Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo nustatyta, kad D. T. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2 ir BK 294 str. 2 d., tačiau baudžiamasis procesas pagal BK 146 str. 2 ir BK 294 str. 2 d. prieš D. T. nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš D. T. valstybei priteista 7962,99 Lt proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. buvo kaltinamas tuo, kad „neteisėtai atėmė žmogui laisvę panaudodamas fizinį smurtą, savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą.

2002 m. balandžio 2 d., tarp 15.00-17.00 val., Grumblių kaime, Plungės rajone, R. B. 16-to kalibro medžiokliniu šautuvu iššovė apie 5-6 šūvius, tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, į M. M. vairuojamą automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, kuriuo kartu važiavo kaltinamasis D. T., A. G. ir A. J.. Nukentėjusiajam bandant iš įvykio vietos pabėgti, M. M., A. J., A. G., kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išnagrinėta ir 2008-07-22 Plungės rajono apylinkės teisme paskelbtas nuosprendis, ir kaltinamasis D. T. veikdami bendrai, automobiliu pasivijo R. B. ir M. M. sudavus smūgį R. B. per pakaušį pastarojo turėto medžioklinio šautuvo buože, o nuo smūgio pastarajam praradus sąmonę, įkėlė R. B. į automobilio bagažinę, ten jį uždarė ir nuvežė į prie Ilgio ežero esančią aikštelę Plungės rajone. Ten kaltinamasis D. T. su kitais bendrininkais R. B. virve pririšo prie medžio ir laikydami pririštą valandą laiko, visi bendrininkų grupės nariai, įgyvendindami savo tariamą teisę išsiaiškinti kieno nurodymu R. B. į juos šaudė, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinę prievartą, pasireiškusią smurto pavartojimu, psichinę prievartą, pasireiškusią grupės fiziškai stiprių vyrų buvimu. M. M. ir A. J. pagaliu sudavė R. B. per kojas ne mažiau tris smūgius ir ne mažiau keturis kartus įspyrė kojomis, A. G. sudavė vieną smūgį ranka per sprandą, D. T. saugojo ir neleido nukentėjusiajam pabėgti. Panaudojus fizinį smurtą R. B. buvo padaryti sužalojimai: muštinė žaizda pakaušio kairėje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje ir poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje – lengvas kūno sužalojimas sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikdymą. Šia veika nukentėjusiajam neteisėtai buvo atimta laisvė ir prieš jį savavaldžiaujama“.

Teismui buvo žinoma, kad kaltinamasis D. T. Vilniaus m. apylinkės teismo 2004-04-20 nuosprendžiu buvo teistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., tai matyti iš kaltinamajame akte esančių duomenų apie D. T. teistumą. D. T. buvo teistas už tai, kad 2004-03-28 pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą. Be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad D. T. yra padaręs ir naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 str. 2 d., t. y. 2005 m. liepos 23 d. veikdamas kartu su bendrininkais, dėl kurių tyrimas atskirtas į atskirą, išžagino L. V. (t. 1, b. l. 59). Dėl šio nusikaltimo ikiteisminis tyrimas atliekamas Klaipėdos apygardos prokuratūroje, šie duomenys buvo žinomi skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui.

Vadovaujantis BK 95 str. 4 d. nuostatomis, senaties eiga D. T. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2 d., 294 str. 2 d. skaičiuojama nuo 2005-07-23, t. y. nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad D. T. nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 14 d. slapstėsi nuo tyrimo ir teismo, šiuo laikotarpiu senaties eiga buvo sustojusi, todėl skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nebuvo suėjusi.

Net ir tuo atveju, jeigu būtų galima laikyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nutrūksta ir skaičiuojama iš naujo tik dėl nusikaltimo, už kurio padarymą jau turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o už nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 2 d., kuris buvo įvykdytas 2005-07-23, D. T. dar nėra nuteistas, teismas tokiu atveju privalėjo konstatuoti, kad senaties eiga už nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 str. 2 d., 294 str. 2 d., skaičiuojama nuo 2004-03-28, t. y. nuo tos dienos, kai D. T. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., už kurią jis buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2004-04-20 nuosprendžiu. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamojo D. T. paieška buvo paskelbta 2006 m. sausio 17 d. (oficiali D. T. pasislėpimo nuo teismo ir tyrimo diena), jis buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje 2008 m. rugsėjo 14 d., konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2006-01-17 iki 2008-09-14 senaties eiga buvo sustojusi ir vėl pradedama skaičiuoti tik nuo 2008-09-14. Dėl šių priežasčių baudžiamoji byla prieš D. T., kaltinant jį nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 str. 2 d., 294 str. 2 d., padarymu, negalėjo būti nutraukta BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, nes ir tuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nesuėjo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nutraukdamas bylą nuosprendžiu BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, teismas pažeidė BPK normas, numatytas BPK 254 str. 4 d., kuriose nurodoma, jog nagrinėjimo teisme metu, kai nustatoma šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Kadangi toks pažeidimas nelaikytinas esminiu, todėl šiuo pagrindu neprašoma naikinti skundžiamą nuosprendį.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš nuosprendžio matyti, kad spręsdamas šį klausimą apylinkės teismas vadovavosi BK 95 str. 1 d. 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, tačiau ši redakcija net nebuvo įsigaliojusi. Pagal 2002-10-29 įstatymo Nr. IX-1162 1 str., BK 95 str. 1 d., kaip ir visas 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtintas BK, turėjo įsigalioti 2003-05-01, tačiau ši BK 95 str. 1 d. redakcija buvo pakeista 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495, kuris įsigaliojo 2003-05-01. Taigi 2003-05-01 įsigaliojo ne 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968, o 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 BK 95 str. 1 d. redakcija. Taigi būtent šia BK 95 str. 1 d. redakcija turėjo vadovautis apylinkės teismas.

Šioje byloje D. T. kaltinamas pagal 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. tuo, kad veikdamas bendrai su M. M., A. J. ir A. G., 2002 m. balandžio 2 d. neteisėtai atėmė žmogui laisvę pavartodamas fizinį smurtą ir savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį pavartodamas fizinę ir psichinę prievartą. BK 95 str. 1 d. 1 p. c pap. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio už apysunkius tyčinius nusikaltimus priėmimo senaties terminas yra 8 metai, todėl akivaizdu, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną (2009 m. gegužės 11 d.) apkaltinamojo nuosprendžio už 2000 m. BK 146 str. 2 d. ir 294 str. 2 d. numatytus nusikaltimus, padarytus 2002 m. balandžio 2 d., priėmimo senaties terminas D. T. nebuvo suėjęs.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną (2009 m. gegužės 11 d.) nebuvo suėję ir D. T. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už abu nusikaltimus senaties terminai pagal 1961 m. BK 49 str. nuostatas.

2000 m. BK 146 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas D. T., padarytas 2002 m. balandžio 2 d. pagal nusikalstamos veikos sudėties požymius (neteisėtas laisvės atėmimas, padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų) atitiko jo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 131 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. 1961 m. BK 131 str. 2 d. (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-849 redakcija) sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų. Pagal 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams, suėjo 10 metų. Akivaizdu, kad šis terminas už 1961 m. BK 131 str. 2 d. numatytą nusikaltimą skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną (2009 m. gegužės 11 d.) nebuvo suėjęs.

2000 m. BK 294 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, kurio padarymu D. T. padarė 2002 m. balandžio 2 d. pagal nusikalstamos veikos sudėties požymius (savavaldžiavimas, padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų) atitiko jo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 214 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. 1961 m. BK 214 str. 2 d. (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas iki penkerių metų ir bauda. Pagal 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas ne daugiau kaip penkeriems metams, suėjo 5 metai. Nors Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu D. T. buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., kurią jis padarė 2004 m. kovo 28 d., ši nusikalstma veika nenutraukė senaties termino, kadangi pagal 1961 m. BK 49 str. 2 d. senaties eiga nutrūksta, jeigu, prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. T. paieška buvo paskelbta 2006 m. sausio 17 d., jis buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje 2008 m. rugsėjo 14 d., t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 17 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. senaties eiga buvo sustojusi ir vėl pradedama skaičiuoti tik nuo 2008 m. rugsėjo 14 d. (1961 m. BK 49 str. 3 d.), konstatuotina, kad nuo 1961 m. BK 214 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo dienos iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos (2009 m. gegužės 11 d.) buvo praėję tik 4 metai 5 mėnesiai 14 dienų, t. y. 1961 m. BK 49 str. 1 d. 3 p. numatytas 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už 1961 m. BK 214 str. 2 d. numatytą nusikaltimą senaties terminas taip pat nebuvo suėjęs.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas D. T. nutraukdamas baudžiamąjį procesą pagal BK 146 str. 2 ir BK 294 str. 2 d., suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl 2009 m. gegužės 11 d. nuosprendis naikinamas.

Nepaisydama to kas išdėstyta, kolegija negali patenkinti prokurorės prašymo priimti naują nuosprendį – pripažinti D. T. kaltu pagal BK 146 str. 2 d. ir BK 294 str. 2 d., nes tokio sprendimo nenumato BPK 326 str., apibrėžiantis apeliacinės instancijos teismo sprendimų rūšis. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai pažymėjo, kad nutraukdamas bylą nuosprendžiu BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, apylinkės teismas pažeidė BPK 254 str. 4 d., kurioje nurodoma, jog nagrinėjimo teisme metu, kai nustatoma šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Tačiau priešingai nei prokurorė (matyt, ši klaida ir nulėmė netinkamo prašymo suformulavimą), kolegija šį pažeidimą laiko esminiu, nes pagal BPK 326 str. nuostatas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo rūšis tiesiogiai nulemia ir apeliacinės instancijos teismo priimamo sprendimo rūšį. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nutraukti bylą BPK 3 str. 1 d. 2 p. pagrindu, turėjo priimti nutartį (BPK 254 str. 4 d.). Pagal BPK 326 str. 5 d. išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: 1) atmesti apeliacinį skundą; 2) panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 3) pakeisti nutartį; 4) perduoti bylą prokurorui, jeigu paaiškėja šio Kodekso 403 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas; 5) panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą. Iš aptartų BPK nuostatų akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas dėl BPK 254 str. 4 d. numatyto pirmosios instancijos teismo sprendimo gali priimti tik nutartį ir tokia nutartimi negali pripažinti asmens kaltu dėl padaryto nusikaltimo. Todėl nepaisydama to, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, kolegija, saistoma įstatymo leidėjo nustatytų taisyklių ir sisteminio BPK nuostatų aiškinimo, vadovaudamasi BPK 326 str. 5 d. 2 p., nutartimi panaikina nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo ir joje vėl spręsdamas apkaltinamojo nuosprendžio senaties klausimą turės atsižvelgti ne tik į šioje nutartyje išdėstytas reikšmingas aplinkybes, bet ir įvertinti tai, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžiu D. T. yra nuteistas už nusikaltimus, padarytus 2005 m. lapkričio 25 d.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 2 p., kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.