Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas Ž. J. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. birželio 18 d. apie 22 val. Raseinių m. (duomenys neskelbtini), prie J. M. sodyboje esančio ūkinio pastato – malkinės, veikdamas bendrininkų grupėje su Ž. J. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, asmeninio ginčo metu, bendrais jo ir Ž. J. veiksmais, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. P. , tai yra tyčia, sudavė ne mažiau kaip trisdešimt smūgių dviem plaktukais nukentėjusiajam P. P. į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus dešinėje momens srityje, dešinėje smilkinio srityje, kairiojo momens srityje, kairiajame skruoste, dešiniojo dilbio užpakaliniame paviršiuje, poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės pusėje, dešiniojo dilbio priekiniame paviršiuje, dešiniojo žasto užpakaliniame paviršiuje, dešiniojo riešo ir dešinės plaštakos užpakaliniuose paviršiuose, kairės alkūnės srityje, kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje ir dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, kraujosruvas krūtinės minkštuosiuose audiniuose kairėje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą bei muštinę žaizdą dešinėje momeninėje srityje, atvirą dešiniojo momenkaulio lūžimą, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą virš bei po kietuoju galvos smegenų dangalu, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko 2004 m. birželio 19 d. 6 val. Kauno medicinos universiteto klinikose nukentėjusysis P. P. mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. A. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 129 str. 1 d. Nuteistojo R. A. kaltė be paties nuteistojo R. A. prisipažinimo, įrodyta nuteistojo Ž. J. , parodymų patikrinimo vietoje protokolais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais apygardos teismo nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Kolegijos manymu, nuteistojo R. A. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 28 str. (būtinoji gintis). Minėto straipsnio nuostatos numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgiant į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. To paties nutarimo 6 p. nurodyta, kad pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Šiuo konkrečiu atveju R. A. atžvilgiu tokio pavojingo kėsinimosi nebuvo. Nukentėjusioji R. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2004 m. birželio 18 d. ji kartu su sugyventiniu P. P. dirbo ūkio darbus, apie 20 val. iš miesto grįžo jos brolis R. A. su nepažįstamu vyriškiu. Ji buvo užėjusi į namus atsigerti, po to toliau kartu su sugyventiniu P. P. dirbo malkinėje. Maždaug apie 22 val. ji pamatė per kiemą kartu su nepažįstamu einantį savo brolį R. A. , kurie, priėję prie jos sugyventinio, pradėjo jį daužyti į galvą. R. L. pastebėjo, kad mušė plaktukais, kuriuos jie atsinešė iš kambario, nes jos sugyventinis buvo juos ten padėjęs. R. L. taip pat parodė, kad nukentėjusysis P. P. dažnai ją mušdavo ir R. A. apie tai žinojo, tačiau ji neleisdavo nuteistajam kištis į jų reikalus bei įvykio dieną nuteistajam nebuvo sakiusi apie sumušimą, pagalbos jo neprašė, neprašė brolio ir keršyti P. P. P. P. su jos broliu jau gerokai anksčiau konfliktavo, ir todėl ji mano, kad brolis pasinaudojo jos sumušimu, kaip pretekstu, jam atkeršyti (t.1, b.l. 66-67, 68-69, 70-71). Nors teisme R. L. atsisakė duoti parodymus, nes yra nuteistojo R. A. sesuo, tačiau patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Nuteistasis Ž. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat parodė, kad įvykio dieną jis susitiko R. A. , ir jam pasiūlius jo namuose išgerti, nuėjo į R. A. namus. Jiems būnant R. A. namuose, R. A. sesuo buvo užėjusi į kambarį, kuriame jie buvo, tuomet jie pastebėjo, kad jai prie akies buvo kraujosruva ir R. A. pasakė, kad reikia sesers sugyventinį paauklėti, nes manė, kad kraujosruva atsirado dėl jo kaltės. R. A. Ž. J. padavė plaktuką, išėjo į kiemą, prie malkinės pamatė P. P. Tarp nuteistojo R. A. ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu jie apsistumdė. Ž. J. pasakius, kad jis ne vyras, jei muša moterį, P. P. jam du kartus trenkė jam kažkokiu metaliniu daiktu. Ž. J. matė ir girdėjo, kaip R. A. plaktuku daužė P. P. , po to pats jam sudavė apie keturis kartus.

Liudytojas J. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, jog apie tai, kad P. P. sumušė R. A. su Ž. J. jam pasakė R. L. . Nurodo, kad R. A. P. P. primušė, nes pastarasis mušė jo seserį. Jie ir anksčiau dėl to konfliktavo, ir būdavo, kad susimušdavo ar apsistumdydavo. P. P. R. A. priekaištaudavo, kad pastarasis dažnai geria, niekur nedirba.

Įvertinus išdėstytus liudytojų parodymus, seka, kad teismo išvada apie tai, jog R. A. kartu su Ž. J. pas P. P. ėjo aiškintis dėl R. A. sesers sumušimo, turėdami tikslą jį „paauklėti“, yra pagrįsta. Nuteistieji prie P. P. priėjo rankose laikydami plaktukus, kas parodo jų išankstinį nusiteikimą santykius aiškintis, naudojant fizinį smurtą. Tokioje situacijoje ne nuteistiesiems iškilo akivaizdaus ir realaus pavojingo kėsinimosi grėsmė, bet pačiam nukentėjusiajam. Todėl apygardos teismas pagrįstai atmetė R. A. parodymus apie tai, kad jis, pamatęs P. P. žarstekliu daužant seserį, puolė ją ginti ir taip veikė būtinosios ginties ribose ar jas peržengdamas.

Kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti Ž. J. nuosekliais parodymais, jog R. A. jam padavė plaktuką, o pats pasiėmė kitą, tuo tarpu pats R. A. savo parodymuose dėl šios aplinkybės nuoseklus nebuvo, teigė, jog neprisimena, kuo sudavė nukentėjusiajam, gal kumščiais. Specialisto išvadoje Nr. MK185/04 (01) nurodyta, kad P. P. kūno sužalojimai galėjo būti padaryti iš įvykio vietos paimtais plaktukais (t. 1, b.l. 36-45). Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M781/04 (02) ir ekspertizės akto Nr. EKM 70/05 (01) seka, kad P. P. mirties priežastis – dešinio momens sumušimas (t. 1, b.l. 27-34; t. 2, b.l. 160-169). Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad abu nuteistieji smūgiuodami plaktukais į galvą - gyvybiškai svarbų žmogaus organą, buvo šio nusikaltimo vykdytojai ir siekė bet kokių pasekmių - sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar jį nužudyti. Tokie jų veiksmai rodo, jog jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jų veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip tyčinis P. P. nužudymas. Patys nuteistieji nežino, kuris iš jų sudavė mirtiną smūgį, to nebuvo įmanoma nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte išaiškinta, kad kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai (ben­dra­vyk­dy­to­jai), ir nė­ra bū­ti­na, kad kiek­vie­nas iš to­kių vyk­dy­to­jų pa­da­ry­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Be to, vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Šioje situacijoje abu nuteistieji plaktukais intensyviai mušė nukentėjusįjį, suduodami septynis smūgius į galvą (iš jų vieną mirtiną), vieną smūgį į krūtinę, nemažiau aštuoniolikos smūgių į rankas, du smūgius į blauzdą, ir baigė smurtauti tik tuomet, kai nukentėjusysis susmuko ant žemės. Todėl atmetami nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad būtent po Ž. J. suduotų smūgių nukentėjusysis susmuko ar kad Ž. J. smūgiai galėjo būti lemiami. Šiuo atveju tai neturi esminės reikšmės nuteistojo R. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimui.

Minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 4 punkte taip pat nurodyta, kad jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar ne­tin­ka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Byloje nustatyta, kad P. P. mirties priežastis – dešinio momens sumušimas, taigi tarp nuteistųjų padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys. Todėl nors nukentėjusysis ir mirė Kauno Universitetinėse klinikose, nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl P. P. mirties kalti medikai.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas nuteistajam R. A. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jo pobūdį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nuteistasis R. A. padarė labai sunkų ir pavojingą nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes ir tuo padariusį ypatingą žalą visuomenei. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybė apygardos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas girtas ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad R. A. nusikalsti paskatino ankstesnis netinkamas nukentėjusiojo elgesys jo sesers atžvilgiu, tačiau R. A. buvo aktyvesnis šio nusikaltimo vykdytojas, todėl jam skirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė, nei kitam nuteistajam Ž. J. Skirdamas bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.