Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-11-09 · Administracinė byla Nr. I-4025-208/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-11-09
Bylos Nr.
I-4025-208/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01946-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4025-208/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01946-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,dalyvaujant atsakovės atstovei S. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. S-106 (7-55/2017); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 68-21; 2) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (04.7.2) FR0682-701.

Nurodo, kad skundžiamais sprendimais pareiškėjui apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 7 486,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir su juo susijusias sumas, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjo 2010 m. už UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas ilgalaikes paskolas gauta palūkanų suma – 93 499,62 Lt priskirtina GPM apmokestinamosioms pajamoms, be to, pareiškėjo išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo jo pajamas.

Ginčydamas priimtus sprendimus, pareiškėjas pateikia nesutikimo argumentus dėl įrodinėjimo naštos. Pasak jo, atsakovė nepagrįstai ją perkėlė pareiškėjui ir savo Sprendimą apmokestinti pareiškėjo išlaidas grindė tuo, kad nepateikta pakankamai įrodymų dėl pajamų šaltinių nustatytoms išlaidoms pagrįsti. Pareiškėjo teigimu, atsakovė ir Komisija nepagrįstai nustatė, kad 2010 m. pareiškėjui UAB (duomenys neskelbtini) išmokėtų palūkanų norma viršijo tikrąją rinkos kainą, todėl šios pajamos negali būti priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų. Nustatant palūkanų normos atitikimą rinkos kainai, ji buvo palyginta su Lietuvos banko internetinėje svetainėje skelbiamomis palūkanų normomis. Nesutinka su tuo, kad palūkanų normas nustato Lietuvos bankas, nes, pasak pareiškėjo, Lietuvos banko skelbiamas palūkanų normos dydis 2010 m. yra gautas apibendrinant duomenis iš įvairių verslo sektorių, kuriuose palūkanos svyruoja. Tokiu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo 2010 m. gautos palūkanos už ilgalaikes paskolas neatitinka GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į skundą (b. l. 30–35) su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo gautos palūkanų normos buvo palygintos su Lietuvos banko internetinėje svetainėje www.lb.lt skelbiamais palūkanų normų dydžiais, kurie atspindi Lietuvos paskolų rinkoje aktualiuoju laikotarpiu buvusią situaciją ir paskolų sutartyse taikytinas palūkanų normas. Pareiškėjas bendrovei ilgalaikes paskolas suteikė 2009 m. gruodžio mėn., 2011 m. kovo mėn. ir 2011 m. liepos mėn. Pagal Lietuvos banko internetinėje svetainėje www.lb.lt skelbiamus palūkanų normų dydžius nustatyta, kad paskolų, kurių suma iki 2,1528 mln. Lt ir grąžinimas ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo palūkanų norma: 2009 m. gruodžio mėn. – 8,59 proc., 2011 m. kovo mėn. – 7,74 proc., 2011 m. liepos mėn. – 8,55 proc. Pareiškėjui išmokėtų palūkanų norma viršijo tikrąją rinkos kainą tik 2010 m., todėl taikyta 14,36 proc., kai tuo tarpu rinkos kaina siekė 8,59 proc., todėl 2010 m. pareiškėjui išmokėtos palūkanos už suteiktas UAB (duomenys neskelbtini) ilgalaikes paskolas pagrįstai pripažintos apmokestinamomis pajamomis.

Pareiškėjo gautos pajamos ir patirtos išlaidos buvo pagrįstai dalinamos lygiomis dalimis su sutuoktine ir apmokestintos GPM įstatymo nustatyta tvarka, nes tai – bendros šeimos pajamos ir išlaidos. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2010–2012 m. netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, o mokestinės prievolės nėra galimybės nustatyti įprastine tvarka. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo išlaidos per atitinkamą laikotarpį viršija deklaruojamas pajamas, yra viena iš prielaidų taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju egzistavo sąlygos šios normos taikymui.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas kons ta tuoja:

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo GPM už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir surašė 2016 m. spalio 10 d. patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-626, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 7 888,00 Eur GPM. Pareiškėjas Kauno AVMI pateikė rašytines pastabas, kurias įvertinusi Kauno AVMI Sprendimu Nr. 701 pakeitė patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 7 486,97 Eur GPM, apskaičiavo 3 625,88 Eur GPM delspinigių ir skyrė 2 246 Eur GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI Sprendimu Nr. 701 pateikė 2017 m. sausio 10 d. skundą centriniam mokesčių administratoriui. VMI 2017 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 68-21 patvirtino Kauno AVMI Sprendimą Nr. 701. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri, išnagrinėjusi pateiktą skundą, skundžiamu Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą Nr. 68-21.

Pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo atliktas, atsižvelgiant į VMI 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-85, kuriuo buvo pavesta Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir pakartotinio patikrinimo metu pakartotinai įvertinti pareiškėjo 2010–2014 metų laikotarpiu gautas palūkanas, t. y. ar gautos palūkanos atitinka GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 7 486,97 Eur GPM, 3 625,88 Eur GPM delspinigių ir 2 246 Eur GPM baudą. Mokesčių administratorius konstatavo, kad: 1) pareiškėjo 2010 m. už UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas ilgalaikes paskolas gauta palūkanų suma – 93 499,62 Lt priskirtina prie GPM apmokestinamosioms pajamoms; 2) pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2010 m. ir 2011 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas 146 022 Lt ir taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas bei mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

Šiuo atveju dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra, o ginčydamas skundžiamus sprendimus pareiškėjas kaip pagrindinį argumentą nurodo tai, jog juose nepagrįstai nustatyta, kad 2010 m. pareiškėjui UAB (duomenys neskelbtini) išmokėtų palūkanų norma viršijo tikrąją rinkos kainą, todėl šios pajamos negali būti priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo 2010 m. gautos palūkanos už ilgalaikes paskolas neatitinka GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto reikalavimų.

Pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.) neapmokestinamosios pajamos yra palūkanos, gautos už suteiktas paskolas (išskyrus paskolas, kurias vieneto dalyvis suteikia vienetui arba gyventojas suteikia asmeniui, susijusiam su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, jeigu už šias paskolas vienetas arba asmuo, susijęs su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, vieneto dalyviui arba gyventojui moka palūkanas, viršijančias tikrąją rinkos kainą), jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos.

Taigi pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatas iki 2013 m. liepos 13 d. gautos palūkanos už suteiktas paskolas buvo priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, tačiau, kad gautos palūkanos už suteiktas paskolas būtų pripažintos neapmokestinamosiomis pajamomis, turėjo atitikti minėtame straipsnyje numatytus reikalavimus: paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos ir palūkanos, mokamos gyventojui už suteiktas paskolas, neturi viršyti tikrosios rinkos kainos.

Nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) pareiškėjas suteikinėjo ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas, kurių likutis 2010 m. sausio 1 d. sudarė 1 391 652,66 Lt. Pagal pateiktus duomenis 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui negrąžintų ilgalaikių paskolų likutis – 715 000,00 Lt. Skaičiuojant palūkanų normą nuo faktinio nustatytos ilgalaikės paskolos dydžio pakartotinio patikrinimo metu buvo perskaičiuotos 2010–2012 m. pareiškėjui išmokėtoms palūkanoms taikytos palūkanų normos: už 2010 m. 14,36 proc. (102 703,85 Lt / 715 000 x 100). Mokestinio patikrinimo metu už paskolas mokamų palūkanų tikrojo rinkos kaina nustatyta pagal palūkanų rinkos kainų dydžius pateikiantį statistinį šaltinį, t. y. pagal Lietuvos banko internetinėje svetainėje skelbiamas palūkanų normas pagal tikrąją rinkos kainą paskolos suteikimo metu. Pagal Lietuvos banko internetinėje svetainėje www.lb.lt skelbiamus palūkanų normų dydžius nustatyta, kad paskolų, kurių suma iki 2,1528 mln. Lt ir grąžinimas ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo palūkanų norma: 2009 m. gruodžio mėn. – 8,59 proc., 2011 m. kovo mėn. – 7,74 proc., 2011 m. liepos mėn. – 8,55 proc. Pareiškėjui išmokėtų palūkanų norma 2010 m. viršijo tikrąją rinkos kainą – 14,36 proc., kai tuo tarpu, kaip minėta, rinkos kaina siekė 8,59 proc. Tai reiškia, kad pareiškėjas skolino pinigus sau naudingomis sąlygomis ir palūkanas nustatė, neatsižvelgdamas į to laikotarpio už paskolas mokamų palūkanų tikrąją rinkos kainą, kuri, teismo vertinimu, nustatyta pagal objektyviausią palūkanų rinkos dydžius pateikiantį šaltinį. Pareiškėjas nenurodo teismui, kokiu šaltiniu rėmėsi suteikdamas paskolas ir nustatydamas palūkanų normas, ir koks, jo manymu, šaltinis būtų objektyviausias, jis tik išreiškė nesutikimą, teigdamas, kad Lietuvos banko skelbiami duomenys nėra teisingi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos banko internetinėje svetainėje skelbiami palūkanų normos pagal tikrąją rinkos kainą yra nepagrįstos, atmestinas.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog 2010 m. pareiškėjui išmokėtos palūkanos už suteiktas UAB (duomenys neskelbtini) ilgalaikes paskolas pagrįstai ir teisėtai pripažino apmokestinamomis pajamomis ir netaikė GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatų.

Vertindamas pareiškėjo teiginį, kad atsakovė nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, teismas pažymi, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (67 straipsnio 2 dalis). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškindamas šias proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016). Tokie įrodymai iš pareiškėjo pusės nebuvo pateikti nei paduodant skundą teismui, nei teismo posėdžio metu. Kadangi nebuvo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, laikytina, kad pareiškėjas neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratorių išvadas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad prašomi panaikinti sprendimai, yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Netenkinus pareiškėjo skundo jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. T. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius