Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-30 · Administracinė byla Nr. A-143-2261-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-30
Bylos Nr.
A-143-2261-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Edvardas Sinkevičius
Atsakovas
Kauno teritorinės muitinės
Pareiškėjas
M. G.
Trečiasis asmuo
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A11 – 2261/2006Procesinio sprendimo kategorija 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. G. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja M. G. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 4 – 5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2002 – 2004 m. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 994,20 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad nurodytu laikotarpiu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53), Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymais buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, todėl neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu nurodyti teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Teigė, jog turi teisę į įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 9 – 10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais darbo užmokesčio skaičiavimą. Taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą veikė taip, kaip tuo metu pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teigė, jog pareiškėja reikalavimą priteisti darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. balandžio 4 d. pareiškė praleidusi senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Muitinės departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 44 – 45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovo veiksmai taikant indeksavimo koeficientą apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai darbo užmokestį yra teisėti, nes atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teigė, kad pareiškėja reikalavimą priteisti negautą darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. kovo 10 d. pareiškė praleidusi Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu (b. l. 54 – 56) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjai 2 994,20 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Teismas nustatė, kad ginčijamų teisinių santykių metu galiojo ir buvo taikomi Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui 2002 – 2004 m. skirti asignavimai nepatenkino teritorinės muitinės realaus piniginių lėšų poreikio, todėl išmokant pareiškėjai darbo užmokestį, vadovaujantis paminėtais teisės aktais ir teritorinės muitinės vadovo įsakymais, darbo užmokesčiui buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, jog nurodytų teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Teismas pažymėjo, kad administraciniai aktai (teritorinės muitinės viršininko įsakymai) pareiškėjos teisėms neturėjo įtakos, nes jos teisės buvo pažeistos nesumokėjus pagal įstatymus viso jai priklausančio darbo užmokesčio. Tik realiai negavus priklausančių sumų, pareiškėjai atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Pažymėjo, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pareiškėja atliko valstybės tarnautojos pareigas, bet jai nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. spalio 2 d. nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis visas darbo užmokestis. Teismas nurodė, kad sprendimas dėl ginčo turi būti priimtas remiantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Kol teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, jog valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jai buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis. Į teismą ji kreipėsi 2006 m. balandžio 4 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 str. 2 d.). Tačiau atsakovas pareiškėjos reikalavimams neprašo taikyti senatį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 59 – 60) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad atsiliepime į skundą pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. balandžio 4 d. negali būti tenkinamas dėl senaties termino, todėl teismo išvada dėl senaties netaikymo yra nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliaciniame skunde yra keliamas trejų metų ieškinio senaties termino (nustatyto DK 27 str. 2 d.) taikymo klausimas. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl šiai bylai yra aktualu aptarti CK 1.126 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Nurodyta nuostata suponuoja, kad ieškinio senaties terminas kreipiančiosios į teismą šalies (šiuo atveju pareiškėjos) yra praleistas ir teismo nėra atnaujintas. Tokioms aplinkybėms esant ieškinio senaties taikymo klausimas yra ginčo šalių (šiuo atveju atsakovo) diskrecija, kuri turi būti prašančios taikyti ieškinio senatį šalies (atsakovo) aiškiai išreikšta. Tai reiškia, jog iš prašančios taikyti ieškinio senatį šalies (atsakovo) pareiškimo, kuris nebūtinai turi būti pateiktas kaip atskiras procesinis dokumentas ar įvardintas kaip reikalavimas, turi būti aiškiai suprantama, kad ši ginčo šalis (atsakovas) savo nesutikimą su jai adresuotu kitos šalies reikalavimu grindžia ieškinio senaties termino pasibaigimu.

Kolegija pažymi, kad aukščiau nurodytus kriterijus atitinka atsakovo nuoroda dėl senaties termino praleidimo, pateikta atsakovo 2006 m. balandžio 13 d. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 9 – 10). Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie reikalavimo taikyti ieškinio senatį nebuvimą nėra pagrįsta ir teisinga. Pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime, kolegijos manymu, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja praleido minėtą ieškinio senaties terminą. Todėl, atsižvelgiant į šioje byloje skundžiamo teisės pažeidimo trunkamąjį pobūdį, pareiškėjos reikalavimas dėl darbo užmokesčio (jo neišmokėtos dalies) priteisimo už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. (teismas nustatė, kad apie savo teisės pažeidimą pareiškėja turėjo sužinoti 2002 m. rugpjūčio mėn.) iki 2003 m. balandžio 4 d. (pareiškėja kreipėsi į teismą 2006-04-04) turėjo būti teismo atmestas dėl ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.131 str. 1 d.). Pinigine išraiška tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimas turėjo būti patenkintas iš dalies sumažinus prašomos priteisti sumos dydį (2 994,20 Lt) iki 1 485,22 Lt (pagal atsakovo 2005-03-09 pažymą Nr. 185 pareiškėjai iki 2003-04-01 buvo nesumokėta 1 508,98 Lt darbo užmokesčio).

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas keistinas, o pareiškėjai priteistą darbo užmokesčio suma mažintina iki 1 485,22 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti, sumažinant M. G. priteistą darbo užmokesčio sumą iki vieno tūkstančio keturių šimtų aštuoniasdešimt penkių litų 22 centų (1 485,22 Lt).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius