Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad būdamas V. P. komercinės firmos savininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą už įmonės finansinės atsakomybės sudarymą ir pateikimą laiku, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 aplaidžiai tvarkė komercijos firmos buhalterinę apskaitą, t. y. V. P. komercijos firma tyrimui nepateikė 2008–2009 metų suvestinio registro – ūkinių operacijų registravimo žurnalo, kuriame turėtų būti nurodytos visos įmonės 2008–2009 m. gautos bendrosios įplaukos, patirtos išlaidos, kurios mokestinių metų pabaigoje surašytos į Metinę pelno mokesčio deklaraciją, iš jų ir išlaidos, skirtos parduotos produkcijos savikainai apskaičiuoti.

Savininkas V. P., nepildydamas 2008–2009 veiklos metais ūkinių operacijų žurnalo, įmonės vardu gautų ir išrašytų apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderio kvitų, kasos išlaidų orderio kvitų, pinigų priėmimo kvitų, banko dokumentų), neregistruodamas ūkinių operacijų registravimo žurnale pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo aprašo“ III dalies 20 punkto nuostatų reikalavimus nurodyta, kad kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma – su kasos pajamų orderiuose įrašyta arba inkasatorių inkasuota suma.

Nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 V. P. komercijos firma nesivadovavo anksčiau minėto nutarimo nuostatomis, nes Kasos operacijų žurnaluose nurodyta inkasuota grynųjų pinigų suma yra 13 595,57 Lt mažesnė, už kasos pajamų orderiuose įrašytą prekiavimo įplaukų sumą iš jų: 2008 m. spalio–gruodžio mėn. – 5 185,66 Lt, 2009 m. sausio – spalio mėn. – 8 409,91 Lt.

V. P. komercijos firmos savininkas V. P. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. spalio 29 d. prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 19 800 Lt įplaukų (iš jų: 2008 m. – 4 500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt), gautų už parduotas prekes, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti.

Dėl apskaitos dokumentais neįformintų ir į buhalterinę apskaitą neįrašytų 19 800 Lt (2008 m. – 4 500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt) gautų įplaukų, tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti V. P. komercijos firmos veiklos ir turto 2008 m. spalio ir 2009 m. sausio–spalio mėnesiais.

Įmonės savininkas V. P. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu: neįtraukė į apskaitą 2 860 Lt išmokėto darbo užmokesčio, 12 straipsnio 1 dalies nuostatų – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai tūri būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus: nesurašė darbo užmokesčio atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščių 2 860 Lt išmokėtam darbo užmokesčiui apskaityti, 12 straipsnio 4 dalies – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti.

Laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 V. P. komercijos firma darbuotojai V. B. išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio 2 860, 00 Lt daugiau, iš jų 2008 m. – 660,00 Lt, 2008 m. – 2 200,00 Lt, tai įmonės savininkas V. P. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo ( 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX -574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu neįtraukė į apskaitą 2 860,00 Lt išmokėto darbo užmokesčio, 12 straipsnio 1 dalies nuostatų – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus nesurašė darbo užmokesčio atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščių 2 860,00 Lt išmokėtam darbo užmokesčiui apskaityti, 12 straipsnio 4 dalies – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš kart po to, kai yra galimybė tai padaryti.

Dėl darbo užmokesčio atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščių nesurašymo ir neįtraukimo į apskaitą, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti V. P. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31 ir nuo 2009-01-01 iki 2009-10-29.

V. P. komercijos firma nepateikė tiriamojo laikotarpio (2008-10-01-2009-10-29) materialinių vertybių pajamavimo žiniaraščių, prekių apyvartos žiniaraščių, prekinių piniginių apyskaitų, prekių judėjimo ir likučių apskaitos žiniaraščių, prekių nurašymo aktų, inventorizavimo aprašų. Kadangi įmonė netvarkė anksčiau minėtų dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti sąnaudų įrašymo į apskaitą pagrįstumą, dėl to tyrimo metų nebuvo galima nustatyti, kokios išlaidos priskirtos V. P. komercijos firmos 2008 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodytai parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai už 1 586 462,00 Lt, ir patikrinti jų pagrįstumo. Tuo vyr. buhalterė D. K. ir įmonės savininkas V. P., laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31 netvarkydami patirtų sąnaudų apskaitos, dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008 m. įrašytų sąnaudų pagrįstumo, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, kuriuo visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalies – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalį – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Savininkas V. P. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (2008-04-17 nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punkto nuostatų, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą ir kitas atsargas, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą.

Dėl 2008 m. Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje įrašytų 1 586 462,00 Lt parduotos produkcijos, atliktų darbų ar suteiktų paslaugų savikainos nurašymo, kuris nepagrįstas apskaitos dokumentais, prekių nurašymo ir patirtų sąnaudų apskaitos netvarkymo, materialinių vertybių nepajamavimo, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 4 dalį, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti V. P. komercijos firmos 2008-10-01–2008-12-31 laikotarpio turto.

Savininkas V. P. nepildydamas ūkinių operacijų žurnalo 2008–2009 veiklos metais, įmonės vardu gautų ir išrašytų apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderio kvitų, kasos išlaidų orderio kvitų, pinigų priėmimo kvitų, banko dokumentų) neregistruodamas ūkinių operacijų registravimo žurnale pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. X-574) 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose.

LRV 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo aprašo“ 111 dalies 20 punkto nuostatų reikalavimuose nurodyta, kad kasos aparato duomenys apie priimtų ir inkasuotų grynųjų pinigų sumas turi sutapti su kasos operacijų žurnale įrašytomis sumomis, o šiame žurnale nurodyta inkasuota suma – su kasos pajamų orderiuose įrašytą arba inkasuotą sumą. Nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 V. P. komercinė firma nesivadovavo anksčiau minėto nutarimo nuostatomis, nes kasos operacijų žurnaluose nurodyta inkasuota grynųjų pinigų suma yra 13 595,57 Lt mažesnė už kasos pajamų orderiuose įrašytą prekiavimo įplaukų sumą iš jų: 2008 m. spalio–gruodžio mėn. – 5 185,66 Lt, 2009 m. sausio–spalio mėn. – 8 409,91 Lt.

V. P. komercijos firmos savininkas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. spalio 29 d. prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 19 800 Lt įplaukų (iš jų: 2008 m. – 4500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt), gautų už parduotas prekes, tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų vykdymų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalį, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti dokumentais, ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 12 straipsnio 4 dalį – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkines operacijos arba ūkinio įvykio dieną iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti.

Dėl apskaitos dokumentais neįformintų ir į buhalterinę apskaitą neįrašytų 19 800 Lt (2008 m. – 4 500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt) gautų įplaukų, tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti V. P. komercinės firmos veiklos ir turto 2008 m. spalio mėn. ir 2009 m. sausio– spalio mėnesiais.

Pasak apelianto, iš aprašytosios skundžiamo nuosprendžio dalies matyti, kad skundžiamas nuosprendis, kaip ir kaltinamasis aktas, nesuprantami. Tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje surašyti kažkokie buhalterinės apskaitos žodžių kratiniai. Pvz., iš paskutinės skundžiamo nuosprendžio jo aprašytos dalies matyti, kad teismas nuosprendžiu nustatė, kad „dėl apskaitos dokumentais neįformintų ir į buhalterinę apskaitą neįrašytų 19 800 Lt (2008 m. 4 500 Lt, 2009 m. 15 300 Lt gautų įplaukų), tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti V. P. komercinės firmos veiklos ir turto už 2008 spalio mėn. ir 2009 m. sausio - spalio mėn.“. Tačiau iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tikrintojai iš buhalterinės apskaitos pateiktų dokumentų nustatė per tikrinimo laikotarpį gautų įplaukų mastą. Tai rodo, kad galima buvo nustatyti įplaukų dydį. Todėl teisėtai kyla klausimas koks tai aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas?

Apeliantas teismui nori pateikti informaciją apie faktiškai tikrinimo laiku firmoje buvusią padėtį. Tokią informaciją pateikė ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Dėl nevisai tvarkingos buhalterinės apskaitos tvarkymo iš darbo buvo atleista liudytoja V. B. ir firmoje susidarė tokia padėtis, kad firma veikė, buhalterijos dokumentai plaukė į firmą, bet jų laiku vienas nespėjo sutvarkyti, bet visada buvo galima nustatyti firmos veiklą, jos turtą, kapitalą, įsipareigojimo dydį ir struktūrą. Žodžiu, nevisai buvo sutvarkytas juodas darbas. Be to, policija jį sulaikė 24 valandoms, kai to nereikėjo daryti. Policija darbo vietoje tuo metu šeimininkavo ir, ką norėjo, tą darė. Kai jį paleido, dauguma dokumentų jau buvo sujaukta, sumaišyta, ir už tai ką policija padarė pareiškė jam kaltinimą.

Teismo prašo, kad būtų paskirta teismo ekonominė (buhalterinė) ekspertizė, pirmosios instancijos teismas jo prašymo netenkino, o rėmėsi FNTT išvadomis, kurios, apelianto manymu, yra šališkos.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Dėl V. P. kaltės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti, asmens veiklos, jo turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Ji numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nepakanka nustatyti Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnį. Baudžiamajai atsakomybei už nurodytų veikų padarymą kilti būtini BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Iš sisteminio, lingvistinio BK 223 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo, bei teismų praktikos (pvz. kasacinė byla Nr. 2K-540/2012) matyti, kad šioje normoje numatyti padariniai, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, yra alternatyvūs, tai reiškia, kad atsakomybė kyla tada, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo visiškai ar iš dalies negalima nustatyti vieno iš šių požymių: 1) asmens veiklos; 2) jo turto; 3) nuosavo kapitalo; 4) įsipareigojimų dydžio arba struktūros. BK 223 straipsnyje nurodyti padariniai teismų paprastai nustatomi atsižvelgiant į specialistų išvadas.

Taigi apelianto argumentai, kad nusikalstamai veikai pagal BK 223 straipsnį kvalifikuoti reikia, kad veikoje būtų visi nusikalstamą veiką kvalifikuojantys požymiai, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. P. nuteistas už tai, kad būdamas V. P. komercinės firmos savininkas tyrimui nepateikė 2008–2009 metų suvestinio registro – ūkinių operacijų registravimo žurnalo, nepildė ūkinių operacijų žurnalo 2008–2009 veiklos metais, įmonės vardu gautų ir išrašytų apskaitos dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderio kvitų, kasos išlaidų orderio kvitų, pinigų priėmimo kvitų, banko dokumentų) neregistravo ūkinių operacijų registravimo žurnale, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto „Kasos aparatų diegimo ir naudojimo aprašo“ III dalies 20 punkto nuostatomis, nes Kasos operacijų žurnaluose nurodyta inkasuota grynųjų pinigų suma yra 13 595,57 Lt mažesnė, už kasos pajamų orderiuose įrašytą prekiavimo įplaukų sumą iš jų: 2008 m. spalio–gruodžio mėn. – 5 185,66 Lt, 2009 m. sausio–spalio mėn. – 8 409,91 Lt; laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. spalio 29 d. prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 19 800 Lt įplaukų (iš jų: 2008 m. – 4 500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt), gautų už parduotas prekes, dėl apskaitos dokumentais neįformintų ir į buhalterinę apskaitą neįrašytų 19 800 Lt (2008 m. – 4 500 Lt, 2009 m. – 15 300 Lt) gautų įplaukų tyrimo metu iš dalies negalima nustatyti V. P. komercijos firmos veiklos ir turto 2008 m. spalio – gruodžio ir 2009 m. sausio – spalio mėnesiais. Be to, neįtraukė į apskaitą 2 860 Lt išmokėto darbo užmokesčio, nesurašė darbo užmokesčio atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščių 2 860 Lt išmokėtam darbo užmokesčiui apskaityti, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 darbuotojai V. B. išmokėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaityto darbo užmokesčio 2 860,00 Lt daugiau, iš jų 2008 m. – 660,00 Lt, 2008 m. – 2 200,00 Lt, dėl to negalima iš dalies nustatyti V. P. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31 ir nuo 2009-01-01 iki 2009-10-29. Be to, V. P. komercijos firma nepateikė tiriamojo laikotarpio (2008-10-01–2009-10-29) materialinių vertybių pajamavimo žiniaraščių, prekių apyvartos žiniaraščių, prekinių piniginių apyskaitų, prekių judėjimo ir likučių apskaitos žiniaraščių, prekių nurašymo aktų, inventorizavimo aprašų, dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokios išlaidos priskirtos V. P. komercijos firmos 2008 metų Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodytai parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai už 1 586 462,00 Lt ir patikrinti jų pagrįstumo.

Teismas pažymi, kad kaltinime nurodytos sumos yra tik sąlyginės ir netikslios, kadangi byloje nesant visų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybių tiksliai nustatyti įmonės veiklos ir turto dydžių. Šiuo atveju tai, kad įvairiomis tyrimo priemonėmis (liudytojų parodymais, priešpriešiniu tyrimu) buvo nustatyti sąlyginiai neapskaitytų gautų įplaukų ir išmokėto darbo užmokesčio dydžiai, nesudaro pagrindo daryti išvadai, kad byloje buvo nustatyti tikslūs V. P. komercijos firmos veiklos ir turto dydžiai už tiriamąjį laikotarpį ir V. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

V. P. kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistų išvados 2010-12-22 Nr. 5-4/117 ir 2012-06-28 Nr. 5-4/65; liudytojos V. B., specialistės V. Bl., paties V. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, bei kita ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu surinkta ir teismo posėdžio metu ištirta baudžiamosios bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistų išvadomis 2010-12-22 Nr. 5-4/117 ir 2012-06-28 Nr. 5-4/65, kuriose padarytos išvados atitinka bylos medžiagą, tarpusavyje neprieštarauja, atliktos kvalifikuotų specialistų.

Iš specialistų išvadų (1 t., 102–116 b. l.; 4 t., 106–114 b. l.) matyti, kad, jei, pagal liudytojos V. B. parodymus, laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-10-29 sumos, iš viso 19 800 Lt, gautos už realiai parduotas prekes, neįmušdavo į kasos aparatą, tai V. P. komercinės firmos savininkas V. P. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. spalio 29 d. prekių pardavimo neįformino apskaitos dokumentais (elektroninio kasos aparato kvitais) ir buhalterinėje apskaitoje neparodė 19 800 Lt įplaukų, gautų už parduotas prekes. Dėl apskaitos dokumentais neįformintų ir buhalterinę apskaitą neįrašytų 19 800 Lt gautų įplaukų, tyrimo metu negalima nustatyti V. P. komercijos firmos veiklos ir turto 2008 m. spalio - gruodžio ir 2009 m. sausio–spalio mėnesiais. Taip pat pagal tyrimui pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, atsiskaitymo išmokėjimo žiniaraščius, liudytojos parodymus nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu V. P. komercijos firma darbuotojai V. B. išmokėjo 2860 Lt didesnį darbo užmokestį, nei įrašė atsiskaitymo-mokėjimo žiniaraščiuose, ir neįtraukė į įmonės apskaitą, išmokėtos sumos neapmokestino mokėtinais mokesčiais į valstybės biudžetą, dėl to tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti V. P. įmonės turto, įsipareigojimų, dydžio bei struktūros nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31 ir nuo 2009-01-01 iki 2009-10-29. Be to, V. P. komercijos firma nepateikė tiriamojo laikotarpio materialinių vertybių pajamavimo žiniaraščių, prekinių piniginių apyskaitų, prekių judėjimo ir likučių apskaitos žiniaraščių, prekių nurašymo aktų, inventorizavimo aprašų, dėl to negalima nustatyti sąnaudų įrašymo į apskaitą pagrįstumo, dėl to tyrimo metu negalima nustatyti, kokios išlaidos priskirtos V. P. komercinės firmos 2008 m. Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodytai prekių ar suteiktų paslaugų savikainai už 1 586 462 Lt, ir patikrinti jų pagrįstumo, dėl to negalima iš dalies nustatyti V. P. komercijos firmos 2008-10-01–2008-12-31 laikotarpio turto.

Šias specialistų išvadose nustatytas aplinkybes patvirtina paties V. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad jis buvo atsakingas už dokumentų tvarkymą, buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama apskaitos programa „Pragma“, po kurios gedimo nebuvo užbaigta kasa, ir jos negalėjo suvesti iki galo, kad visi duomenys buvo suvesti kompiuteryje. Taip pat minėtas aplinkybes patvirtina specialistės V. Bl. parodymai, kad V. P. komercijos firma nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Specialistė paaiškino, kad galima nustatyti, kiek prekių nupirkta, bet negalima nustatyti, kiek prekių parduota (visiškai nėra jokių duomenų) ir koks prekių likutis. Kompiuteryje esančios laikmenos nevertinamos, kadangi vertinami tik atspausdinti ir atsakingo asmens pasirašyti dokumentai. Nesant išvadoje nurodytų dokumentų, tiksliai negalima nustatyti įmonės veiklos ir turto. Liudytoja V. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė parodymus, kad ji dirbo V. P. komercijos firmoje pardavėja nuo 1997 m. iki 2010-01-05. Dirbdama suprato, kad V. P. galbūt daro nusikaltimą. Iki 2007 m. viskas buvo gerai. Po to pradėjo nebegauti atlyginimo, iš karto atlyginimus mokėjo pavėluotai, o nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2009-10-29 algos visai negavo. Parduotuvėje buvo kasos aparatas, bet V. P. liepė neįmušti į jį kažkiek pinigų. Pinigus atiduodavo asmeniškai V. P.. Dirbo nuo 8 val. iki 21 val. Iš karto jos darbo sutartyje buvo nurodyta 0,5 etato, po to – visas etatas. Dirbo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) m. 2007 m. pasirašydavo algalapyje už minimalią algą ir apie 20 mėnesių dar gaudavo iki 200 Lt papildomai. Prekines pinigines apyskaitas pildė ji, užpildydavo kiekvieną sekmadienį, nebūdavo apyskaitos užbaigimo. Mėnesio apyskaitos nepildydavo. Inventorizacijos paskutiniu metu nebūdavo atliekamos. Antkainį prekėms nustatydavo savininkas, o sumą užrašydavo pardavėja. Į dieną reikėdavo surinkti maždaug po 200 Lt, neįmušant į kasą, kuriuos asmeniškai atiduodavo kaltinamajam. Apyskaitą darydavo be pradinio ir galutinio likučio. Inventorizacijas atlikdavo savininkai ir ji pati. Grynieji pinigai inventorizavimo apyraše nebūdavo suskaičiuojami, po to juos įrašydavo vėliau. Inventorizacijos apyrašą pasirašydavo po kelių dienų.

Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti liudytojos V. B. duotais parodymais, kadangi jos parodymai yra nuoseklūs ir atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes (1 t. 38; 51 b.l.), taip pat šios liudytojos duotus parodymus iš dalies patvirtina ir specialistų išvadose nustatytos objektyvios aplinkybės, kad V. P. komercijos firmos pildytuose Kasos operacijų žurnaluose nurodyta inkasuota grynųjų pinigų suma yra mažesnė už Kasos pajamų orderiuose įrašytą prekiavimo įplaukų sumą, bei kad V. P. komercijos firma netvarkė inventorizavimo aprašų, ir kt. aplinkybės (4 t. 106–114 b. l.). Apeliantas nurodė, kad V. B. buvo atleista iš jo įmonės ir dėl to jam kerštauja, tačiau byloje nesant tai patvirtinančių objektyvių duomenų, šie apelianto argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismas paties V. P. parodymus ir apeliacinio skundo argumentus, kad dokumentai yra ir turi būti, kad kasa nesuvesta, bet visada gali būti suvesta, kad viskas yra suvesta programoje „Pragma“ ir pagal turimus dokumentus galima įvertinti įmonės turtą, atmeta, kadangi šiuos parodymus ir argumentus paneigia pirmiau išdėstytų įrodymų visuma.

Kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo prašymą dėl ekonominės (buhalterinės) ekspertizės skyrimo bei argumentus, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialistų išvados yra šališkos, kadangi šiose išvadose nustatytos aplinkybės atitinka byloje nustatytas aplinkybes, išvadose nustatytos aplinkybės yra nuoseklios, padarytos išvados atitinka ir neprieštarauja viena kitai, išvadas pateikė kompetentingos, skirtingos specialistės, pasirašytinai įspėtos pagal BK 235 straipsnį už melagingų išvadų pateikimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad specialistės A. Č. ar V. Bl. yra suinteresuotos bylos baigtimi, ar kitaip abejoti jų nešališkumu, to nenurodė ir pats V. P.. Apeliantas taip pat nenurodė objektyvių priežasčių, kurios pagrįstai leistų abejoti išvadų teisėtumu, pagrįstumu, bei priežasčių, dėl kurių turėtų būti paskirta ekonominė (buhalterinė) ekspertizė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis, kaip ir kaltinamasis aktas, jam nesuprantami, taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nustatė ir tokias aplinkybes, kurių nebuvo kaltinamajame akte ir tokiu būdu pasunkino jo padėtį.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi kaltinamąjį aktą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad šie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi tiek kaltinamasis aktas, tiek nuosprendis yra surašyti laikantis BPK 219, 304, 305, 307 straipsniuose numatytų reikalavimų. Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis V. P. davė parodymus apie jo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei jos ypatumus, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis nesuprato, kuo yra kaltinamas. Dėl to, kad jam suformuluotame kaltinime yra nurodyta daug buhalterinę apskaitą reglamentuojančių normų pažeidimų, negali būti laikoma, kad kaltinimas yra nesuprantamas, kadangi tik nustačius teisės aktų reikalavimų, tvarkant buhalterinę apskaitą, pažeidimus galima kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 223 straipsnį.

Apelianto argumentai, kad teismas nuosprendyje nustatė ir tokias aplinkybes, kurių nebuvo kaltinamajame akte, ir taip pasunkino jo padėtį, taip pat yra visiškai nepagrįsti ir atmestini, kadangi iš bylos medžiagos duomenų matyti, kad teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą neišėjo už kaltinamojo akto ribų, tyrė ir nagrinėjo tik kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 m. kovo 2 d. prieš atliekant kratą V. P. komercijos firmos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), buvo pasiūlyta V. P. atiduoti jo įmonės buhalterinius dokumentus, tačiau V. P. pareiškė, kad nežino, kokie dokumentai yra patalpose. Taip pat matyti, kad kratos metu buvo paimtos 8 dėžės su buhalterinės apskaitos dokumentais, o kratoje dalyvavo ir V. P. (1 t. 55–56 b. l.). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad V. P. buvo laikinai sulaikytas nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. gegužės 27 d. (3 t. 115–128 b. l.), t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po atliktos kratos. Taigi šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad policija jį sulaikė 24 valandoms, kai to nereikėjo daryti, taip pat, kad policija darbo vietoje tuo metu šeimininkavo ir darė tai, ką norėjo, ir jį paleidus iš sulaikymo dauguma dokumentų jau buvo sujaukta, sumaišyta, ir jam pareikštas kaltinimas už tai, ką padarė policija.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir remdamasi tuo kas išdėstyta konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai V. P. pripažino kaltu pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tinkamai įvertino kitas bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.