Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. atstovo N. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo

Š. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Prokuroro civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos ginant mažametės E. A. Č. interesus paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. Č. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. vasarą, birželio mėnesio nenustatytos dienos naktį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios E. A. Č., gimusios 2003 m. spalio 22 d., būkle dėl jos mažametystės, nusivedė nukentėjusiąją prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ten liepė laižyti jam kojas, paskui nusivedė ją prie Švedės ežero ir ten tenkino savo lytinę aistrą, t. y. savo lytiniu organu lietė jos lūpas, lytinį organą įkišo nukentėjusiajai į burną, taip ją seksualiai prievartavo oraliniu būdu.

Nukentėjusysis ir mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. atstovas N. V. prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendį panaikinti bei priimti Š. Č. naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, todėl turi būti panaikintas. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir nukentėjusiosios mažametės anūkės E. A. Č. atstovas N. V. išsamiai išdėsto jo dukters Jelenos ir anūkės santykių su išteisintuoju Š. Č. raidą nuo anūkės gimimo, tvirtindamas, kad nuo jų velionės dukters Jelenos nėštumo pradžios Š. Č. norėjo atsikratyti vaiko, mušė jų dukrą Jeleną, apie ką ji nurodė savo dienoraštyje. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir SMS žinučių išklotinės, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Tvirtina, jog niekada nenuteikinėjo anūkės prieš tėvą, tačiau Š. Č. susitikimai su anūke labai ją traumuodavo, po keleto valandų bendravimo ji grįždavo susinervinusi ir pikta.

Apeliantas pažymi, jog anūkė buvo apklausiama keturis kartus ir visose apklausose teigė, jog buvusi su tėvu ir prie ežero, ir sename name. Atkreipia dėmesį, jog specialistų bei ekspertų išvadose nurodoma, kad vaikas nelinkęs fantazuoti, kalba tiesą, be to, taip smulkiai papasakoti, kokius veiksmus su ja atliko Š. Č., apelianto įsitikinimu, gali tik vaikas, kuris tuos veiksmus patyrė. Nukentėjusiosios E. A. Č. parodymų nepaneigia išteisintojo Š. Č. paaiškinimai dėl to, kada pirmą kartą parsivežė dukrą į namus ir dėl kitų su tuo susijusių aplinkybių, bei liudytojo L. Š. parodymai, kad jau balandžio mėnesį (duomenys neskelbtini) nebuvo vonios, kadangi E. A. Č. nuosekliai pasakojo, kas su ja buvo daroma vonioje, ir ši aplinkybė nėra paneigta. Nurodo, jog nuosprendyje neteisingai interpretuojami liudytojos Z. K. parodymai, kadangi apklausiama ši liudytoja akcentavo tai, kad E. A. Č. nemėgdavo meluoti, nors tai įprasta visiems vaikams. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į prieštaravimus liudytojų D. Č. ir O.J. Č. parodymuose apie aplinkybes, susijusias su tuo, kas važiavo į Mažeikius pasiimti anūkės, bei D. Č. ir V. G. parodymai, kad Š. Č. su dukterimi niekur nebuvo išėjęs, nors pats išteisintasis Š. Č. teisiamojo posėdžio metu patvirtino su dukterimi dviračiu važiavęs į kapus. Be to, pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytojų R. R. ir R. Č., kurie patvirtintų mergaitės neadekvatų elgesį po patirtos seksualinės prievartos.

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai akcentavo, kad mergaitei tetos užduodami klausimai yra menami, nors ekspertė psichiatrė R. D. tvirtina priešingai, kad audio įrašuose girdimi užduodami klausimai yra daugiau tikslinami, o ne menami. Kita vertus, ekspertės išvadoje E. A. Č. padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas, be kita ko, taip pat nurodyta, kad mažametės parodymai realistiški, atitinka jos žodyną gyvenimo patirtį, emocinę būseną, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir padarė priešingą išvadą, kuri prieštarauja bylos duomenims.

Išteisintasis Š. Č. pateikė teismui atsikirtimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 5 d. nuosprendį palikti galioti ir apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir nukentėjusiosios mažametės E. A. Č. atstovas N. V. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė bei išteisintasis Š. Č. prašė nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios mažametės E. A. Č. atstovo N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios mažametės E. A. Č. atstovo N. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, pagrįstai išteisino Š. Č. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, požymių. Teisėjų kolegija, baudžiamosios bylos medžiagos kontekste įvertinusi išteisinamojo nuosprendžio įrodymų vertinimo motyvus, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, o išteisinamasis nuosprendis neatitinka tokio nuosprendžio turiniui įstatymo keliamus reikalavimus. Tuo tarpu tai, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą ar (ir) prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Šiaulių apygardos prokuratūros kaltinamuoju aktu Š. Č. buvo perduotas teismui pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl savo mažametės dukters E. A. Č. seksualinio prievartavimo. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimas Š. Č. buvo grindžiamas mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. (t. 1, b.l. 103-104, t. 2, b.l. 123-127), nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios mažametės E. A. Č. atstovo N. V. (t. 1, b.l. 15), liudytojų O. V.-Č. (dabar V. Č.) (t. 1, b.l. 27-28), V. V. (t. 1, b.l. 29-31), M. L. (t. 1, b.l. 62-64) ir L. K. (t. 1, b.l. 65-67) duotais parodymais, ekspertizės akto Nr. 103MS-211 išvadomis (t. 1, b.l. 128-130) bei kituose procesiniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis (t.2, b.l. 164-171). Be to, kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant surinkti išsamią su Š. Č. pareikštu kaltinimu susijusią informaciją, be paties kaltinamojo Š. Č. (t. 1, b.l. 136-140, t. 2, b.l. 115-116) parodymų, kuriais jis kategoriškai neigia savo kaltę, išdėstyti ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų V. G. (t. 1, b.l. 156-157), D. Č. (t. 1, b.l. 156-157), V. M. (t. 2, b.l. 4-6), A. P. (t. 2, b.l. 7-9), O. J. (t. 2, b.l. 108-109), L. Š. (t. 2, b.l. 110-111) ir S. T. (t. 2, b.l. 112-113) teigiamai kaltinamąjį ir jo šeimoje susiklėsčiusią situaciją apibūdinantys, su jam inkriminuojama nusikalstama veika susiję įrodymai, bei liudytojų Z. K. (t. 1, b.l. 56-57) ir V. J. (t. 1, b.l. 59-60) parodymai, kurie apibūdina nukentėjusiąją E. A. Č. ir jos elgesį ne šeiminėje aplinkoje – darželyje (t.2, b.l. 164-171).

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. savo tetai liudytojai V. Č. (buvusiai O. V.-Č.) (t. 2, b.l. 123-127), ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b.l. 103-104) ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus (t. 4, b.l. 3-18), kitų aukščiau nurodytų šio baudžiamojo proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus bei teisiamajame posėdyje naujai apklaustų liudytojų – gydytojų O. J. ir V. E. P., kaltinamojo Š. Č. motinos O. J. Č., sūnėno D. Č. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir papildomai teisme atliktų psichiatrijos, psichologijos ekspertizės medžiagą bei išvadas, ekspertės psichologės D. T. ir ekspertės psichiatrės R. D. teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos specialisto išvadą bei ją pateikusio V. S. teisme duotus paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros, dokumentų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokoluose (t. 1, b.l. 148-149; 150-155, t. 1, b.l. 19, 20; t. 2, b.l. 123-127) užfiksuotus duomenis bei į bylą pateiktus Mažeikių rajono apylinkės teismo procesinius dokumentus civilinėse bylose Nr. 2-1998-147/2006 ir Nr. 2-284-215/2008 nenustatė Š. Č. veiksmuose jam inkriminuoto seksualinio prievartavimo požymių ir jį išteisino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka išteisintajam Š. Č. pateiktame kaltinime nurodytoms E. A. Č. seksualinio prievartavimo aplinkybėms nustatyti, bei pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visuma byloje esančių įrodymų nepatvirtina kaltinamojo Š. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą mažametės dukters seksualinį prievartavimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Didžiąją apeliacinio skundo dalį sudaro nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios mažametės atstovo argumentai dėl jo dukters E. V. ir anūkės E. A. Č. santykių su išteisintuoju Š. Č. raida bei prieš jas naudotą psichologinį ir fizinį smurtą. Šios apelianto viso baudžiamojo proceso metu akcentuojamos aplinkybės nėra susijusios su Š. Č. inkriminuota nusikalstama veika – seksualiniu prievartavimu, taip pat ir kiti apelianto argumentai dėl Š. Č. ir V. bei jų šeimų narių bendravimo su E. A. Č. bei jos priežiūros, todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, o analizuoja tik konkrečiai su išteistajam inkriminuota nusikalstama veika, byloje esančių duomenų vertinimu bei su įrodymų pakankamumu susijusius apeliacinio skundo argumentus ir pateikia savo motyvuotas išvadas dėl jų pagrįstumo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios A. E. Č. duotų parodymų patikimumą, kadangi visų apklausų metu ji davė nuoseklius ir vienodus parodymus.

Pažymėtina, jog seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač tuo atveju, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuolat kinta ir prieštarauja patys sau. Taigi, nukentėjusiosios mažametės A. E. Č. parodymų patikimumas vertintinas kitų byloje esančių įrodymų – liudytojų parodymų ir kitų išvestinių įrodymų, kuriuose yra informacijos apie nukentėjusiosios A. E. Č. pasisakymus dėl patirtos seksualinės prievartos, kontekste. Skundžiamo nuosprendžio analizė patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas būtent tokiu principu ir vertino nukentėjusiosios A.E. Č. parodymus.

Nagrinėjamoje byloje vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu yra mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. liudytojai – tetai V. Č. (t. 2, b.l. 123-127), ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b.l. 103-104) ir teisiamajame posėdyje (t. 4, b.l. 3-18) duoti parodymai. Iš nukentėjusiosios E. A. Č. ir tetos V. Č. pokalbio stenogramoje užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad mergaitei nebuvo leista laisvai papasakoti apie jai žinomas aplinkybes, jos pasakojimas buvo modeliuojamas tetos užduodamais klausimais. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs šio pokalbio metu tetos V. Č. dukterėčiai užduodamus klausimus, pagrįstai sprendė, jog klausimais buvo kuriamos (modeliuojamos) atitinkamos situacijos ir tik laukiama vaiko pritarimo, juolab, kad ir teisiamojo posėdžio metu apklausiama liudytoja V. Č. pripažino, jog kai kurie jos klausimai buvo menamo pobūdžio, o žodis „ten“ reiškė tai, kad mergaitei ranka ji rodydavo sau į tarpkojį ir užduodavo klausimą, t.y. aiškiai nurodydavo, kokio atsakymo iš jos laukiama. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad 2012 m. spalio 9 d. – lapkričio 9 d. atliktos papildomos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadoje liudytojos V. Č. daromas poveikis E. A. Č. parodymams nenustatytas, o liudytojos V. Č. dukterėčiai užduodami klausimai įvardijami kaip „labiau tikslinamieji nei menamieji“ (t.4, b.l. 50-54), nukentėjusiosios E. A. Č. atsakymus į liudytojos V. Č. užduodamus klausimus pripažinti spontanišku nukentėjusiosios pasakojimu apie Š. Č. jai atliktus veiksmus, nėra pagrindo.

Įstatymų leidėjo valia, įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (BPK 20 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių metu konstatuotą ir apelianto akcentuojamą aplinkybę, kad E. A. Č. nėra linkusi fantazuoti, pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiosios E. A. Č. pasakojimas, kuriame be to, kad tėvas jai „sisiojo“ į burną, davė laižyti kojas, kelis kartus pasakojama apie tai, kad tėvas jai liepė valgyti savo ir jos pačios fekalijas, ko nukentėjusioji vėlesnėse apklausose visiškai neminėjo, yra nepatikimas įrodymas ir juo nesirėmė savo procesiniame sprendime. Minėtoje papildomos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadoje pažymima, kad tokio amžiaus vaikai (atliekamos ekspertizės metu E. A. Č. buvo devyneri metai) negali išsigalvoti dalykų, kurių esmės nesupranta, tuo tarpu akivaizdu, kad bemaž septynerių metų mergaitė (tokio amžiaus E. A. Č. buvo pokalbio su teta V. Č. metu) seksualinės prievartos prieš ją fakto savarankiškai (be tetos pagalbos) jai pagal amžių priimtina kalba ir sąvokomis nenurodė. Kaip matyti, iš pradžių tame pačiame pokalbyje mergaitė sako, kad tėvas „sisiojo“ jai į burną, nors ši aplinkybė paaiškėjo tik po tetos klausimo, iš kur jis (tėvas) davė jai gerti: „<...> iš stiklinės ar iš kur <...>“, nes pirminis mergaitės paaiškinimas, jog „<...sisiojo ir davė gert...> aiškiai preziumavo veiksmų seką. Kitą kartą tame pačiame pokalbyje mergaitė nurodo, kad turėjo bučiuoti tėvui į galvą, ir tik tetai paklausus: „<...Į kokią galvą, jo galvą?...>, ir vėl panašiai paaiškino veiksmų seką, kad tėvas šlapinosi į buteliuką, po to pylė sau ant galvos, <...po to jai įpylė...>. Remiantis teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvada, nukentėjusioji E. A. Č. dėl amžiaus gali geriau įsiminti tik stipresnes emocijas nagrinėjamo įvykio metu sukėlusią informaciją, todėl išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad tėvo seksualinė prievarta jai neįsiminė, nes savarankiškai, be tetos pagalbos, ji ne tik negalėjo prisiminti tiek daug detalių ir taip vaizdingai jas papasakoti, į ką pagrįstai nuosprendyje atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, bet ir pagal amžių primityviai įvardinti, ką tėvas jai darė. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiosios E. A. Č. liudytojai – tetai V. Č. duotais, garso įraše užfiksuotais parodymais, juolab, kad šio pokalbio metu mažametės nurodytų duomenų nepatvirtina kiti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gauti duomenys.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiosios apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai abejonių dėl tetos V. Č. pokalbio su mažamete E. A. Č. garso įrašo patikimumo nepašalino. Minėtų apklausų analizė patvirtina, kad apie didžiąją dalį pokalbyje su teta nurodytų aplinkybių šiose vėlesnėse apklausose nukentėjusioji net neužsiminė, o kitas aplinkybes nurodė daug išsamiau, taip pat nurodė naujų, pirmoje apklausoje neminėtų aplinkybių, nors įvertinus nukentėjusiosios amžių įvykių metu (4 metai ir 8 mėnesiai) ir po įvykių praėjusį laiką (4 metai), akivaizdu, kad be pašalinių asmenų įtakos nukentėjusioji nesugebėtų atmintyje išlaikyti tokį kiekį informacijos, ką pagrįstai nuosprendyje akcentavo pirmosios instancijos teismas, juo labiau negalėtų nurodyti vis daugiau, tikslesnės ir išsamesnės informacijos apie įvykius. Tuo tarpu bylos medžiagos duomenys patvirtina, jog 2010 m. spalio 29 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, E. A. Č. tiksliau apibūdino prie ežero Š. Č. su ja atliktus veiksmus: jis „sisiojo“ į jos burną, lietė jos lūpas su savo „sisium“, kišo „sisių“ į jos burną, tačiau jokių kitų aplinkybių, kurias nurodė tetos V. Č. atliktoje apklausoje, nenurodė. 2012 m. birželio 28 d. apklausiama teisiamajame posėdyje E. A. Č. jau papasakojo žymiai daugiau aplinkybių, o būtent, kad tėvas jai „į burną buvo įkišęs savo pimpalą“, kad sėdosi į name buvusią vonią ir davė jai pabučiuoti kojas, bei nurodė niekam apie tai nesakyti, o pasakodama detales apie prie ežero bei sename name prieš ją naudotą prievartą, nurodė „dar vieną kartą“, tačiau jokių su tuo susijusių aplinkybių prisiminti negalėjo.

Pažymėtina, kad papildomos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadoje konstatuojama, jog įvertinus penkiamečiams būdingą trumpalaikį dėmesio išlaikymą, iki galo nesusiformavusios atminties ypatumus, praėjus ilgesniam laikui nuo bylos įvykių, mergaitė gali geriau įsiminti tik stipresnes emocijas sukėlusią informaciją, taip pat ji gali nevalingai užmiršti įvykių detales, jas tarpusavyje painioti. Tai reiškia, jog laikui bėgant emocinį stresą patyręs vaikas gali prisiminti tik esminę su šiuo įvykiu susijusią informaciją, todėl visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad taip smulkiai papasakoti, kokius veiksmus su juo atliko, gali vaikas, kuris tuos veiksmus patyrė. Akivaizdu, kad laiko perspektyvoje nukentėjusioji E. A. Č., savo parodymuose prisimindama ir išsamiau nurodydama vis daugiau prieš ją panaudotos seksualinės prievartos detalių, tai galėjo padaryti tik kitų asmenų – savo artimųjų įtakoje.

Bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad nuo Š. Č. ir J. V. bendro gyvenimo pradžios jos tėvai V. ir Š. Č. nesutarė ne tik nacionaliniu klausimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad seneliai V. jau nuo 2004 metų kryptingai siekė apkaltinti Š. Č. savo anūkės E. A. Č. seksualiniu prievartavimu, nes būtent nuo 2004 m. J. V. savo motinos V. V. nurodymu kelis kartus kreipėsi į gydytojus, siekdama konstatuoti E. A. Č. prievartinius analiniu būdu padarytus sužalojimus, nors teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojos apklaustos mergaitę apžiūrėjusios gydytojos O. J. ir V. E. P., kategoriškai paneigė, kad būtų pagrindas įtarti, jog kreipimosi į medicinos įstaigą metu prieš E. A. Č. būtų naudota seksualinė prievarta ar fizinis smurtas. Iš bylos medžiagos taip pat akivaizdu, kad E. A. Č. bemaž nuo vienerių metukų augo aplinkoje, kurioje buvo ugdomas jos priešiškumas tėvui, be kita ko, eskaluojant ir seksualinio pobūdžio dalykus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad seneliai V., nepaisydami priemonių, bet kokiu būdu siekė atimti galimybę Š. Č. dalyvauti dukters auklėjime, kuris 2006–2008 metais teismine tvarka reiškė reikalavimus dėl bendravimo su dukterimi (t. 1, 34-38, 69-70, t. 3, b.l. 140-149), tokiu būdu keldamas jiems grėsmę, kad tuo atveju, jeigu jų duktė J. V. negalėtų rūpintis dukterimi, jos auklėjimas galėtų būti perduotas Š. Č.. Be to, kad V. V. per savo dukterį J. V. siekė medicininio patvirtinimo, jog anūkė buvo seksualiai prievartaujama, teisiamojo posėdžio metu ji neneigė 2008 metais viešai prie vaiko teisių atstovės pasakiusi, jog Š. Č. svajoja būti pirmu vyru savo dukrai, ir grasino Š. Č. padaryti gėdą per visą pasaulį. Čia pažymėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. V. nurodė daug naujų, ikiteisminio tyrimo metu neminėtų (t. 1, b.l. 29-31) aplinkybių: apie anūkės patirtą prievartą Š. Č. gyvenamame name, braukymą lytiniu organu per veidą, tampymą už plaukų, lytinių organų lietimą, galvos lenkimą po antklode, gulėjimą su tėvu vienoje lovoje, nors nukentėjusioji E. A. Č. nė vienoje apklausoje, taip pat ir pokalbyje su teta V. Č., šių aplinkybių neminėjo.

Visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V. V. ilgą laiką ir kryptingai apie Š. Č. formavo nuomonę kaip apie savo vaiką seksualiai išnaudojantį asmenį, todėl nustatyti, kurios E. A. Č. nurodytos aplinkybės atitinka realią tikrovę, o kurios jai yra įteigtos artimų, nėra galimybės, juolab, kad ir papildomos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad E. A. Č. sudėtingesnėse, jai nesuprantamose situacijose gali būti patiklesnė, lengviau pasiduoti jai reikšmingų suaugusiųjų įtaigai. Tai akivaizdžiai patvirtina byloje esantys E. A. Č. laiškai (t. 4, b.l. 107), iš kurių leksikos: „Liaudies teismas“, „<...taip geras tėvas niekada nepasielgs...>“ ir kitų frazių matyti, kad jie surašyti suaugusiųjų, veikiau vyresnio amžiaus asmenų pagalba, todėl normalu, kad nuo kūdikystės tokioje aplinkoje augančios mergaitės apie įvykio aplinkybes duoti parodymai ekspertų pripažinti realistiškais.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios E. A. Č. nepatikimus pirminius (tiesioginius) parodymus apie jos tėvo Š. Č. prieš ją naudotą seksualinę prievartą, paneigia kiti byloje esantys išvestiniai (netiesioginiai) įrodymai. Priešingai nei apklausiama tvirtino nukentėjusioji E. A. Č., nurodytas seksualinio prievartavimo prie ežero aplinkybes, o būtent, kad ežeras matosi nuo Š. Č. namų, paneigia objektyvūs bylos duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, o jos nurodytas aplinkybes, kad sename name tėvelis sėdosi į vonią ir davė jai bučiuoti kojas, paneigia ne tik išteisinto Š. Č., jo sutuoktinės liudytojos D. Č., bet ir liudytojo L. Š. parodymai, kuris teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad dėl name atliekamo kapitalinio remonto darbų vonia, kuri įvykio vietos apžiūros metu rasta prie namo tvoros, iš namo į lauką buvo išnešta dar 2008 metų balandžio mėnesį. Pažymėtina, kad liudytojas L. Š. patvirtino 2008 metų birželio mėnesį kiekvieną naktį nakvojęs remontuojamame name, kuriame tuo metu dirbo, todėl tuo atveju, jeigu nukentėjusiosios E. A. Č. nurodyti įvykiai šiame name iš tiesų būtų įvykę, L. Š. tikrai juos būtų matęs. Tuo tarpu aukščiau aptarti liudytojos V. V., taip pat ir liudytojos V. Č. parodymai yra išvestiniai iš nepatikimais pripažintų mažametės nukentėjusiosios parodymų, o nukentėjusiojo N. V. parodymai yra išvestiniai iš tendencingų V. V. parodymų, kadangi teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad apie anūkės seksualinį prievartavimą jis sužinojo iš savo sutuoktinės V. V.. Liudytojų V. V. ir V. Č. bei nukentėjusiojo N. V. parodymų analizė visos bylos medžiagos kontekste aiškiai parodo, kad jais buvo siekiama prieš Š. Č. nuteikti jo dukterį ir visuomenę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šių liudytojų parodymai Š. Č. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepagrindžia.

Nukentėjusiosios E. A. Č. parodymų nepagrindžia ir teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės, kurią, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino prieštaringomis. Vienoje iš 2012 m. spalio 9 d. – lapkričio 9 d. atliktos papildomos teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadų E. A. Č. nustatytas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stresą, atsiradęs dėl mergaitės patirtos seksualinės prievartos. Tuo tarpu kitoje šios ekspertizės išvadoje konstatuojama abejonė, kad po byloje nagrinėjamo įvykio atsiradę tiriamosios elgesio pokyčiai neleidžia kategoriškai teigti, jog jie buvo lemti įtariamojo veiksmų, atliktų nukentėjusiosios atžvilgiu. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu apklausta minėtą išvadą dėl E. A. Č. nustatyto psichikos sutrikimo davusi ekspertė psichiatrė R. D. kategoriškai patvirtinti, jog mergaitė patyrė seksualinę prievartą, negalėjo bei paaiškino, kad E. A. Č. emocijų sutrikimas galėjo atsirasti dėl daugelio priežasčių: šioje byloje nagrinėjamo įvykio, mamos ligos, tėvų skyrybų, mamos mirties, apklausų, teismo procesų. Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė psichologė D. T. patvirtino, kad E. A. Č. yra patyrusi ne vieną stresinį įvykį, ir tai turi įtakos jos emocinei būsenai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad tokio amžiaus vaikams būdingas nenoras kalbėti su suaugusiais apie lytinius santykius, todėl E. A. Č. emocinė būsena pokalbio apie bylos įvykius metu, o būtent, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadoje konstatuota aplinkybė, kad ji darosi vangi, pažemintos nuotaikos, nerimauja, gėdijasi, teigia nenorinti kalbėti, iš tiesų nei patvirtina, nei paneigia fakto, jog ji patyrė seksualinę prievartą.

Išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs minėtų teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto išvadas, apygardos teismas pagrįstai sprendė, jog teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių išvados nepatvirtina, kad E. A. Č. tikrai patyrė seksualinę prievartą, o jai nustatytas psichikos sutrikimas yra tiesioginė ir tik patirtos seksualinės prievartos pasekmė.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir motyvuotai atskleidė, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes Š. Č. padaryta veika, nesant jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, neatitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, ir pagrįstai jį išteisino nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai bei apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties ( nuosprendžio ) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau BPK nenumatyta reikalavimo atsakyti į absoliučiai visus apeliacinio skundo argumentus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiojo ir mažametės nukentėjusiosios E. A. Č. atstovo N. V. apeliacinį skundą atmesti.