- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-970-601/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01826-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- B. Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. Z. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. Z. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sutarties pripažinimo sudaryta ir galiojančia bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė B. Z. kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismą, prašydama: 1) pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį tarp ieškovės B. Z. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės, dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilkaviškio rajone, sudaryta ir galiojančia; 2) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas turėtas bylinėjimosi ir teismo išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1993 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės I (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos sprendimu (toliau – Sprendimas) jai buvo išskirtas nuomai 2 ha dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau šią faktinę aplinkybę ji sužinojo tik gavusi Kauno regiono valstybės archyvo Marijampolės filialo 2017 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. M7-92, kurio vienas iš priedų buvo pastarasis Sprendimas. Tvirtina, kad ji nebuvo informuota, jog Sprendimu jai buvo suteikta teisė nuomoti žemę iš valstybės. Dėl to, ji ne tik buvo priversta ruošti pašarus gyvuliams daugiau nei už 20 kilometrų nuo jos ūkininko ūkio nutolusiame žemės sklype, patirdama didelius nepatogumus ir papildomas finansines išlaidas dėl pašaro auginimo, paruošimo ir atgabenimo į ūkį, bet ir prarado galimybę išskirtus 2 ha žemės išsipirkti iš valstybės Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
2. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) nesutiko su ieškovės pateiktu ieškiniu, tvirtindama, kad reikalavimas pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį sudaryta ir galiojančia yra negalimas, nes tokia sutartis niekada nebuvo sudaryta ir ji nebuvo sudaryta dėl pačios ieškovės neveikimo. Anot atsakovės, tik įvykdžiusi visą seką veiksmų iki sutarties fakto atsiradimo, ieškovė galėjo įgyti subjektinę teisę kreiptis į tuometinę apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl valstybinės žemės sutarties sudarymo. Todėl tai, kad Sprendime buvo konstatuotas faktas bendrąja prasme, jog ieškovei yra išskiriamas atitinkamas žemės sklypo plotas nuomoti, savaime nesukūrė jokių teisinių padarinių. Be to, tuomet teisės aktai numatė galimybę vienai šeimai žemės sklypus asmeniniam ūkiui gauti išimtinai vieną kartą. Ieškovė šia galimybe jau yra pasinaudojusi, t. y. pagal Vilkaviškio apylinkės Tarybos 1 šaukimo 10 sesijos 1991 m. spalio 1 d. sprendimą „Suteikti sodybinius žemės sklypus „Suvalkijos“ kolūkyje“ jos šeimai buvo suteiktas 2 ha dydžio žemės ūkio naudmenų plotas, kuris vėliau buvo suformuotas kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypas, suteiktas neatlygintinai nuosavybėn nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūros metu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovės B. Z. ieškinį atmetė.
4. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovei pagal Vilkaviškio apylinkės Tarybos 1 šaukimo 10 sesijos 1991 m. spalio 1 d. sprendimą „Suteikti sodybinius žemės sklypus „Suvalkijos“ kolūkyje“ buvo suteiktas 2 ha ploto žemės ūkio naudmenų plotas, kuris vėliau buvo suformuotas kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypas, nekliudė ieškovei kreiptis dėl papildomo žemės ūkio paskirties žemės ploto jai išnuomavimo. Tačiau, anot teismo, atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės sklypai asmeniniam ūkiui buvo išnuomojami tik asmenims, išreiškusiems tokį pageidavimą, ieškovė pati privalėjo kreiptis dėl žemės sklypo asmeniniam ūkiui nuomos, tuo tarpu, ieškovė, nors ir buvo pateikusi prašymą dėl žemės sklypo įsigijimo, nesidomėjo šio prašymo nagrinėjimo eiga.
5. Be to, po Sprendimo priėmimo ieškovė privalėjo pateikti prašymą išsinuomoti valstybinę žemę apylinkės agrarinės reformos tarnybai ir žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantys specialistai, suderinę su pretendentu galimo išnuomoti žemės sklypo vietą bei ribas, būtų parengę nuomos sutarties projektą. Vėliau, t. y. po nuomos sutarties parengimo, ieškovė, pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, privalėjo kreiptis į aukštesnį valdymo organą – Vilkaviškio rajono valdybą, kuri savo priimamu potvarkiu galėjo leisti ieškovei sudaryti suformuoto valstybinės žemės sklypo nuomą. Taigi, tik įvykdžiusi šiuos reikalavimus, ieškovė galėjo įgyti subjektinę teisę kreiptis į tuometinę apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl valstybinės žemės sutarties sudarymo.
6. Visgi, nagrinėjamu atveju dėl 1993 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės I (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos sprendimu jai išskirto nuomai 2 ha dydžio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime nuomos sutartis sudaryta nebuvo, taip pat nebuvo nustatytos galimo išnuomoti žemės sklypo vieta bei ribos. Žemės sklypas niekada nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat nebuvo susitarta dėl žemės nuomos sąlygų. Nėra jokių duomenų, kad ieškovė atsakingai institucijai būtų pateikusi dokumentus, reikalingus žemės nuomos sutarčiai sudaryti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės veiksmai rodo, kad ji pati pripažino, jog jos teisiniai santykiai yra nepabaigti forminti. Ir, nors ieškovė kelia klausimą, kad teisiniai santykiai buvo neįforminti dėl atsakovės kaltės, tačiau ieškovė nesikreipė dėl atsakovės įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, o teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo pagrindo sudaryti žemės nuomos sutartį, nesant žemės nuomos sutarties objekto.
7. Anot teismo, ieškovės teiginiai, kad rašytine žemės nuomos sutartimi galima laikyti Sprendimą, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas yra naujo žemės sklypo skyrimą patvirtinantis dokumentas, kuriuo 2 ha žemės sklypas paimamas iš buvusio ankstesnio šio sklypo naudotojo „Karalių“ žemės ūkio bendrovės ir perduodamas kitam naudotojui. Tačiau iki šios dienos nuomos sutartis nesudaryta. Atsižvelgiant į valstybinės žemės nuomos santykių teisinį reglamentavimą, nesant suformuoto ir įregistruoto žemės sklypo (nesant žemės nuomos sutarties objekto), nesant parengto žemės sklypo plano su žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje (t. y. kad žemės sklypas yra suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą), nėra pagrindo pripažinti esant sudaryta žemės nuomos sutartį, taip pat pagrindo ir sudaryti valstybinę žemės nuomos sutartį. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas numatė ne tik privalomą rašytinę valstybinės žemės nuomos sutarčių formą, bet ir apsprendė turinį, numatė privalomą nuomos sutarčių registraciją, kėlė reikalavimą parengti išnuomojamų žemės sklypų planus, parengtus pagal tikslius kadastrinius matavimus, taip pat suteikė teisę institucijoms, išnuomojančioms valstybinės žemės sklypus, įvertinti faktinį žemės sklypo naudojimą ir priimti sprendimą dėl sklypo dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė B. Z. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-190-831/2019 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažinti valstybinės žemės nuomos sutartį tarp apeliantės B. Z. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilkaviškio rajone, sudaryta ir galiojančia. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. kadangi ieškovė buvo pateikusi prašymą įsigyti valstybinės žemės sklypą, o Lietuvos Respublikos Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės I (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos 1993 m. kovo 22 d. sprendimu jai išskyrė nuomai 2 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, laikytina, kad abiejų šalių valia sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį buvo aiškiai išreikšta. Juolab, kad, apeliantės teigimu, iš savo pusės ji buvo atlikusi visus būtinus veiksmus valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai sudaryti, t. y. pateikusi prašymą pirkti žemės sklypą su visais reikalingais priedais. Tačiau Vilkaviškio rajono Taryba, išreiškusi valią sudaryti sutartį, t. y. priimdama Sprendimą, nepagrįstai neorganizavo sutarties pasirašymo, t. y. nepranešė apeliantei apie sutarties pasirašymo vietą ir laiką, kitaip tariant, vengė jos įforminimo nustatyta tvarka, kas sudaro pagrindą pripažinti valstybinės žemės nuomos sutarti tarp apeliantės ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilkaviškio rajono Tarybos, dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, sudaryta ir galiojančia. Apeliantė akcentuoja, kad pagal tuomet galiojusį reglamentavimą, valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pasirašymo iniciatyva priklausė ne jai, o Vilkaviškio rajono Tarybai, kuri ginčo atveju neatliko būtinų aktyvių veiksmų žemės sklypo nuomos sutarčiai pasirašyti, kas leidžia konstatuoti faktą, jog vengė įforminti sandorį.
8.2. apeliantė pati negalėjo inicijuoti žemės sklypo asmeniniam ūkiui nuomos, kadangi ji nežinojo apie priimtą Sprendimą suteikti jai žemės sklypo plotą nuomai. Juolab, negalėjo atlikti ir kitų veiksmų – rašytinės valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, privalomo sutarties registravimo, suformuoti ir įregistruoti žemės sklypą, parengti žemės sklypo planą su žemės sklypo ribomis, posūkio taškų koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje; bei kitus veiksmus ir pan.
8.3. valstybės institucijai vengiant įforminti sandorį, buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas, kadangi institucija, viena vertus, neįvykdė apeliantės atžvilgiu įsipareigojimų, nustatytų tuo metu galiojusiuose teisės aktuose, kurių įvykdymo apeliantė pagrįstai tikėjosi, kita vertus, neįgyvendino apeliantės teisėtai įgytos subjektinės teisės ir tokiu būdu ignoravo/paneigė jos teisėtus lūkesčius, susijusius su valstybinės žemės sklypo pirkimu–pardavimu ir nuosavybės teisės įgijimu į perkamą žemės sklypą.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime atsakovė NŽT, atstovaujama Dariaus Prasausko, prašo atmesti apeliantės B. Z. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priimti nutartį – palikti Marijampolės apylinkės teismo 2019 vasario 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-190-831/2019 nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:
9.1. apeliantei Sprendimu buvo išskirtas nuomai 2 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau, atsakovės nuomone, šis Sprendimas negalėjo atsirasti savaime – jo atsiradimo pagrindu turėjo būti piliečių iniciatyva. Atsakovė pažymi, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog apeliantė pateikė prašymą Tarybai. Tačiau, atsakovės vertinimu, pati ieškovė nebuvo aktyvi, nesidomėjo įvykių eiga ir Tarybai pateikto prašymo vykdymu. Juolab, kad Taryba, priėmusi tokio pobūdžio sprendimus, neturėjo prievolės informuoti pareiškėjus apie priimtus sprendimus, tuo labiau įpareigoti atlikti kokius nors veiksmus kitus asmenis. Priešingai, pareigą atlikti tolesnius veiksmus, turėjo apeliantė.
9.2. pats Sprendimas pagal tuometinį teisinį reglamentavimą jokių teisinių padarinių nesukūrė, juo tik buvo konstatuotas faktas bendrąja prasme, jog subjektui yra išskiriama atitinkamas žemės sklypo plotas nuomoti. Tam, kad susidarytų teisiniai santykiai, reglamentuojantys žemės sklypo nuomos faktą, apeliantė turėjo veikti aktyviai: apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikti atitinkamos formos prašymą išsinuomoti valstybinę žemę. Ir tik šio prašymo pagrindu žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantys specialistai, išnagrinėję pateiktą prašymą per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo, suderinę su pretendentu galimo išnuomoti žemės sklypo vietą bei ribas, turėjo parengti nuomos sutarties projektą. Po nuomos sutarties projekto parengimo apeliantė, pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, privalėjo kreiptis į aukštesnį valdymo organą – Vilkaviškio rajono valdybą, kuri savo priimamu potvarkiu galėjo leisti apeliantei sudaryti suformuoto valstybinės žemės sklypo nuomą. Taigi, tik įvykdžiusi šiuos reikalavimus, apeliantė galėjo įgyti subjektinę teisę kreiptis į tuometinę apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl valstybinės žemės sutarties sudarymo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nuomos sutartis niekada nebuvo sudaryta dėl pačios apeliantės galimo neveikimo.
9.3. jei apeliacinės instancijos teismas patenkintų apeliantės reikalavimus, pati valstybinės žemės nuomos sutartis negalėtų būti realizuojama, nes 1993 m. menama nesudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis tarp apeliantės ir Lietuvos valstybės galėjo būti sudaryta tik tuo laikotarpiu ir galėjo būti išimtinai laikino pobūdžio. Šiuo metu toks reikalavimas neįgyvendinamas, kadangi pagal dabartinį galiojantį teisinį reglamentavimą nuomojama tik laisvo fondo žemė. Kur šiuo metu yra Sprendimu apeliantei paskirtas žemės sklypas nėra galimybės identifikuoti, nes Sprendimas buvo tik bendro pobūdžio, o pats žemės sklypas nebuvo suformuotas. Juolab, apeliantės išreikštas lūkestis, susijęs su valstybinės žemės sklypo pirkimu–pardavimu ir nuosavybės teisės įsigijimu į nuomojamą žemę, yra negalimas, nes jau ankščiau apeliantė šią teisę yra realizavusi pagal Vilkaviškio apylinkės tarybos 1 šaukimo 10 sesijos 1991 m. spalio 1 d. sprendimą „Suteikti sodybinius žemės sklypus „Suvalkijos“ kolūkyje“, kuriuo jai neatlygintinai buvo suteiktas 2 ha žemės sklypas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinis skundas atmestinas.
11. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
12. Byloje nustatyta, kad 1993 m. kovo 22 d. LR Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės I (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos sprendimu dėl žemės sklypų išskyrimo nuomai B. Z. buvo išskirta nuomai 2 ha dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 27). Jokių dokumentų, susijusių su šio sprendimo priėmimu ir jo įgyvendinimu, į bylą nėra pateikta. Apeliantė nurodo, kad ji nebuvo informuota, kad minėtu sprendimu suteikta jai teisė nuomoti žemę iš valstybės, todėl dėl atsakovės (valstybės) kaltės ji negalėjo iki galo įgyvendinti savo teisių – išsinuomoti žemę. Apeliantė mano, jog ji išreiškė savo valią ir iš savo pusės atliko visus būtinus veiksmus valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčiai sudaryti (t. y. pateikė prašymą išsinuomoti valstybinės žemės sklypą), tačiau Vilkaviškio rajono taryba iš savo pusės išreiškusi valią sudaryti sutartį, nepagrįstai neorganizavo sutarties pasirašymo (vengė jos įforminimo įstatymų nustatyta tvarka).
13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
14. Vilkaviškio apylinkės tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo (1992-05-07 d. įstatymo redakcija), 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys nuomoti žemę, reformos metu turi pateikti paraiškas apylinkių agrarinės reformos tarnyboms, nurodydami pageidaujamos žemės plotą, ūkinės veiklos būdą, naudojimo terminą, sklypo vietą ir, esant reikalui, žemės poreikio, techninį - ekonominį pagrindimą. 1993 m. kovo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 138 „Dėl valstybinės žemės nuomojimo kaime laikinosios tvarkos patvirtinimo“ (neteko galios 1994-04-21) buvo patvirtinta valstybinės žemės nuomojimo kaime laikinoji tvarka (toliau – Tvarka), kuri ir numatė, kad „iki neparengti ir neįgyvendinti žemės reformos žemėtvarkos projektai, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus (potvarkius) nesuteiktą naudotis valstybinę žemę kaime nuomoja apylinkių agrarinės reformos tarnybos, sudarydamos su žemės naudotojais valstybinės žemės nuomos kaime sutartis (toliau vadinama – nuomos sutartis) pagal priedą“ (2 punktas). Tvarkos 4 punkte numatyta, kad „asmenys, norintys išsinuomoti valstybinę žemę, pateikia apylinkių agrarinės reformos tarnyboms prašymus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 423 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 1-13) pateiktus prašymų pavyzdžius“. Tvarkos 6 punkte numatyta, kad „prašymus išsinuomoti žemę apylinkių agrarinės reformos tarnybos ir žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantys specialistai išnagrinėja per 3 mėnesius nuo jų pateikimo, suderina su pretendentu galimo išnuomoti žemės sklypo vietą bei ribas ir parengia nuomos sutarties projektus“. Tvarkos 10 punkte numatyta, kad „sudarant nuomos sutartį, nuomotojui atstovauja apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovas. Patvirtinta notariškai, sutartis įsigalioja“.
15. Taigi, pagal tuo metu galiojusį (1993 m. kovo 22 d. Vilkaviškio apylinkės tarybos sprendimo priėmimo metu) teisinį reglamentavimą, apeliantė turėjo būti aktyvi, siekiant išsinuomoti valstybinį žemės sklypą ir tam, kad būtų pradėtos valstybinės žemės išnuomavimo procedūros apeliantė turėjo pateikti apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą pagal parengtus prašymų pavyzdžius. Apeliantė tokio prašymo nėra pateikusi apylinkės agrarinės reformos tarnybai, todėl nebuvo pradėtos ir valstybinės žemės nuomos procedūros bei nesudaryta nuomos sutartis. Negalima sutikti su apeliantės argumentais, jog jos galimai pateiktas prašymas dėl valstybinės žemės nuomos Vilkaviškio rajono tarybai yra pakankamas konstatuoti, kad apeliantė aktyviai siekė valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo ir atliko visus, tuo metu teisės aktuose numatytus, reikalingus veiksmus tam, kad būtų galimybė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantės prašymas dėl valstybinės žemės nuomos Vilkaviškio rajono tarybai nėra išlikęs ir negalima nustatyti jo turinio. Antra, šis prašymas pateiktas ne tam subjektui (ne apylinkės agrarinės reformos tarnybai), kuriam turėjo būti teikiamas prašymas dėl valstybinės žemės nuomos. Trečia, 1993 m. kovo 22 d. LR Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės I (pirmo) šaukimo Tarybos 18 (aštuonioliktos) sesijos sprendimu dėl žemės sklypų išskyrimo nuomai B. Z. buvo išskirta nuomai 2 ha dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. apeliantei nebuvo suteikta žemė nuomai, o tik išskirta nuomai („išskirti žemės sklypus nuomavimui“), kas leidžia spręsti, kad apeliantei buvo suteikta galimybė teikti prašymą apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl valstybinės žemės nuomos, kuo apeliantė nepasinaudojo. Ketvirta, tai, kad apeliantė galimai nežinojo apie Vilkaviškio rajono tarybos sprendimą dėl žemės išskyrimo nuomai, nepanaikina apeliantės pareigos būti aktyviai, apdairiai ir rūpestingai ir pateikti prašymą apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl valstybinės žemės nuomos. Penkta, negalima pripažinti sudaryta nuomos sutartį, kai ji faktiškai nebuvo sudaryta, juo labiau, jog šiuo atveju net nebuvo pradėtos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo procedūros (pateiktas prašymas, sąlygų derinimai, ribų nustatymai, paženklinimai ir pan.). Pripažinti sutartį sudaryta ir galiojančia galima tuomet, kai ji faktiškai buvo sudaryta (sutarties šalys vykdė ją), tačiau dėl tam tikrų priežasčių vengiama ją įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kas šiuo atveju nenustatyta.
16. Apeliantė nepagrįstai savo apeliacinį skundą grindžia LR Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintomis žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėmis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2007. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra valstybinė žemės, esanti kaimo vietovėje ir skirta žemės ūkio veiklai (2 ha žemės), o ne žemė, esanti miestui priskirtose vietovėse ir skirta ne žemės ūkio veiklai, kas buvo analizuojama minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.
17. Taip pat nepagrįstai apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2006, nes faktinės aplinkybės šioje išnagrinėtoje byloje iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų pardavimo ir buvo nustatytos aplinkybės, jog faktiškai sutartis buvo sudaryta (suderintas pirkimo-pardavimo objektas (žemės sklypas) ir už jį sumokėta), kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl kaimo vietovėje esančios žemės ūkio paskirties žemės (2 ha) nuomos sutarties sudarymo ir šalys nėra atlikę jokių teisės aktuose numatytų veiksmų (pateiktas prašymas, sąlygų derinimai, ribų nustatymai, paženklinimai, nuomos mokėjimas ir pan.) dėl nuomos sutarties sudarymo.
18. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.