- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-08
- Bylos Nr.
- Ik-1441-95/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02542-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Liuda Arlauskienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, M. K.
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovų atstovams Kristinai Valickienei ir Slavomirui Morozui (Slavomir Moroz), trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams Giedriui Gražuliui ir A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Vilniaus rajono savivaldybei ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir M. K. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintais skundais (I t., b. l. 46-48; 192-194; II t., b. l. 2-4) (toliau – ir skundas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimo dalį dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo A. K., kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymą Nr. 3267-41 (įsakymo 5 priedo 22 punktą), 2004-11-22 įsakymą Nr. 2.3-9156-41 (įsakymo 5 priedo 139 punktą) ir 2009-08-13 įsakymą Nr. 2.3-13648-(01), dalyje dėl M. K. suprojektuoto 2 ha žemės sklypo Nr. 546, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, kurio dalis patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009-08-27 sprendimą Nr. 2.4-01-7352, kuriuo mirusiojo A. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės O. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,38 ha žemės turėtą žemės sklypą, suteikiant A. K. neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2 ha ploto žemės sklypą Nr. 546 – 2 ha žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, dalyje, kurioje šis sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją.
Skunde nurodė, kad pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją natūra yra jo mama S. J., kuriai mirus, 2000-12-13 kartu su visomis jos turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, jis paveldėjo ir jos turtinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemę natūra. Pažymėjo, kad 2003-03-06 (patikslinta 2005-11-15) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu nustatė, kad 4,5 procentai, t. y. 9,6738 ha buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ploto patenka į Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtą teritoriją. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu pateikdamas informaciją, pateikė ir ištrauką iš valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plano, tačiau detaliai nepaaiškino, kada 1261,17 ha žemė, ištraukoje pažymėta geltona spalva, buvo privatizuota, kokiu pagrindu ir kokių asmenų. Be kita ko, nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3500-580/2011 dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei 2011-10-28 priimtas teismo sprendimas. Šios bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad 2009-08-27 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-7352 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. K.“ 2 p. A. K. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn bendras 2,0000 ha žemės sklypas Nr. 546-2,000 ha žemės ūkio veiklai, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje. Akcentavo, kad dalis (kokia tiksliai dalis, nežinoma, tačiau matosi iš pateikto plano) šio žemės sklypo patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, t. y. į ginčo teritoriją. Šis sprendimas buvo priimtas Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimo pagrindu. Mano, kad ankščiau paminėti sprendimai pažeidžia jo nuosavybės teises. Iš 2008-04-14 Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriaus pažymėjimo matyti, kad A. K. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimu buvo suteikta asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio naudmenų žemės, tačiau, anot pareiškėjo, ši žemė jam buvo suteikta neteisėtai. Tvirtino, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui. Vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama, ar pagal ne vėliau kaip iki 1993-12-01 pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994-07-01 buvo priimtas Apylinkės Tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, nuo 1995-12-20 iki 1997-07-23 priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004-12-31 priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą. Taip pat patikrinama, ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos), o jeigu žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994-01-01, turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui galėjo būti suteikiami tik iki galo išsprendus nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą. Jeigu asmeniui, kuris turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, tai tokio asmens nuosavybės teisė negali būti ginama prioritetiškai, o prioritetiškai būtina ginti asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į tą žemę, interesus, nes šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001). Teigė, kad mama S. J. bei kiti pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę buvo padavę 1991-1992 m., t. y. daug anksčiau, nei po to priimtas sprendimas suteikti A. K. asmeninio ūkio žemės sklypą. Todėl laiko, kad yra pagrindas teigti, jog Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimas, kuriuo buvo suteikta A. K. asmeninio ūkio žemės sklypas, ir kuris buvo priimtas pirmiau neišnagrinėjus S. J. bei kitų pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus, yra neteisėtas. Asmeninio ūkio žemė suteikta 1995-03-16 negalėjo būti laikoma valstybės išperkama ir projektuojama, nepaisant asmenų norinčių susigrąžinti šią žemę natūra interesų. Taigi Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimas bei 2009-08-27 sprendimas dalyje, kurioje A. K. neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 2,0000 ha žemės sklypas ir į kurį patenka dalis ginčo žemės (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, yra naikintini. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atsiliepimo ir prie jo pateiktų dokumentų sužinojo, kad ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr. 3267-41, o vėliau patikslintas 2009-08-13 įsakymu Nr. 2.3-13648-(01). Mano, kad ir šių įsakymų dalys dėl ginčo sklypo naikintinos, nes sklypas suprojektuotas neteisėto Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimo pagrindu, be to, net ne tam asmeniui, kuriam buvo skirtas asmeninis ūkis.
Į teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (I t., b. l. 158, 159, 191; II t., b. l. 140; 145).
Šalies argumentai
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 8-12) nurodė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-13 24 sesijos sprendimu A. K. suteiktas asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio žemės sklypas, suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-09-25 įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav., 2008-11-19, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas ir Vilniaus apskrities viršininko 2009-08-27 sprendimu Nr. 2.4-01-7352 į šį žemės sklypą atkurtos nuosavybės teisės A. K. vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 str., taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008-09-04 posėdžio „Dėl Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui sąrašų patvirtinimo ir tolesnių darbų aptarimo“ (protokolas, Nr. (30)-6.5-21), A. K. nuosavybės teisės atkurtos tinkamai ir teisėtai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių motyvų, kaip ginčijami Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime išliko rėžinė žemės valdymo sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę, turėtą minėtame kaime, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių šį išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 p., kuriame nurodyta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Taigi, vadovaudamasis Tvarkos 106 p., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-03-06 atliko (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijos ribų kartografiją, kurią bei su tuo susijusią medžiagą, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-07-31 raštu pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, prašydamas nustatyti, kokį žemės plotą galima grąžinti natūra ir nustatyti žemės sklypų ribas, naudojimo sąlygas ir apribojimus, organizuoti šių sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus. Pabrėžė, kad 2003-03-06 nustačius (patikslinta 2005-11-15) buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo aplinkines ribas, paaiškėjo, kad dalis kaimo patenka į teritoriją, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtą Vilniaus miesto savivaldybei. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995-06-01 priskirtoje Vilniaus miestui, S. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1230 ha žemės. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995-06-01 priskirtoje Vilniaus miestui, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. Vilniaus apskrities viršininko 2010-06-21 įsakymu Nr. 2.3-8756-(01) patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas grąžinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J., kurios paveldėtojas yra V. J., į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995-06-01 priskirtoje Vilniaus miestui. Minėtas 2,5187 ha žemės sklypas yra paženklintas. Be kita ko, nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymu, žemės sklypą įregistravus VĮ „Registrų centras“ Lietuvos Respublikos vardu, parengs mirusios S. J. vardu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą. Priėmus sprendimą, S. J. bus atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkantį buvusio savininko A. G. turėtos žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995-06-01 priskirtoje Vilniaus miestui.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Atsakovės Vilnius rajono savivaldybė ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 113-115, 116-118; II t., b. l. 184-185, 186-187) nurodė, kad pareiškėjas skunde neįvardijo nei procedūrinių, nei teisės aktų pažeidimų. Akcentavo, kad skundžiamas apylinkės tarybos sprendimas buvo priimtas vykdant 1994-10-17 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.22-790/94, kuriuo iš dalies buvo panaikintas Buivydiškių apylinkės tarybos 1994-05-11 21 sesijos sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo. A. K. įgijo reikalavimo teisę pretenduoti į asmeninio ūkio žemės sklypo įteisinimą 1994-05-11 21 sesijos apylinkės tarybos sprendimo pagrindu.
Teismo posėdyje atsakovių atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjo V. J. skundo pagrįstumą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 1-3) nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 str., jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose. Aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose nurodyta, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui. Akcentuojama, kad teismų praktikoje „laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994-01-01 arba po 1994-01-01, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas, yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Nurodoma, kad nagrinėjamose bylose nustatant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, svarbi yra Žemės reformos įstatymo 16 str. 11 d. nuostata, kad „sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 dienos“. Rekomenduojama teismams, kad vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama: ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; ar pagal ne vėliau kaip iki 1993-12-01 pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994-07-01 buvo priimtas Apylinkės Tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui (nuo 1995-12-20 iki 1997-07-23 priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004-12-31 priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą); ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos); jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994-01-01, turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė. į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę).
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo M. K. su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškinimuose dėl pareiškėjo skundo (I t., b. l. 184-189) nurodė, kad dalis A. K. asmeniniam ūkiui ginčijamais Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimais suteikto 2 ha žemės sklypo įeina į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, kuri 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirta Vilniaus miestui. 2000-09-25 buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3267-41, kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas pagal 1995-03-16 24 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimą paskirtas ir A. K. naudojamas asmeninio ūkio 2 ha žemės sklypas (kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kad 2008-11-19 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas, atsirado teisinis pagrindas A. K. teisių paveldėtojai trečiajam suinteresuotam asmeniui M. K. atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Tai ir buvo padaryta pareiškėjo ginčijamu 2009-08-27 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-7352. Taigi, laiko, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas buvo priimtas pagrįstai ir laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo ginčijamas 1995-03-16 24 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimas buvo priimtas 1994-10-17 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-790/94 panaikinus 1994-05-11 21 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimą. Taip buvo padaryta po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995-03-08 konstitucinės justicijos byloje priimtu nutarimu konstatavo žemės suteikimą asmenims asmeniniui ūkiui neprieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai net ir tuo atveju, jeigu žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama Lietuvos Respublikos piliečiams atkurtinos žemės teritorijoje. Taigi abu ginčijami valstybės institucijų sprendimai buvo priimti teisėtai ir pagrįstai. Taip pat tvirtino, kad Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, suteikiant žemę asmeniniam ūkiui A. K., nepažeidžia jokių pareiškėjo teisių, nes ginčijami valstybės institucijų sprendimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo išduoti ne pareiškėjo, o trečiojo asmens M. K., 2002-03-07 mirusio sutuoktinio A. K., vardu, todėl jų priėmimas nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisių pažeidimu. Pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų dėl S. J. prašymo atkurti nuosavybes teises padavimo Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991-1992 m. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kaip ginčijami Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai (individualūs administraciniai aktai) yra susiję su S. J. prašymo atkurti nuosavybės teises tenkinimu. Ginti kitų pretendentų teises atkurti nuosavybės teisę pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neturi teisės, nes jis dėl šių teisių gynimo neturi teisinio suinteresuotumo, o minimi kiti pretendentai nėra proceso šalys šioje byloje. Laiko, kad šios bylos dalykas nėra pareiškėjo motinos S. J. teisių į nuosavybės teise turėtą žemę neatkūrimo faktas ir atsakingo už šį neteisėtą neveikimą asmens nustatymas. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar ginčijami Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai buvo išduoti teisėtai ir pagrįstai. Daro išvadą, kad ginčijami teisėtai ir pagrįstai priimti Buivydiškių apylinkės tarybos ir Vilniaus apskrities viršininko sprendimai niekaip nepažeidžia Pareiškėjo teisių, nesukuria jam pareigų ir nekeičia jo teisinės padėties. Taigi, ginčijami sprendimai nepažeidžia pareiškėjo teisių.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas patvirtino paaiškinimuose išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir datą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (I t., b. l. 164, 191; II t., b. l. 144, 149).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimo (toliau – ir 24 sesijos sprendimas) dalies dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo A. K., kuri patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymo Nr. 3267-41 (įsakymo 5 priedo 22 p.) (toliau – ir 2000-09-25 Įsakymas), 2004-11-22 įsakymo Nr. 2.3-9156-41 (įsakymo 5 priedo 139 p.) (toliau – ir 2004-11-22 Įsakymas) ir 2009-08-13 įsakymo Nr. 2.3-13648-(01) dalių dėl M. K. suprojektuoto 2 ha žemės sklypo Nr. 546, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, kurio dalis patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją (toliau – ir 2009-08-13 Įsakymas) ir dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009-08-27 sprendimo Nr. 2.4-01-7352, kuriuo mirusiojo A. K. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusios savininkės O. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą 3,38 ha žemės turėtą žemės sklypą, suteikiant A. K. neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2 ha ploto žemės sklypą Nr. 546 – 2 ha žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, Vilniaus apskrityje, dalyje, kurioje šis sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją (toliau – ir 2009-08-27 Sprendimas) (toliau – ir skundžiami administraciniai aktai) (I t., b. l. 18, 68-69, 77, 81, 138, 139, 141, 142; II t., b. l. 7, 8, 9-16, 71, 74, 88).
Taigi nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra minėtų administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo objektas – nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka.
ABTĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010-06-21 įsakymu Nr. 2.3-8756-(01), patvirtintame Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įsakymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje suformuotas 2,5187 ha ploto žemės sklypas gražinimui natūra bendrosios nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, įskaitant ir S. J. į 0,1230 ha žemės plotą (šio įsakymo priedo, t. y. pretendentų sąrašo, 23 p.), kurios paveldėtojas ir yra pareiškėjas, į 0,1230 ha jai tenkantį žemės plotą (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, po 1995-06-01 priskirtoje Vilniaus miestui (I t., b. l. 124-125, 126-127).
Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1995-03-16 24 sesijos sprendimu A. K. suteiktas asmeniniam ūkiui 2,00 ha žemės ūkio žemės sklypas, suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-09-25 įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Žemės reformos žemėtvarkos projekte (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. (I t., b. l. 81, 139, 140, 141). Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis, 24 sesijos sprendimas buvo priimtas 1994-10-17. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2²-790/94 panaikinus 1994-05-11 21 sesijos Buivydiškių apylinkės tarybos sprendimą (I t., b. l. 78, 82).
Remiantis ABTĮ 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. ABTĮ 14 str. reglamentuojama, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Taigi, anksčiau nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų ir/ar yra panaikintas.
Byloje nustatyta ir tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008-11-19 Žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 8 buvo nustatytas A. K. suteiktos žemės naudojimo faktas ir Vilniaus apskrities viršininko 2009-08-27 sprendimu Nr. 2.4-01-7352 į šį žemės sklypą atkurtos nuosavybės teisės A. K. (I t., b. l. 18, 20). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš Ištraukos iš Vilniaus miesto suvestinių skaitmeninių grafinių duomenų, 2009-08-27 sprendimu A. K. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 2 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją, o kita dalis – į Vilniaus miestui priskirtą (I t., b. l. 16).
Kaip minėta, pareiškėjas skundžiamus administracinius aktus laiko neteisėtais bei nepagrįstais, nes, mano, kad jie pažeidžia jo nuosavybės teises, jog pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę buvo padavę 1991-1992 m., t. y. daug anksčiau, nei po to priimtas sprendimas suteikti A. K. asmeninio ūkio žemės sklypą. Pareiškėjo nuomone, asmeninio ūkio žemė suteikta 1995-03-16 negalėjo būti laikoma valstybės išperkama ir projektuojama, nepaisant asmenų norinčių susigrąžinti šią žemę natūra interesų.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos (toliau – ir Tvarka) ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.
Remiantis Tvarkos 40 p. numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995-06-01, atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jeigu nurodytoji žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Minėtose teritorijose nauji žemės ūkio paskirties sklypai neatlygintinai nuosavybėn neperduodami, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Pagal šios Tvarkos 106 p., žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą.
Įstatymo 5 str. 6 d. nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijoje esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemę pagal šio įstatymo priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kaimų, neišskirstytų į vienkiemius (rėžinių) teritorijoje žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikanti Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos. Pagal minimo Įstatymo 4 str. 2 d., žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei ir žemę, kurios šio straipsnio 10 d. nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995-06-01 miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. O minimo įstatymo 12 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 str., jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios iki Įstatymo 5, 12, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002-04-19, Lietuvos Respublikoje galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra miesto teritorijoje, išskurus žemę prie turimų statinių. Visa ši žemė pagal įstatymą buvo priskiriama valstybės išperkamai.
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 str. 1 d. reglamentuojama, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Asmeninio ūkio žemės sklypai paprastai projektuojami fizinių asmenų turėtoje žemės valdoje, jeigu ši yra asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje (15 str. 7 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 21 p. nustatyta, kad atlikus žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimus, Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka parengiami žemės sklypų asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, prie jų pridedant asmeninio ūkio žemėnaudą sudarančių žemės sklypų planus ir žemės naudmenų eksplikacijas, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai, žemės sklypų asmeniniam ūkiui apskaitos žiniaraščiai.
Inter alia, teisėjų kolegija akcentuoja, kad aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose nurodyta, kad nagrinėjant bylas, kuriose turi būti išspręstas asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo klausimas, svarbu nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus ir ar ji naudojama asmeniniam ūkiui. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994-01-01 arba po 1994-01-01, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas, yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Nustatant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, svarbi yra Žemės reformos įstatymo 16 str. 11 d. nuostata, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994-07-01. Vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama: 1) ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; 2) ar pagal ne vėliau kaip iki 1993-12-01 pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994-07-01 buvo priimtas Apylinkės Tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui (nuo 1995-12-20 iki 1997-07-23 priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis, kad teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme, ne vėliau kaip iki 2004-12-31 priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą); 3) ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota toje vietoje, kurioje šiuo metu asmuo ją naudoja (išskyrus atvejus, kai rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal įstatymus buvo pakeista asmeninio ūkio žemės sklypo vieta ir ribos); 4) jei žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994-01-01, turi būti patikrinama, ar jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (laisva valstybinio žemės fondo žeme nelaikoma žemė. į kurią atkurti nuosavybės teises, žemę grąžinant natūra, pretendavo asmenys, turėję tokią teisę).
ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Todėl, teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi šiam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, daro išvadą ir konstatuoja, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jo skundžiami administraciniai aktai pažeidžia jo nuosavybės teises. Teisėjų kolegija pastebi, kad (duomenys neskelbtini) kaime buvo rėžinė žemės valdymo sistema, todėl sklypai nekartografuojami, o nustatomos kaimo ribos, plotas ir savininkų skaičius. Kaip nurodyta anksčiau, būtent taip atsakingų institucijų ir buvo padaryta. Pareiškėjui bus atkurtos jam priklausančios nuosavybės teisės į 0,1230 ha žemės plotą. Ad hoc , teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kaip pasireiškė jo subjektyvių teisių ir teisėtų interesų pažeidimas, kokias jam teisines pasekmes sukels skundžiamų administracinių aktų panaikinimas. Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal LR ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Sisteminė nurodytų teisės normų analizė teisėjų kolegijai suponuoja, kad jos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tai yra pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, tai yra kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2-4 p. numatytu būdu, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjui teismas siūlė tikslinti skundo reikalavimus, o ir pats pareiškėjas ne kartą tikslino savo skundą, tačiau teismui nepateikė jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti ir kokias teisines pasekmes jų panaikinimas sukels preiškėjui.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijomis, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, neturėdamas tokių teisių. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo objektyviai pažeistos skundžiamais administraciniais aktais, kurie, teismo vertinimu, yra teisėti ir pagrįsti, nes jie priimti nepažeidžiant įstatymų ar kitų teisės aktų, administravimo subjektai neviršijo jiems nustatytos kompetencijos. Todėl nurodytais ir kitais motyvais, jų naikinti, pagal ABTĮ 89 str., nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kaip nepagrįstus atmeta atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų motyvus, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku (II t., b. l. 171-177, 180-181).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
nusprendė:
pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.