Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-07-08 · Administracinė byla Nr. A-39-995-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-08
Bylos Nr.
A-39-995-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gudynas (pran.)
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, G. G.
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos teismo
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A39-995/2008Procesinio sprendimo kategorija 17.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Antano Ablingio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei N. L. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatas (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, G. G. ).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui G. G. dėl skolos priteisimo, kilo abejonių, ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos nuostatos atitinka Civilinio kodekso ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į administracinį teismą prašydamas patikrinti: 1) ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalį; 2) ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad įsiskolinimą už karštą vandenį UAB „Vilniaus energija“ apskaičiavo vadovaudamasi aukščiau nurodytos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos (toliau – Tvarka) 27 punkto 2 dalimi. Atsakovui mokestis už karštą vandenį buvo skaičiuojamas pagal normą – 92 litrai per dieną 3 žmonėms, viso paskaičiuota 2 234,65 Lt. Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pagal šias nuostatas, abonentas moka už faktiškai sunaudotą energiją ir jos kiekis apskaičiuojamas pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, o kitokią atsiskaitymo tvarką (t. y. ne skaitiklių rodmenų vertinimą) su šilumos tiekėju gali numatyti tik sutartis. Todėl, jei sutartis nenustato kitaip, abonentas visais atvejais moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. UAB „Vilniaus energija“ nurodyta, kad skolą ji apskaičiavo pagal Tvarkos 27 punkto 2 dalį, nes G. G. daugiau kaip du mėnesius nedeklaravo karšto vandens skaitiklio rodmenų ir neįsileido bendrovės darbuotojų į butą. Tačiau Civilinis kodeksas nenumato, kaip apskaičiuojamas sunaudotos energijos kiekis, kai abonentas nedeklaruoja skaitiklio rodmenų arba neįsileidžia šilumos tiekėjo į jam priklausantį butą. Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nustatytą metodiką. Kokią metodiką tokiu atveju reikia taikyti, įstatymas nekonkretizuoja. Aukščiau nurodytos Tvarkos 27 punkto 2 dalyje nustatyta, kad gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 ltr/parai) vienam gyventojui. Tokiu atveju nėra aišku, kokiu aktu turi vadovautis šilumos tiekėjas vertindamas suvartotą šilumos kiekį. Tiek Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, tiek Tvarkos 27 punkto 2 dalis nenumato imperatyvaus įpareigojimo. Be to, Civilinis kodeksas ir Šilumos ūkio įstatymas aiškiai nurodo, kad abonentas privalo mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Tvarka įpareigoja abonentą ne tik mokėti už faktinį energijos sunaudojimą, tačiau ir kiekvieną mėnesį deklaruoti apskaitos prietaisų rodmenų parodymus. Už apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimą Tvarkos 27 punkto 2 dalyje yra numatyta sankcija – skaičiavimas pagal normą (92 ltr/parai) vienam asmeniui. Tačiau, jei tai yra sankcija už nedeklaravimą, tai ar ji turi būti tapatinama su faktiniu energijos suvartojimu ir po to išieškoma iš abonento kaip skola už vandenį. Pareiškėjas pažymėjo, kad neaiškumai teisės aktuose sudaro prielaidas vartotojų teisių pažeidimui ir suteikia galimybes šilumos tiekėjui pasirinkti jam palankiausią tarifą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė Tvarkos 27 punkto 2 dalį pripažinti teisėta. Paaiškino, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų (įvadinio šilumos skaitiklio) rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamas taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtino šešis rekomenduojamus šilumos kiekio paskirstymo metodus. Namo butų ir kitų patalpų savininkai turi pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos kiekių paskirstymo metodų. Vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintomis Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėmis, tol, kol šilumos ir karšto vandens vartotojai nėra pasirinkę Komisijos rekomenduojamo šilumos kiekio paskirstymo metodo, jiems mokesčiai skaičiuojami pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintą Tvarką. Ši Tvarka parengta vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 85 ir ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintomis Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklėmis bei kitais teisės aktais. Tvarkos 16-17, 20, 22-24, 26-27 punktai numato, kada mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami pagal normas, o ne pagal skaitiklių rodmenis. Tvarkoje galima išskirti du atvejus, kada mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami ne pagal skaitiklių rodmenis: 1) kai skaitikliai nėra įrengti; 2) kai skaitikliai yra įrengti, tačiau nėra galimybių sužinoti jų rodmenis. Civilinis kodeksas ir Šilumos ūkio įstatymas nenustato konkrečių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenų paskirstymo vartotojams būdų bei draudimo paskirstyti vartotojams sunaudotą energiją pagal normas tais atvejais, kai nėra skaitiklių arba nėra galimybių nustatyti jų rodmenis. Todėl teisinis reguliavimas, numatantis galimybę viso namo įvadinio šilumos skaitiklio sunaudotos energijos kiekį paskirstyti pagal paskirstomųjų skaitiklių duomenis bei normas, yra pagrįstas ir teisingas. Pagal Civilinio kodekso 6.384 straipsnį, energijos pirkimo-pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Tvarkos 27 punkto 2 dalis taikytina įvertinant sunaudoto vandens kiekį tais atvejais, kai skaitiklių duomenys nedeklaruojami. Ši norma nėra sankcija už rodmenų nedeklaravimą. Tokios pat nuostatos yra numatytos ir Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato, kad patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikoma tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta metodika. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 11 punkte nustatyta galimybė taikyti maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus respublikinėmis statybos normomis RSN 156-90. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodikoje ir Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkoje, įvertinant sunaudoto karšto vandens kiekį, vadovaujamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiomis karšto vandens sunaudojimo normomis.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo prašymą paaiškino, kad šilumos bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo klausimus reglamentuoja ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Šių taisyklių 135.5 punkte numatyta, kad buitinis šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo pateikti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui vartojimo pirkimo pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą ir (ar) karštą vandenį apskaičiuoti. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-259 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 46 punkte numatyta, kad šios standartinės sąlygos nekeičia pastate bendrai suvartoto šilumos ir (ar) karšto vandens kiekio išdalinimo būdo, taikomo iki šių sąlygų įsigaliojimo. Joks kitas teisės aktas, išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintą Tvarką, nereglamentuoja mokėjimo už karštą vandenį tvarkos, kai gyventojai nedeklaravo karšto vandens skaitiklių rodmenų 2 mėnesius ir daugiau. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, parengė bei 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtino Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisykles, kurių 11 punkte numatė analogišką taisyklę, kaip ir Tvarkos 27 punkto 2 pastraipoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomone, Tvarkos 27 punkto 2 pastraipa atitinka Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į pareiškėjo prašymą paaiškino, kad Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata dėl abonento pareigos mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Specialaus teisės akto – Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už pateiktą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 16 punktą, paskirstymo metodų taikymo pradžia nustatoma tiekėjo ir vartotojo sutartimi, vartotojui pasirinkus paskirstymo metodą, o iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka. Todėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtinta Tvarka taikoma visiems centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojams Vilniaus mieste, nepasirinkusiems Komisijos rekomenduojamų ar su Komisija suderintų paskirstymo metodų. Tvarkos 27 punkto 2 dalis nustato teisinį reguliavimą tais atvejais, kai šilumos tiekėjui neįmanoma nustatyti faktinio karšto vandens suvartojimo, pačiam vartotojui karšto vandens skaitiklio rodmenų nedeklaruojant du ir daugiau mėnesių iš eilės, ir negali būti vertinama kaip sankcija. Tvarkos 27 punkto 2 dalis pateikia nuorodą į Vandens vartojimo normą RSN-90. UAB „Vilniaus energija“ nuomone, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalies bei Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 d. ir 22 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Tretysis suinteresuotas asmuo G. G. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsniu, jeigu tiekėjas ir vartotojas nepasirašė pirkimo - pardavimo sutarties su individualiomis sąlygomis, šalių teisės ir pareigos nustatomos privalomų standartinių sąlygų, patvirtintų atitinkamos valstybinės institucijos, pagrindu. Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos patvirtintos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289. Standartinės šilumos pirkimo - pardavimo sutarties su buitiniu šilumos vartotoju sąlygos nenustato tvarkos, kaip deklaruoti skaitiklių parodymus ir nereikalauja, kad vartotojas kas mėnesį deklaruotų „nulinius“ karšto vandens skaitiklio parodymus. Įstatymai nesuteikia savivaldybei įgaliojimų nustatyti mokėjimo už karšto vandens vartojimą tvarką. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtinta Tvarka įpareigoja vartotoją kiekvieną mėnesį deklaruoti skaitiklio rodmenis, nors vartotojas paslauga nesinaudoja. Be to, ši Tvarka suteikia paslaugos tiekėjui teisę bausti vartotoją už tai, kad šis nepraneša tiekėjui apie tai, jog nesinaudoja paslauga. Civilinis kodeksas nenumato vartotojo atsakomybės už tai, kad jis nesinaudoja siūloma paslauga. G. G. nuomone, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai ir 22 straipsnio 2, 3 dalims.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 2 d. sprendimu pripažino, kad: 1) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 16 punktas ir 27 punkto 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (1995 m. gegužės 2 d. Nr. I-872) 10 straipsnio 3 daliai; 2) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 27 punkto 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. Nr. IX-1565) 22 straipsnio 2 daliai; 3) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, patvirtinto 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-I864, 6.388 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2003 m. gegužės 20 d. Nr. IX-1565) 12 straipsnio 1 daliai.

Dėl Tvarkos 16 punkto ir 27 punkto 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 3 daliai teismas sprendime nurodė, kad Tvarkos 27 punkto 2 dalyje nustatyta, jog gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 ltr/parai) vienam gyventojui. Tvarkos 16 punkte nustatyta, kad mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami pagal butų skaitiklių deklaruotus rodmenis, o ten, kur jų nėra – pagal normatyvą, nustatytą RSN 26-90, vienam buto gyventojui 92 litrai parai, esant vonioms, kitais atvejais – 75 litrai per parą. Nei Tvarkoje, nei savivaldybės valdybos sprendime, kuriuo ši Tvarka patvirtinta, nėra nuorodos į teisės aktą, nustatantį minėtus normatyvus, taip pat nėra nuorodos į leidinį, kuriame aktas dėl vandens vartojimo normų buvo oficialiai paskelbtas, ir nėra pilno teisės akto pavadinimo. Toks teisės normos išdėstymas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo pačiu pažeidžiami ir vartotojų interesai, nes jie neturi galimybės susipažinti su teisės aktu, nustatančiu karšto vandens normas vienam gyventojui.

Dėl Tvarkos 27 punkto 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai teismas sprendime nurodė, jog bendras atsiskaitymo už karštą vandenį principas, nustatytas įstatymuose, yra tas, kad vartotojas turi atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energiją. Tačiau yra ir išimčių. Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei butų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminą savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Nei Šilumos ūkio įstatyme, nei jo pagrindu priimtose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121, nėra draudimo apskaičiuoti vartotojui mokestį pagal kituose teisės aktuose nustatytus normatyvus ar metodikas, tačiau šiuose teisės aktuose nustatytos konkrečios ir būtinos sąlygos, kada gali būti taikomi normatyvai ar specialios metodikos. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje normatyvai iš viso neminimi, o nurodoma, kad esant šiame straipsnyje aprašytoms sąlygoms galima patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Tokios sąlygos, kad vien apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimas 2 mėnesius gali būti pagrindu apskaičiuoti tolimesnius mokesčius už karštą vandenį pagal vartojimo normą, jokie įstatymai ar žemesnės teisinės galios teisės aktai nenumato. Tvarkoje nenumatyta, kaip elgtis tuo atveju, jei vartotojas paslaugomis ilgą laiką nesinaudoja, pvz. yra ilgam išvykęs. Be to, Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalyje nieko nepasakyta apie galimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos metodikos taikymą. Tuo tarpu Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnyje bei jo pagrindu priimtose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse aiškiai formuluojama, kada suvartotas šilumos kiekis gali būti įvertinamas kitu būdu, t. y. taikant specialią metodiką. Tik nustačius, jog energija vartojama, bet apskaitos prietaisų rodmenys nedeklaruojami, ar vartotojui neleidžiant patikrinti šildymo ir karšto vandens sistemos su visais jos įrenginiais, gali būti taikomas kitas atsiskaitymo būdas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Dėl Tvarkos 27 punkto 2 dalies prieštaravimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai teismas sprendime nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Sutartis tarp energijos tiekėjo ir vartotojo laikoma sudaryta esant sąlygoms, kurias numato Civilinio kodekso 6.384 straipsnio 1 dalis. Šilumos ūkio įstatymu bei jo pagrindu priimtais kitais teisės aktais nustatytos energijos vartojimo sutarčių esminės sąlygos numato atsiskaitymą pagal apskaitos prietaisų rodmenis ir nustato vartotojui pareigą juos deklaruoti. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tvarkos 27 punkto 2 dalis ta prasme, kad ja siekiama užtikrinti deklaravimo periodiškumą, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje iš esmės yra atkartojamos Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatos. Civilinio kodekso 6.388 straipsnis akcentuoja atsiskaitymą už faktiškai sunaudotą energiją pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat nukreipia į sutartį. Civilinio kodekso normos nedraudžia sutarties sąlygų nustatyti teisės aktais. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tvarkos 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai.

III.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Vilniaus mieto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai, ir pripažinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai. UAB „Vilniaus energija“ nurodo, kad Tvarkos 27 punkto 2 dalies nuostatos nėra taikomos iš karto, gyventojui nedeklaravus karšto vandens skaitiklio rodmenų. Gyventojui suteikta galimybė po dviejų mėnesių (kai per šiuos du mėnesius nebuvo deklaruojami rodmenys dėl įvairių priežasčių - gyventojo ligos, komandiruotės, kelionės į užsienį, hospitalizavimo, įkalinimo ir pan.) deklaruoti karšto vandens skaitiklio rodmenis. Toks terminas yra pakankamas, kad gyventojas, būdamas rūpestingas ir atidus savo buto ir (ar) patalpos savininkas ar nuomininkas, galėtų įvykdyti pareigą deklaruoti rodmenis. G. G. bute įrengti karšto vandens skaitikliai, pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 201, 204 punktus, nėra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, nes jų rodmenų ataskaitos gali būti naudojamos tik šilumos išdalijimo proporcijoms nustatyti. Pagal minėtų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 200 punktą, atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas įrengiamas pastato įvado šilumnešio tiekimo ir grąžinimo vamzdynų vietose, kuriose jie yra sujungti su šių vartotojų bendrojo naudojimo šilumos įrenginiais, prie kurių yra prijungti butų ir kitų patalpų šilumos įrenginiai. Todėl, ne visiems vartotojams deklaruojant karšto vandens skaitiklių rodmenis, susidaro nedeklaruotų rodmenų skirtumas, kadangi įvadinis šilumos apskaitos prietaisas fiksuoja visą į daugiabutį namą patenkančios šilumos energijos kiekį. Nustačius skirtumą, šis energijos kiekis, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniu, paskirstomas (išdalijamas) visiems vartotojams, o vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 16 punktą, paskirstymo metodų taikymo pradžia nustatoma tiekėjo ir vartotojo sutartimi, vartotojui pasirinkus paskirstymo metodą, o iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka. Todėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtinta Tvarka taikoma visiems centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojams Vilniaus mieste, nepasirinkusiems Komisijos rekomenduojamų ar su Komisija suderintų paskirstymo metodų. Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalis bei minėtų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 11 punktas numato tik vieną atveji, t. y. kai butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas. Kitų atvejų Šilumos ūkio įstatymas bei Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės nereglamentuoja. Todėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalies norma yra vienintelė, kuri užkerta kelią gyventojų piktnaudžiavimui savo, kaip vartotojų, teisėmis, jiems nedeklaruojant karšto vandens skaitiklio rodmenų, ir užpildo teisinio reglamentavimo spragą. UAB „Vilniaus energija“ taip pat pažymi, kad gyventojui pateikus rašytinį prašymą su objektyvias ir svarbias nedeklaravimo priežastis patvirtinančiais dokumentais, atitinkamas UAB „Vilniaus energija“ klientų aptarnavimo centras priima sprendimą konkrečiam gyventojui neskaičiuoti energijos pagal normą 92 ltr/parai. UAB „Vilniaus energija“ nuomone, nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalį. Be to, pats teismas pripažino, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Civilinio kodekso, kuris turi viršenybę kitų įstatymų atžvilgiu, 6.388 straipsnio 1 daliai. Todėl Tvarkos 27 punkto 2 dalis negalėjo būti pripažinta prieštaraujančia Šilumos įstatymo 22 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Vilniaus mieto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai, ir pripažinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai. Savo prašymus Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jų atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo G. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. G. G. nurodo, jog Civilinis kodeksas ir Šilumos įstatymas reikalauja, kad sunaudojama energija būtų apskaičiuojama ir apmokama pagal matavimo prietaisų rodmenis. Apmokėjimas ne pagal matavimo prietaisų rodmenis leidžiamas tik ypatingais atvejais – kai nėra prietaisų, sugedę prietaisai, negalima patikrinti prietaisų parodymų ir patikrinti ar jie nesugedę. Šilumos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis leidžia apskaičiuoti mokestį už sunaudotą energiją ne pagal matavimo prietaisų rodmenis tik tada, kai vartotojas iš tikrųjų elgiasi nesąžiningai ir neleidžia įgaliotam atstovui patikrinti matavimo prietaisų ar jo parodymų. Tuo tarpu Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis leidžia energijos tiekėjui ignoruoti teisingus matavimo prietaisų rodmenis ir atbuline data skaičiuoti mokestį pagal pernelyg aukštą normą vien todėl, kad vartotojas nedeklaravo skaitiklių parodymų. G. G. nuomone, Tvarkos 27 punkto 2 dalis sudaro sąlygas energijos tiekėjo nesąžiningumui ir piktnaudžiavimui savo teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtino Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką. Šios tvarkos 27 punkto 2 dalyje nustatyta, kad gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėn., už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 ltr/parai) vienam gyventojui.

Pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai sprendime pažymėjo, jog tokios sąlygos, kad vien apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimas 2 mėnesius gali būti pagrindu apskaičiuoti tolimesnius mokesčius už karštą vandenį pagal vartojimo normą, jokie įstatymai ar žemesnės galios teisės aktai nenumato.

Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotos šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.

Todėl konstatuotina, kad gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų, kitas atsiskaitymo už karštą vandenį būdas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas. Nors Šilumos ūkio įstatymas yra priimtas vėliau nei Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 535V, tačiau priėmus Šilumos ūkio įstatymą paminėtas sprendimas turėjo būti suderintas su įstatymu.

Šilumos ūkio įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 535V patvirtintos Tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 daliai. Tenkinti trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 1-304 pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 535V „Dėl Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos tvirtinimo“.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusStasys Gudynas