Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Administracinių nusižengimų tyrimo skyriaus vedėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nutarimo, kuriuo UAB „X.“ atstovo direktoriaus M. N. skundas tenkintas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. NSA-28 (ROIK (duomenys neskelbtini)) panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena UAB „X.“ nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ne teismo tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, 2025 m. lapkričio 4 d. nutarimu UAB „X.“ (toliau – ir Bendrovė) pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 55 straipsnio 1 dalį paskyrė 2 000 Eur baudą už SĮ 16 straipsnio 5 dalies 3 punkte, 24 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 17 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų pažeidimus. Nuobauda skirta dėl to, kad Bendrovė, veikdama kaip statinio projektuotojas, parengė, pasirašė ir 2025 m. gegužės 29 d. statinio projekto priėmimo – perdavimo aktu statinio projekto užsakovui UAB „E.“ pateikė statinio projektą „(duomenys neskelbtini)“, kurio sprendiniai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Institucija nesutinka su apylinkės teismo nutarimu, kuriuo UAB „X.“ administracinio nusižengimo teisena pagal Statybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalį nutraukta, ir nurodo, kad Bendrovė turi būti nubausta dėl minėtos teisės normos pažeidimo. Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiamu nutarimu, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo.

6. Iš nagrinėjamos elektroninės administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog UAB „X.“ buvo traukiama administracinėn atsakomybėn kaip projektuotoja dėl to, kad parengė, pasirašė ir 2025 m. gegužės 29 d. statinio projekto priėmimo – perdavimo aktu statinio projekto užsakovui UAB „E.“ pateikė statinio projektą „(duomenys neskelbtini)“, kurio sprendiniai prieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

8. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų, nusižengimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014, 2AT-54-489/2018). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, ANK 566 straipsnio 1 dalyje bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

9. Kaip nustatyta byloje, projekto rengimui buvo taikomi teisės aktai, kurie galiojo 2023 m. vasario 23 d. specialiųjų reikalavimų Nr. SRD-01-230223-00119 (toliau – SAR) išdavimo metu kaip nurodyta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2025 m. birželio 20 d. iki 2025 m. birželio 30 d., galiojusi Leidimo išdavimo metu) 24 straipsnio 24 dalyje, t. y. statinio projektai turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo tą dieną, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai. SAR išdavimo metu vidutinės žemės paviršiaus altitudės sąvoka buvo apibrėžta statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.36 punkte, t. y. žemės paviršiaus ploto, į kurį susiprojektuoja pastatas, vidutinė altitudė.

10. Patikrinimo akte Nr. SLD-30-250929-00038 nurodyta, kad detaliojo plano brėžinyje „Pagrindinis brėžinys M 1:500“ privalomųjų teritorijos naudojimo reglamentų lentelėje nustatytas leistinas pastatų aukštų skaičius yra nuo vieno iki trijų aukštų, tačiau projekte Sklype 1 suprojektuotas keturių aukštų pastatas. Taip pat, įvertinus Brėžinyje V pateiktas žemės paviršiaus altitudes pastato kampuose, besiribojančiuose su žemės paviršiumi, nustatyta, kad pastato statybos zonos vidutinė žemės paviršiaus altitudė sudaro 206,64 m (apskaičiuota įvertinus dvylika pastato kampų). Bendrovės atstovas M. N. su tokia Institucijos išvada nesutiko ir kėlė klausimą dėl kampo altitudės (+208,20) įtraukimo į vidutinės žemės paviršiaus altitudės skaičiavimą, akcentuodamas, kad ši altitudė projekto sklypo plane aiškiai pažymėta kaip pastato kampas. Pastarasis (M. N. skunde) tvirtino, kad visos pastato statybos zonos vidutinė žemės paviršiaus altitudė turi būti apskaičiuojama įvertinus visus pastato kampus ir lyginama su patalpų grindų bei pusės patalpų aukščio altitudėmis, o ne nustatoma pagal atskiras patalpų dalis. Įtraukus minėtąjį kampą, vidutinė žemės paviršiaus altitudė sudarytų +206,76 m ir viršytų požeminių patalpų pusės aukščio altitudę (+206,70), todėl požeminės patalpos atitiktų rūsio, o ne cokolio apibrėžimą, o pastatas būtų laikytinas trijų aukštų pastatu su rūsiu. Institucijos atstovas su tokiu vertinimu nesutiko ir nurodė, kad vieta, kurioje sueina dvi skirtingo storio plokštės, negali būti laikoma pastato kampu. Tokios pozicijos Institucija laikosi ir pateiktame apeliaciname skunde.

11. Iš administracinio nusižengimo medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuodugniai aiškinosi visas projekto rengimo bei skaičiavimo metodikos aplinkybes, išsamiai apklausė liudytojus, išklausė Institucijos atstovo bei administracinėn atsakomybėn traukiamo juridinio asmens atstovo argumentus. Liudytoja L. P. (atlikusi detalaus plano sprendinių patikrinimą ir nustačiusi nagrinėjamą pažeidimą) paaiškino, kad kampo altitudė (+208,20) nebuvo įtraukta, nes pagal projektinius sprendinius toje vietoje yra viena siena su skirtingais sienų storiais ir galimu deformaciniu sprendiniu, ką patvirtina sudvigubintos kolonos, sienų perskyrimas bei eksplikacijoje nurodyti skirtingi sienų storiai. Jos vertinimu, tai nėra dviejų sienų susikirtimas ar kampas, o tiesinė konstrukcija vienoje ašyje. Visgi tuo pačiu tiek minėta liudytoja, tiek Institucijos atstovas nurodė, kad statybą reglamentuojantys įstatymai neįtvirtina kampo apibrėžimo ar aiškių nuostatų dėl visuomeninės paskirties pastatų vidutinės altitudės skaičiavimo. Be to, Institucijos atstovas ir liudytoja L. P. patvirtino, kad pažeidimo padarymo metu vidutinės žemės paviršiaus altitudės sąvoka buvo apibrėžta Statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (toliau – STR „Gyvenamieji pastatai“).

12. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme Bendrovės atstovas M. N. ir liudytojas K. K. (architektas) nurodė, kad STR „Gyvenamieji pastatai“ skirtas gyvenamųjų pastatų statybos reikalavimams reglamentuoti, o nagrinėjamu atveju projektuotas sporto paskirties pastatas, priskirtinas visuomeninės paskirties statiniams pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (toliau – STR „Visuomeninės paskirties statiniai“) (Visuomeninės paskirties pastatų sąrašo 11 punktas), ką patvirtina ir byloje esantis statinio projektas „(duomenys neskelbtini)“. Tuo pačiu minėti asmenys pažymėjo, kad nei galiojančiuose, nei ankstesnėse kadastrinių matavimų taisyklėse nėra aiškiai aprašyta, kaip turi būti skaičiuojama vidutinė žemės paviršiaus altitudė – jose kalbama tik apie statybos (užstatymo) zoną, todėl, kaip nurodė K. K., jis skaičiavo statybos zonos vidutinę altitudę, remdamasis tik išoriniais pastato kampais, t. y. pasirinko keturis išorinius kampus, neįtraukdamas išsikišimų ar įdubimų, galinčių iškraipyti bendrą rezultatą, ir tokį skaičiavimą jis atliko vadovaudamasis kadastrinių matavimų taisyklėse vartojama statybos zonos sąvoka bei detalaus plano sprendiniais, o ne STR „Gyvenamieji pastatai“.

13. Anksčiau nurodytos aplinkybės, taip pat skunžiamame nutarime aptarta teisės aktų analizė, atskleidžianti, kad nei STR „Gyvenamieji pastatai“, nei STR „Visuomeninės paskirties statiniai“ nenumato blanketinės normos, pagal kurią vieno reglamento nuostatos būtų taikomos kito reglamento reguliuojamiems statiniams, teisės aktų preambulėse aiškiai apibrėžiant, kokiai sričiai reguliuoti konkretus teisės aktas yra skirtas, nesant teisės aktuose aiškiai įtvirtintų kriterijų ar skaičiavimo formulės dėl visuomeninės paskirties pastatų vidutinės altitudės skaičiavimo, nagrinėjamu atveju ir nulėmė ginčo situaciją dėl UAB „X.“ parengtame statinio projekte „(duomenys neskelbtini)“ taikyto vidutinės žemės paviršiaus altitudės nustatymo. Nors kilusiame ginče dėl taikytinos skaičiavimo metodikos interpretavimo, Institucija akcentavo savo interneto svetainės skiltyje „Klausimai ir atsakymai“ pateiktą 2019 m. vasario 5 d. paaiškinimą „Kas yra statybos zonos esamas žemės paviršius ir kaip skaičiuojama jos vidutinė altitudė“, be kita ko, kuria ir rėmėsi atlikdama detalaus plano sprendinių patikrinimą, vis tik, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nutarime, ši konsultacija nėra teisės aktas, jos turinys neturi norminio pobūdžio, juolab, kad ir pačioje konsultacijoje aiškiai nurodyta, jog tai yra tik nuomonė, kuri negali būti laikoma Inspekcijos sprendimu konkrečioje situacijoje. Tad iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia konsultacija gali būti vertinama tik kaip bendro pobūdžio informacinis pranešimas, tačiau negali būti laikoma teisės aktu ar savarankišku pagrindu asmens administracinei atsakomybei taikyti ar ją pagrįsti.

14. Apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad projektuotojas yra profesionalus statybos rinkos dalyvis, kuriam taikomas padidinto rūpestingumo ir atidumo standartas, o tuo atveju, jei teisės reguliavimas nėra pakankamai aiškus, profesionalas privalo pasirinkti tokį aiškinimą, kuris užtikrina teisės aktų laikymąsi, arba kreiptis dėl oficialaus išaiškinimo. Visgi šie teiginiai nei patvirtina Bendrovės kaltės, nei privalomumo šiai Bendrovei remtis STR „Gyvenamieji pastatai“ pateiktų vidutinės žemės paviršiaus altitudės išaiškinimu, juolab, teisme apklausta liudytoja L. P. sutiko, kad teisės aktas yra neaiškus, todėl ir galimos jo nuostatų interpretacijos, dėl kurių Institucija kreipėsi į Ministeriją, kuri pateikė išaiškinimą ir pažymėjo, jog ateityje planuojama reglamentavimo korekcija.

15. Sutiktina ir su Institucijos teiginiais, kad UAB „X.“ vėliau parengė projekto A laidą ir pakoregavo sprendinius, taip pašalindamas nustatytus pažeidimus, dėl ko skundžiamame nutarime nepasisakyta, nors, kaip pažymima, tai galėtų būti vertinama atskleidžiant juridinio asmens kaltės turinį, apimantį tiek intelektinį, tiek valinį elementus (asmuo turi suvokti pavojingą veikos pobūdį, numatyti padarinius, jų norėti arba sąmoningai leisti jiems atsirasti, o neatsargumo atveju – numatyti ar privalėti numatyti padarinius). Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant nepaneigtiems Bendrovės teiginiams, kuriems iš dalies pritarė ir Institucijos atstovė, kad statybą reglamentuojantys įstatymai neįtvirtina nei kampo apibrėžimo, nei aiškių nuostatų dėl visuomeninės paskirties pastatų vidutinės altitudės skaičiavimo, nėra pakankamo pagrindo nesutikti su skundžiamo nutarimo išvada, jog Institucijos nutarime nurodytas kaltinimas UAB „X.“ nepasitvirtino. Nors, kaip galima matyti, Institucija esančais abejones bando sumenkinti arba, apskritai jas paneigti, tačiau sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, inter alia (be kita ko), yra būtina vadovautis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie nagrinėjamoje byloje išties yra ir kurie liko nepašalinti, yra aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

16. Apeliaciniame skunde aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl projekto atitikties planavimo dokumentams, Lietuvos vyriausiasiojo administracinio teismo bei Administracinių teismų praktikos biuleteniuose pateikti išaiškinimai dėl statybos leidimų išdavimo ar projektų tvirtinimo. Nurodyta teismų praktika yra egzistuojanti ir aktuali bendrąja prasme, tačiau, kaip ne kartą yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-42-387/2024). Taigi, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Apeliaciniame skunde minima teisminė praktika tik siaurai ir atskirai nurodant išaiškinimus dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, kuri nėra analizuojama faktinių aplinkybių tapatumo ar panašumo aspektu, vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo konstruoti apkaltinančių išvadų dėl juridinio asmes kaltės.

17. Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo byloje kilo abejonės ne tik dėl teisės aktų neaiškumo, bet ir galimos jų nuostatų interpretacijos, kurios pirmosios instancijos teismo įvertintos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, konstatuotina, kad UAB „X.“ administracinio nusižengimo teisena skundžiamu nutarimu nutraukta pagrįstai, nenustačius administracinio nusižengimo, numatyto Statybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Dėl šių priežasčių skundžiamas apylinkės teismo nutarimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 656 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

nutaria:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Administracinių nusižengimų tyrimo skyriaus vedėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 26 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.