Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl išeitinės išmokos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. L. (toliau – ieškovė, darbuotoja), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2020 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. DGKS-3587 darbo byloje Nr. APS-131-11228/2020, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovės vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio 1 590 Eur kompensaciją už pavėluotą išeitinės išmokos sumokėjimą; 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad nuo 1986 metų įvairiose pareigose dirbo Lietuvos dailės muziejaus (iki 1990 m. LTSR) ir jam pavaldžiose įstaigose. 1992-07-01 perėjo dirbti į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, tęsė darbą kaip vyr. mokslinė bendradarbė, skyriaus vedėja. 2002-08-01 pagal su atsakove sudarytą terminuotą darbo sutartį tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktore, darbo sutartis pratęsta 2007-08-03 ir 2014-02-19. 2019-02-27 LR Kultūros ministro įsakymu Nr. P-140 atleista iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorės pareigų pagal LR Darbo kodekso (toliau – DK) 69 straipsnio 1 ir 4 dalis bei Muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, jai išmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas bei vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nurodė, jog turi ilgesnį nei trisdešimties metų darbo santykių atsakovei pavaldžiose įstaigose stažą, paskutinėje darbovietėje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirbo šešiolika su puse metų, buvo jo direktore.

3. Ieškovė nesutinka su jai išmokėta tik vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka. Nurodė, kad bet kuriam kitam darbuotojui, atitinkamai, būtų išmokėta dviejų mėnesių dydžio išeitinė išmoka, kai darbo santykiai tęsiasi ilgiau nei vienerius metus.

4. Muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka skiria į pareigas nacionalinio, respublikinio ir savivaldybės muziejaus vadovą penkerių metų kadencijai, to paties nacionalinio muziejaus vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Ieškovė nuo 2002-08-01 nepertraukiamai dirbo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktore, savo esme tokio pobūdžio darbas, akivaizdu, buvo nuolatinis.

5. Atsakovė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – Kultūros ministerija) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė atleista iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorės pareigų nuo 2019-03-01 Kultūros ministro 2019-02-27 įsakymu Nr. P-140 LR DK 69 straipsnio 1 ir 4 dalies bei Muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalies pagrindu. DK 69 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip dvejus metus, darbo sutarčiai pasibaigus ir suėjus terminui, darbuotojui išmokama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, minėto dydžio išeitinė išmoka ieškovei buvo išmokėta. Ieškovė prieš atleidžiant ją nurodytu teisiniu pagrindu nesikreipė su pasiūlymu nutraukti terminuotą darbo sutartį kitais pagrindais (pvz. DK 54 straipsnio 1 dalimi).

6. Joks teisės aktas nenustato amžiaus cenzo pretendentams į įstaigų vadovus, todėl ieškovės argumentas, kad pagrindinė ir svarbi priežastis nedalyvauti konkurse direktorės pareigoms užimti buvo jos pensijinis amžius vertintinas tik kaip ieškovės valinis sprendimas nedalyvauti konkurse šio muziejaus vadovo pareigoms užimti.

7. Prieš kreipiantis į Darbo ginčų komisiją, ieškovė pateikė ministerijai prašymą, kuriame nurodė darbo laikotarpius ministerijai pavaldžiose įstaigose, prašė šiuos laikotarpius pripažinti nepertraukiamais ir tęsiamais nuo 1986-05-19 iki 2019-03-01, taip pat prašė pakeisti atleidimo iš darbo nuo 2019-03-01 formuluotę iš darbo sutarties nutraukimo terminuotai darbo sutarčiai pasibaigus į formuluotę darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės pagal DK 57 straipsnį, o nesant tokios galimybės išspręsti prašymą kitu priimtinu būdu ar išimties tvarka, prašė priimti sprendimą papildomai išmokėti vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją bei trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoką, atsižvelgiant į nepertraukiamai išdirbtą darbo laiką ministerijai pavaldžiose įstaigose. Ministerija pateikė atsakymą, kuriame išsamiai paaiškino visas faktines aplinkybes, lėmusios būtent tokio dydžio išeitinę išmoką, kuri ir buvo išmokėta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; pripažino LR Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. DGKS-3587 darbo byloje Nr.APS-131-11228 netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.). Teismas nurodė, kad:

8.1. ieškovės darbo sutartis buvo terminuota. Jos terminas niekaip nebuvo susijęs su ieškovės amžiaus cenzu. Darbo sutartis su ieškove nutraukta suėjus terminuotos darbo sutarties terminui, atitinkamai, darbo santykiams pagal terminuotą darbo sutartį tęsusis daugiau kaip dvejus metus, ieškovei, ją atleidžiant iš darbo buvo išmokėta vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 69 str. 4 d.). Didesnė išeitinė išmoka šiuo atveju įstatymų nėra numatyta;

8.2. ieškovės nurodyti argumentai dėl dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos gali būti taikomi neterminuotą darbo sutartį nutraukiant darbuotojo iniciatyva pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą (DK 56 str. 2 d.);

8.3. darbdavys pagrįstai ieškovei išmokėjo vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tenkinti ieškovės reikalavimo dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos 1590 Eur sumoje nėra teisinio pagrindo. Kartu netenkinami išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl kompensacijos už pavėluotą išeitinės išmokos sumokėjimą ir 6 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimą;

8.4. Europos Tarybos direktyvos 1999/70/EB 5 punkto 1 dalies a papunktis neriboja teisės sudaryti terminuotos darbo sutarties tuo atveju, jei yra objektyvi priežastis;

8.5. nagrinėjamame ginče nebuvo aktualus klausimas dėl muziejaus vadovo penkerių metų kadencijos, todėl jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą nenustatyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė R. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba sustabdyti bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje ir kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant išspręsti, ar LR Muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis atitinka Konstituciją ir įstatymus.

9.1. Nurodo, kad teismas spręsdamas ginčą nepasisakė ir nepateikė jokios išvados dėl Muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos ,,penkerių metų kadencijos“ sąvokos ir Darbo kodekse numatytos ,,terminuotos darbo sutarties“ sąvokos turinio tapatumo, teismo sprendimas minėtoje dalyje nemotyvuotas.

9.2. Apeliantė dirbo nuolatinio pobūdžio darbą, kuris įstatymų leidėjo ribojamas nustatytomis biudžetinės įstaigos vadovų kadencijomis viešojo intereso tikslais. Apie apeliantės vykdyto darbo pobūdį ir jo esmę turi būti sprendžiama pagal darbo sutarties turinį, esmę, o ne pagal tai, koks buvo darbo sutarties pavadinimas. Biudžetinės įstaigos vadovo darbo pobūdis yra išimtinai nuolatinis, o ne tenkinantis tam tikras laikinas reikmes.

9.3. Teismas neišsprendė dviejų įstatymų Muziejų įstatymo ir Darbo kodekso nuostatų akivaizdžios kolizijos, nes apeliantė kaip buvusi įstaigos vadovė atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje, nei būtų dirbusi šios įstaigos darbuotoja, ir būtų buvusi atleista iš darbo išeinant į senatvės pensiją.

9.4. Apeliantės nuomone, sprendžiant bylą apeliacine tvarka, įvertintina ar apeliantės atžvilgiu atliktas teisės normų taikymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. ir 29 str. nuostatas, konstitucinę jurisprudenciją ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

9.5. Biudžetinės įstaigos vadovų rotacija, įtvirtinta Muziejų įstatyme, neturi paneigti darbuotojo teisės į skirtingo dydžio išeitinę išmoką nutraukiant darbo santykius dėl senatvės pensijos amžiaus vadovui ir paprastam darbuotojui.

9.6. Sprendimo išvados, jog apeliantės darbo sutartis buvo terminuota, o šis terminas niekaip nebuvo susijęs su amžiaus cenzu, yra pripažintinos vien formaliu gramatiniu ir neteisingu specialios rūšies darbo vertinimu, teisinės problemos esmė - kodėl apeliantei taikytina diskriminacinė nuostata t. y. galioja ir taikytas esmingai blogesnis teisinis reguliavimas - išmokėta dvigubai mažesnė - tik vieno mėnesio išeitinė išmoka, lyginant su kitais darbuotojais, nutraukiančiais darbo santykius analogiškoje situacijoje, liko neatskleista ir teisiškai nepagrįsta.

10. Atsakovė Kultūros ministerija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliantės apeliacinio skundo netenkinti; netenkinti apeliantės prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį teismą.

10.1. Nurodo, kad su apeliante, tuo metu užėmusia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pareigas, jos sutikimu neterminuota sutartis buvo pakeista į terminuotą, kas sudarė sąlygas apeliantei, nežiūrint į tai, kad ji jau turėjo teisę į senatvės pensiją, toliau dirbti šio respublikinio muziejaus vadove. Apeliantei, kaip muziejaus vadovei, pagal tuo metu kultūros ministro 2015-03-09 įsakymu Nr.ĮV-161 patvirtintus šio muziejaus nuostatus, buvo privalu ne tik žinoti su muziejaus veikla susijusius įstatymus, bet ir užtikrinti jų laikymąsi, apeliantei buvo įstatymais užtikrinta pasirinkimo laisvė, kaip jai naudingomis sąlygomis nutraukti darbo sutartį.

10.2. Atsakovės nuomone, apeliantė klysta, manydama, kad išeitinės išmokos dydis terminuotos sutarties nutraukimo atveju gali ir turi būti taikomas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, priklausomai nuo to asmens turimo darbo stažo toje pačioje darbovietėje.

10.3. Kolizijos ir prieštaravimo tarp Darbo kodekso ir Muziejų įstatymo nėra, nes Įstatymas atitinka Darbo kodekso 68 straipsnio 4 dalyje numatytą galimybę sudaryti būtent terminuotas sutartis, kas atitiko tiek Įstatyme, tiek priede Nr.3 prie darbo sutarties Nr.13-S-2007, sudarytos 2007-08-03 su apeliante nustatytą penkerių metų kadenciją. Nustačius įstatymu darbdaviui teisę sudaryti terminuotą darbo sutartį, pasibaigus šios sutarties terminui, darbo sutartis nutraukiama ir išeitinė išmoka mokama pagal Darbo kodekso 69 straipsnio 1 ir 4dalis, bet ne pagal Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį.

10.4. Apeliantės nurodyta teismų praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes kitose bylose analizuojami atvejai, kuomet nei kituose įstatymuose, nei kolektyvinėse sutartyse nebuvo nustatyta teisė darbdaviams su darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis.

10.5. Teismas pilnai ir objektyvai ištyrė visus civilinės bylos šalių pateiktus įrodymus, visas faktines aplinkybes, teisingai analizavo ir išaiškino bei pritaikė materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

13. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovei pagrįstai buvo išmokėta tik vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

14. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1986 m. iki 1992 m. dirbo teatro, muzikos ir kino muziejuje įvairiose pareigybėse, o 2002 m. rugpjūčio 1 d. pagal terminuotą darbo sutartį su atsakove Kultūros ministerija tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktore, sutarties terminas iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Dar dvi terminuotos darbo sutartys buvo dar sudarytos 2007 m. rugpjūčio 3 d. ir 2014 m. vasario 19 d.

15. 2019 m. vasario 27 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. P-140 ieškovė buvo atleista iš užimamų pareigų. Ieškovės darbo sutartis pasibaigė 2019 m. kovo 1 d. remiantis Darbo kodekso 69 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos muziejų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, suėjus terminuotos penkerių metų darbo sutarties terminui.

16. 2019 m. gruodžio 4 d. ieškovė pateikė atsakovei prašymą dėl jos darbo pripažinimo nepertraukiamu ir tęstinu, dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo bei dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos ir 3 vidutinių darbo užmokesčių išmokos, tačiau atsakovė 2019-12-19 raštu Nr. S2-3418 atsakė ieškovei, jog ji buvo atleista vadovaujantis tesiės aktais ir nėra teisinio pagrindo keisti atleidimo formuluotės.

17. Ieškovė kreipėsi 2020 m. gegužės 11 d. su prašymu į darbo ginčų komisiją, prašydama išmokėti papildomą išeitinės išmokos dalį. Darbo ginčų komisija 2020 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. DGKS-3587 darbo byloje Nr. APS-131-11228/2020, kuriuo nusprendė ieškovės prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Byloje taip pat nustatyta, kad su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (toliau muziejus) direktoriaus pareigas užimančia apeliante, nežiūrint į tai, kad ji jau turėjo teisę į senatvės pensiją, jos sutikimu neterminuota sutartis buvo pakeista į terminuotą, kas, kaip patvirtina atsakovė, sudarė sąlygas apeliantei, toliau dirbti paminėto muziejaus vadove. Priešingai, byloje nenustatyta, kad apeliantė dėl kažkokių priežasčių nebūtų galėjusi pasinaudoti savo teise nutraukti neterminuotą darbo sutartį suėjus pensijiniam amžiui. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, muziejaus vadovei, pagal tuo metu kultūros ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. ĮV-161 patvirtintus šio muziejaus nuostatus, buvo ar turėjo būti žinoma, kokiomis įstatymo nustatytomis sąlygomis ji gali nutraukti darbo sutartį.

19. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 4, 5, 7, 9, 12, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas nustatė, kad nacionalinių ir respublikinių muziejų vadovai toliau eina pareigas 5 metus (vieną kadenciją). Laikyti, kad pagal šią įstatymo nuostatą su ieškovę galėjo būti sudaryta neterminuota sutartis – nėra pagrindo. Teismo vertinimu, kolizijos ir prieštaravimo tarp Darbo kodekso ir Muziejų įstatymo nėra, nes įstatymas atitinka Darbo kodekso 68 straipsnio 4 dalyje numatytą galimybę sudaryti būtent terminuotas sutartis. Darbo kodekso 68 straipsnyje nustatytas maksimalus terminuotos darbo sutarties terminas ir jo išimtys. Šio straipsnio 4 dalis numato terminuotų darbo sutarčių maksimalų terminą, bet ne ilgesnį, kaip penkeri metai, viešojo intereso gynimo tikslais, ir kurie gali būti nustatyti kitais įstatymais. Akivaizdu, kad nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu būtų buvusi sudaryta terminuota darbo sutartis, išeitinės išmokos dydis terminuotos sutarties nutraukimo atveju nebūtų buvęs didesnis nei apeliantei buvo išmokėtas nutraukiant su ja terminuotą darbo sutartį, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmos instancijos teismas, kitoks dydis įstatyme nenumatytas ir nepriklauso nuo turimo darbo stažo toje pačioje darbovietėj, kadangi nustačius įstatymu darbdaviui teisę sudaryti terminuotą darbo sutartį, pasibaigus šios sutarties terminui, darbo sutartis nutraukiama ir išeitinė išmoka mokama pagal Darbo kodekso 69 straipsnio 1 ir 4 dalis (vieno mėnesio asmens jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio).

20. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, susijusiais su teismų praktika, kurioje faktinės aplinkybės nėra tapačios su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis – nurodytoje teismų praktikoje pasisakoma dėl atvejų, kai darbdaviams nebuvo numatyta teisė su darbuotojais sudaryti terminuotas darbo sutartis. Nagrinėjamu gi atveju numatytas būtent terminuotos darbo sutarties sudarymas.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-23619-631/2020 palikti nepakeistą.