Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-568-2010

Teisėjas Danutė Mickevičienė Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

2010 m. birželio 23 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos piliečio, vedusio, aukštojo išsilavinimo, dirbančio UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi, gyv. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), neteisto,

apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 220 str. 1 d. ir skirta 10 MGL dydžio bauda, pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d. ir, pritaikius LR BK 54 str. 3 d., skirta 50 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. subendrinus bausmes apėmimo būdu, galutinė bausmė skirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Laikotarpiu nuo 2006-05-11 dirbdamas UAB „(duomenys pakeisti)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi ir būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 1 dalį, 40 str. 4 dalį (2004-04-13 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 str. (2002-03-05 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-751 redakcija), siekdamas išvengti 325.400 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, susidariusio dėl nekilnojamojo bei kilnojamojo UAB „(duomenys pakeisti)“ parduoto turto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje), į 2006 metų gegužės mėn. UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM deklaraciją įrašė tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys pakeisti)“ tariamai įsigytą turtą, neteisingai išskirdamas 325.415 Lt pirkimo PVM sumą ir 2006-06-24 šią deklaraciją elektroniniu būdu pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Šermukšnių g. 4, Vilnius.

A. S. taip pat yra nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys pakeisti)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir išvengė turtinės prievolės, o būtent:

Laikotarpiu nuo 2006-05-11, dirbdamas UAB „(duomenys pakeisti)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilnius) direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule, sukčiaujant Pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinės prievolės, pažeisdamas LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str., 64 str. (2002-03-05 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-751 redakcija), siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės -325.440 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, susidariusio dėl nekilnojamojo bei kilnojamojo UAB „(duomenys pakeisti)“ parduoto turto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) apgaule, t.y. į 2006 metų gegužės mėn. UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM deklaraciją įrašydamas tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys pakeisti)“ tariamai įsigytą turtą, neteisingai išskirdamas 325.415 Lt pirkimo PVM sumą ir 2006-06-24 šią deklaraciją elektroniniu būdu pateikė valstybės įgaliotai institucijai - Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai adresu Šermukšnių g. 4, Vilnius, tokiu būdu UAB „(duomenys pakeisti)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – valstybei mokėtino PVM 325415 Lt sumai, tuo padarydamas valstybės biudžetui 325.415 Lt turtinę žalą.

Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, jog byloje esančiame 2005-06-23 Valstybinės mokesčių inspekcijos PVM įstatymo 83 str. išaiškinime Nr. (18.2-3 l-2)-R-5895 yra nurodyta, jog, kai po prekių tiekimo keičiasi tiekiamų prekių apmokestinamoji vertė, prekių pardavėjas privalo išrašyti kreditinę sąskaitą faktūrą. Šiuo atveju, A. S. būtent tai ir padarė, išrašydamas 2006-05-30 kreditines sąskaitas faktūras, jis išminusavo per klaidą įrašytą PVM sumą ir taip buvo pakoreguota tiekiamų prekių apmokestinamoji suma. Taigi, toks jau išrašytų ir pateiktų kontrahentui sąskaitų faktūrų koregavimas yra leidžiamas teisės aktų bei yra įprastas dalykas mokestiniuose santykiuose. Skunde pažymima, jog minėtame išaiškinime taip pat nurodoma, jog jeigu po prekių tiekimo paaiškėjo, kad buvo pritaikytas neteisingas PVM tarifas ar paaiškėjo kitos PVM įstatymo pritaikymo klaidos, prekių pardavėjas turi teisę išrašyti kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą ir privalo pakeitimus įtraukti į apskaitą, o pirkėjas turi pareigą jomis vadovautis ir tikslinti atskaitą. Ir minėta pirkėjo pareiga visiškai nepriklauso nuo pirkėjo valios pasirinkimo, t.y. jo sutikimas dėl PVM sąskaitos -faktūros koregavimo nereikalingas. A. S., išrašęs 2006-05-30 kreditines sąskaitas-faktūras bei jas pateikęs UAB „(duomenys pakeisti)", pasielgė teisėtai, o kadangi jo tokia teisė yra vienašališka ir nereikalaujanti pirkėjo sutikimo, UAB „(duomenys pakeisti)" tokių sąskaitų faktūrų neigimas yra suprantamas, tačiau nepagrįstas. Skunde nurodoma, jog UAB „(duomenys pakeisti)" veiksmai, išrašant kreditines sąskaitas - faktūras yra teisėti, o UAB „(duomenys pakeisti)" veiksmai atsisakant šias kreditines sąskaitas-faktūras priimti bei remiantis jomis privalomai nepatikslinus PVM atskaitos - neteisėti. Taip pat nuteistasis nurodo, kad teismas, vertindamas aukščiau nurodytas kreditines PVM sąskaitas faktūras kaip įrodymą nepagrįstai pasisakė, jog jų kaip įrodymo vertinti negalima, kadangi šiose kreditinėse PVM sąskaitose - faktūrose yra įrašytas tik minusinis PVM, nėra įrašyta turto suma, jos nebuvo pateiktos vykstant ikiteisminiam tyrimui. Taip pat teismas pasisakė, jog kreditinių sąskaitų-faktūrų išrašymo faktui prieštarauja liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga. Dėl šių teismo argumentų nuteistasis pažymimi, kad liudytojų parodymai niekaip nepaneigia kreditinių sąskaitų-faktūrų išrašymo fakto, todėl teismo teigimas, priešingai yra visiškai nepagrįstas bei nesuprantamas. Be to nuteistasis atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu šios kreditinės PVM sąskaitos - faktūros buvo pateiktos, todėl teismo argumentas dėl šių sąskaitų - faktūrų kaip įrodymo nevertinimo, nurodant jog jos nebuvo pateiktos vykstant ikiteisminiam tyrimui, yra nepagrįstas.

Nuteistasis skunde pažymi, kad jog parduotas turtas UAB „(duomenys pakeisti)" buvo ne PVM apmokestinamas objektas ir tai patvirtina nuteistojo išrašytos kreditinės PVM sąskaitos-faktūros. Pagal PVM įstatymo nuostatas, prievolės UAB „(duomenys pakeisti)" mokėti pardavimo PVM dėl UAB „(duomenys pakeisti)" perleisto turto nebuvo, dėl ko ji ir negalėjo siekti išvengti šios prievolės įvykdymo. Sąskaitose - faktūrose dėl pirkimo – pardavimo sandorių su UAB „(duomenys pakeisti)", remiantis PVM įstatymo nuostatomis (32 str.), neturėjo būti nurodomas PVM (dėl to buvo susitarta ir su UAB „(duomenys pakeisti)"). Įsivėlus klaidai ir vis dėl to išrašius PVM į sąskaitas - faktūras, nuteistasis išrašė kreditines PVM sąskaitas - faktūras, kas leido jam ištaisyti įsivėlusią klaidą. Skunde akcentuojama, jog tokių sąskaitų-faktūrų išrašymas yra vertinamas tik kaip įprastinis mokesčio mokėtojo veiksmas, norint pakoreguoti įsivėlusias klaidas dėl apmokestinamosios sandorio vertės. Skunde taip pat pažymima, jog vienašališkas kreditinių PVM sąskaitų-faktūrų pobūdis, nereikalaujantis pirkėjo pritarimo jas išrašant, parodo, jog UAB „(duomenys pakeisti)" niekaip negalėjo paveikti šio proceso, o gavusi tokias sąskaitas faktūras, tik turėjo pareigą nedelsiant pakoreguoti savo deklaraciją dėl PVM atskaitos. UAB „(duomenys pakeisti)" neatlikus tokios korekcijos, nuteistasis A. S. negali buti už tai atsakingas, kadangi visus veiksmus dėl PVM atstatymo (išminusavimo) jis atliko tinkamai bei teisėtai.

Skunde taip pat nurodoma, kad A. S. veiksmai neatitinka sukčiavimo objektyviųjų požymių. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai spręsdamas apie tai, jog pardavimo sandoris, įvykęs tarp UAB „(duomenys pakeisti)“ ir UAB „(duomenys pakeisti)“ turėjo būti apmokestinamas PVM, darė klaidingą išvadą dėl prievolės sumokėti PVM į biudžetą ir to pasėkoje neteisingai nuteisė A. S. už sukčiavimą (turtinės prievolės išvengimą). Nuteistasis skunde pažymi, kad jo veiksmai nuosprendyje taipogi kvalifikuoti pagal LR BK 220 str. 1 d., kuriame yra

nurodyta, bausmė už siekimą išvengti mokesčių, įrašant į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną turtą ar jų naudojimą ir pateikimą jų valstybės įgaliotai institucijai. Atsižvelgiant į tai, jog jis nesiekė išvengti mokesčių ir deklaracijoje pateikė teisingus duomenis, o būtent pateikė duomenis vadovaujantis 2006-05-30 kreditinėmis PVM sąskaitomis - faktūromis, A. S. veiksmai pagal minėtą straipsnį kvalifikuoti nepagrįstai. Nuteistasis pabrėžia, jog asmuo, kuriam nekyla tam tikra mokestinė prievolė (o šiuo atveju dėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių nebuvo kilusi pareiga sumokėti į biudžetą PVM), negali būti kaltinamas tokios mokestinės prievolės išvengimu, kadangi jos apskritai nėra.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-03-15 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, padarydamas pagrįstą išvadą, jog A. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 220 str. 1 d., 182 str. 2 d.

Nuteistasis nurodo, jog su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu, nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 220 str. 1 d., 182 str. 2 d. jis nepadarė. Tačiau A. S. kaltė įrodyta visuma surinktų ir ištirtų įrodymų. Liudytojas E. Ž. parodė, kad nuo 2005-07-14 iki 2007-01-15 jis dirbo UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi. Ši bendrovė užsiiminėjo antrinių žaliavų supirkimu-pardavimu. Pagrindinis ir vienintelis įmonės akcininkas buvo S. D., kuris turėjo 100 procentų šios bendrovės akcijų. Bendrovė įsigijo nekilnojamąjį turtą – gamyklą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tai buvo trinkelių gamybos linija. Pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė jis kaip direktorius. Šiam sandoriui buvo paimta paskola iš „Sampo“ banko apie 2 milijonus 600 tūkstančių litų. Dokumentai dėl PVM grąžinimo buvo užpildyti Kauno apskrities VMI, kadangi norėjo susigrąžinti PVM kol jis buvo direktoriumi. PVM grąžintas nebuvo. Ar perkant gamyklą buvo atliktas turto vertinimas, pasakyti negali. Paskola buvo gauta į UAB „(duomenys pakeisti)“ sąskaitą, pinigai bankiniu pavedimu buvo pervesti pardavėjui. Iš kito liudytojo M. N. parodymų seka, kad jis nuo 2007-02-15 iki 2007-07-18 buvo UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi. Tuo metu UAB „Albara“ valdė UAB „(duomenys pakeisti)“ akcijas. Būnant jam direktoriumi gamyba beveik nevyko. Kiek vėliau buvo parduotas nekilnojamas turtas, jis pas notarą pasirašė sutartį. Kaltinamąjį yra matęs kartą ar du. Sutartį nuo UAB „(duomenys pakeisti)“ pasirašė jis, o nuo UAB „(duomenys pakeisti)“ A. S., buvo parduota gamykla Eišiškių plente, Vilniuje, bei įrenginiai. Pasirašant sutartį buvo įkeistas turtas „Sampo“ bankui. Pardavus turtą visus įsipareigojimus perėmė UAB „(duomenys pakeisti)“. Negali pasakyti kiek pinigų jiems buvo pervesta, pastatus pardavė už 2 milijonus 600 tūkstančius litų, buvo parduodamas su PVM. Jeigu 2007 m. kovo mėn. mokesčių inspekcijai buvo pateikta deklaracija, kurioje nurodyta, kad buvo parduotas turtas ir dėl to turi perimti prievolę sumokėti PVM, tai greičiausiai tai ir buvo padaryta. PVM jie tikrai nemokėjo. Liudytojas D. M. parodė, kad nuo 2006 m. rugsėjo mėn. jis buvo UAB „Albara“ direktoriumi, pagrindinė įmonės veikla buvo kuro prekyba. Šios įmonės akcininkais buvo UAB „Haupas“ ir S. D., pastarajam žuvus akcijas paveldėjo jo žmona bei dukra. UAB „(duomenys pakeisti)“ iš UAB „Albara“ nuomojosi dalį administracinių pastatų. UAB „(duomenys pakeisti)“ Vilniuje įsigijo blokelių gamybos įmonę, S. D. buvo skolingas UAB „Albara“, UAB „(duomenys pakeisti)“ turtas buvo įkeistas bankui, galėjo būti, kad laiduotoju buvo UAB „Albara“, kuri netrukus bankrutavo. UAB „(duomenys pakeisti)“ iš UAB „(duomenys pakeisti)“ nupirko tą turtą, kurį anksčiau turėjo, tai gamybos linija Vilniuje. UAB „(duomenys pakeisti)“ direktorius A. S. kreipėsi į jį su prašymu parduoti UAB „(duomenys pakeisti)“ turtą, galiausiai turtas buvo parduotas UAB „(duomenys pakeisti)“, kuri perėmė skolos įsipareigojimus. UAB „(duomenys pakeisti)“ turėjo paskolą iš banko būtent PVM dydžio dalį ir dėl PVM dydžio dalies buvo pateiktas prašymas Mokesčių inspekcijai susigrąžinti. Sandorio esmė buvo tame, kad PVM kliudė bendrovei, dėl to ir buvo daromas atpirkimo sandoris. 2007-10-26 Kauno AVMI patikrinimo akte Nr. AU16-10 nurodyta, kad UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006-05-12 įformintose PVM sąskaitose-faktūrose UAB „(duomenys pakeisti)“ išskyrė pardavimo (duomenys neskelbtini)440 Lt ir deklaravo 2006 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje, tačiau minėto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje UAB „(duomenys pakeisti)“ nepagrįstai deklaravo 325.415 Lt pirkimo PVM (nepateikė PVM ataskaitą pagrindžiančių dokumentų). Parduotas nekilnojamasis ir kitas turtas įsigytas be PVM ir iki UAB „(duomenys pakeisti)“ įregistravimo PVM mokėtoju.

Iš Kauno AVMI 2007-10-26 patikrinimo akto Nr. AU16-10 matyti, kad UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006-05-12 įformintose PVM sąskaitose faktūrose UAB „(duomenys pakeisti)“ išskyrė pardavimo PVM 325440 lt ir šią sumą deklaravo 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje, tačiau minėto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje UAB „(duomenys pakeisti)“ nepagrįstai deklaravo 325415 lt pirkimo PVM, tai yra, nepateikė mokesčių inspekcijai PVM atskaitą pagrindžiančių dokumentų. UAB „(duomenys pakeisti)“ pardavimo PVM pagal UAB „(duomenys pakeisti)“ įformintas PVM sąskaitas faktūras nesumokėjo. UAB „(duomenys pakeisti)“ deklaruotas mokėtinas PVM (pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „(duomenys pakeisti)) buvo įskaitytas iš deklaruoto grąžintino PVM skirtumo (pagal UAB „(duomenys pakeisti)“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras atskaita sudarė 325440 lt). Dėl ko patikrinimo akte konstatuota, jog pirminėje nekilnojamojo ir kito turto pardavimo sandorių grandinėje PVM nebuvo sumokėtas.

Iš FNTT prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2009-05-29 specialisto išvados matyti, kad UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje įrašė neteisingus duomenis apie atskaitomą pirkimo PVM ir grąžintiną iš biudžeto PVM, nepagrįstai deklaravo 325415 lt pirkimo PVM (sumą, lygią turto pardavimo UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM sumai), nes ši suma nepagrįsta buhalterinės apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis. UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėn. pagal buhalterinės apskaitos duomenis nebuvo įsigijusi prekių ar paslaugų, už kurias pirkimo PVM sudarytų 325415 lt. Į apskaitos registrus įrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose pirkimo PVM sudarė tik 502 lt. Pagal tyrimui pateiktų gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje turėjo deklaruoti ir sumokėti į biudžetą 325132 PVM, tačiau deklaravo grąžintiną iš biudžeto (duomenys neskelbtini) lt. Nepagrįstai padidinus pirkimo PVM 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje, mokėtinas į biudžetą PVM nepagrįstai sumažintas 325415 lt ir PVM pagal UAB „(duomenys pakeisti)“ įformintas PVM sąskaitas faktūras į biudžetą nesumokėtas.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, jog UAB „(duomenys pakeisti)“, parduodama turtą UAB „(duomenys pakeisti)“, pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, neturėjo teisės bei negalėjo skaičiuoti PVM, kadangi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą sandoriai dėl žemės, kuri nėra skirta statyboms ir žemės, kuri tiekiama kartu su senais pastatais, statiniais ar jų dalimis bei dėl senų pastatų ar statinių, jų dalių, yra neapmokestinami PVM. Asmuo turi tik išimtinę galimybę dėl tokių sandorių pasirinkti skaičiuoti PVM ir tokiais atvejais būtinai privalo apie tokį pasirinkimą pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Vykstant pirkimo – pardavimo sandoriams tarp UAB „(duomenys pakeisti)“ bei UAB „(duomenys pakeisti)“, Valstybinė mokesčių inspekcija nebuvo informuota apie PVM skaičiavimą, tačiau UAB „(duomenys pakeisti)“ išrašytose sąskaitose – faktūrose buvo įrašytas PVM, kaip nuteistasis teigia, per klaidą, ir kreditinių PVM sąskaitų – faktūrų pagalba, išminusuotas. Pažymėtina, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pateiktos kreditinės PVM sąskaitos faktūros nepilnai užpildytos, jose įrašytas tik minusinis PVM, nėra įrašyta turto suma. Pirkimo PVM suma, nurodyta UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje nėra pagrįsta jokiais buhalteriniais dokumentais. Analizuojant visus surinktus ir ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad nuteistojo A. S. versija apie tai, kad parduotas turtas buvo ne PVM objektas objektyviai nėra niekuo patvirtinta. Liudytojų parodymai patvirtina ir tai, kad per visus turto perleidimo sandorius buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose buvo nurodyta tiek turto suma, tiek išskiriama PVM suma. Taigi teiginys, jog tai nebuvo PVM objektas yra vertintinas kritiškai, kaip gynybinė taktika. Visos įmonės įtraukdavo šias sumas į savo PVM deklaracijas, taigi darytina išvada, kad parduodamas turtas buvo PVM objektas. Dėl kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo nėra nustatyta nei FNTT specialistų atliktame tyrime, nei Kauno AVMI atliktame patikrinime. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, tokie kreditiniai dokumentai turi būti įtraukiami tiek į tiekėjo, tiek į pirkėjo (kliento) buhalterinę apskaitą. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinama, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, prekių tiekėjas arba paslaugų teikėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, nebuvo nustatyta, kad kas nors keistųsi sandoryje. Baudžiamojoje byloje pateiktos kreditinės PVM deklaracijų kopijos, kuriose yra įrašytas tik minusinis PVM, tačiau nėra įrašyta net turto suma, taigi jos yra nepilnai užpildytos ir vertintinos tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taigi konstatuotina, jog UAB „(duomenys pakeisti)“ nesivadovavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str. ir 64 str. reikalavimais, 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje įrašė neteisingus duomenis apie atskaitomą pirkimo PVM ir grąžintiną iš biudžeto PVM, nepagrįstai deklaravo 325415 Lt pirkimo PVM sumą, lygią turto pardavimo UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM sumai, nes ši suma nepagrįsta buhalterinės apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006m. gegužės mėn. pagal buhalterinės apskaitos duomenis nebuvo įsigijusi prekių ar paslaugų, už kurias pirkimo PVM sudarytų 325415 Lt. Į apskaitos registrus buvo įrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose pirkimo PVM sudarė tik 502 Lt. Pagal gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų duomenis UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje turėjo deklaruoti ir sumokėti į biudžetą 325132 Lt PVM, tačiau deklaravo grąžintiną iš biudžeto PVM vien tik 283 Lt. Nepagrįstai padidinus pirkimo PVM 2006 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje, mokėtinas į biudžetą PVM nepagrįstai buvo sumažintas 325.415 Lt ir PVM pagal UAB „(duomenys pakeisti)“ įformintas PVM sąskaitas faktūras į biudžetą nebuvo sumokėtas.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pirkimo PVM suma, nurodyta UAB „(duomenys pakeisti)“ 2006 m. gegužės mėn. PVM deklaracijoje nepagrįsta jokiais buhalteriniais dokumentais ir tokiu būdu nuteistasis siekė išvengti didelės vertės turtinės prievolės – valstybei mokėtino 325415 lt PVM. Taigi skundžiamame nuosprendyje teisingai ir pagrįstai konstatuota, jog A. S. į 2006 m. gegužės mėn. UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys pakeisti)“ tariamai įsigytą turtą, neteisingai išskirdamas 325415 Lt pirkimo PVM sumą, ir 2006-06-24 šią deklaraciją elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bei apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą ir išvengė turtinės prievolės – valstybei mokėtino PVM 325415 Lt.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 182 str. 2 d. ir 220 str. 1 d. Nuteistasis mano, jog jo veiksmai neatitinka sukčiavimo objektyviųjų požymių. Kolegija pažymi, jog atsakomybė pagal LR BK 182 str. 2 d. kyla atlikus vieną iš alternatyvių veiksmų - apgaule savo ar kitų naudai įgijus didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengus didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikinus, arba sukčiavus dalyvaujant organizuotoje grupėje. A. S., būdamas UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą išvengdamas turtinės prievolės, tai yra, laikotarpiu nuo 2006-05-11, dirbdamas UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, išvengti turtinės prievolės, pažeisdamas LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str., 64 str. (2002-03-05 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-751 redakcija), siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės -325440 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, susidariusio dėl nekilnojamojo bei kilnojamojo UAB „(duomenys pakeisti)“ parduoto turto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) apgaule, t.y. į 2006 metų gegužės mėn. UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM deklaraciją įrašydamas tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys pakeisti)“ tariamai įsigytą turtą, neteisingai išskirdamas 325415 Lt pirkimo PVM sumą ir 2006-06-24 šią deklaraciją elektroniniu būdu pateikė valstybės įgaliotai institucijai - Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu UAB „(duomenys pakeisti)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – valstybei mokėtino PVM 325415 Lt sumai, tuo padarydamas valstybės biudžetui 325415 Lt turtinę žalą. Ši A. S. veika visiškai atitinka nuskalstamos veikos, numatytos LR BK 182 str. 2 d., objektyviuosius požymius. Atsakomybė pagal LR BK 220 str. 1 d. kyla tada, kai asmuo, siekdamas išvengti mokesčių įrašo į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. A. S. nesumokėjo mokesčių, tai yra, laikotarpiu nuo 2006-05-11 dirbdamas UAB „(duomenys pakeisti)“ direktoriumi ir būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 1 dalį, 40 str. 4 dalį (2004-04-13 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 str. (2002-03-05 Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-751 redakcija), siekdamas išvengti 325400 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą, susidariusio dėl nekilnojamojo bei kilnojamojo UAB „(duomenys pakeisti)“ parduoto turto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje), į 2006 metų gegužės mėn. UAB „(duomenys pakeisti)“ PVM deklaraciją įrašė tik jam žinomus neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys pakeisti)“ tariamai įsigytą turtą, neteisingai išskirdamas 325415 Lt pirkimo PVM sumą ir 2006-06-24 šią deklaraciją elektroniniu būdu pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Šie A. S. veiksmai, priešingai nei teigia nuteistasis, pagrįstai kvalifikuoti pagal LR BK 220 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl A. S. kaltės formos ir rūšies, todėl apeliacinės instancijos teismas apie tai pasisako. A. S., suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, apgaule UAB „(duomenys pakeisti)“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės bei, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, ir to siekė. Taigi A. S. veikė tiesiogine tyčia.

Skirdamas bausmę A. S. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes: į tai, jog A. S. anksčiau neteistas, nusikaltimai padaryti 2006 m., daugiau nusikalstamų veikų A. S. nepadarė, teisingai ir pagrįstai vadovavosi LR BK 54 str. 3 d. ir padarė išvadą, jog paskyrus A. S. bausmę, numatytą LR BK 182 str. 2 d. sankcijos ribose, ši bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl paskyrė švelnesnę nei numatyta sankcijoje, bausmę.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įžanginėje bei rezoliucinėje dalyse padaryta akivaizdi rašybos klaida – neteisingai įrašyta nuteistojo pavardė – A. S.. Pagal byloje esančią nuteistojo paso kopiją matyti, jog nuteistojo pavardė yra Strazdas. (T. 4 b. l. 44). Ši klaida yra techninio pobūdžio, esminės reikšmės vertinant nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą neturi, todėl yra taisytina įrašant teisingą nuteistojo pavardę – A. S..

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-03-15 nuosprendžio įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse esančią klaidą – neteisingai nurodytą nuteistojo pavardę nurodant teisingą – A. S..

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo, yra galutinė ir neskundžiama.