Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo skunde (I t., b. l. 2–10) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 2/01-137 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui A. G.“ (toliau – Skundžiamas įsakymas), vadovaujantis Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 29 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59, 81.1 punktu, atsižvelgiant į 2017 m. rugsėjo 29 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-9 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų“ pareiškėjui, Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui, skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Skundžiamame įsakyme nurodoma, kad neatliko Apsaugos ir priežiūros skyriaus tardymo izoliatoriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-109 (toliau – Pareigybės aprašymas), 15 punkte numatytos tarnybinės funkcijos, nevykdė Apsaugos ir priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1/01-113, 6.14 papunktyje nustatytos šio padalinio funkcijos, pažeidė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V- 362 (toliau – Instrukcija), 148 punkto ir 153.3 papunkčio nuostatas, nes nesilaikė pareigų, nustatytų Statuto 25 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose. Valstybės tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Valstybės tarnautojas yra tarnybos teisinių santykių silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2712/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240-260; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje A4-678/2004, skelbtą 2006 m. apibendrinime). Taigi, tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Taigi pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas formaliosios sudėties pažeidimas, tačiau kilusių neigiamų pasekmių sunkumo laipsnis gali būti reikšmingas sprendžiant dėl padaryto nusižengimo sunkumo ir taikytinos atsakomybės griežtumo. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -1736/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytų pažeidimų aplinkybių ir nuobaudos skyrimo motyvų. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi (2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-120/2009, 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. rugsėjo 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-9 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų“ (toliau – Išvada) nurodoma, kad A. G., 2016 m. spalio 27 d. nenurodęs atlikti suimtųjų Ž. T., Ž. A. ir D. B. visuminių ir jų gyvenamųjų kamerų neplaninių kratų, nesielgė taip, kaip nustato teisės aktai, t. y. tinkamai neįvertino situacijos, neatliko būtinų veiksmų, nors turėjo pakankamai informacijos, patvirtinančios aplinkybę apie galimą suimtųjų apsvaigimą, kuris įmanomas tik turint neleistinų medžiagų: visi trys iš kameros Nr. 46 išvesti suimtieji atsisakė tikrintis apsvaigimą; kriminalinės žvalgybos pareigūnas įtarė kameros Nr. 46 suimtuosius apsvaigimu ir nurodė juos stebėti; pareigūnas Ž. P., matęs kameros Nr. 46 suimtųjų būklę, taip pat įtarė juos apsvaigimu. Taip pat Išvadoje teigiama, kad nurodyti faktai buvo pakankamas pagrindas pareiškėjui 2016 m. spalio 27 d. po 13.00 val. atlikti direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigas, t. y. siekiant surasti neleistinus daiktus ir užkardyti teisės pažeidimus, priimti sprendimą ir pavaldiems pareigūnams nurodyti atlikti atsisakiusių pasitikrinti apsvaigimą suimtųjų visumines kratas ir kamerų, kuriose jie gyvena, neplanines kratas. Teigiama, esą, pareiškėjui tinkamai atlikus tarnybines pareigas būtų sumažinta tikimybė ir galimybė suimtajam A. M. gauti ir vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, tokiu būdu būtų galima išvengti šio suimtojo mirties ūminiai apsinuodijus narkotikais. Nurodyti Išvados teiginiai yra visiškai nepagrįsti, grindžiami prielaidomis, paremti nevisapusiškai ir neišsamiai įvertinus faktines aplinkybes. Kaip ir nurodoma Išvadoje, Ž. T., kuris suteikė A. M. narkotines medžiagas nuo kurių šis mirė, į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo atvežtas 2016 m. spalio 24 d. Pagal Instrukcijos 153.1 papunktį, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Išvadoje teigiama, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnas, atlikęs Ž. T. visuminę asmens kratą, šiam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, nepažeidė teisės aktų ir nepadarė tarnybinio nusižengimo. Išvadoje teigiama, kad Ž. T. su savimi turėjo ir nekliudomai iš kameros Nr. 46 į kamerą Nr. 7 nešiojosi plastikinį indelį su medumi, kuriame buvo įmaišyta psichotropinė medžiaga, maišelį su narkotine medžiaga ir medicininį švirkštą. Šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad Ž. T. į Šiaulių tardymo izoliatorių draudžiamas medžiagas įsinešė 2016 m. spalio 24 d. ir jas iki pareiškėjui pradedant tarnybą 2016 m. spalio 27 d. turėjo ir galėjo vartoti ir platinti, tačiau Išvadoje visą atsakomybę dėl šių draudžiamų medžiagų laikymo, vartojimo, platinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nepagrįstai perkeliama pareiškėjui. Nėra ginčo, kad 2016 m. spalio 27 d. nuo 7.30 val. iki 20.00 val. vykdė Šiaulių tardymo izoliatoriaus 1–os pamainos direktoriaus budinčio padėjėjo funkcijas. Vykdant nurodytas funkcijas telefonu kriminalinės žvalgybos pareigūnas pareiškėją informavo, kad kameroje Nr. 46 buvę suimtieji Ž. T., Ž. A., D. B. yra perkelti į kitas kameras, atitinkamai Nr. 7; 8 ir 95. Taip pat pareigūnas nurodė, kad jis bendravo su suimtaisiais ir jam pasirodė „linksmi“, tačiau konkrečių įtarimų neišreiškė, tik nurodė juos pastebėti. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo metu šis kriminalinės žvalgybos pareigūnas nebuvo apklaustas, nebuvo aiškinamos ir analizuojamos perkėlimo priežastys, nevertinta dėl kokių priežasčių kriminalinės žvalgybos pareigūnas priėmė sprendimą perkelti nurodytus suimtuosius, kodėl jis nepriėmė sprendimo ir nesiėmė priemonių, jeigu buvo kilę įtarimų dėl galimų nusikalstamų veikų, atlikti perkeliamų asmenų visuminę kratą. Po kriminalinės žvalgybos pareigūno telefoninio skambučio, pareiškėjui paskambino korpuso skyriaus vyresnysis Ž. P. ir pareiškėją informavo, kad suimtuosius iš kameros Nr. 46 kriminalinės žvalgybos pareigūno nurodymu perkėlė į kameras Nr. 7; 8; 95. Pareiškėjui paklausus Ž. P., ar šiam nekilo įtarimo dėl suimtųjų apsvaigimo, pareigūnas, turintis daugiau kaip 20 metų tarnybos stažą bausmių vykdymo sistemoje, nurodė, kad jam apsvaigimo veiksniai akivaizdžiai nepasireiškė. Šiuo atveju pareigūnai, vykdydami kriminalinės žvalgybos pareigūno nurodymą, perkeliant suimtuosius iš kameros Nr. 46 į kitas kameras, kilus įtarimams dėl draudžiamų medžiagų vartojimo, turėjo diskrecijos teisę atlikti kameroje Nr. 46 buvusių suimtųjų visumines kratas, tačiau šis teisės nerealizavo. Pažymėtina, kad pareiškėją tiek kriminalinės žvalgybos pareigūnas, tiek korpuso vyresnysis pareigūnas informavo po to, kai suimtieji iš kameros Nr. 46 buvo perkelti į kitas kameras. Tiek minėtos Instrukcijos (148 punktas ir 153 punktas) nuostatos, tiek kiti teisės aktai nenumato, kad asmens visuminę kratą ir kamerų neplaninę kratą privaloma atlikti tik direktoriaus budinčiojo padėjo nurodymu. Kaip ir minėjo, tokią diskrecijos teisę turi kiekvienas pareigūnas. Šiuo atveju Išvadoje be jokio teisinio pagrindo nurodyta pareiga perkeliama pareiškėjui. Vidaus teisės aktai nenumato, kad suimtųjų visuminės kratos ir kamerų neplaninės kratos atliekamos tik direktoriaus budinčiojo padėjėjo nurodymu, tokia teisė suteikta kiekvienam pareigūnui, esant Instrukcijoje numatytiems pagrindams. Atsižvelgiant į minėtų pareigūnų informaciją, siekiant įvertinti papildomai nurodytas pareigūnų aplinkybes dėl suimtųjų perkėlimo į kamerą, 2016 m. spalio 27 d. apie 13.00 val. žodžiu nurodė direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojui A. R. atlikti perkeltų iš kameros Nr. 46 suimtųjų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymą greitosiomis tyrimo priemonėmis, tačiau suimtieji tokį tyrimą atlikti atsisakė. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 (toliau – Aprašas), 6 punkte numatyta, jog pareigūnas gali įtarti, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį arba kitas psichiką veikiančias medžiagas esant tokiems požymiams: iš burnos sklinda alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Kaip jau buvo minėta, nei vienas pareigūnas, vadovaujantis minėtomis Aprašo nuostatomis nenustatė ir pareiškėjo neinformavo, kad suimtiesiems, buvusiems kameroje Nr. 46 yra nustatyti minėti apsvaigimo požymiai. Vadovaujantis Aprašo 8 punktu pareigūnas žodžiu suimtajam (nuteistajam) paaiškina nesutikimo, kad būtų nustatomas jo neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas, teisinius padarinius ir pasirašo akte. Jei po supažindinimo su nesutikimo teisiniais padariniais suimtasis (nuteistasis) nesutinka, kad būtų nustatomas jo neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas, ir pasirašo akte, pripažįstama, kad jis vartojo alkoholį arba kitas psichiką veikiančias medžiagas (Aprašo 9 punktas). Pagal Aprašo 23 punktą, pareigūnas, nustatęs, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, arba suimtajam (nuteistajam) nesutikus, kad būtų nustatomas jo neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas, teisės aktų nustatyta tvarka įformina įstatymuose nustatyto režimo pažeidimą. Taigi, atsižvelgiant į minėtas Aprašo nuostatas, tuo atveju, kai suimtasis (nuteistasis) atsisako, kad būtų nustatomas apsvaigimas, pripažįstamas jo apsvaiginimas ir taikomos teisės aktuose numatytos poveikio priemonės už nustatyto režimo pažeidimą. Tokiu atveju teisės aktai nenumato pareigos atlikti tokių asmenų visuminę kratą ar kameros kratą. Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra tokios praktikos, kai suimtasis (nuteistasis) atsisako tikrintis neblaivumą, būtų atliekama tiek asmens, tiek kameros krata. Tokiu atveju taikomos poveikio priemonės už nustatyto režimo pažeidimą. Šiuo atveju buvo surašyti tarnybiniai pranešimai dėl atsisakymo tikrinti apsvaigimą (neblaivumą) ir pritaikytos poveikio priemonės už nustatyto režimo pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad nebuvo jokio poreikio atlikti perkeltų iš kameros Nr. 46 suimtųjų kratą, nes draudžiamus turėti daiktus turėjo pastebėti pareigūnai, kurie perkėlė suimtuosius iš kameros. Taip pat nebuvo jokio tikslo atlikti kameros Nr. 46 kratos, nes iš šios kameros suimtieji buvo paskirstyti po kitas kameras. Taigi, visiškai nepagrįsti Išvados teiginiai, kad iškilo būtinybė atlikti suimtųjų, buvusių kameroje Nr. 46 visuminę kratą ir kameros kratą. Atkreiptinas dėmesys, kaip nurodoma išvadoje, iš karto po A. M. mirties buvo atlikta kameros Nr. 7 krata, tačiau neleistinų daiktų nerasta. Šiuo atveju Išvadoje, taikant diskriminacinio pobūdžio kriterijus dėl nurodytų faktinių aplinkybių, iš esmės esant toms pačioms aplinkybėms, skirtingai vertinami pareigūnų veiksmai. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo (pareigūno) kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas, II dalis, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2013 m., 547 p., 577 p.). Teisės doktrinoje subjektiniais teisės pažeidimo požymiais pripažįsta ne tik kaltę, bet ir veikos motyvus, tikslus. Motyvai yra tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas. Pažeidimo tikslas – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais. <...> Kaltė – veikos sąmoningumas. <...> tai pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (Vaišvila A., Teisės teorija, Vilnius, leidykla „Justitia“, 2009 m., 448 p.). Skundžiamame įsakyme nurodoma, jog pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 15 punktą, kuriame numatyta, jog direktoriaus budinčiojo padėjėjas kontroliuoja, kad režiminėje teritorijoje nebūtų daiktų, kuriais pasinaudoję suimtieji (nuteistieji) galėtų pabėgti arba padaryti kitus šiurkščius drausmės pažeidimus ar nusikaltimus, užtikrindamas drausmės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją. Šiame pareigybės aprašymo punkte numatytos bendro pobūdžio pareigos, nėra nedetalizuota, nenurodyta kokiais konkrečiais veiksmais ir veiksmų apimtimi turi būti atliekama kontrolė, kad režiminėje teritorijoje nebūtų daiktų, kuriais pasinaudoję suimtieji (nuteistieji) galėtų pabėgti arba padaryti kitus šiurkščius drausmės pažeidimus ar nusikaltimus. Todėl konstatuotina, jog tokios kontrolės įgyvendinimo forma, apimtis ir pobūdis yra pareigūno pasirinkimo (diskrecijos) teisė. Skundžiamame įsakyme taip pat teigiama, kad nevykdė Apsaugos ir priežiūros skyriaus nuostatų, patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1/01-113, 6.14 papunktyje nustatytos šio padalinio funkcijos. Pagal šį papunktį Apsaugos ir priežiūros skyrius organizuoja ir atlieka suimtųjų ir nuteistųjų asmens kratas, gyvenamųjų kamerų, kitų patalpų ir įstaigos teritorijos kratas ir technines apžiūras. Taigi, šiuose nuostatose taip pat įtvirtinta bendro pobūdžio norma, kurią vykdo skyrius. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685, 8 punkte numatyta, jog nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas funkcijas, atsižvelgiama į valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis, taip pat į teisės aktuose nustatytas įstaigos, įstaigos struktūrinio padalinio ar valstybės tarnautojo funkcijas. Šiuo atveju nustatant direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, nėra numatyta, kad privalo organizuoti visumines suimtųjų kratas, kamerų kratas. Nėra įtvirtinta minėto skyriaus nuostatuose, kad suimtųjų ir kamerų kratos atliekamos tik direktoriaus budinčiojo padėjėjo nurodymu. Taip pat nėra numatyta, kad direktoriaus budinčiojo padėjėjas privalo atlikti suimtųjų (nuteistųjų) ir kamerų kratas. Skundžiamame įsakyme nurodoma, jog pažeidė Instrukcijos 148 punkto ir 153.3 papunkčio nuostatas. Instrukcijos 148 punkte įtvirtinta, jog siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Taigi, šiame punkte įtvirtinta bendro pobūdžio norma, kuri taikoma visiems Kalėjimų departamento sistemos pareigūnams. Be to, Išvadoje visiškai nedetalizuoti, kodėl būtent pareiškėjui perkeliama pareiga atlikti ar organizuoti asmenų ir kamerų kratas, vadovaujantis šia bendro pobūdžio norma. Instrukcijos 153.3 papunktyje numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama suimtajam arba nuteistajam padarius nusikalstamą veiką. Nurodyta norma numato pareigą atliktį visuminę suimtųjų ar nuteistųjų kratą, kai nustatoma nusikalstama veika. Šiuo atveju nusikalstamos veikos nebuvo nustatyta. Kaip ir minėta, atsisakymas tikrinti apsvaigimą, neblaivumą laikomas nustatyto režimo pažeidimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, kad buvo informuotas apie kameroje Nr. 46 buvusių suimtųjų nusikalstamą veiką, padarytą Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Taip pat Išvadoje visiškai nepagrįsta, kokiu teisiniu pagrindu būtent pareiškėjui numatyta pareiga atlikti visuminę suimtųjų kratą ir kamerų kratą. Šiuo atveju nei kriminalinės žvalgybos pareigūnas ar korpuso skyriaus vyresnysis pareiškėjui nepateikė jokių duomenų apie nusikalstamą veiką, o jeigu šie pareigūnai nustatė tokio pobūdžio veiką, tai kodėl iš karto pervesdami suimtuosius iš kameros Nr. 46 neatliko šių asmenų visuminės kratos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo bei konkretumo nustatymo svarbą ir būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio ar blanketinę teisės normą, ne kartą yra akcentavęs būtinumą tarnybinio patikrinimo metu nustatyti, kokias konkrečias teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz. LVAT 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A438-706/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A438-370/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A62-3777/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-2476/2012, 2014 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-037/2014 ir kt.). Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies atitinkamuose punktuose įtvirtintos valstybės tarnautojų bendrosios pareigos gali būti pažeistos valstybės tarnautojui padarant konkrečiai apibrėžtą veiką, t. y. pažeidžiant atitinkamo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu pažeidęs įstatymu nustatytą bendrąją pareigą ar blanketinę įstatymo normą, tarnybinio patikrinimo metu nustatyta veika (konkretus tarnybinis nusižengimas) tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti kvalifikuota ne tik pagal blanketinę normą, o ir pagal atitinkamo teisės akto konkrečią (pažeistą) normą (LVAT 2016 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-812-146/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog konstatavus, kad tarnybinio patikrinimo išvada iš esmės grindžiama tik prielaidomis, bendro pobūdžio teiginiais, kurie nėra tinkamai individualizuojami, trūksta inkriminuojamų veikų aiškaus ir konkretaus pagrįstumo, daroma išvada, jog tarnybinė atsakomybė taikyta nepagrįstai (pvz., LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-437/2013). Apibendrinant teigtina, kad Išvada grindžiama bendro pobūdžio teiginiais ir prielaidomis, apsiribojama tik nuorodomis į bendro pobūdžio normas, Išvada nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo kaltę, todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas, pažeidžiant minėtų teisės aktų nuostatas, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Statuto 30 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, o kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, tarnybinį patikrinimą šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu atveju – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos ar motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu atveju surašymo dienos. Sprendimas šio straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytu atveju priimamas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros eiga yra tiesiogiai susijusi su tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63–1836/2008). Kaip ir nurodoma Išvadoje, dėl minėto įvykio (A. M. mirties 2016 m. spalio 27 d.) Šiaulių tardymo izoliatoriuje atlikti du tarnybiniai patikrinimai, siekiant įvertinti pareigūnų veiksmus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 37/05-17 pripažinta, kad padarė tarnybinį nusižengimą, nes neinformavo įstaigos direktoriaus apie visus įstaigoje įvykusius grubius drausmės pažeidimus bei kitus įvykius. Pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Taip pat atliktas ir kitas tarnybinis patikrinimas, 2016 m. gruodžio 27 d. pateikta tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl Šiaulių TĮ pareigūnų (darbuotojų) veiksmų atliekant tarnybines funkcijas“ Nr. 34/05-85. Šios išvados turinys pareiškėjui nežinomas, tačiau kaip nurodoma Išvadoje buvo tiriami dviejų pareigūnų veiksmai, nors įstaiga atlikdama tarnybinį patikrinimą galėjo atlikti visų pareigūnų veiksmus. Šios teisės įstaiga nerealizavo, tačiau bet kokiu atveju, tarnybinė nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Data, nuo kurios skaičiuojamas vieno mėnesio terminas yra skaičiuojama nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, o tokia diena yra laikoma tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena. Šiuo atveju, Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybinio patikrinimo patvirtintos atitinkamai 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 27 d. Įstaigai nurodytos aplinkybės buvo žinomos iki Kalėjimų departamento Išvados pateikimo 2017 m. rugsėjo 29 d., tačiau tarnybinė nuobauda per nustatytą 30 dienų terminą nuo paaiškėjimo dienos nebuvo paskirta. Pareiškėjo nuomone šiuo atveju padarytas esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, kuris daro tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jo pagrindu surašytą Išvadą neteisėtus. Kaip minėta, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo atlikti du tarnybiniai patikrinimai. Įvertinti pareiškėjo veiksmus buvo atsakovo pareiga, tačiau atsakovui tinkamai to nepadarius, neigiamos pasekmės pareiškėjui negali kilti. Išvadoje nurodoma, kad tarybinis patikrinimas atliekamas gavus Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2017 m. liepos 3 d. raštą. Taip pat Išvadoje (psl. 9) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje atlikti du tarnybiniai patikrinimai, tačiau jų metu faktiškai buvo konstatuojamos pasekmės, bet esminės įvykio priežastys nebuvo tiriamos, nenustatinėjami netinkamai pareigas atlikę pareigūnai. Todėl teigiama, kad panašus įvykis gali pasikartoti ateityje, tačiau įstaigos pareigūnai nežinos, kaip būtina veikti tokioje situacijoje. Taigi, šiuo atveju atliktas pakartotinis tarnybinis patikrinimas be jokio teisinio pagrindo. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą buvo įsitikinęs, jog tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra užbaigta, šis klausimas išspręstas galutinai ir pareiškėjo padėtis stabili, todėl atliekant pakartotinį tarnybinį patikrinimą pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principai. Teisinio tikrumo bei apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad tęsdamas tarnybą, pagrįstai tikėjosi, kad antrą kartą dėl tų pačių veiksmų pareiškėjo atsakomybės klausimas nebebus keliamas, juo labiau praėjus pakankamai daug laiko (beveik metams) nuo nurodytų aplinkybių vertinimo ir tarnybinės nuobaudos pareiškėjui paskyrimo. Atsakovas šiuo atveju pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59, numatytas nuostatas, draudžiančias antrą kartą vykdyti persekiojimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą bei reikalaujantį, kad asmenys nebūtų du kartus traukiami atsakomybėn už tuos pačius teisės pažeidimus. Pažymėtina, kad teisėtu pagrindu pradėti naują pareiškėjo teisinį persekiojimą nebuvo.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad neturi informacijos, kodėl jie buvo perkelti į kitas kameras. Dirbo visą dieną, nebuvo požymių, kad jie galėjo vartoti, nes nebuvo agresyvūs, nekėlė problemų. Kratą gali organizuoti jei turi įtarimų. Kai Ž. P. išvedinėjo paskutinį nuteistąjį, jam pasirodė, kad šis mieguistas, jis nepasakė, kad su apsvaigimo požymiais. Sužinojo tik tada, kai jie buvo perkelti iš minėtos kameros. Nėra numatyta, kad vedant iš vienos į kitą kamerą privalo atlikti kratą, nebent yra požymių apie apsvaigimą.