Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-16 · Administracinė byla Nr. P-261-10-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-16
Bylos Nr.
P-261-10-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
A. R.
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.P-261-10/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-605/2009 pagal

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A.R. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 02-07-11815 dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, už žemę atlyginti išmokant kompensaciją; panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 69-19558 dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, už žemę atlyginti išmokant kompensaciją; įpareigoti atsakovą grąžinti nuosavybę natūra.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą (b.l. 14 – 16) prašė skundą atmesti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu (b.l. 70 – 74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 21,61 ha žemės ir 7,50 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. žemę 1991 m. rugsėjo 17 d. pateikė sūnus A.R. K.. Administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S.K. K., O. J. ir Z.I. J. 8,93 ha žemės ir 7,50 ha miško. Nuosavybės teises į likusią negrąžintą 3,17 ha žemės pareiškėjui nuspręsta atkurti vėliau, rengiant projektą kitame etape. Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-11815 ir 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 69-19558, pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko – P. K. turėtą 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje, paskaičiuojant kompensaciją litais.

Teismas, išnagrinėjęs Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnį, padarė išvadą, kad būtina sąlyga atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra yra ta, jog ši žemė būtų laisva, t. y. nebūtų priskirta valstybės išperkamai žemei. Taip pat nustatė, kad A. R. K., Z. I. J., O. J. ir S. K. K. 2003 m. birželio 9 d. padavė ieškinį Prienų rajono apylinkės teismui, prašydami panaikinti sprendimus ir potvarkius, pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn. Įvertinęs Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartį, konstatavo, jog sprendimai, potvarkiai bei sandoriai, kuriais pareiškėjo tėvui nuosavybės teise priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantys, todėl P. K. priklausęs 3,17 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje, į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, atitinka valstybės išperkamos žemės teisinį statusą (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 6 p., 7 p.). Nustačius, kad žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės pareiškėjui galėjo būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau ir – Atkūrimo tvarka) 3 punktu, pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas valią dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo būdo (natūra) išreiškė 1991 m. rugsėjo 17 d. prašyme atkurti nuosavybės teises, tačiau pareiškėjo prašomu būdu nuosavybės teisės į 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, negalėjo būti atkurtos, nes ginčo žemė yra užimta, t. y. valstybės išperkama. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamus administracinius aktus, raštu pasiūlė pareiškėjui pasirinkti kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Be to, remiantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pareiškėjas buvo pakviestas ir dalyvavo Administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. vykusiame pasitarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turėtą žemę, kur jam dar kartą pasiūlyta pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, reikalavo nuosavybės teises į 3,17 ha likusią negrąžintą žemę atkurti natūra, Administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. įvykusio pasitarimo metu pareiškėjas atsisakė rašyti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo (ekvivalentine natūra), be to, reikalavimą grąžinti žemę natūra jis patvirtino skunde ir teismo posėdžio metu. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog Administracija, priimdama skundžiamus administracinius aktus, kuriais atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į 3,17 ha P. K. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje jos parinktu būdu, tinkamai įgyvendino Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių, 21 straipsnio bei Atkūrimo tvarkos 3 ir 112 punktų nuostatas, todėl teisinio pagrindo pripažinti neteisėtais bei panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 02-07-11815 ir Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 69-19558, nėra. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d.) ir pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės nesutiko su pačiu nuosavybės atkūrimo būdu, aiškiai išreikšdamas poziciją atkurti nuosavybės teises natūra, todėl kompensacijos dydžio klausimas nesvarstytinas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b.l. 84) prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 02-07-11518; įpareigoti atsakovą grąžinti žemę natūra; nesant galimybių grąžinti žemę natūra, apmokėti rinkos kainą už vieną arą 1 000 Lt, t.y. iš viso 317 000 Lt.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 92) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretieji suinteresuotieji asmenys N. A., J. L., A. M., D. F., J. A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 93) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys Z. I. J., O. J. ir S. K. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 94 – 96) prašė patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, Kauno apskrities viršininko įsakymą ir Administracijos sprendimą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi Pareiškėjo A. R. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1991 m. rugsėjo 17 d. Prienų rajono Ašmintos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (byla Nr. 38, b.l. 2), kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į P. K. valdytą žemės sklypą Kauno apskrityje, Prienų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 (byla Nr. 38, b.l. 46) pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. K. K., O. J. ir Z. I. J. 8,93 ha žemės ir 7,50 ha miško. Nuosavybės teises į likusią 3,17 ha ploto žemės sklypo dalį nutarta atkurti rengiant projektą kitame etape. Pareiškėjas tokią žemę pageidavo gauti natūra. Dalis žemės, į kurią nuspręsta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises rengiant projektą kitame etape, suteikta asmeniniam ūkiui tretiesiems suinteresuotiems asmenims, dalis įsigyta privačion nuosavybėn.

Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis prie valstybės išperkamos žemės priskiria žemę pagal įstatymus įsigytą privačion nuosavybėn, taip pat pagal įstatymus suteiktą ir naudojamą gyventojų asmeniniam ūkiui (12 str. 6 ir 7 p.).

Pareiškėjas su kitais pretendentais į P. K. valdytą žemę bendrosios kompetencijos teisme ginčijo sprendimus ir potvarkius, sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn. Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu (civilinė byla, t. IV, b.l. 47 – 53), pareiškėjo ir kitų pretendentų ieškinį tenkino iš dalies, tačiau Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi (civilinė byla, t. IV, b.l. 164 – 169) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartimi (civilinės byla, t. IV, b.l. 239 – 248) Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Teismas padarė išvadą, kad sprendimai, potvarkiai ir sandoriai, kurių pagrindu pareiškėjo tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn, yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, todėl teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui ginčo žemės dalis negali būti grąžinama natūra. Teismas pabrėžė, kad visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tokios žemės suteikimu tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nenagrinėtini, nes žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismo sprendimais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracija jau nuo 2003 metų pradžios informavo pareiškėją apie būtinybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, negalint pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių grąžinant ginčo žemę natūra (byla Nr. 38, b.l. 47, 87, 92, 101). Paskutinį kartą pareiškėjas apie tai informuotas 2007 m. kovo 14 d., t. y. jau po kasacinės instancijos teismo sprendimo, kai buvo žinoma, kad ginčo žemė negali būti grąžinta natūra. Tačiau pareiškėjas tiek raštais Kauno apskrities viršininko administracijai (byla Nr. 38, b.l. 51, 53, 95, 104), tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b.l. 64) nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos žemę grąžinant natūra ir jokio kito būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nepasirinko. Teismas padarė išvadą, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininko administracija turėjo teisę parinkti Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o papildomi kriterijai, nustatant atkūrimo būdą, nenumatyti. Todėl ginčijamu Įsakymu Kauno apskrities viršininkas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodytą reikalavimą – nesant galimybių grąžinti žemę natūra, apmokėti rinkos kainą už vieną arą 1 000 Lt, t. y. iš viso 317 000 Lt, ir toks reikalavimas nevertintinas kaip neatsiejamai susijęs su kitais reikalavimais, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalimi šio apeliacinio skundo reikalavimo nenagrinėjo.

V.

Pareiškėjas A. R. K. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo A. R. K. nurodė, kad teismas pažeidė materialines teisės normas. Paaiškino, kad pareiškėjas prašė sklypą grąžinti natūra, todėl turi būti taikomas 1998 m. lapkričio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr.1274 redakcijos 70 punkto nuostatos.

Teismai neteisingai aiškino sąžiningo įsigijimo statusą, šiuo atveju nuosavybės teisės atkurtos administraciniu aktu. Kol nuosavybės teisės pareiškėjui nėra tinkamai atkurtos, tol paveldimas sklypas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas kitiems piliečiams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendimų ir nutarimo pagrindu pareiškėjui padaryta tiesioginė materialinė ir moralinė žala. Jis tapo pareigūnų savivalės auka.

Mano, kad teisminio proceso metu buvo klastojami dokumentai.

Nurodo, kad negalioja joks įstatymas nei aktas priešingas Konstitucijai ar tarptautinei konvencijai.

Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai ar nutartys tais atvejais, kai teismo padaryto fakto ir teisės klaidų nepavyko ištaisyti prieš tai vykusiuose teismuose.

2005 m. spalio 10 d. LAT nutartis yra nepagrįsta ir turi būti patikrintas jos teisėtumas.

Sprendžiant G. M. įmatavimo teisėtumą, buvo iškeltos G. V. ir O. P. paveldėjimo teisių liudijimai ir dovanojimo sutartys. Tačiau iš notarinių kontorų nebuvo išreikalauti žemės sklypai, kurie yra pagrindiniai dokumentai paveldėjimo bylose. Nekilnojamasis turtas G. M. buvo įregistruotas sklypuose Nr. 69704068/1:1, Nr. 69704068/1:2 ir Nr. 69761060/1:3. Išduotas 1997 m. spalio 16 d. abrisas G. V. ir O. P. gali neatitikti byloje užfiksuotiems sklypo planams.

Tiek A. M. 2,16 ha žemės sklypas (be miško) valdytas (duomenys neskelbtini) kaime, tiek V. J. B. iš kitos vietos atkeltas 1,68 ha pievų sklypas, nelygiaverčiu plotu išmatuoti, apie 0,5 ha pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Dėl materialinės normos pažeidimo turi būti perskaičiuoti pagal vertės koeficientus ir sugrąžintas viršplotis.

Žemė, kaip valstybės poreikiams neišpirkta ir negalėjo tapti laisva valstybine žeme. Atgaline data priimtas sprendimas išpirkti žemę negalioja. 1991 m. prašymo padavimo metu sklypas buvo laisvas ir tik 2002 m., kai Lietuvos Seimo kontrolieriai nustatė esant skundui pagrįstam, paveldimas sklypas buvo išdalintas.

Prienų rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimai yra nepagrįsti. Teismų priimti procesiniai sprendimai yra nepagrįsti, prieštaraujantys LR Konstitucijai ir tarptautinei konvencijai prie kurios yra prisijungusi ir Lietuva. Jeigu LR nustato kitokias taisykles, kurios išdėstytos Civilinio kodekso įstatyme, tai taikomos konvencijos taisyklės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jis mano, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš A. R. K. prašymo turinio, jis ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Kauno apygardos administracinio teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, bei nesutinka su teismų priimtais sprendimais, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam buvo padaryta materialinė ir moralinė žala, bei nesutinka su Lietuvos aukščiausiojo teismo, Prienų rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimais, tačiau tai taip pat nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Pareiškėjas nenurodė jokių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų procesui atnaujinti, nepateikė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pagrindų buvimą patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal A. R. K. prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė