Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistajam D. A., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. A., gimęs (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta sumažinta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme taikant dalinį bausmių sudėjimo principą ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių bei 72,40 Eur bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką nuspręsta įskaityti laikinėjame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. sausio 15 d. 00.17 val. iki 2016 m. sausio 15 d. 14.50 val., t. y. 1 (vieną) parą. Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuspręsta nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir nekeisti nuteistajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – iki bausmės vykdymo pradėjimo, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2016 m. sausio 15 d. apie 00.01 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vieną kartą rankos kumščiu trenkė savo sugyventinei R. V. į veido sritį ir vieną kartą rankos kumščiu trenkė jai į kairį jos kūno šoną, sugriebęs rankomis jos kaklą, smaugė, tokiu būdu savo šeimos narei sukėlė fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti nuteistojo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmestinas, tačiau nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas D. A. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, tačiau bendrindamas nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Apkaltinamojo nuosprendžio turinys rodo, kad apylinkės teismo apsisprendimą skirti realią laisvės atėmimo bausmę D. A. nulėmė tai, kad jis, apsvaigęs nuo alkoholio, padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą, būdamas pirmiau jau nuteistas, tame tarpe ir už analogiškų nusikaltimų padarymą, taip pat baustas administracine tvarka. Teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad paskutinį analogiško pobūdžio nusikaltimą jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas rodo, jog teigiamų išvadų dėl savo poelgių nuteistasis nedaro, yra linkęs pažeidinėti įstatymus ir nėra linkęs keistis, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, elgtis tinkamai. Teismo nuomone, D. A. nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio veika, o dėsningas nusikalstamas elgesys, todėl nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, jam už padarytą nusikalstamą veiką gali būti paskirta vienintelė BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – realus terminuotas laisvės atėmimas.

Nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, negali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Bylos duomenys patvirtina, kad D. A., skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau šeštą kartą, iš kurių net keturis kartus už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą savo sugyventinės R. V. atžvilgiu, kas neabejotinai leidžia teigti, jog jis sistemingai smurtauja prieš šeimos narę. Be to, visais atvejais jis smurtavo būdamas neblaivus, suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, o pastarąjį kartą dar ir sugriebęs nukentėjusiosios kaklą, ją smaugė, kas rodo, kad jis yra abejingas žmogaus sveikatai ir gyvybei, nesistengia artimoje aplinkoje išvengti konfliktinių situacijų, o joms iškilus naudoja savo fizinį pranašumą prieš artimą asmenį. Pažymėtina, kad anksčiau jam buvo skiriamos su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas taikant bausmės vykdymo atidėjimą), tačiau švelnesnių bausmių skyrimas bei ankstesnis teisinę padėtį lengvinančio instituto taikymas praeityje nepadarė jam pozityvaus poveikio, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nepažeidinėtų įstatymų ir nenusikalstų. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo apelianto antisocialines nuostatas ir atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas, jis yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų nedaro, draudžiamas elgesys yra pastarojo gyvenimo būdas, kurį jam be specialistų pagalbos sunku keisti.

Apeliantas skunde teigia, kad nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė dėl epilepsijos priepuolio. Tačiau šis nuteistojo argumentas vertintinas kritiškai kaip siekimas sušvelninti savo teisinę padėtį. Juolab, kad ankstesni jo teistumai tik patvirtina ne atsitiktinio pobūdžio dėsningą smurtininį elgesį nukentėjusiosios atžvilgiu. Aukštesniojo teismo vertinimu, toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas parodo, kad nuteistasis, neva pateisindamas savo netinkamus veiksmus, nenori koreguoti savo elgesio bei gyventi pagal visuomenėje nusistovėjusias normas. O tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios, ji jam atleido, pretenzijų neturi, jie susitaikė ir nori toliau kartu gyventi, taip pat kad jis yra vienintelis šeimos išlaikytojas, be abejonės, yra labai svarbūs argumentai, tačiau šiuo atveju nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės vykdymo sąlygas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė atitinka nuteistojo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Akivaizdu, kad be realaus bausmės atlikimo nagrinėjamu atveju nėra jokių galimybių pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose numatytų bausmės tikslų – atimti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei sulaikyti jį nuo tokių veikų darymo.

Be to, nors BK 75 straipsnyje ir nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam pirmiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Vis dėlto, sisteminis BK bendrosios dalies normų aiškinimas leidžia teigti, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo metu, naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitus bylos duomenis. Teismų praktika formuojama taip, kad atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo laikotarpiu padaro kelis tyčinius nusikaltimus, paprastai vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į visus aukščiau išvardytus argumentus, darytina išvada, kad atidėti D. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra jokio teisinio pagrindo.

Kita vertus, nors apeliantas nesiskundžia dėl jo atžvilgiu netinkamai subendrintų bausmių, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad nuosprendžio dalis, kuria skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtąja bausme taikant dalinį bausmių sudėjimo principą ir paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių bei 72,40 Eur baudą, keistina dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo – BK 64 straipsnio 3 dalies – taikymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 64 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai bausmės visiškai ar iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa ar neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Taigi teismas privalo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti, kokia ankstesniu nuosprendžiu buvo paskirta bausmė ir nuo kada skaičiuoti jos pradžią ir kokia neatliktos bausmės dalis nuosprendžio priėmimo dieną, nes tik tuomet galima teisingai subendrinti paskirtąją bausmę su neatlikta bausme.

Nagrinėjamu atveju ankstesniu Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu D. A., vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 ir 3 dalimis buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių ir 72,40 Eur bauda. Be to, minėtu nuosprendžiu buvo pritaikytos BK 75 straipsnyje numatytos nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis BK 66 straipsniu, bausmės keitimo atveju į bausmės laiką turi būti įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 24 d., t. y. 4 paros.

Pažymėtina, kad tuo atveju, kai asmuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu padaro naują nusikalstamą veiką, neatlikta laikoma visa jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, nepaisant to, kiek laiko asmeniui iki naujos nusikalstamos veikos padarymo buvo taikoma probacija. Taigi, šiuo atveju laikytina, kad D. A. pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendį skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai, įskaitant laikinajame sulaikyme išbūtas keturias paras, buvo neatlikęs 10 mėnesių 26 dienų laisvės atėmimo bausmės, taip pat nėra duomenų apie paskirtos baudos sumokėjimą. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už ankstesniu nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį, todėl apylinkės teismas prie neatliktosios bausmės dalies turėjo pridėti nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį. Apylinkės teismas, nors ir vadovavosi BK 64 straipsnio 3 dalimi, joje nustatytos taisyklės prie didesnės bausmės pridėti mažesnės bausmės dalį nesilaikė. Todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. A. galutinę subendrintą bausmę (laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių bei 72,40 Eur baudą) paskyrė mažesnę, nei numato įstatymas (BK 64 str. 3 d.), tačiau apygardos teismas negali pabloginti nuteistojo padėties, nes byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą (320 straipsnio 4 dalyje). Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies turi būti pridedama skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, nuteistojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 15 d. 00.17 val. iki 2016 m. sausio 15 d. 14.50 val., t. y. 1 (vieną) para, papildomai neturėtų būti įskaityta, todėl nuosprendžio dalis dėl įskaitymo naikintina.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. pažyma Nr. NTP-7-3772 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatė Irena Sabaitienė teikia antrinę teisinę pagalbą D. A.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 57,90 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, D. A. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendį:

nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl nuteistajam D. A. paskirtos galutinės subendrintos bausmės išdėstyti taip: vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžiu paskirtosios bausmės dalimi ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių bei 72,40 Eur baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose;panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria į nuteistajam D. A. paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti laikinėjame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. sausio 15 d. 00.17 val. iki 2016 m. sausio 15 d. 14.50 val., t. y. 1 (vieną) parą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.