- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-24
- Bylos Nr.
- eI2-3784-641/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05979-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Deimantė Andrulytė, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- H. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Karolis Merkevičius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Pareiškėjas H. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas ir jo atstovas advokatas K. Merkevičius Departamento priimtą Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta – uždrausti pareiškėjui nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – LR) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, N. K., Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), prašė panaikinti kaip: neproporcingą, neprotingą, neteisingą ir neatitinkantį LR viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktais administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, kadangi: Departamentas neturėjo imperatyvios pareigos uždrausti pareiškėjui atvykti į LR, o į SIS perspėjimą apie šį draudimą įtraukė neįvertinęs pareiškėjo individualios situacijos adekvatumo, svarbos ir proporcingumo aspektais; pareiškėjas nesielgė nesąžiningai ir niekada nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis; leidimą laikinai gyventi LR, kuris vėliau buvo Departamento panaikintas (pareiškėjo LR įsteigtai įmonei nebeatitikus teisės aktų reikalavimų), gavo teisėtu būdu, realiai ketindamas vykdyti veiklą LR prisijungdamas prie Lietuvoje vykdomojo geležinkelio infrastruktūros projekto Rail Baltica, tačiau jam to nepavykus padaryti teko atleisti įmonėje įdarbintus darbuotojus ir todėl įmonė nebeatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko ir buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LR; pareiškėjas nėra padaręs teisės pažeidimų ir nekelia grėsmės LR saugumui; Departamentas Sprendimą priėmė nenustatęs visų svarbių aplinkybių, taigi visapusiškai ir objektyviai neištyręs pareiškėjo individualios situacijos. Tvirtino, jog LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) nenumato imperatyvios pareigos Departamentui visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas leidimas laikinai gyventi LR, taikyti draudimą atvykti į LR bei įtraukti perspėjimą SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi ES ir Šengeno teritorijos valstybėse, todėl Departamentas turėjo atlikti išsamų, visapusišką pareiškėjo individualios situacijos tyrimą ir vertinimą, tačiau to nepadarė. Nevertino aplinkybių, jog: leidimo laikinai gyventi išdavimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Kroatijoje, kas patvirtina, jog ne apsigyvenimas LR ar ES buvo pareiškėjo tikslas, nes su Kroatijos leidimu gyventi jis galėjo judėti visoje ES ir Šengeno teritorijos šalyse; jog anksčiau turėjo LR išduotą nacionalinę vizą, tačiau nusprendęs nebevykti į LR ja sąžiningai nebesinaudojo – savo iniciatyva paprašė ją atšaukti; jog leidimas laikinai gyventi LR jam buvo išduotas pagrįstai ir teisėtai; jog įmonės LR įsteigimas buvo ir iki šiol yra verslo vykdymas, kurio pareiškėjas neatsisako (moka LR mokesčius, įmonė iki šiol vykdo veiklą); jog pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 26 d. yra išvykęs iš ES, šiuo metu gyvena bei dirba (duomenys neskelbtini) ir nebuvo grįžęs į LR ar ES, tačiau šeiminių, socialinių ir ekonominių (darbo) ryšių sąlygojamą poreikį vykti į ES (Belgijoje gyvenantis brolis, darbo komandiruotės į ES valstybėse vyksiančias tarptautines konferencijas).
Šalies argumentai
2. Atsakovo Departamento atstovas D. Juodelis su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sprendimas teisėtas, pagrįstas, proporcingas pareiškėjo individualiai situacijai. Ginčo Sprendimo priėmimą nulėmė tai, jog: įsiteisėjusiu (pareiškėjo neskųstu) 2024 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LR, išduotas ketinimo užsiimti teisėta veikla LR (verslo) pagrindu, kuriuo buvo konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjo atvykimo į LR ir leidimo laikinai gyventi LR gavimo tikslas buvo ne teisėtos veiklos vykdymas, tačiau formaliai atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi LR išdavimo sąlygas. O taip pat pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi LR, Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklos LR vykdymą; pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Paaiškino, jog pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis pasireiškė tiek anksčiau įvardintais veiksmais dėl leidimo laikinai gyventi LR gavimo, tiek ir UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos užsieniečio pareigos, pasikeitus aplinkybėms dėl pareiškėjo LR įsteigtos įmonės veiklos, kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi LR išdavimo. Mano, jog pareiškėjo nesąžiningumą pagrindžia ir tai, jog pareiškėjas klaidino teismą dėl leidimo laikinai gyventi LR panaikinimo priežasčių, nes priimdamas 2024 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl leidimo laikinai gyventi LR pareiškėjui panaikinimo, Departamentas nebuvo nustatęs pareiškėjo LR įsteigtos įmonės veiklos fiktyvumo ar sandorių nevykdymo, o šį leidimą panaikino dėl to, jog vos tik gavęs leidimą pareiškėjas iš karto atleido LR įsteigtoje įmonėje įdarbintus darbuotojus. Tvirtino, jog įmonės sandorių (ne) vykdymo aplinkybė neturėjo jokios įtakos leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Nesutiko su pareiškėjo atstovo nuomone, jog ginčo atveju teisės aktai Departamentui nenumato imperatyvaus pagrindo priimti sprendimą dėl uždraudimo tam tikrą laikotarpį atvykti į LR, kadangi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu yra nurodytas imperatyvas, jog užsieniečiui, kurio leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. spalio 10 d. priimto Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į LR nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, N. K., Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.
4.1. Departamentas 2024 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, buvo panaikintas 2023 m. balandžio 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi LR Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojimo terminas iki 2025 m. liepos 5 d.). Šis sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kadangi: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Departamentui leidimui gauti neatitiko tikrovės; pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio (Leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina užsiimti teisėta veika) 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų. Šiuo Departamento sprendimu taip pat konstatuota, jog: nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo pradžios bendrovė UAB „HB Constraction“ neatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl konstatuota, kad asmuo Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą, bet formaliai atitikti UTPĮ nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus.
4.2. Pareiškėjo į bylą pateikti duomenys – paso įrašai, duomenys iš darbovietės (2024 m. sausio 19 d. darbo sutartis tarp H. B. ir (duomenys neskelbtini)) – patvirtina faktines aplinkybes, jog pareiškėjas išvyko gyventi ir dirbti į (duomenys neskelbtini) dar iki Sprendimo priėmimo dienos bei iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo atvykęs į LR. Byloje tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 26 d. išvyko į (duomenys neskelbtini).
4.3. Į bylą pateikti viešai prieinami www.rekvizitai.lt duomenys apie UAB HB Construction pajamas ir pelną patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas yra LR įregistruoto juridinio asmens – UAB HB Construction – vadovas ir vienintelis akcininkas. Įmonė įsiskolinimų LR valstybei neturi. Duomenų, jog ši įmonė būtų bankrutavusi ar likviduota nėra.
4.4. 2024 m. spalio 10 d. Sprendimu, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalies c punktu, LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, Departamentas nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į LR 36 mėnesiams (3 metus) ir įtraukti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir kitų ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, N. K., Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), nuo išsiuntimo iš LR dienos 36 mėnesiams (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendime pateikti jo priėmimą lėmę motyvai, teisinis pagrindas ir nurodyta apskundimo tvarka.
Dėl draudimo atvykti.
5. UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a-e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į LR, įpareigotas išvykti iš LR, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal LR sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš LR ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi LR ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo LR įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į LR ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
6. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte numatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
7. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas numato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi LR (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su LR; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1 – 11.3.2 papunkčiai).
8. Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.
9. Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama LR Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
10. VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
11. Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, priešingai Departamento atstovo išsakytai nuomonei, UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas (imperatyvas) atvykti į LR tuo atveju, jeigu yra panaikinamas užsieniečio leidimas laikinai gyventi LR. UTPĮ 133 straipsnyje vartojama formuluotė „gali būti“ aiškiai rodo, jog įstatymo leidėjas delegavo Departamentui teisę spręsti, ar tokį draudimą užsieniečiui taikyti. Todėl darytina išvada, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi LR, nesukuria Departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę, tačiau ji yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į UTPĮ tikslus.
12. Įvertinus teisinį reglamentavimą bei byloje ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Departamento Sprendime, dalyje dėl draudimo atvykti į LR, nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi LR UTPĮ 45 straipsnio pagrindu, kuris vėliau Departamento 2024 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
13. Kaip matyti iš Sprendimo turinio Departamentas jį grindė iš esmės Departamento 2024 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame nustatytomis aplinkybėmis, jog nuo pat leidimo gyventi išdavimo pradžios pareiškėjo įmonė neatitiko imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų turėti užsieniečiui leidimą gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu ir jų pasekoje Departamento padaryta išvada, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie leidimo laikinai gyventi LR tikslą bei, jog pareiškėjo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą LR, bet formaliai atitikti UTPĮ nustatytus leidimo laikinai gyventi LR išdavimo sąlygas.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento nurodytos aplinkybės, konstatuotos 2024 m. liepos 3 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nulėmė leidimo laikinai gyventi LR pareiškėjui panaikinimo teisinį ir faktinį pagrindą, nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad yra teisinga, protinga ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti į LR, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
15. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors Departamentas atsiliepimu į skundą bei teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais nurodė aplinkybes (Departamento vertinamas kaip įrodančias pareiškėjo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą migracijos procedūromis), kad pareiškėjas iki šiol neįvykdė UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi LR, numatytos pareigos (pasikeitus aplinkybėms privalomai gauti naują leidimą laikinai gyventi LR), nesumokėjo įmokos už tokį prašymą LR valstybei bei klaidino teismą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, tačiau į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų teismui objektyviai įsitikinti, jog pareiškėjas turėjo tikslą nevykdyti minėtos UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėjas neginčijo šios pareigos neįvykdęs, nes apie tai nepagalvojo bei nemanė, jog dėl šios pareigos neįvykdymo jam kils ginčo Sprendime numatytos neigiamos pasekmės. Įrodymų, jog pareiškėjas minėtos pareigos nevykdė sąmoningai suvokdamas, kad tai turi padaryti, tačiau tikslingai siekdamas to išvengti, byloje nėra. Taigi minėta aplinkybė galėtų vertinama pareiškėjo aplaidumu, tačiau pati savaime pareiškėjo veiksmų nesąžiningumo ir / ar piktnaudžiavimo migracijos procesu nepagrindžia.
16. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog minėtos aplinkybės nebuvo Departamento vertinamos Sprendimu, o ginčo individuali situacija, ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinami Sprendimo priėmimo momentu nustatytų aplinkybių apimtyje. Todėl šie Departamento argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Sprendimu konstatuodamas pareiškėjo nesąžiningumą bei piktnaudžiavimo migracijos procedūromis aplinkybes, Departamentas jų nevertino aukščiau įvardintų pareiškėjo veiksmų / neveikimo apimtyje.
17. Byloje taip pat nustatyta, jog Sprendimu Departamento buvo analizuota ir vertinta pareiškėjo individuali situacija pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11.1-11.3 papunkčius, t. y. atsižvelgta į leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, vienerius metus iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjo teisinę padėtį lemiančias aplinkybes (ar buvo atsisakymo išduoti vizą, leidimą laikinai gyventi ar jų panaikinimo, pareiškėjo neįleidimo, įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar neteisėto išvykimo iš LR faktų) bei vertintos šeiminių, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su LR aplinkybės, tačiau, visgi, pastebėtina, jog iš Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimu vertinant pareiškėjo su LR turimus ryšius, Departamento išvada apie pareiškėjo ekonominių ryšių su LR neturėjimą buvo padaryta tik aplinkybių, jog „užsieniečiui 2021 m. vasario 11 d. buvo išduota nacionalinė viza, 2021 m. liepos 10 d.-2023 m. liepos 5 d. išduoti leidimai laikinai gyventi ir pareiškėjas LR buvo įdarbintas nuo 2022 m. spalio 1 d.“ apimtyje. Kas leidžia konstatuoti, jog Departamento Sprendime atliktas Kriterijų vertinimo tvarkos 11.2 papunktyje numatytų aplinkybių (privalomų vertinti priimant draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi LR) buvo atliktas netinkamai, neišsamiai, kadangi Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo turimų ekonominių ryšių su LR, visiškai neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo, kaip LR veikiančios įmonės vienintelio akcininko ir vadovo, LR turimo verslo (UAB HB Construction) ir šios įmonės veiklos aplinkybių, o taip pat pareiškėjo buvimo vietos (bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas dar iki ginčo Sprendimo priėmimo dienos išvyko gyventi ir dirbti į (duomenys neskelbtini)) ir nesprendė dėl jų įtakos Sprendimui priimti. Departamentas nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į LR terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Departamentas neįverto, ar priimtas Sprendimas nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes.
18. Byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimą atvykti į LR 3 metus, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau įvardintais argumentais, daro išvadą, kad Departamentas, įgyvendindamas savo diskreciją – sprendžiant užsieniečio, kuriam buvo panaikintas teisėtos veiklos pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi LR, uždraudimo atvykti į LR teritoriją klausimą – padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, todėl Sprendimas dalyje dėl uždraudimo atvykti pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į LR yra neteisėta, nepagrįsta ir panaikinama.
Dėl perspėjimo į SIS įtraukimo.
19. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo dalies dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į LR, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos SIS teikia Departamentas. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į LR.
20. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
21. Vertindama Departamento nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad: pareiškėjui uždraudžiama atvykti į LR panaikinus leidimą laikinai gyventi LR; duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse; piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), teisėjų kolegija pažymi, jog nei UTPĮ 133 straipsnis, nei ją įgyvendinantys teisės aktai, nei SIS reglamento 24 straipsnis nenumato besąlyginio draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi LR bei perspėjimo apie tai į SIS įvedimo tuo atveju, jei užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi LR buvo panaikintas. O vien tik SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes spręsdamos dėl tokio perspėjimo įvedimo galimybės valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar konkretaus užsieniečio individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais. O taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą.
22. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo LR sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą LR ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nagrinėjamu atveju Departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas LR kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Ginčijamame Sprendime taip pat nėra jokių argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be šios papildomos ir pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. perspėjimo apie draudimą atvykti ir apsigyventi ES ir Šengeno teritorijos valstybėse įvedimo į SIS.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dalyje dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įtraukimo į SIS negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, iš esmės buvo priimtas formaliai (kaip išvestinis sprendinys iš Departamento sprendinio uždrausti pareiškėjui atvykti į LR 3 metus), todėl jis taip pat neatitinka UTPĮ, VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.
24. Atsižvelgus į aukščiau aptartą teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, Sprendime Departamento padarytas pareiškėjo individualios situacijos vertinimas buvo neteisingas, Departamentas ne pagal teisės aktų reikalavimus įgyvendino savo diskrecijos teisę priimdamas ginčo Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir Sprendimas panaikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
25. Pareiškėjas skundu, 2025 m. sausio 17 d. prašymu „Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo“ su pridėtais dokumentais prašė priteisti iš Departamento 4 597,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 23 Eur žyminis mokestis; 1233 Eur dokumentų vertimo išlaidos bei 3 341,25 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šias išlaidas pagrindė kartu su prašymu pateiktais mokėjimo dokumentais, sąskaitomis faktūromis.
26. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).
27. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose. Rekomendacijų 2 punkte yra nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi aiškinimo, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).
29. Įvertinusi bylos sudėtingumą (nėra sudėtinga), sprendžiamų teisinių klausimų naujumą (nėra nauji), teisėjų kolegija sprendžia, kad nors prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių sumų (yra joms artima), vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, pareiškėjui priteistina išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra mažintina iki 1 671 Eur (už skundo ir papildomų procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą 1 teismo posėdyje), o kitos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (už skundą sumokėtas žyminis mokestį ir dokumentų vertinimo išlaidos) priteistinos visoje apimtyje, t. y. 1 256 Eur. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 2 927 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors prašoma pareiškėjo priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti 3 341,25 Eur suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus bylos sudėtingumą (nėra sudėtinga), sprendžiamų teisinių klausimų naujumą (nėra nauji), faktą, jog skundo trūkumų šalinimo rengimą sąlygojo paties pareiškėjo atstovo skundo formoje padaryti trūkumai (užsienio kalba parengtų skundo priedų (dokumentų) vertimų į lietuvių kalbą nepateikimas), tai, jog bylos procese reikšti du prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo buvo atmesti, taigi iš esmės pareikšti nepagrįstai, o prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjo atstovo buvo suformuluotas ir pareikštas jau skunde, t. y. 2025 m. sausio 17 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš esmės buvo pareikštas pakartotinai (perteklinis), bei tai, jog byla buvo išnagrinėta nuotoliniu būdu ir advokatas K. Merkevičius pareiškėją atstovavo elektroninio ryšio priemonių pagalba (taigi pareiškėjo atstovui nereikėjo vykti į teismo posėdį), teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodoma 3 341,25 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra neproporcinga ir neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, todėl sumažintina iki 1 671 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. B. skundą patenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjo H. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui H. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 927 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų dvidešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.