Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ pareiškimą skolininkui D. D. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė UAB „Mokilizingas“ pateikė Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininko D. D. 9 504,24 Eur skolos, 282,53 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės UAB „Mokilizingas“ pareiškimą skolininkui D. D..

Teismas nustatė, kad kreditorė pareiškime nurodė, jog skolininko D. D. faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas iš Gyventojų registro tarnybos duomenų nustatė, kad skolininko D. D. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad viešame valstybės registre esantys duomenys apie skolininko gyvenamąją vietą laikytini turinčiais didesnę įrodomąją galią ir padarė išvadą, kad skolininkas gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas atsisakė priimti pareiškimą, nes jis paduotas pažeidžiant bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir kreditorė nepateikė įrodymų apie tai, kad šalys tarpusavio susitarimu būtų pakeitę teritorinį bylos teismingumą.

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Mokilizingas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas. Nurodė, kad skolininkas D. D., sudarydamas su kreditore UAB „Mokilizingas“ vartojimo kredito sutartis, savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad skolininkas neinformavo apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (CK 2.17 straipsnio 3 dalis).

Teismas neatsižvelgė į tai, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius neprivalo pridėti jokių įrodymų, todėl kreditorė ir nepateikė sutarties kopijos, kurioje nurodytas skolininko gyvenamosios vietos adresas Kaune. Pažymėjo, kad kreditorė laikėsi CPK 433 straipsnio reikalavimų ir nurodė jai žinomą skolininko gyvenamąją vietą. Kreditorės teigimu, skolininko deklaruota gyvenamoji vieta yra vienas iš gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, bet ne vienintelis, todėl negali lemti bylos teismingumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip paduotą pažeidžiant bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę (CPK 29 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditorė UAB „Mokilizingas“ pateikė Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame skolininko D. D. gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva patikrinęs Gyventojų registro duomenis nustatė, kad skolininko D. D. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl pareiškimą atsisakė priimti. Kreditorės UAB „Mokilizingas“ teigimu, skolininkas D. D., sudarydamas su ja vartojimo kredito sutartis, savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Nutartis atsisakyti priimti pareiškimą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Pareiškimo turiniui ir formai keliami reikalavimai, nustatyti CPK 433 straipsnyje. Jame be kita ko turi būti nurodyta skolininko vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis žinomas), adresas (CPK 433 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kreditorės UAB „Mokilizingas“ pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytų aplinkybių pagrįstumą, t. y. sprendė dėl skolininko gyvenamosios vietos (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kreditorė UAB „Mokilizingas“ pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė jai žinomą skolininko D. D. gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) (CPK 433 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Aplinkybė, kad kreditoriaus žinomas skolininko gyvenamosios vietos adresas, kurį jam nurodė pats skolininkas ir skolininko Gyventojų registre deklaruotas gyvenamosios vietos adresas nesutampa, negali būti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolininko viešuose registruose deklaruota gyvenamoji vieta gali būti tik vienu iš jos gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, bet ne vieninteliu ir vienareikšmiškai lemiančiu skolininko gyvenamosios vietos konstatavimą ir išvadą dėl bylos teismingumo (CK 2.16 straipsnis, 2.17 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas nepagrįstai savo iniciatyva patikrino skolininko deklaruotą gyvenamąją vietą ir sprendė, jog nustatant skolininko gyvenamąją vietą lemiamą reikšmę turi šio asmens deklaruota gyvenamoji vieta. Pažymėtina ir tai, kad CPK 431 straipsnio 3 dalyje numatyta kreditoriaus pareiga patikslinti skolininko gyvenamąją vietą, jei paaiškėtų, kad skolininko gyvenamoji vieta yra nežinoma.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl kreditorės UAB „Mokilizingas“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir kreditorės UAB „Mokilizingas“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.