Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), teisme gautu 2016 m. sausio 22 d., kurį papildė 2016 m. vasario 2 d. (b. l. 9) (skundas teisme gautas 2016 m. vasario 3 d.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis laikytas Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. kamerose Nr. 108, Nr. 126, Nr. 156, Nr. 196, Nr. 255 ir Nr. 344 ir tuo metu patyrė jo orumą žeminantį elgesį, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, Kamerose tualetas įrengtas vos 0,4 m–0,5 m atstumu nuo durų, nėra jokios pertvaros ar uždangos, kuri atitvertų tualetą nuo durų, yra įrengta tik 1 m pločio ir 1,5 m aukščio sienelė, atskirianti tualetą nuo gyvenamosios patalpos. Kameros duryse įrengtas langelis jį atidarę prižiūrėtojai gali stebėti, kas vyksta kameroje, taigi, taip pat mato asmenį, besinaudojantį tualetu.

2.2. Pasak pareiškėjo, jam būnant kameroje Nr. 344 jis ne kartą patyrė emocinį šoką, buvo pažemintas jo orumas. 2012 m. pareigūnė moteris (vardo ir pavardės nežino, o skiriamajame ženkle buvo užrašyta „Stažuotojas“) atidarė kameros duris ir matė pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o pareiškėjas negalėjo atsistoti ir nueiti, net neturėjo kuo prisidengti, todėl turėjo sėdėti ir raudonuoti; be to, pareigūnė neuždarė kameros durų, o dalino maistą kameroje esantiems asmenims, tai truko 5 min.–7 min., taigi, pareiškėjas patyrė didžiulį stresą. 2012 m. birželio mėn. pareiškėjas naudojosi tualetu, kai duris atidarė pareigūnė, atnešusi užsakymą iš parduotuvės; ji durų neuždarė, liepė paimti prekes, o į pareiškėjo prašymą ir raginimą uždaryti duris atsakė, jog negaiš savo laiko, visa tai tęsėsi apie 10 min. Be to, pro atidarytas duris pareiškėją, besinaudojantį tualetu, matė kiti kaliniai, einantys iš pasivaikščiojimo kiemelių, būrio viršininkai, Lukiškių TI-K dirbantys nuteistieji.

2.3. Pasak pareiškėjo, dėl tokių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis net tik patyrė moralinę žalą, tačiau turėjo kreiptis pagalbos į psichologą / psichiatrą, tačiau šios srities specialistų pagalbos Lukiškių TI-K nesulaukė: pareiškėjui paklausus, kodėl jis neiškviečiamas pas psichologą, jam atsakyta, kad konsultacijų pageidauja daug asmenų, todėl teks laukti savo eilės, o jos pareiškėjas nesulaukė. Atvykęs į bausmės atlikimo vietą, t. y. Vilniaus pataisos namus, turėjo gerti antidepresantus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 16–18).

1. Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą, taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo skundą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. ir skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

2. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

3. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

4. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų reikalavimus.

5. Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

6. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai nurodo, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, šios žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

7. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Minėta, kad atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą byloje pagal pareiškėjo skundą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. ir skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

2. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1200-437/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02698-2012-3) pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei neteisėtų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų Lukiškių TI-K gaisro ir evakuacijos metu, priteisė pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nurodytoje byloje pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš jo orumą žeminančių pareigūnų veiksmų, jam besinaudojant tualetu.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios normos 21 punkte buvo nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl valstybės civilinė atsakomybė negali kilti.

Dar daugiau, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. sausio 20 d. (žr. voką, b. l. 3), o atsakovė šioje administracinėje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Vadinasi, kartu konstatuotina, kad šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo (net jeigu tokia ir būtų) taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas R. G. praleido ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo dar ir dėl šios priežasties tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.