- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2007-11-23
- Bylos Nr.
- 2A-544/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Vincas Verseckas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- Z. R., Z. B., N.
- Ieškovas
- R. B., S. B., V. B., T. B., S.
- Trečiasis asmuo
- notarės D
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Z. R. ir Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-633-54/2007 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams N. K. (N. K. ), I. K. , Z. R. (R.), Z. B. , tretieji asmenys notarės D. Štaupienė, I. Daraškevičienė, dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir atsakovės Z. R. (R.) priešieškinį ieškovui R. B., S. B. , V. B. (V. B. ), T. B. , S. B. (S. B. ) ir D. B. (D. B. ) dėl iškeldinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teimą ir, patikslinęs ieškinį, prašė:
1) pripažinti negaliojančia tariamą 1999 m. rugsėjo 28 d. sutartį, reg. Nr. 1-12154, sudarytą tarp R. B. ir N. K, bei I. K,, kuria atsakovams N. ir I. K. parduotas žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini);
2) pripažinti negaliojančia tariamą 1999 m. rugsėjo 28 d. sutartį, reg. Nr. 1-12155, sudarytą tarp R. B. ir N. K. bei I. K., kuria atsakovams N. ir I. K. parduotas pagalbinis pastatas (katilinė), esantis (duomenys neskelbtini);
3) pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp N. K. ir I. K. bei Z. B.;
4) pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 26 d. gyvenamojo namo su pagalbiniu ūkio pastatu pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp N. K. ir I. K. bei Z. R.;
5) panaikinti 0,3275 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Z. B. vardu;
6) panaikinti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato – katilinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Z. R. vardu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 28 d. ieškovas su atsakovais N. K. ir I. K. Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias jis atsakovams tariamai pardavė 0,3275 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei pastatą – katilinę. Nurodė, jog šie sandoriai naikintini, kadangi jie buvo sudaryti tik dėl akių, tai yra neketinant sukurti teisinių pasekmių. Ginčijami sandoriai turėjo paslėptą (neviešą) jo kartu su atsakovais suderintą sąlygą, jog šie sandoriai neturės jokių realių padarinių. Šie sandoriai, nors ir buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, realiai niekada nebuvo vykdomi, kadangi atsakovai N. K. ir I. K. ieškovui nemokėjo sutartyse nurodytų pinigų sumų už tariamai jų nuosavybėn perleistą nekilnojamąjį turtą, o atsakovai realiai neperėmė jo motinos S. B. 80 000 Lt paskolos AB Lietuvos taupomajam bankui. Šią paskolą bankui išmokėjo pati S. B., įnešdama lėšas grynaisiais pinigais į banko sąskaitą, iš kurios buvo dengiama minėta paskola. Ieškovas su savo sutuoktine T. B. ir dviem nepilnamečiais vaikais ir toliau liko gyventi tariamai atsakovams perleistame name. Atsakovai šiame name niekada negyveno. Atsakovai I. ir N. K., neturėdami nuosavybės teisės, šį nekilnojamąjį turtą perleido atsakovams Z. B. ir Z. R. (R.), todėl šie sandoriai, ieškovo nuomone, taip pat naikintini. Ieškovas teigia, kad Z. B. ir Z. R. (R.) akivaizdžiai žinojo, kad įsigytas turtas priklauso ne N. ir I. K. . Be to, nė pagal vieną iš 2003 m. rugpjūčio 26 d. sudarytų sutarčių nebuvo sumokėtos jokios pinigų sumos, atsakovės iki ieškinio iškėlimo dienos nebuvo įregistravusios viešame registre savo nuosavybės teisių į ginčo turtą ir realiai juo nesinaudojo.
Atsakovė Z. R. (R.) priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovą R. B., taip pat S. B. , V. B., T. B., S. B. ir D. B. su jiems priklausančiu turtu iš jai priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog nuo turto įsigijimo dienos iki šiol jame yra registruoti ieškovas su šeima. Atsakovė negali tinkamai naudotis jai priklausančiu turtu, varžomos jos kaip savininkės teisės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo R. B. ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiomis tariamas 1999 m. rugsėjo 28 d. sutartį, reg. Nr. 1-12154, sudarytą tarp R. B. ir N. K. bei I. K., 1999 m. rugsėjo 28 d. sutartį, reg. Nr. 1-12155, sudarytą tarp R. B. ir N. K. bei I. K., 2003 m. rugpjūčio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-6917, sudarytą tarp N. K. bei I. K. ir Z. B., 2003 m. rugpjūčio 26 d. gyvenamojo namo su pagalbiniu ūkio pastatu pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 2-6920, sudarytą tarp N. K. bei I. K. ir Z. R., panaikino 0,3275 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Z. B. vardu bei gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato – katilinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Z. R. vardu, priteisė iš atsakovų N. K. , I. K. , Z. R. (R.) ir Z. B. lygiomis dalimis ieškovui R. B. 1 580 Lt žyminį mokestį, t. y. iš kiekvieno po 395,00 Lt, priteisė iš atsakovų N. K. , I. K. , Z. R. (R.) ir Z. B. lygiomis dalimis valstybei 1 580 Lt žyminį mokestį bei 144,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 1 724,15 Lt, t. y. iš kiekvieno po 431,03 Lt. Atsakovės Z. R. (R.) priešieškinį dėl iškeldinimo atmetė. Nurodė, kad 1999 metais sudaryti ginčijami sandoriai buvo tariami, nes pagal juos jokie mokėjimai nebuvo atliekami, atsakovai patvirtino, kad N. K. perimtą skolą grąžino pati skolininkė S. B. . Sandorių metu turtas realiai nebuvo perduotas N. ir I. K. . Nors šis turtas buvo įregistruotas K. vardu, jis buvo įkeistas ieškovo motinos S. B. reikalavimams užtikrinti. Tai patvirtina, kad sandoriai buvo sudaryti tik dėl akių, o šalys neketino sukurti jokių teisinių pasekmių. Kadangi atsakovai N. ir I. K. pagal 1999 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį neįgijo jokių teisių ar pareigų, jie ginčo turto neturėjo teisės perleisti pagal 2003 m. rugpjūčio 26 d. sutartį su atsakovėmis Z. R. (R.) ir Z. B. . Teismas, vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 2 d., nustatė, kad atsakovės Z. R. ir Z. B. nebuvo sąžiningos šio turto įgijėjos, nes žinojo, kad K. nėra tikrieji šio turto savininkai. Jos patvirtino, kad turtas buvo perleidžiamas B. sutinkant, atsakovės tėvas A. R. buvo geras B. pažįstamas, paskolino jiems didelę pinigų sumą, ginčo turtą iš K. įsigijo A. R. dukra atsakovė Z. R. ir draugė Z. B. , po sutarčių sudarymo B. ir toliau gyveno ginčo name, joms nebuvo perduoti jokie dokumentai, atsiskaitymo knygelės, raktai. Atsakovė Z. R. kreipėsi dėl iškeldinimo tik po to, kai buvo pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tiek K., tiek Z. R. ir Z. B. pripažino, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį jokie mokėjimai nebuvo atliekami, priešingai, buvo nurodyta, kad šiuo sandoriu buvo įskaitytas S. B. skolos grąžinimas. Pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį, kai turtas perleistas neatlygintinai, jis gali būti išreikalautas visais atvejais. Kadangi atsakovės negali būti laikomos sąžiningomis įgijėjomis, jų reikalavimas dėl B. iškeldinimo buvo atmestas. Turtas pagal sandorius nebuvo perduotas ir pinigai nebuvo mokami, todėl restitucijos klausimas šiuo atveju nekilo. Pripažinęs negaliojančiais ginčijamus sandorius, teismas panaikino jų teisinę registraciją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Z. R. ir Z. B. atstovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens – A. R. – teisių, nes jis yra hipotekos kreditorius, kurio reikalavimo teisėms užtikrinti yra įkeistas žemės sklypas, gyvenamasis namas ir pagalbinis pastatas – katilinė. Teismui ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais ir įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui, ieškovas įgytų teisę ginčyti hipotekos lakštą, nes ginčo nekilnojamuosius daiktus įkeitė ne šių daiktų savininkas, bet kitas asmuo. Nors apeliančių atstovas pirmosios instancijos teismo prašė A. R. įtraukti trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, teismas atsisakė tai daryti, nes jis nėra ginčijamų sandorių šalis, tačiau neįvertino, kad jis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi.
2. Teismas, pripažindamas sandorius tariamais, vadovavosi ieškovo ir S. B. parodymais, tačiau nesiaiškino, kokia yra tikroji šalių valia, kuri matosi iš tų asmenų veiksmų sandorio sudarymo metu ir po jo. Sprendimas yra prieštaringas, jame nurodyta, kad šalys, sudarydamos sandorį, nesiekė sukurti teisinių pasekmių, tačiau vėliau nurodoma, kad ieškovas turėjo tikslą perleisti turtą. Tai patvirtino ir pats ieškovas. Kadangi pats ieškovas siekė turtą perleisti, tokio sandorio nėra pagrindo pripažinti tariamu, nes ieškovas siekė sukurti būtent tokias civilines pasekmes. Be to, ieškovas nurodė, kad jis siekė perleisti turtą tam, kad išvengtų atsiskaitymų su kreditoriais, o toks jo tikslas prieštarauja viešajai tvarkai ir geriems komercinės veiklos papročiams, todėl jis negali būti ginamas. Tai, kad ginčijamos sutartys sukėlė teisines pasekmes ir nėra tariami sandoriai, patvirtina aplinkybė, kad ieškovas žinojo, jog ginčo nekilnojamieji daiktai bus įkeisti jo motinos prievolėms prieš trečiuosius asmenis užtikrinti, hipotekos sutartis nėra tariamas sandoris, S. B. gavo pinigus pagal paskolą, o nekilnojamieji daiktai buvo įkeisti, hipotekos lakštas ir jo pakeitimai įregistruoti Hipotekos registre.
3. Teismo sprendimas yra nenuoseklus ir prieštaringas, kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu teismas tenkino ieškovo reikalavimą išreikalauti daiktą iš apeliančių, – ar dėl to, kad sandoris buvo neatlygintinis, ar dėl to, kad atlygintinio sandorio atveju daiktų įgijėjos buvo nesąžiningos. Minėti pagrindai yra skirtingi, todėl jie turėjo būti tinkamai motyvuoti, o teismas motyvų, kodėl įgijėjos laikomos nesąžiningos, nenurodė. Sandorių neatlygintinumas savaime nereiškia įgijėjų nesąžiningumo.
4. Teismo išvada, kad jokie mokėjimai pagal ginčijamus sandorius nebuvo atliekami ir atsakovai turtą įgijo neatlygintinai, nėra pagrįsta, nes atlygintinumas suprantamas ne tik kaip pinigų mokėjimas, bet ir kaip turtinio ekvivalento perdavimas, skolinių įsipareigojimų perdavimas ar sumažinimas. Ginčijami sandoriai negali būti pripažinti tariamais, kadangi jų objektas yra apsunkintas hipoteka, o tokiais atvejais reikalinga suderinta trijų šalių valia – pirkėjo, pardavėjo ir hipotekos kreditoriaus. Šiuo atveju kreditorių AB „Hansabankas“ ir A. R. sutikimai buvo gauti, todėl šį sandorį galima pripažinti tariamu tik tuo atveju, kai visi minėti asmenys neketino sukurti teisinių pasekmių. Teismas šių aplinkybių nenustatė, į bylos nagrinėjimą A. R. neįtraukė. Teismas nepagrįstai nustatė sandorių neatlygintinumą ir jų tariamumą, remdamasis vien liudytojų parodymais. Tą aplinkybę, kad S. B. skolą AB „Hansabankui“, kurią kaip atlyginimą už įsigytą turtą perėmė N. K. , mokėjo ji pati, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – banko pažyma, kasos orderiai, todėl teismas šiais parodymais negalėjo remtis. Esminės reikšmės neturi ir ta aplinkybė, kad žemės ir pastatų savininkas ir jų pardavėjas buvo ieškovas, o skolininkė buvo ieškovo motina S. B. , nes šiuo atveju pats ieškovas pasirinko tokį turtinį ekvivalentą už jo parduotą turtą. 2003 m. rugpjūčio 26 d. sutartis turi būti vertinama kartu su 2001 m. kovo 23 d. paskolos ir 2001 m. gegužės 11 d. hipotekos sutartimis, nes nors pagal minėtą sutartį N. Ir I. K. nebuvo mokama pinigais ar banko pavedimais, jie už perleistą turtą gavo kitą turtinį ekvivalentą – hipotekos kreditoriaus A. R. įrašą hipotekos lakšte, kad skolininkė S. B. visiškai atsiskaitė. Nors šiuo atveju skolininkė buvo S. B. , tačiau prievoliniai santykiai su hipotekos kreditoriumi A. R. siejo ir N. ir I. K. , nes jie buvo įkaito davėjai ir išieškojimas galėjo būti nukreiptas į jų turtą. Pardavus ginčo nekilnojamuosius daiktus apeliantėms, N. ir I. K. prievolės A. R. pasibaigė, nes tas prievoles, kaip įkaito davėjos, perėmė apeliantės ir jos tapo A. R. skolininkėmis. Teismas nepagrįstai atmetė apeliančių argumentus, kad prievolės pasibaigė kreditoriui priėmus kitos rūšies prievolės įvykdymą ir atsiradus novacijai. Nebuvo vertinamas kreditoriaus A. R. įrašas hipotekos lakšte, kad S. B. su juo visiškai atsiskaitė, o skola buvo perkelta naujoms skolininkėms. Tai, kad skolos perkėlimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, nereiškia, kad ji negalioja, nes įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo tokias sutartis sudaryti raštu, be to, sutartį galima sudaryti ir apsikeičiant kitais dokumentais. Buvo taip pat įvykdyta sąlyga gauti kreditoriaus sutikimą dėl skolos perkėlimo – šiuo atveju A. R. sutiko. Nepagrįstas yra teismo motyvas, kad argumentus apie prievolės pasibaigimą priėmus kitos rūšies įvykdymą ar novacijos atsiradimą paneigia kreditoriaus A. R. paaiškinimai teisme, kadangi iš posėdžio protokolo nėra aišku, į kokį klausimą jis pateikė atsakymą.
5. Teismo priimtas sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes palikus galioti skundžiamą teismo sprendimą nukentėtų hipotekos kreditorius, skolininkė S. B. išvengtų atsiskaitymo su juo ir nesąžiningai praturtėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad tariamo sandorio fakto šalys negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir, remdamiesi tariamo sandorio faktu, ginčyti jų teises.
6. Teismas nepagrįstai kaip vieną iš ieškinio tenkinimo argumentų nurodė tai, kad sandoris nebuvo užregistruotas viešame registre. Šis faktas reiškia tai, kad šio sandorio sudarymo fakto negalima naudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, tačiau jis nereiškia, kad sandoris negalioja šalims.
7. Teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad ieškovas sumokėjo per mažai žyminio mokesčio. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, turėjo sumokėti 8 178 Lt, o jis sumokėjo 1 580 Lt, o nuo kitos pusės – 1 580 Lt – buvo atleistas. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas dėl 3–6 reikalavimų turi būti panaikintas, o ieškinio dalis palikta nenagrinėta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovių Z. R. ir Z. B. visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantės nepagrįstai teigia, jog priimtas teismo sprendimas turi įtakos hipotekos kreditoriaus A. R. teisėms, todėl jis turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Įsiteisėjus teismo sprendimui hipotekos kreditoriaus teisės liks ir jam neatsiras jokių papildomų pareigų. Kadangi hipoteka seka paskui daiktą, kreditoriaus reikalavimai bus tenkinami iš įkeisto turto nepriklausomai nuo to, kas yra šio turto savininkas. Tam, kad būtų galima teismo sprendimą panaikinti dėl asmenų neįtraukimo trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, būtina įvertinti, ar šis neįtraukimas turėjo įtakos aiškinant ir vertinant materialinės ar procesinės teisės normas bei teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pagal susiformavusią teismų praktiką sprendimas šiuo pagrindu gali būti naikinamas tik tada, kai yra tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų. Priimtas teismo sprendimas nesukuria A. R. jokių teisių ar pareigų, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo kreditoriaus dukra Z. R. (R.), todėl jai buvo ar galėjo būti pateikti rašytiniai įrodymai. Be to, apeliantės negalėjo savo apeliacinio skundo grįsti tuo pagrindu, kad pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą asmenų, nes savo teises gali ginti neįtrauktas į bylą asmuo, pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo. Prašymą įstoti į bylą trečiuoju asmeniu galėjo pareikšti ir pats kreditorius A. R. , jis buvo kviečiamas į bylos nagrinėjimą kaip liudytojas ir posėdžio metu išdėstė savo poziciją dėl ieškinio dalyko. Teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, aiškindamasis tikrąją šalių valią, vertindamas šalių veiksmus ir faktines bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad sudaryti sandoriai yra tariami. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas nemotyvavo savo išvados, kad įgijėjos buvo nesąžiningos, nes sprendime yra nurodytos visos aplinkybės, kurias įvertinęs, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovės žinojo, jog turtas buvo perkamas iš asmenų, kurie nėra tikrieji jo savininkai. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad sandorį galima pripažinti tariamu tik tuo atveju, jeigu yra suderinta pirkėjo, pardavėjo ir hipotekos kreditoriaus valia. Pirkimo–pardavimo sandoris yra dvišalis, todėl teisiškai reikšminga yra tik šių dviejų sandorio šalių valia. Apeliančių nurodyti argumentai dėl atsakovų pripažintų faktinių aplinkybių, hipotekos, skolinių įsipareigojimų perkėlimo ar iškeldinimo yra nepagrįsti ir iškraipo ginčijamo sprendimo turinį. Nepagrįstas yra apeliančių teiginys, kad priimtas teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantės nepagrįstai nurodė, kad teismas skirtingai vertino sutarčių teisinės registracijos faktą. Teisinės registracijos reikšmė ir privalomumas keitėsi įsigaliojus 2000 m. CK, todėl teismas turėjo skirtingai vertinti iki šio kodekso įsigaliojimo ir po jo įsigaliojimo atsiradusius santykius bei teisingai nustatė, kad ta aplinkybė, jog sutartis daugiau nei trejus metus nebuvo įregistruota viešame registre, leidžia abejoti sandorio teisėtumu ir apeliančių sąžiningumu. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atleistas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ir jo turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu nesikeitė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas galėjo suklysti skaičiuodamas žyminio mokesčio sumą, nėra pagrindas panaikinti sprendimą ir šią ieškinio dalį palikti nenagrinėtą, nes nurodytas aplinkybes įvertina apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Ieškovas taip pat nesutiko, kad apeliacinės instancijos teismas priimtų apeliančių pateiktą naują rašytinį įrodymą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai N. K. ir I. K. su skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Sudaromi sandoriai buvo tariami, apie tai ieškovas ir atsakovai, kurie niekada nepretendavo į šį turtą, turtinio intereso neturėjo, tikrųjų sandorių sudarymo motyvų jie nežinojo, o apsiribojo tik pasiaiškinimu, kad ieškovui geriau neturėti nuosavo turto. Atsakovai draugavo su ieškovo ir jo tėvų šeimomis. Pagal ginčijamus sandorius nei atsakovai nėra mokėję jokių pinigų, nei jiems nebuvo mokami jokie pinigai. Atsakovai taip pat nebuvo prisiėmę jokių ieškovo ar jo šeimos narių skolinių įsipareigojimų, visas skolas grąžino ieškovo šeimos nariai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai pagal priešieškinį S. B. , V. B. ir T. B. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, jame išdėstytos aplinkybės ir jų vertinimas neatitinka byloje surinktų įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad R. B. 1999 m. rugsėjo 28 d. pardavė atsakovams N. K. ir I. K. 0,3275 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir pagalbinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 11-12). 2001 m. sausio 31 d. ir 2001 m. vasario 2 d. atsakovės Z. R. (R.) tėvas A. R. paskolino ieškovo motinai S. B. po 42 400 Lt (iš viso 84 800 Lt) (t. 1, b. l. 176-177). 2001 m. kovo 23 d. A. R. paskolino S. B. dar 250 000 Lt ir prievolei grąžinti pasiimtą paskolą užtikrinti buvo įkeistas N. ir I. K. vardu įsigytas sklypas ir gyvenamasis namas su pagalbiniais statiniais (t. 1, b. l. 13-15, 148-150). 2003 m. rugpjūčio 26 d. N. ir I. K. gyvenamąjį namą ir katilinę pardavė A. R. dukrai Z. R. (t. 1, b.l. 66-68), o 0,3275 ha ploto žemės sklypą pardavė A. R. draugei Z. B. (t. 1, b. l. 69-71). 2003 m. rugpjūčio 26 d., tai yra namo ir žemės sklypo pardavimo dieną, A. R. hipotekos lakšte padarė įrašą, kad S. B. su juo visiškai atsiskaitė (t. 1, b. l. 150).
Išdėstytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį (pripažindamas ginčo sandorius negaliojančiais), nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje A. R. teisių ir pareigų, kadangi viena, pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, parduotas ir įkeistas A. R. suteiktos S. B. paskolos grąžinimui užtikrinti turtas grąžintas ieškovui R. B. , kuris sutikimo įkeisti šį turtą nedavė ir pagal šioje byloje priimto sprendimo išvadas įkeitimo sandorį gali nuginčyti, nes sutikimą turtą įkeisti davė neturėjęs tam teisės N. K. , kita, pripažintų negaliojančiais N. ir I. K. ir Z. R. bei Z. B. pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo dieną A. R. hipotekos lakšte, kuriuo buvo įkeistas parduotas turtas, atliko įrašą, kad S. B. su juo visiškai atsiskaitė, nors bylos dalyviai pripažįsta, kad S. B. gautos paskolos A. R. negrąžino, tai yra paminėtas įrašas rodo, kad A. R. paskolos grąžinimą priėmė jo dukrai perleistu turtu. Vadinasi, galiojantis įrašas rodo, kad S. B. nėra skolinga A. R. , nors sandoriai, kurių pagrindu atsirado įrašas, negalioja. Taigi pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs dalyvauti byloje A. R. , nusprendė dėl jo teisių bei pareigų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas sudaro besąlyginį pagrindą ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti negaliojančiu (CPK 329 straipsnio 2 dalis 2 punktas).
Kolegija taip pat nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei netinkamai aiškino materialines teisės normas. Pirmosios instancijos teismas 1999 m. rugsėjo 28 d. žemės sklypo, gyvenamojo namo ir pagalbinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis pripažino tariamais ir niekiniais sandoriais. Pagal CK 1.86 straipsnį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Toks sandoris yra fiktyvus, nes neturi jokių realių padarinių. Tariamas sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento – sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Toks sandoris yra fiktyvus (niekinis) dėl šalių valios ydingumo jį sudarant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Šiuo atveju šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, o iš esmės nenori ir nesukuria teisinių santykių. Jo dalyviai, sudarydami sandorį, supranta, kad pagal šį sandorį neįgyja teisių ir neprisiima įsipareigojimų.
Teismas ginčijamus 1999 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sandorius pripažino tariamais, remdamasis vien ieškovo R. B. ir atsakovų N. ir I. K. paaiškinimais, kad pagal šiuos sandorius turtas nebuvo perduotas, o atsakovai pagal sudarytas sutartis privalėję perimti ieškovo motinos skolą, šios skolos neperėmė, o ją grąžino pati S. B. . Pažymėtina, kad pagal sandorio sudarymo metu galiojusias teisės normas nuosavybės teisėms atsirasti buvo būtina sandorio teisinė registracija. Atsakovai K. sudarytą sandorį įregistravo įstatymų nustatyta tvarka, todėl jiems atsirado nuosavybės teisės į ginčo turtą. Byloje, be ieškovo ir atsakovų K. paaiškinimų, nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad K. ieškovo motinos skolų neperėmė ir tokiu būdu neatsiskaitė už įsigytą turtą. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai netyrė visų ginčo aplinkybių, nepareikalavo papildomų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo ir atsakovų dėstytą poziciją dėl neketinimo sukurti teisines pasekmes.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar ginčijami 1999 m. rugsėjo 28 d. sandoriai yra tariami, turėjo vertinti ir paties ieškovo elgesį, veiksmus ir sandorių sudarymo motyvus. Iš byloje esančių ieškovo paaiškinimų matyti, kad jis siekė sudaryti ginčijamus sandorius su atsakovais K. dėl to, jog ateityje norėjo išvengti turtinės atsakomybės pagal kitas prievoles. Tokie ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad jis norėjo sudaryti 1999 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir siekė šių sandorių pasekmių – neturėti savo vardu jokio nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas pagal prievoles, tai yra neturėti jokios nuosavybės ir perleisti ją kitiems asmenims. Šie ieškovo paaiškinimai taip pat rodo jo nesąžiningumą prievoliniuose santykiuose. Ieškovo nesąžiningumas turėjo būti vertinamas ir sprendžiant klausimą dėl 2003 m. rugpjūčio 26 d. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimo. Pažymėtina, kad iš atsakovų K. paaiškinimų (t. 1, b. l. 65) matyti, jog 2003 metais namas ir sklypas buvo parduotas ieškovo nurodymu, tai yra šis sandoris atitiko ieškovo valią ir interesus.
Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių bei liudytojų paaiškinimų matyti, kad ginčijamų sandorių šalis, jų šeimų narius bei pažįstamus siejo paskoliniai bei pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Nors byloje nagrinėjamas ginčas tik dėl pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo vien tik skundžiamų sutarčių analize ir nevertino šių sutarčių sudarymo aplinkybių kartu su kitais šalių ar jų šeimos narių sudarytais sandoriais, susitarimais bei įsipareigojimais. Ginčo šalys ir jų šeimų nariai sudarė paskolos, vėliau pirkimo–pardavimo sutartis, kurios yra tarpusavyje tiesiogiai susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, spręsdamas klausimą dėl ginčijamų sandorių galiojimo, turėjo išaiškinti tikruosius ginčijamų sutarčių šalių ketinimus, sudarytų paskolų ir pirkimo–pardavimo sutarčių tarpusavio ryšį, sutarčių esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką ir elgesį po sutarčių sudarymo, tačiau to nepadarė. Kolegija pastebi, kad tarp sandorių šalių, tai yra tarp ieškovo R. B. , jo motinos S. B. , atsakovės Z. R. (R.) ir jos tėvo A. R. susiklostę teisiniai santykiai nėra grynai tik paskoliniai ar pirkimo–pardavimo, nes iš šalių bendravimo praktikos ir jų paaiškinimų matyti, kad šiuos asmenis siejo asmeniniai ryšiai, ieškovas R. B. ir jo motina S. B. bei atsakovė Z. R. (R.) ir jos tėvas A. R. pakankamai artimai bendravo, vieni kitiems skolino dideles pinigų sumas, kurias, kaip matyti iš šalių paaiškinimų, susitarė grąžinti ne paskolinta pinigų suma, o perleidžiant paskolos davėjo A. R. dukros ir draugės nuosavybėn ieškovo nekilnojamąjį turtą. Teismų praktikoje yra pripažįstama civilinių teisinių santykių subjektų teisė sudaryti sandorius, kurie atitinka skirtingų sutarčių požymius, tačiau neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad yra galimi atvejai, kad paskolinių santykių šalys susitaria, kad skola jiems bus grąžinama ne pasiskolinta pinigų suma, bet atitinkamu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-511/2005).
Kolegija pastebi, kad vystantis ekonomikai subjektų teisiniai santykiai vis dažniau darosi sudėtingi, juose neretai dalyvauja didelis subjektų skaičius, o jų sudaromi susitarimai kartais neatitinka klasikinio vienos ar kitos sandorio rūšies modelio ir turi skirtingų sutarčių bruožų. Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o kita šalis įsipareigoja šį daiktą priimti ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Akivaizdu, kad ginčijamos sutartys nevisiškai atitinka CK 6.305 straipsnyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, nes šiuo atveju pagal ginčijamus sandorius buvo atsiskaitoma ne tradiciniu būdu (pinigais ar banko pavedimais), o iš atsakovų paaiškinimų matyti, kad buvo susitarta, jog atsiskaitymas pagal pirkimo–pardavimo sutartis bus atliktas prisiėmus kito asmens turtinius įsipareigojimus ar panaikinus ieškovo motinos pareigą atsiskaityti su kreditoriumi pagal paskolos sutartį. Vertintina ir ta aplinkybė, kad sudaromuose sandoriuose dalyvavo didelis asmenų skaičius (B., K. ir A. R. su savo dukra Z. R. ir drauge Z. B. ). Nepaisant to, kad skolininkas pagal paskolos sutartį ir pirkėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesutampa, sutampa skolininko ir kreditoriaus šeimų interesai, kiekvienos asmenų grupės (šeimos) valia yra nukreipta į bendrą tikslą, o asmeninių ryšių buvimas sustiprino šalių tarpusavio pasitikėjimą, suteikė lankstumą tarpusavio santykiams, o tai lėmė nevisiškai įstatymo reikalavimus atitinkančių sutarčių sudarymą.
Kolegija taip pat pastebi, kad ginčijant K. ir Z. R. bei Z. B. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumą reikšminga ieškovo R. B. pozicija šių nutarčių atžvilgiu. I. K. atsiliepimo į ieškinį (t. 1, b. l. 65) vienareikšmiškai matyti, kad K. turtą pardavė ne tik turėdami R. B. sutikimą, bet ir jo iniciatyva. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo A. R. parodymai ir kiti bylos įrodymai. Todėl, netgi pripažinus, kad R. B. ir K. pirkimo–pardavimo sandoriai buvo tariami, svarstytina paminėtos aplinkybės reikšmė sprendžiant K. ir Z. R. bei Z. B. pirkimo–pardavimo sandorių teisėtumą.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių sudarytus susitarimus, turėjo aiškintis visas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, vertinti su ginčijamomis sutartimis susijusias paskolos sutartis, nustatyti tikrąją sandorių šalių valią ir teisingai kvalifikuoti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-195/2007), nes, tik teisingai kvalifikavus sudarytą sandorį, galima spręsti jo pripažinimo negaliojančiu (galiojančiu) klausimą.
Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą A. R. teisių bei pareigų, neatskleidė bylos esmės, ir šių trūkumų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, įskaitant jo dalį dėl priešieškinio atmetimo, naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.