kontrolės) taisyklės. Įstatyme išvardintus kriterijus atitinkanti koncentracija gali būti vykdoma tik gavus Konkurencijos tarybos leidimą.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Konkurencijos tarybos teisė, išnagrinėjus pranešimą apie koncentraciją: leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą prašymą; leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įsipareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti; atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, išskyrus atskirus koncentracijos veiksmus, kuriuos leido atlikti Konkurencijos taryba pagal 12 straipsnio 3 dalį arba pašalinančius koncentracijos padarinius, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis bei nustatyti šių įsipareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jei dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Nagrinėjamu atveju atsakovai AB „Dvarčionių keramika“ (toliau – įmonė) ir bankas AB „Swedbank“ (toliau – Bankas) 2005 m. rugsėjo 7 d. sudarė kredito sutartį, kuria bankas suteikė kredito gavėjui – atsakovui AB „Dvarčionių keramika“ 43 845 277,22 Lt dydžio kreditą, o įmonė įsipareigojo jį grąžinti kredito sutartyje nustatytais terminais, t.y. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. (t. 1, b. l. 13-39). Ieškovo teigimu, šia sutartimi buvo įvykdyta ūkio subjektų Banko ir įmonės koncentracija, tačiau apie tokį susitarimą, atsižvelgiant į koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų sumines bendrąsias pajamas, Konkurencijos tarybai nepranešta, leidimas kapitalo koncentracijai nebuvo gautas, todėl tokia sutartis yra negaliojanti ir nesukuria teisinių pasekmių nuo šios sutarties sudarymo momento.

Kredito sutarties 10.2 p. numatyta, kad be banko sutikimo įmonė neturi teisės prisiimti įsipareigojimus pagal kredito, paskolos, garantijų išdavimo, akredityvų atidarymo, lizingo (finansinės nuomos), veiklos nuomos, faktoringo sutartis (išskyrus atvejus, kai bendra tokių sandorių vertė per vienerius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.2 p.); prisiimti įsipareigojimus trečiųjų asmenų atžvilgiu pagal garantijų, laidavimų, turto įkeitimo ar kitas sutartis, kuriomis užtikrinamas prievolių įvykdymas (išskyrus kai bendra tokių sandorių vertė per vienerius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.2 p.); daryti bet kokias investicijas į kitas įmones, steigti įmones (atskirai ar bendrai su kitais partneriais) (Sutarties 10.2.3 p.), parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti nuosavybės teises (teises naudotis, valdyti ir/ar disponuoti) į Bankui įkeistą (numatytą įkeisti) turtą, jei įkeitimo sutartyje nenustatyta kitaip, taip pat į bendrovei priklausantį bet kokį kitą turtą (išskyrus atvejus, kai bendra perleidžiamo turto vertė per kalendorinius metus neviršija 500 000 Lt) (Sutarties 10.2.4 p.); parduoti ar kitaip perleisti, keisti bei išnuomoti tretiesiems asmenims savo įmonę, verslą ar jų dalį, turinčią esminės įtakos Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui (Sutarties 10.2.5 p.); uždaryti sąskaitas, esančias Banke, įkeisti esamas ir būsimas lėšas tokiose sąskaitose (Sutarties 10.2.6 p.), mažinti AB „Dvarčionių keramika“ įstatinį kapitalą (Sutarties 10.2.7 p.), priimti sprendimus dėl AB „Dvarčionių keramika“ reorganizavimo jungimo ar skaidymo būdu, pertvarkymo ar likvidavimo (Sutarties 10.2.8 p.), atidaryti sąskaitas kredito įstaigoje, išskyrus Banke „Swedbank“ (Sutarties 10.2.9 p.), AB „Dvarčionių keramika“ akcininkams priimti sprendimą dėl dividendų išmokėjimo (Sutarties 11.2.2.5 p.).