Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja D.Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-555-468/2013 Teisėjas A.Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02172-2012-8

2013 m. rugpjūčio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 05 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 09 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir parinkta galutinė subendrinta bausmė – 4 metų laisvės atėmimas, ją atliekant pataisos namuose; į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2012 12 18 d. iki 2012 12 20 d. (2 dienos), taip pat laikas, įskaitytas į atliktą bausmę, kuri paskirta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 09 12 d. nuosprendžiu, ir laikas, išbūtas suėmime nuo 2012 12 20 d.; iš R. Ž. priteistas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas L. B. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis 2012 11 19 d. apie 07.30 val. viešoje vietoje – Vilniuje, Laisvės pr., tarp viešojo transporto stotelių „Lazdynai“ ir „Vaivorykštė“, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjęs iš nugaros prie G. B., kaire ranka apglėbęs ją ties pečiais, taip atimdamas pastarajai galimybę priešintis, dešine ranka ištraukė iš jos dešinės pusės, išorinės striukės kišenės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 303 Asha“, 200 Lt vertės, kuris buvo su rudos spalvos dėkliuku, 20 Lt vertės, dėkliuke buvo 5 Lt monetomis, du viešojo transporto talonėliai po 2 Lt, abiejų jų vertė 4 Lt, telefone „Nokia 303 Asha“ buvo įdėta SIM kortelė, kurios vertė 10 Lt, po ko G. B. jį pasivijus ir bandant sulaikyti, jis, siekdamas išlaikyti pagrobtą svetimą turtą, tyčia sudavė ranka du smūgius G. B. į pilvą, po ko spyrė kojos keliu penkis kartus į pilvą, po ko nukentėjusioji nukrito ant žemės, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą bei sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą pagrobė svetimą – G. B. priklausantį 239 Lt vertės turtą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei nepaisė apelianto motinos, jo paties ir jo gynėjo argumentuotų paaiškinimų. Pirmiausia skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas byloje nuo 2012 11 20 d. iki 2012 12 19 d. beveik visą mėnesį nevyko, buvo atlikti vos du procesiniai veiksmai: tyrėja A. G. per minėtą laikotarpį atliko nukentėjusiosios G. B. pirminę apklausą, kuri yra visiškai neinformatyvi, tačiau jau iš minėtos apklausos galima konstatuoti faktą, kad G. B. iš tikrųjų nematė, kaip atrodė tas vyras, kuris ją užpuolė, nes ji sakė: „išlipau, pastebėjau minėtą vyrą, kuris mane vėliau užpuolė, stovintį stotelėje nugara į mane“, „nusileidus nuo pėsčiųjų tilto, prie manęs iš nugaros pribėgo minėtas vyras, ištraukė mobiliojo ryšio telefoną iš mano striukės kišenės“. Šį faktą patvirtina ir nepilnametė sesuo G. B. (gim. 2003 01 17 d.), kuri parodė, kad jos ėjo su sese į mokyklą, perėjo tiltą, pajuto, kad kažkas eina už nugaros, bet neatsisuko, kaip tas vyras atrodė, neprisimena, tik žino, kad jis buvo aukštas, su juoda striuke, džinsais, plonas ir ant galvos buvo užsidėjęs kapišoną. Pažymėtina, kad nepilnametė G. B. pirmą kartą buvo apklausta tik 2013 02 15 d., t. y. praėjus po įvykio net 3 mėnesiams. Įvykį mačiusių kitų liudytojų nėra, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad jos parodymai jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes ji neprisimena, kaip tas vyras atrodė.

Tyrėjas R. M. 2012 11 20 d. po G. B. pirminės apklausos tą pačią dieną atliko asmens atpažinimą iš fotonuotraukų kartotekos 2010 m. albumo Nr. l, kurio metu nukentėjusioji G. B. atpažino R. Ž. esą iš veido bruožų, pūslėtos veido odos, išgaubtos apatinės kaktos dalies ir plačios, didelės burnos. Kaip jau minėta, 2012 11 20 d. po įvykio kitą dieną pirminėje apklausoje G. B. nurodė nemačiusi, kaip atrodė tas vyras, tačiau tyrėjui R. M. tą pačią dieną po apklausos atlikus atpažinimo proceso veiksmą, G. B. atpažįsta ir jau smulkiai apibūdina R. Ž. veido bruožus. Tyrėjas R. M. nesąžiningai ir nekvalifikuotai atliko asmens atpažinimo procesinį veiksmą, be to, jame nedalyvavo joks kitas pašalinis asmuo, kuris patvirtintų šį svarbų faktą. Nuteistojo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi kaip pagrindiniu įrodymu aplinkybe, kad nukentėjusioji G. B. atpažino R. Ž. kaip asmenį, kuris ją užpuolė ir pagrobė mobilųjį telefoną.

Be to, 2012 12 19 d. papildomai apklausta nukentėjusioji G. B. akivaizdžiai pakeitė parodymus, stengdamasi pasunkinti apelianto padėtį. Pirminėje apklausoje G. B. visiškai nenurodė kaltinamojo veido bruožų, išvaizdos (kadangi pati teigia, jog nematė, sesuo parodė, kad taip pat neprisimena, kaip tas vyras atrodė), o praėjus mėnesiui po įvykio G. B. jau gerai prisimena, kad jo grublėta veido oda, iškilusi kakta, plačios, didelės lūpos. Keista ir neįtikinanti aplinkybė, kad minėtoje apklausoje G. B. jau prisiminė tikslų smūgių skaičių (nors smūgių skaičius nesutampa su sesės parodymais – sesė sako: „rankom mušė du kartus ir vieną kartą įspyrė į krūtinę su koja“, o G. B. 2012 12 19 d. apklausoje parodė, kad jis trenkė jam du smūgius ranka į pilvą, kojos keliu penkis smūgius į pilvą). Atsižvelgiant į tai, tikėti abiejų parodymais, kurie nėra patvirtinti kitais byloje įrodymais nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu, nėra jokio teisinio pagrindo. Kaip matyti, byloje atsirado daug netikslumų, prieštaravimų, kurių niekas nepašalino. R. Ž. šio nusikaltimo tikrai nepadarė ir prisiimti kaltę sau negali.

Akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas byloje atliktas paviršutiniškai, neišsamiai, tačiau ir teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių. R. Ž. kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios G. B. parodymais, jokių kitų duomenų nėra. Apeliantas pripažįsta, kad jis yra padaręs daug nusikaltimų, tame tarpe ir vagysčių, tačiau niekada nėra sumušęs ar apiplėšęs kokį nors asmenį, todėl ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai ir policijos pareigūnai bei kontroliuojantys bylą prokurorai nuėjo pačiu lengviausiu keliu ir nedėjo jokių pastangų, kad būtų tinkamai nustatytas ir surastas tikrasis įvykio kaltininkas. Kadangi R. Ž. yra įvykdęs daug vagysčių, be to, yra neįgalus (negirdintis ir nekalbantis), todėl yra nesunku apkaltinti jį dar vienu nusikaltimu. Tokiu būdu pareigūnai užsirekomenduos kaip gerai dirbantys darbuotojai ir vadinamosios „tamsios bylos“ nebus.

Apeliantui yra nesuprantami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kai praėjus po įvykio vieno mėnesio laikotarpiui 2012 12 18 d. pas jį į namus atvyko policijos pareigūnai, panaudojo spec. priemones – antrankius, ir nieko neaiškindami išsivežė jį į policijos komisariatą, kitą dieną įteikė pranešimą apie įtarimą ir paskyrė pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, esą jis bėgs, slėpsis ir t. t. Dėl tokių veiksmų R. Ž. patyrė didelį stresą, labai išsigando. Jis niekur nesislapstė, visą tą mėnesį kiekvieną dieną važiavo gydytis į Vilniaus priklausomybės ligų centrą.

Apeliantas pažymi, kad po įvykio policijos pareigūnai ilgai delsė nustatyti SIM kortelės Nr. 860723530 priklausomybę, nes tik 2012 12 13 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos valdybą ir tik 2012 12 28 d. buvo nustatyta, kad minėtu telefono numeriu naudojosi asmuo, prisistatęs S. N., gyv. Užupio g.14, Vilniuje, kuris nurodė, kad telefoną „Nokia“ pirko gatvėje iš nepažįstamo asmens. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tyrėja R. M. surašė tarnybinį pranešimą dėl neteisėtų S. N. veiksmų. Šiuo pranešimu informuojama, kad nustatytas asmuo S. N. savo noru į policijos komisariatą atvykti atsisakė ir pagal 2013 02 06 d. nutarimą buvo atvesdintas į Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato patalpas, tačiau atvesdintas S. N. su policijos pareigūnais elgėsi labai agresyviai, telefoną pateikti atsisakė, grasino, kad telefoną sudaužys ar pervažiuos automobiliu ir jo niekam nereikės. Pareigūnų akivaizdoje S. N. išsitraukė telefoną iš dėklo, metė ant žemės ir pradėjo trypti kairiąja koja, po ko pavartojus prievartos priemones ir užsukus rankas už nugaros buvo skubiai pakeltas telefonas siekiant išvengti turto sugadinimo. S. N. kalbėjo pakeltu tonu, piktybiškai nevykdė policijos pareigūno reikalavimo, buvo agresyvus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas. Apelianto manymu, ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina išsamiau aiškintis telefono atsiradimo aplinkybes pas S. N., juolab, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matosi, jog nusikaltimo padarymo dieną 2012 11 19 d. nuo 16.20 val. S. N. jau naudojosi minėtu telefonu.

Šioje byloje akivaizdžiai pasireiškė pirmosios instancijos teismo šališkumas, vertinant ir aiškinant bylos aplinkybes išimtinai nukentėjusiosios G. B. naudai. Tai teismui sukliudė visapusiškai objektyviai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto, pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodyta, jog R. Ž. padarė minėtą nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys byloje turi būti atmestas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl R. Ž. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką. Jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 180 str. 1 d. yra teisingas.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, yra nepagrįsti. Atvirkščiai, nuteistojo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – nukentėjusiųjų G. B., L. B., G. B. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų bei asmens parodymo atpažinti protokolais ir kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami gerų darbo rezultatų, nepagrįstai jį apkaltino šio nusikaltimo padarymu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje dėl R. Ž. kaltės yra pakankama, motyvuota, išsami.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji G. B. pirmosios apklausos metu parodė, jog nors telefoną vyriškis jai ištraukė pribėgęs iš nugaros, tačiau iš karto po to ji jį pasivijo ir bandė sulaikyti, tuomet jis trenkė jai kelis kartus į pilvo sritį, pastūmė (b. l. 7 – 8). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji patikslino, kad pasivijusi vyriškį ji griebė jam už striukės gobtuvo ir bandė jį sulaikyti, tačiau jis pasimuistęs atsisuko ir trenkė jai du smūgius ranka į pilvą, spyrė kojos keliu penkis smūgius į pilvą, dėl ko nukentėjusioji nukrito ant žemės, o vyriškis pabėgo (b. l. 9 – 10). Tokie nukentėjusiosios G. B. parodymai, apygardos teismo nuomone, nelaikytini prieštaraujančiais vieni kitiems ir nenuosekliais, kaip teigia apeliaciniame skunde nuteistasis. Atvirkščiai, nukentėjusioji G. B. antrosios apklausos metu tik papildė savo pirminius parodymus, pateikdama įvykio detales, todėl teismui nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo išvada, kad papildomos apklausos metu nukentėjusioji pakeitė savo parodymus. Aplinkybė, kad išsamesnius parodymus nukentėjusioji davė praėjus maždaug mėnesiui po pirminės apklausos, šiuo atveju reikšmės vertinant jos apklausos duomenis neturi. Be to, nukentėjusioji G. B. savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir teismui, teisiamojo posėdžio metu jų nekeitė.

Nesutiktina ir su tuo skundo argumentu, kad nesutampa nukentėjusiosios parodymai su jos mažametės sesės parodymais (b. l. 138 – 140). Apygardos teismo nuomone, tai, kad mažametė G. B. tiksliai nenurodė, kiek smūgių ir į kurias vietas R. Ž. sudavė jos sesei plėšimo metu, nuteistojo kaltės nepaneigia. Pažymėtina, kad iš dalies parodymai visgi sutampa: mažametė nukentėjusioji patvirtino, kad buvo suduoti 2 smūgiai rankomis ir spirta iš kojos. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių (gim. 2003 08 17 d.), į tai, kad nusikalstamos veikos metu mažametė patyrė didelį stresą, be to, ji buvo apklausta po įvykio praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (beveik 3 mėnesiams), darytina išvada, kad ji galėjo įvykio detalių ir neprisiminti, ne tik dėl praėjusio laiko, bet ir dėl patirto streso, tačiau tai nesuteikia pagrįsto pagrindo minėtais parodymais nesivadovauti, juolab, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių atitinka ir kitą bylos medžiagą.

Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad apygardos teismui nėra pagrindo abejoti ir asmens parodymo atpažinti protokolų teisėtumu (b. l. 42 – 43, 44). Pažymėtina, kad nukentėjusioji G. B. pirminės apklausos metu kategoriškai nenurodė, kad įvykio metu ji nematė vyriškio, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Atvirkščiai, ji nurodė, kad tik telefono plėšimo metu ji nematė asmens, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vėliau nukentėjusioji bandė sulaikyti asmenį, o jis jai trenkė smūgius, spyrė, darytina išvada, kad nukentėjusioji turėjo galimybę pamatyti ją apiplėšusį vyrą, juolab, kad ši aplinkybė patvirtinta vėlesniais nukentėjusiosios parodymais. Taigi įvertinus nukentėjusiosios parodymus, duotus pirminės apklausos metu bei asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu, nėra pagrindo vertinti minėtų parodymų kritiškai ir abejoti atlikto procesinio veiksmo teisėtumu ar jį atlikusio pareigūno sąžiningumu. Tai, kad asmens atpažinimo metu nedalyvavo joks kitas pašalinis asmuo, minėtos išvados nepaneigia. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji apeliantą atpažino ne tik iš nuotraukos, bet ir gyvai, o tai tik patvirtina, kad apylinkės teismas pagrįstai R. Ž. kaltę grindė šia aplinkybe.

Apygardos teismo nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka R. Ž. kaltės nustatymui, todėl, atvirkščiai nei teigia apeliantas, apylinkės teismui nebuvo pagrindo papildomai aiškintis telefono atsiradimo pas S. N. aplinkybių, juo labiau, kad iš S. N. parodymų matyti, kad telefono įsigijimo tikslios datos nepamena, o apelianto nurodomi S. N. neteisėti veiksmai, R. Ž. veiksmų kvalifikacijai reikšmės neturi. Tai, kad nusikaltimo dieną 16.20 val. S. N. jau naudojosi pagrobtu telefonu, nėra reikšminga kaltinamojo veiksmų vertinimui, kadangi byloje nustatyta, jog nusikaltimas įvykdytas ryte apie 07.30 val.

Apelianto neįgalumas (negirdi ir nekalba) savaime neeliminuoja nusikaltimo padarymo, o apelianto bei jos motinos parodymai yra paneigti kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliacinio skundo argumentai dėl paviršutiniškai atlikto ikiteisminio tyrimo, pareigūnų, anot apelianto, neteisėtų veiksmų jį sulaikant ir suimant, parenkant ir taikant kardomąją priemonę ar teismo šališkumo yra objektyviais duomenimis nepagrįsti, todėl atmetami. Tai, kad teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, proceso metu atlikti veiksmai nėra priimtini apeliantui, savaime negali būti laikomi prieštaraujančiais įstatymui. Minėtas aplinkybes nuteistasis grindžia iš esmės subjektyviais, vertinamojo pobūdžio argumentais, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visumą, o ne rėmėsi pavieniais suinteresuotumą turinčių asmenų paaiškinimais.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. Ž. pripažino kaltu padarius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent viešoje vietoje priėjęs iš nugaros prie nukentėjusiosios, kaire ranka apglėbęs ją ties pečiais, taip atimdamas pastarajai galimybę priešintis, dešine ranka ištraukė iš jos dešinės pusės, išorinės striukės kišenės mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kuris buvo su rudos spalvos dėkliuku, kuriame buvo 5 Lt monetomis, du viešojo transporto talonėliai, po ko G. B. jį pasivijus ir bandant sulaikyti, jis, siekdamas išlaikyti pagrobtą svetimą turtą, tyčia sudavė ranka du smūgius G. B. į pilvą, po ko spyrė kojos keliu penkis kartus į pilvą, po ko nukentėjusioji nukrito ant žemės.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą. R. Ž. padarytas nusikaltimas – tyčinis, nukreiptas ne tik prieš kito asmens nuosavybę, bet ir prieš sveikatą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai dėl nuteistojo smūgių bei spyrių buvo sukeltas fizinis skausmas, taip pat sukeltas didelis stresas kitoms nukentėjusiosioms, kurių viena – mažametė. Apeliantas šiuo nuosprendžiu nuteistas ne pirmą kartą – praeityje jis teistas net 11 kartų, iš kurių ir už nusikaltimus nuosavybei. Šiame nuosprendyje nurodytą nusikaltimą jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, praėjus tik šiek tiek daugiau nei metams po bausmės paskyrimo. Nustatytos ir aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, jog apeliantas yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, siekiantis nusikalstamais veiksmais praturtėti, todėl yra socialiai pavojingas. Jam pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Apygardos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo parinktu laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgęs į tai bei į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes apylinkės teismas apeliantui už apysunkio nusikaltimo padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net nesiekia sankcijose numatyto bausmės vidurkio. Be to, subendrindamas paskirtą bausmę apylinkės teismas parinko ir švelnesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. bausmes subendrino iš dalies jas sudedant. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Nekyla abejonių, kad ankstyvą rytą iš nugaros užpuolant nukentėjusias, joms buvo sukeltas išgąstis, dvasiniai išgyvenimai, o G. B. ir fizinis skausmas, todėl neabejotinai nusikaltimu yra padaryta neturtinė žala. Teismas iš kaltinamojo priteisė 1000 Lt neturinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas turi atsižvelgti ir į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas netirtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik Lietuvos respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 str., bet ir CK 6.282 str. nurodytais kriterijais. Kolegija konstatuoja, jog šioje byloje įstatymų nuostatos dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio, nėra pažeistos. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusiosios patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą. Nustatant žalos dydį buvo atsižvelgta ir į kaltinamojo turtinę padėtį (nedirba, registruotas darbo biržoje, neįgalus). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sąžiningumo protingumo bei teisingumo kriterijus, neturtinės žalos dydis nelaikytinas pernelyg dideliu, atitinka teismų praktikoje nusistovėjusias ribas, todėl atmestinas ir apeliacinio skundo prašymas dėl civilinio ieškinio.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.