- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-3062-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06269-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- S. R.
- Trečiasis asmuo
- A. D., L. B., T. S., S. Ž.
- Ieškovas
- R. N.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. R. (S. R.) ir trečiųjų asmenų A. D., L. B., T. S. ir S. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui S. R., tretieji asmenys L. B., T. S., S. Ž., A. D., išvadą teikiančios institucijos: Vilniaus miesto savivaldybė administracijos Miesto plėtros departamentas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. N. patikslintu ieškiniu (b. l. 2-5, 99-102, 148-152, 159-163) prašė atidalinti ieškovei ir atsakovui priklausančias bendrosios dalinės nuosavybės dalis į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalinant 25/100 namo dalis natūra, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 12/100 namo, atsakovui 13/100. Kitos patalpos nurodytame name yra įregistruotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai – butas Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), butas Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), butas Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovei ir atsakovui priklausanti namo dalis yra atskiras trijų kambarių butas, kurio bendras plotas 55,94 m². Pagal 1994 m. vasario 19 d. nustatytą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą naudojimosi tvarką, ieškovei buvo priskirtas 17,55 m² ploto kambarys, pažymėtas Nr. 1-7, bendram naudojimui priskirtos patalpos, pažymėtos Nr. 1-1, 1-2, 1-3, 1-4. Bendras ieškovės naudojamas plotas sudarė 26,11 m². Ieškovė namo dalį paveldėjo 2011 m. kovo 10 d. pagal testamentą iš savo mamos. Kadangi ieškovė gyvena kitame mieste, jai priklausančia namo dalimi niekada nesinaudojo, tačiau visus jai tenkančius mokesčius mokėjo. Ieškovė raštu 2011 m. gegužės 4 d. kreipėsi į atsakovą su keliais alternatyviais pasiūlymais, tačiau atsakovas į siūlymą nereagavo.
Atsiliepimas
Atsakovas S. R. atsiliepime su ieškiniu nesutiko (b. l. 62-64, 144-145, 189-191). Nurodė, kad nei vienas iš ieškovės siūlomų atidalinimo variantų yra netinkamas, nes pažeidžia jo kaip bendraturčio teises ir daro akivaizdžią žalą butui. Teigė, kad pagal ieškovės siūlomą planą, sumažėja jo naudojamas plotas, keičiami namo inžineriniai tinklai, ieškovė nenurodo, kieno lėšomis bus vykdomas atidalijimas, nepateiktas rekonstrukcijos projektas, kaip to reikalauja Statybos įstatymo nuostatos. Todėl, anot atsakovo, atidalinimas galimas tik vienam iš bendraturčių išmokant kompensaciją, o kitam priteisiant visą butą. Atsakovo įsitikinimu, siūlomas atidalinimo planas neatitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustatytų minimalių plotų reikalavimų. Be to, ginčo atveju turi būti parengtas kapitalinio remonto projektas, kaip to reikalauja Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pateiktoje išvadoje (b. l. 235-237) nurodyta, kad ginčo atveju taikytini STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nurodyti reikalavimai buto atidalijimui. Įrengiant duris laikančioje sienoje reikalingas kapitalinio remonto projektas.
Teismo posėdžio metu šalys palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Tretieji asmenys L. B., T. S., S. Ž., A. D. teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, teigdamos, jog atidalinimas natūra yra negalimas.
Teismo posėdyje apklausta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento specialistė A. P. nurodė, kad teikiant išvadą nurodyti keliami norminiai reikalavimai. Specialistės nuomone, butų plotai leidžia nustatytas normas išlaikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, nutarė atidalinti ieškovei R. N. ir atsakovui S. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias 25/100 namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. K. K. parengtą projektą, pagal kurį bendras 55,94 m² buto plotas atidalinimas sekančiai: ieškovei R. N. atitenka butas 1A – 26,03 m² ploto, kurį sudaro: 17,55 m² kambarys (A-1-7), 8,25 m² patalpa (A-1-3), 0, 23 m² koridorius (A-1-2), atsakovui S. R. tenka butas 1B – 29,76 m² ploto, kurį sudaro: 9, 15 m² kambarys (B-1-5), 11,02 m² kambarys (B-1-6), 4,22 m² koridorius (B-1-1), 1,58 m² koridorius (B-1-2), 3,79 m² sanitarinė patalpa (B-1-4). Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 3 102 Lt bylinėjimo išlaidų bei 44,32 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą buto atidalinimo planą (t. II, b. l. 2-20), 2013 m. parengtą projekto vadovo K. K., pagal kurį butas padalinamas į du butus, ieškovei – butas 1A, atsakovui – 1B, sprendė, kad pateiktas projektas yra racionalus, įgyvendinamas, nepažeidžia nei vieno iš bendraturčių interesų, nedaro neproporcingos žalos turtui, jo paskirčiai, todėl nutarė butą atidalinti pagal ieškovės pateiktą projektą. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors atsakovas nesutiko su pateiktu ieškovės projektu, tačiau savo projekto nepateikė. Konstatavus, kad galimas turto atidalinimas, šalių nurodytų aplinkybių dėl kompensacijų dydžio bei turto vertės pirmos instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Be to, pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra patalpų atidalinimas, o ne statybą leidžiančių dokumentų išdavimas, todėl buvo atmesti atsakovo argumentai dėl kapitalinio projekto reikalingumo nagrinėjamu atveju. Taip pat teismas laikė nepagrįstais ir atsakovo argumentus, kad pateiktas projektas neatitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kuris nustato minimalius būsto visumos projektavimo privalomuosius reikalavimus, kurie funkciniu, ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu užtikrina priimtiną būsto visumos kokybę, nustatytų minimalių reikalavimų, t. y. vonios kartu su tualetu plotas – 4 m², buto bent vieno kambario plotas – 16 m², naudingas buto plotas 1 žmogui – 14 m² (14.1.-14.3. punktai). Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytos STR nuostatos yra taikomos naujai rengiamiems projektams, o nagrinėjamu atveju atsakovui tenkančiam bute 1B jokie pertvarkymai dėl vonios ir tualeto nebus atliekami, o bendras butų plotas – 14 m², atitinka norminius reikalavimus.
Šalies argumentai
Tretieji asmenys L. B., T. S., S. Ž., A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Visų pirma, tretieji asmenys pažymi, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jiems ir Lietuvos Respublikai. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta. Ieškovui ir atsakovei žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise nepriklauso. Pažymi, kad ieškovė ketina įrengti priestatą (tambūrą) minėtame žemės sklype, kuris jai nuosavybės teise nepriklauso, todėl ji privalėjo gauti žemės sklypo savininkų sutikimus dėl planuojamo priestato statybos, nes tokie sutikimai yra statybą leidžiantys dokumentai, o tokių sutikimų ieškovė neturi. Taip pat apeliantai pabrėžia, kad į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtraukta Lietuvos Respublika, kurios teisėms ir pareigoms turi įtakos ginčijamas teismo sprendimas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, trečiųjų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju turėjo būti parengtas kapitalinio remonto projektas, atitinkantis statybos techninių reglamentų reikalavimus, ir gauti namo butų savininkų sutikimai atlikti kapitalinio remonto darbus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal CK 4.82 str. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga, o pagal CK 4.75 str. ir 4.85 str. bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tretieji asmenys pažymi, kad buto padalijimas pagal K. K. parengtą projektą yra susijęs su tretiesiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto – namo išorinės sienos, vandentiekio ir nuotekų sistemos, elektros ir dujotiekio įvadų, panaudojimu. Be to, nurodoma, kad pagal K. K. projektą naujai formuojamame bute reikia įrengti virtuvę, o virtuvėje turi būti įrengtas vėdinimas, o šis klausimas taip pat nėra išspręstas.
Atsakovas S. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas pažymi, kad padalinus trijų kambarių butą į du atskirus butus, buvo padaryta akivaizdi neproporcinga žala turto paskirčiai, nes padalinus butą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, negalima padalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės ir sanitarinio mazgo), o virtuvės ir sanitarinio mazgo įrengimo klausimai skundžiamu sprendimu nebuvo išspręsti, tai gali sąlygoti tolimesnius ginčus. Pasak atsakovo, akivaizdu, kad nesant virtuvės jis negali naudotis atidalinta buto dalimi pagal jos tiesioginę paskirtį. Taip pat liko neišspręsti tokie klausimai kaip elektros energijos, vandentiekio ir nuotekų, dujų tinklų įvedimo, naujai įrengtinos virtuvės patalpos vėdinimo. Be to, apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo paruošti kapitalinio remonto projektą, o ne supaprastintą projektą, nes bus rekonstruojamos statinį laikančiosios konstrukcijos, statomas priestatas. Taigi, apelianto įsitikinimu, ieškovė į bylą nepateikė įstatymų reikalavimus atitinkančio buto padalijimo projekto, todėl teismas negalėjo vadovautis ieškovės pateiktu projektu priimdamas sprendimą. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovės pateiktas projektas neatitinka ir statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14 p. reikalavimų. Taigi, apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad jos teikiamas buto atidalinimo variantas objektyviai ir techniškai įmanomas ir kad nebus padaryta neproporcinga žala butui.
Atsiliepimas
Ieškovė R. N. atsiliepime į apeliacinus skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovės nuomone, K. K. projektas yra racionaliausias bendros dalinės nuosavybės atidalinimo variantas. Ieškovės vertinimu, šiuo atveju turtui padaryta žala būtų proporcinga, nes kiekviena atidalinta buto dalis būtų savarankiškas objektas, taip pat nebūtų pakeista tikslinė paskirtis. Ieškovė paaiškina, kad K. K. projekte yra nurodomos tik naujai formuojamų butų ribos, šių ribų nustatymas ir buvo ieškinio dalykas, o nustačius ribas, bus galimas ir butų vidaus planavimas arba perplanavimas, jei bus toks poreikis. Ieškovės nuomone, atsakovas neskiria dviejų skirtingų projektų: buto atidalijimo projekto ir naujai formuojamų butų įrengimo projekto. Pažymi, kad atidalijimo projektas reikalingas ribų nustatymui tarp naujai formuojamų butų, o atidalinti butai bus įrengiami pagal projektą, kurio statusas, pavadinimas ir sudedamosios dalys priklausys nuo išduotų projektavimo sąlygų. Ieškovė tvirtina, kad jos pateiktas atidalijimo projektas atitinka visus reikalavimus, įskaitant ir dėl minimalių plotų. Be to, ieškovė pažymi, kad klausimai dėl elektros energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo, dujų tiekimo ir apskaitos negalėjo būti išspręsti buto atidalijimo projekte, nes tai yra techninio projekto dalys, o prieš rengiant šias techninio projekto dalis, būtina gauti projektavimo sąlygų sąvadą. Minėtų komunikacijų projektai, kaip techninio projekto dalys, bus išduoti asmeniui, pateikusiam buto atidalijimo projektą su įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir atitinkamu prašymu. Taip pat ieškovė pabrėžia, kad ji išnaudojo visas galimybes susitarti su ieškovu, teikė atidalinimo projektus, o atsakovas atmesdavo bet kokius siūlomus variantus bei pats nepateikė nė vieno atidalinimo varianto. Ieškovė nesutinka ir su trečiųjų asmenų apeliaciniu skundu, pažymi, kad skundas grindžiamas nauja aplinkybe, kuri nebuvo nagrinėta pirmos instancijos teisme, kad ieškovė nori įrengti įėjimą per žemės sklypą prie namo, nors žemės sklypo prie namo dalis bendrosios nuosavybes teise nepriklauso ieškovei. Ieškovė paaiškina, kad ji yra gavusi galimybę privatizuoti dalį žemės sklypo, nors šia teise dar nėra pasinaudojusi, bet ši teisė nėra nuginčyta.
Motyvuojamoji dalis
Byla grąžintina naujam nagrinėjimui dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Šio proceso teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti.
Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Pažymėtina, kad įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007).
Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat paminėtina, kad civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą (CPK 46, 47 straipsnis). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042/2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2004).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismas nusprendė ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą atidalinti pagal K. K. parengtą projektą, o šiame projekte numatyta prie namo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatyti priestatą (tambūrą) ir įrengti duris laikančioje sienoje. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso L. B. (51/542 žemės sklypo), T. S. (51/542 žemės sklypo), S. Ž. (100/542 žemės sklypo), A. D. (143/542 žemės sklypo) ir Lietuvos Respublikai (197/542 žemės sklypo) (1 T., b.l. 7), o naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta. Taigi nei ieškovui, nei atsakovei žemės sklypas, kuriame pagal K. K. projektą ketinama statyti priestatą (tambūrą), bendrosios dalinės nuosavybės teise nepriklauso, todėl akivaizdu, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas turi įtakos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų teisėms ir pareigoms, nes jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo nuspręsta statyti priestatą (tambūrą). Pastebėtina, kad į bylą trečiaisiais asmenimis buvo įtrauktos minėto žemės sklypo bendrasavininkės L. B., T. S., S. Ž. bei A. D., tačiau Lietuvos Respublika (atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM), kuriai priklauso 197/542 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukta nebuvo.
Teisėjų kolegijos nuomone, situacijos nekeičia ir ieškovės nurodyta aplinkybė, kad 2011-05-19 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas priėmė įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1902, kuriuo leista ieškovei privatizuoti 65 m² neprivatizuotos žemės sklypo dalies, esančios 542 m² žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad pati ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad šia jai suteikta teise dar nėra pasinaudojusi. Taigi, akivaizdu, kad ginčijamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimu buvo nuspręsta dėl trečiųjų asmenų, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, teisių ir pareigų, tačiau Lietuvos Respublika nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą ir jai nebuvo suteikta galimybė apsiginti nuo savo teisinės padėties pablogėjimo, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Vadovaujantis CPK 87str.1d.7p., atsakovu ir tretiesiems asmenims grąžintinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.
Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 301-302 straipsniais, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti atsakovui S. R. (a/k (duomenys neskelbtini) 143 Lt (šimtą keturiasdešimt tris litus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Grąžinti trečiajam asmeniui A. D. (a/k (duomenys neskelbtini) 143 Lt (šimtą keturiasdešimt tris litus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.