- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-197-397-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00246-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gytis Večerskas (pirm.), Daiva Jankauskienė, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Rasa Malinauskienė
Pranešėjas: Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-397-2014
Teisėjas: Tomas Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00246-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
2014 m. vasario 19 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos BK redakcija, galiojusi iki 2013-07-12) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. ir 9 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjus Prienų rajono apylinkės teismo 2013-08-14 nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-05-14 iki 2013-05-15 bei bausmė, atlikta pagal Prienų rajono apylinkės teismo 2013-08-14 nuosprendį. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 14 d., apie 10.40 val., apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, dėl asmeninių priežasčių, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia pastūmė sugyventinę D. K., kuri neišlaikiusi pusiausvyros kairės rankos alkūne atsitrenkė į medinių laiptų turėklą, taip nukentėjusiajai D. K. sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir V. S. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. reikalavimus, be to, teismas buvo šališkas. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei, neteisingai juos įvertinęs, nepagrįstai V. S. pripažino kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad V. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Šiuo atveju skundžiamas nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiosios D. K. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs bei išsamūs. Savo protokole - pareiškime, kuriuo ji kreipėsi į Alytaus apskrities VPK Prienų raj. PK, nukentėjusioji nurodė, kad sugyventinis V. S., būdamas girtas, nenorėjo jos įleisti į namus. Teismo posėdžio metu duodama parodymus, nukentėjusioji tvirtino, kad ji grįžo į namus ir pradėjo savo sugyventiniui priekaištauti, kad jis geria, todėl pastarasis ją pastūmęs. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, ar įvykio metu nukentėjusioji pati nebuvo vartojusi alkoholinių gėrimų, ir kad ji atsirėmė alkūne į laiptų turėklus, neišlaikiusi pusiausvyros dėl savo girtumo, o ne todėl, kad V. S. buvo suėmęs jai už rūbų. Pats nuteistasis V. S. įvykio neprisiminė, darė tik prielaidą, kad jis, būdamas girtas, susiginčijo su nukentėjusiąja, tačiau neprisiminė, kada ir kaip stūmė D. K., ir ar apskritai stūmė. Ta aplinkybė, kad jis anksčiau yra smurtavęs D. K. atžvilgiu, nesuteikia pagrindo daryti prielaidą, kad galimai galėjo smurtauti ir šiuo atveju. Nukentėjusios D. K. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Nors teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 494/13(06), tačiau ji nuteistojo kaltės nepatvirtina. Minėtoje specialisto išvadoje tik daroma prielaida, kad esant nustatytiems duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo nukentėjusiajai D. K. sukėlimo galimybė. Šioje byloje nėra duomenų, kad fizinis skausmas nukentėjusiajai tikrai buvo sukeltas, ir tai kaltinamasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Pagal nukentėjusiosios D. K. parodymus nuteistasis tik suėmė ją už palaidinės ir išstūmė į koridorių. Apeliantės teigimu, nuteistasis V. S. nesiekė tyčia sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo, nesuėmė jos už jokios kūno vietos, tik už rūbų ir išstūmė į koridorių, kur nukentėjusioji pati neišlaikė pusiausvyros ir atsirėmė alkūne į laiptų turėklus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d. numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.
Baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnyje numatytus pagrindus, tai yra, esant šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 - 40 ir 93 straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju baudžiamąją bylą nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis V. S. savo kaltę pripažino iš dalies, aiškino, kad buvo neblaivus, todėl įvykio aplinkybių neprisimena, patvirtino, kad tarp jo ir sugyventinės D. K. įvyko konfliktas, kurio metu jis galėjo pastarąją pastumti, ir jeigu pastūmė, tai ji jautė skausmą.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ne tik jo paties daliniu prisipažinimu, bet ir nukentėjusiosios D. K. parodymais, kad konflikto su nuteistuoju metu jis, paėmęs jai už palaidinės, pastūmė pastarąją į koridorių, dėl ko ji kairės rankos alkūne atsitrenkė į medinį laiptų turėklą, po ko dvi dienas jautė skausmą alkūnėje, o taip pat ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė iš esmės nuoseklius parodymus, kuriais teismui netikėti nebuvo ir nėra jokio pagrindo, juolab, kad jos nurodytas aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 494/13 (06), kurioje konstatuota, kad, esant bylos medžiagoje duomenims, patvirtinantiems mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, neatmetama fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo galimybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šį rašytinį įrodymą pirmosios instancijos teismas teisingai laikė nuteistojo kaltę pagrindžiančiu įrodymu, kadangi ši specialisto išvada nėra specialisto spėliojimas, o yra pagrįsta nustatytais konkrečiais bylos duomenimis, dėl ko pripažinti ją neobjektyvia teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, ar įvykio metu nukentėjusioji pati nebuvo vartojusi alkoholinių gėrimų, ir kad ji atsirėmė alkūne į laiptų turėklus, neišlaikiusi pusiausvyros dėl savo girtumo, o ne todėl, kad V. S. buvo suėmęs jai už rūbų, laikytinas gynybine versija, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų viseto aspektu teisingai nustatė, jog V. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia panaudojo prieš nukentėjusiąją D. K. fizinį smurtą - tyčia ją pastūmė, dėl ko ji, neišlaikiusi pusiausvyros, kairės rankos alkūne atsitrenkė į medinių laiptų turėklą, dėl ko jautė fizinį skausmą, ir pagrįstai V. S. pripažino kaltu padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės apeliacinį skundą atmesti.