Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Tomo Zdanavičiaus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, gynėjai advokatei Rimai Keblienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 242 str. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta dvejų metų devynių mėnesių ir aštuoniolikos dienų laisvės atėmimo bausme, prie jos pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2009-02-10, būdamas nesuimtas, vengė atlikti bausmę pagal 2008-10-14 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas trejų metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme, iki 2010-02-10, kol pats atvyko į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis turi būti panaikintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teigia, kad nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Tuo tarpu, jo veikoje nėra tyčios, nes jis nevengė atlikti jam 2008 m. spalio mėn. 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nurodo, kad jis žinojo, jog jam yra paskirta laisvės atėmimo bausmė ir, kad 2008-10-14 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiui įsiteisėjus po Panevėžio apygardos teismo 2009 m. vasario mėn. 10 d. nutarties, jis turi atlikti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, tačiau jam niekada nebuvo išaiškinta procedūra, kaip jis turėtų elgtis po įsiteisėjusio nuosprendžio, todėl elgėsi įprastai, t. y. nekeitė gyvenamosios vietos, nepažeisdamas jam paskirtos kardomosios priemonės kartais nakvodavo pas draugę, lankėsi viešose vietose, tame tarpe ir oficialiose įstaigose, t.y. darbo biržoje. Teigia, kad policijos pareigūnai pas jį į namus atvykdavo dienos metu, todėl jo namuose ir nerasdavo, o jam nebuvo uždrausta išeiti iš namų. Mama jam sakė, kad buvo atvykę policijos pareigūnai ir teiravosi, ar jis gyvena tuo adresu. Tačiau patys policijos pareigūnai mamai nesakė, kodėl jo ieško ir kur jam reikėtų atvykti, jokio šaukimo neperdavė. Sužinojęs, kad yra paskelbta jo paieška, pats nuvyko į policijos komisariatą, kuriame ir buvo sulaikytas.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas netinkamai ištyrė visus byloje surinktus duomenis, t.y. priimdamas nuosprendį iš dalies pasirėmė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. pagarsinęs bei ištyręs byloje esančius įrodymus – Kauno apskrities VPK VTV AKS vyr. postinio R. B. 2009-02-26 tarnybinį pranešimą, Kauno apskrities VPK Kėdainių RPK kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėjo E. J. 2009-04-28 tarnybinę atsakaitą dėl atlikto darbo, Kauno apskrities VPK Kėdainių RPK kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos K. A. 2009-05-05 tarnybinę ataskaitą bei 2009-09-04 pažymą apie atliktą darbą, skelbimas spaudoje apie D. B. paiešką, 2009-12-10 raštą Nr. 1S-4148 dėl Europos arešto orderio išdavimo D. B., dokumentus, susijusius su asmens paieška, 2010-07-16 Kauno darbo biržos pažymą, stebėsenos lapą, 2010-07-09 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno regiono pataisos inspekcijos pažymą, konstatuoja, kad pripažindamas D. B. kaltu pagal LR BK 242 str., pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia kaltininko vengimu atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.

Apeliantas nesutikdamas su teismo išvada, kad jis vengė atlikti 2008 m. spalio mėn. 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veikoje nebuvo tyčios, nes jam nebuvo išaiškinta procedūra, kaip jis turėtų elgtis po įsiteisėjusio nuosprendžio. Apelianto teigimu, jis elgėsi įprastai - nekeitė gyvenamosios vietos, nepažeisdamas jam paskirtos kardomosios priemonės, kartais nakvodavo pas draugę, lankėsi viešose vietose. Iš esmės tokios pat pozicijos apeliantas laikėsi ir viso proceso metu. Kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai teismui buvo žinomi ir nuosprendyje jie išanalizuoti ir aptarti. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apelianto skunde nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde ginčijamą jo veikos subjektyviąją pusę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje aptarti bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti bylos įrodymai, todėl jo skundo argumentas dėl tyčios nebuvimo jo veiksmuose atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. buvo žinoma, kad po Panevėžio apygardos teismo 2009-02-10 nutarties, įsiteisėjo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendis ir jis privalo atlikti paskirtą 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nes dėl minėtos nutarties jis padavė kasacinį skundą. To iš esmės neginčija ir pats apeliantas. Tačiau apelianto versiją, kad jis nesuprato nuosprendžio vykdymo ir nežinojo, kad yra ieškomas policijos pareigūnų, nesislapstė ir nevengė atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurią apylinkės teismas pagrįstai įvertino kaip siekimą suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės, paneigia byloje esantys ištirti ir įvertinti įrodymai. Liudytojas R. B. – Kauno apskrities VPK VTN AKS konvojaus būrio vyr. postinis, teisme parodė, kad pagal dokumentus ieškojo D. B.. Pirmą kartą nuvykęs pas D. B. į namus, juose nieko nerado. Kitą dieną namuose rado D. B. motiną A. B., kuri jam paaiškino, kad sūnus namuse buvo iki 2009-02-23, o sužinojęs, kad jo ieško policija, iš namų išėjo nieko nesakęs. 2009-02-26 paskambino A. B., kuri ir toliau tvirtino, kad jos sūnaus dar nėra namie, kur jis yra, nežinanti, nurodė telefono numerį, kuriuo su D. B. būtų galima susisiekti. Pastarojo liudytojo teigimu, jis skambino A. B. nurodytu telefono numeriu, tačiau su D. B. susisiekti nepavyko. A. B. sakė, kad jos sūnus yra ieškomas dėl bausmės vykdymo, paliko šaukimą, kur jam reiktų atvykti, šaukime buvo įspėjimas dėl vengimo atlikti bausmę. Liudytoja K. A. – Kėdainių rajono PK tyrėja, teisme parodė, kad D. B. buvo ieškomas kaip asmuo, vengiantis atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pati du kartus buvo nuvykusi pas jį į namus, kuriuose rado tik mamą ir brolį. Mama paaiškino, kad D. B. namie negyvena, bet ateina, kartais pernakvoja. Jos teigimu, sūnus dažniausiai būna pas draugę. Prašė pranešti sūnui, kad jis ieškomas policijos. Pastarosios liudytojos teigimu, po kurio laiko ji paprašė pas D. B. į namus nuvykti E. J.. Pastarasis nuvykęs rado jo tėtį, kuris taip pat paaiškino, kad sūnus tik kartais būna namuose. K. A. parodė, kad tėvai nurodė nežinantys sūnaus draugės nei vardo, nei pavardės. Kadangi D. B. buvo registruotas darbo biržoje, ji ten nuvyko tą dieną, kada jis turėjo atvykti registruotis, tačiau D. B. į darbo biržą neatvyko. Buvo paskelbta D. B. paieška. Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai –Kauno apskrities VPK VTN AKS konvojaus būrio vyr. postinio R. B. 2009-02-26 tarnybinis pranešimas, Kėdainių rajono PK vyresniojo tyrėjo E. J. 2009-04-28 tarnybinė ataskaita bei Kėdainių rajono policijos komisariato tyrėjos K. A. 2009-05-05 tarnybinė ataskaita ir 2009-09-04 pažyma apie atliktą darbą. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad 2009-03-05 buvo paskelbta D. B. paieška, kreiptasi per vietinę spaudą, televiziją, 2009-12-07 kreiptasi ir dėl Europos arešto orderio išdavimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. iki Panevėžio apygardos teismo 2009-02-10 nutarties priėmimo, pagal ankstesnį nuosprendį lankęsis pataisos inspekcijoje bei lankęsis atsižymėti darbo biržoje, staiga nutraukė ryšius su šiomis valstybinėmis institucijomis. Iš Kauno darbo biržos 2010-07-16 pažymos matyti, jog D. B. paskutinį kartą darbo biržoje lankėsi 2009-03-24, po to jam nuo 2009-05-27 iki 2009-08-27 bedarbio statusas sustabdytas, o nuo 2009-08-28 registracija darbo biržoje nutraukta, nes nebesikreipė dėl tolesnės darbo paieškos. Iš 2010-07-09 Kauno regiono pataisos inspekcijos pažymos matyti, kad D. B. paskutinį kartą pataisos inspekcijoje lankėsi 2009-02-09, iš jos buvo išbrauktas 2009-06-05. D. B. motina A. B. teisme patvirtino tą aplinkybę, kad sūnui sakė, jog jo ieško policijos pareigūnai ir, kad jis matė jam paliktą šaukimą atvykti į policijos komisariatą. Pastarosios liudytojos teigimu, sūnus D. B. nuo 2009 m. pavasario iki 2010 m. visą laiką gyveno pas draugę, kurios adreso ji nežino. Su sūnumi bendraudavo telefonu, jis ateidavo ir į namus. Nors liudytoja A. B. teisme ir neigė policijos pareigūnams sakiusi, kad sūnus, sužinojęs apie paiešką, pradėjo slapstytis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį liudytojos teiginį įvertino kaip siekimą padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tai paneigia byloje esantys įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu pats D. B. patvirtino, kad motina jam yra sakiusi, jog jo kelis kartus ieškojo policijos pareigūnai. Teisme D. B. pripažino gyvenęs pas draugę, tačiau nurodė, jog tai buvo ne nuolatos. Nuteistasis taip pat parodė, kad jam buvo žinoma, jog tuo pačiu nuosprendžiu nuteistus kitus du jo draugus atlikti bausmės išsivedė policijos pareigūnai. Iš to darytina išvada, kad D. B. buvo žinoma nuosprendžio vykdymo procedūra. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad D. B. nenorėjo būti surastas, todėl nebuvo savo gyvenamojoje vietoje ir niekam nenurodė kitos savo buvimo vietos, o pareigūnams nenustačius jo buvimo ar gyvenamosios vietos, buvo paskelbta jo paieška. Toks nuteistojo veikimas, kuris tęsėsi visus metus nepateisina jo elgesio ir tik patvirtina tai, kad jis suprasdamas, jog turi vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai slaptėsi vengdamas bausmės atlikimo. Be to, D. B. buvo teisiamas jau ne pirmą kartą, teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinėje instancijoje dalyvavo jo advokatas, su kuriuo D. B. palaikė ryšį ruošiant ir apeliacinį, kasacinį skundus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, ir su tuo sutinka teisėjų kolegija, kad savo teises D. B. galėjo įgyvendinti pats ar pasitelkdmas gynėją, nes po teisiamojo posėdžio nebuvo suimtas. D. B. veika visiškai atitinka vieną iš Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, o būtent, kad jis nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2010 m. vasario 10 d. vengė atlikti 2008 m. spalio 14 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą jį išteisinti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam D. B. bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. B. padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į charakterizuojančias aplinkybes, t.y. kad D. B. yra teistas, nuo 2005-10-11 iki 2008-11-04 už KET pažeidimus buvo baustas net 10 kartų, po to, t.y. jau vengimo atlikti bausmę metu nebuvo baustas, kad buvo registruotas darbo biržoje, tačiau ėmęs vengti laisvės atėmimo bausmės atlikimo, registravimąsį nutraukė, kad vengimąs atlikti bausmę tęsėsi ilgai, taip pat ir į tai, kad D. B. 2010-02-11 pats atvyko į policiją. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė ir tai, kad D. B. yra recidyvistas (BK 27 str. 1d.), t.y. būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1d.). Toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, padarytas nusikalstamas veikas vertina neadekvačiai, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo ir toliau pažeidinėja įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 242 str. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – terminuotą laisvės atėmimą. Apylinkės teismo už inkriminuojamą nusikaltimą atitinkamai paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmės atitinka straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, todėl nėra aiškiai per griežta. Teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, taikė palankesnį apeliantui bausmių bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą, todėl jam paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.