- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- A-1454-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01137-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- S. F.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. pranešime Nr. 14571 nurodytą sprendimą dėl sumažinto dydžio socialinės pašalpos skyrimo ta dalimi, kuri susijusi su paskirtos piniginės socialinės paramos dydžio sumažinimu 20 proc. ir išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės: 2) priteisti 305 532,73 Eur turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.
Skunde nurodė, kad 2016 m. vasario 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) Pilaitės poskyrį dėl piniginės socialinės paramos teikimo pratęsimo. Pareiškėjas nesutinka su nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. sumažintos socialinės pašalpos skyrimu. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 10 straipsnio 2 dalis nepaneigiamai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnį, blogina ir taip blogą socialiai jautrių ir pažeidžiamų piliečių padėtį. Paramos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad pašalpa išmokama už kiekvieną praėjusį mėnesį, yra nelogiška, kadangi socialiai pažeidžiamam asmeniui būtina išgyventi einamąjį mėnesį. Pašalpos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte nustatyta, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Taigi akivaizdu, kad Savivaldybė pažeidė Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktą, veikė neteisėtai. Dėl neteistai sumažintos socialinės paramos dydžio pareiškėjui turi būti atlyginta turtinė ir neturtinė žala. Skunde nurodytų problemų sukėlimas sukėlė intensyvius, ilgalaikius, tęstinius, neigiamus pergyvenimus dėl patiriamos nežmoniškos neteisybės, argumentų ignoravimo, nesiskaitymo su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, laisvėmis ir teisėtais interesais. Tai sukėlė intensyvų stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą, tai lėmė gyvenimo kokybės pablogėjimą, intensyvius dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažeidė garbę ir orumą. Turtinė ir neturtinė žala yra neatskiriama, viena su kita susijusi ir viena nuo kitos absoliučiai priklausoma, o prašoma priteisti žalos suma yra adekvati ir teisinga.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad kaip informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius, S. F., kaip vienam gyvenančiam asmeniui, įsiregistravusiam Lietuvos teritorinėje darbo biržoje, socialinė pašalpa skiriama ir mokama nuo 2011 metų, o socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiai, nuo kada socialinės pašalpos dydis turėtų būti mažinamas, skaičiuotini nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. (3 mėn.), nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. (3 mėn.), nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. (3 mėn.), nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (3 mėn.), todėl socialinės pašalpos mažinimas, vadovaujantis Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, pradėtas nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kuomet S. F. pradėjo gauti sumažinto dydžio socialinę pašalpą. Pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d. prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti nurodė, kad paskutinį kartą (2015 m. lapkričio 3 d.) pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 10843, sprendimo priėmimo laikotarpiui pašalpos gavimo trukmė nuo 2013 m. birželio 1 d. nedirbant sudarė 15 mėn. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, socialinės pašalpos dydis pareiškėjui sumažintas 20 proc. Pareiškėjo teigimu, socialinė parama jam neturėtų būti mažinama vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu, kuris nustato, kad patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Savivaldybei suteikiama teisė Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip kad nustatyta Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Šia įstatymo nuostata nustatyta tik teisė, bet ne pareiga daryti išimtį ir taikyti Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatų, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atitinka šį kriterijų. Pareiškėjas 2016 m. vasario 4 d. prašyme pats nurodė, kad informacija piniginei socialinei pašalpai gauti yra nepasikeitusi.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalą nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytus valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Šiuo atveju skirdamas socialinę išmoką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Turtinės žalos atlyginimas turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindžia ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos realumo, nors pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Savivaldybė neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas S. F. su 2016 m. vasario 4 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys) kreipėsi į Savivaldybės administracijos Pilaitės skyrių, prašydamas, be kita ko, nuo 2016 m. vasario 5 d. skirti socialinę pašalpą. Prašyme-paraiškoje patvirtino, kad paskutinį kartą 2015 m. lapkričio 3 d. pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia (b. l. 16, 42, 43). Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 10843 pareiškėjui nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. pratęstas 81,60 Eur socialinės pašalpos mokėjimas. Sprendime nurodyta, kad pašalpos gavimo trukmė nuo 2013 m. birželio 1 d. nedirbant (b. l. 40).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pažymėjo, kad atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Neturtinės žalos atlyginimas sureguliuotas CK 6.250 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.245–6.250 straipsniuose nustatytos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltės. Nesant nors vienai iš nurodytų sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas nurodė, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 10843. Įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.245–6.250 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundą tiek, kiek juo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 10843, atmetus kaip nepagrįstą, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata (pakeitimas įsiteisėjo 2013 m. birželio 1 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jo 52 straipsniui; ar Paramos įstatymo 22 straipsnio „Piniginės socialinės paramos tiekimas 6. Socialinė parama išmokama už kiekvieną praėjusį mėnesį“ , 9 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir jos 52 straipsniui; ar Paramos įstatymo ir jo 11 straipsnio ir kitų susijusių straipsnių kompensacijų nepasiturintiems gyventojams už viešojo transporto, elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui, mobilaus ryšio ir interneto prieigos paslaugų kompensavimo nepasiturintiems gyventojams juridinis nenustatymas atitinka nurodytas Konstitucijos nuostatas, kadangi nenustatė būtinumo iškelti šioje administracinėje byloje klausimus dėl aptartų Paramos įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai.
III.
Pareiškėjas S. F. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl teisėjų V. B., E. P., M. S. ir teismo pirmininkės I. K. įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijai veiklos tikslui, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2., 148 str., 182 str. 1, 2, 5 p., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1, 2 d.), šiurkštaus LR Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, priesaika valstybei prisiimtų pareigų neatliko, teismo autoriteto pažeminimo, teisėjo vardo sumenkinimo teismo procesinių veiksmų metu – 2016 m. kovo 21 d. skundo teismui nagrinėjime 2016 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje ir 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo priėmime. Taip pat LVAT pirmininkui teikti motyvuotą prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo dėl teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų V. B. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), E. P., M. S., taip pat teismo pirmininkės I. K. neatidumo, nerūpestingumo, akivaizdaus įstatymų pažeidinėjimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo, įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo ir veikimo priešingai įstatymų nustatytam institucijai veiklos tikslui, nusikalstamai aplaidaus teisėjų pareigos neatlikimo, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo pagal CK 6.246 str. 1 d., 6.271 str., 6.272 str., BK 30 str. 2., 148 str., 182 str. 1, 2, 5 p., 228 str. 1 d., 229 str., 294 str. 1–2 d., ir kitų minėtų straipsnių pažeidimo, šiurkštaus LR Konstitucijos pažeidimo, duotos valstybei priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto sumenkinimo 2016 m. kovo 21 d. skundo nagrinėjime, 2016 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje ir akivaizdžiai neteisingo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo priėmime (dėl LR teismų įstatymo 83 str. 2 d. 1–2 p. numatytų nusižengimų padarymo). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad kategoriškai nesutinka su teismo sprendimu, kadangi jis yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas, nemotyvuotas, niekinis ir negaliojantis nuo pat jo priėmimo momento, pažeidžiantis bendruosius teisės principus, Konstitucijos nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos garantuotas prigimtines teises ir laisves bei teisėtus interesus, taip pat Europos socialinės chartijos nuostatas, įstatymų nuostatas, yra priešingas tikrovės faktams ir reikšmingoms skundo teisingam išsprendimui aplinkybėms, akivaizdžiai neteisingai aiškinus ir taikius įstatymo nustatymus bei neteisingai aiškinus faktinius duomenis. Teismas nepagrįstai nesujungė pareiškėjo skunde nurodytų bylų, kurių šalys, dalykas ir pagrindas yra tapatūs, tokiu būdu pažeidžiant proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į tinkamą, operatyvų, ekonomišką procesą, teisės būti išklausytam, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo, teismo proceso viešumo, betarpiškumo ir draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus. Be to, pareiškėjas 2016 m. gegužės 2 d. teismo posėdyje raštu pareiškė nušalinimą teisėjai V. B., taip pat žodinį pareiškimą dėl teisėjos E. P. nušalinimo, kuri pakeitė kolegijos narį teisėją E. S.. Pareiškėjo teigimu, į teismo posėdį atėjo kitos sudėties teisėjų kolegija nei buvo sudaryta bylai nagrinėti, apie teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimą pareiškėjui nebuvo savalaikiai pranešta, kad būtų galima paruošti būtinus tokiu atveju procesinius dokumentus. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, o pareikšti nušalinimai išspręsti aplaidžiai ir vienareikšmiškai neteisingai. Teismas, nagrinėdamas bylą, akivaizdžiai neteisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas bei klaidingai aiškino ir nepaisė vienareikšmiškų faktinių duomenų dėl atsakovo atstovų nusikalstamų ir neteisėtų veikų, t. y. įvykdė materialinės teisės normų pažeidimus, dėl to egzistuoja absoliutūs teismo sprendimo panaikinimo pagrindai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendime tik formaliai ir nemotyvuotai skundą atmetė, iškraipė bylos faktinius duomenis: 2016 m. vasario 4 d. prašymu-paraiška prašyta tęsti socialinė paramos teikimą, o ne skirti; nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas registruotas Vilniaus teritorinėje darbo biržoje doro darbo ieškančiu valstybės piliečiu, bet ne bedarbiu, ir šios vienareikšmiškai klaidingai aiškinamos aplinkybės yra labai reikšmingos, kadangi akivaizdžiai įrodo teismo nenorą gilintis į skundo esmę.
Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prašyme nurodytų teisės aktų konstitucingumo. Taip pat teismas neteisingai taikė atsakovo diskrecijos teisę formaliai nemažinti socialinės pašalpos dydžio, vadovavosi tik atsakovo atstovo pateiktais aiškinimais, nevykdydamas savo funkcijos - visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti skundą ir teisingai išspręsti ginčą dėl teisės. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu dėl nurodytų teisės aktų konstitucingumo.
Teismas, neteisingai vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui pašalpa sumažinta pagrįstai, taip pat nepagrįstai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nepriteista padaryta žala. Reikalavimas priteisti žalą turi būti išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, sujungus visas neatsiejamas bylos dalis ir išsprendus teisėtai sudaryto teismo ir teisėtu teismo procesu. Kadangi teismas vienareikšmiškai pažeidė ir netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, tai yra pagrindas panaikinti sprendimą. Pareiškėjo teigimu, sprendimas yra nemotyvuotas, nurodomi teisiniai pagrindai yra tik formalūs ir priimtas sprendimas nepaneigiamai pažeidė teisės aktų nuostatas ir principus, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovai Savivaldybė ir jos atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, sudarančių pagrindą teismo sprendimą panaikinti. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Teismas teisingai išsprendė ir pareiškėjo pareikštą nušalinimo klausimą, taip pat pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl norminio teisės akto išaiškinimo.
Atsakovai mano, kad šioje byloje yra pagrindas iš pareiškėjo prašyti sumokėti žyminį mokestį, kadangi pagal ABTĮ 40 str. 4 d. teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, sumokėti žyminį mokestį. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu, yra pagrindas įpareigoti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nepagrindė, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. pranešime Nr. 14571 nurodytą sprendimą dalyje, kurioje jam paskirta 20 procentų sumažinta pašalpa bei priteisti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui pagrįstai paskirta sumažinta pašalpa, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo sprendimu teigia, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo sujungti administracines bylas, kurių šalys, dalykas ir pagrindas yra tapatūs, netinkamai išsprendė teisėjams pareikštą nušalinimo klausimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą reguliavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. užsiregistravęs Vilniaus teritorinėje darbo biržoje ir iki šiol yra bedarbis. Pareiškėjui socialinė pašalpa skiriama ir mokama nuo 2011 metų, o socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiai, kaip nurodo atsakovai, nuo kada socialinės pašalpos dydis tyrėtų būti mažinamas yra: nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 1 d. (3 mėn.); nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. (3 mėn.), nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. (3 mėn.), nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (3 mėn.). Ginčui aktualios Paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktas įsigaliojo 2013 m. birželio 1 d., todėl pareiškėjo atžvilgiu ši įstatymo nuostata nuo 2013 m. birželio 1 d. taikyta pagrįstai. Kadangi pareiškėjui nurodytu laikotarpiu 12 mėnesių buvo mokama socialinė pašalpa, pareiškėjas pašalpos apskaičiavimui aktualiu laikotarpiu nedirbo, atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu sumažino socialinės pašalpos dydį 20 procentų.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą kildino iš, pareiškėjo teigimu, neteisėto atsakovo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo jam paskirta sumažinta socialinė pašalpa, šiuo atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje pateiktų įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl įrodymų vertinimo, tačiau, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nesujungė teisme nagrinėjamų pareiškėjo bylų, kuriose, pareiškėjo teigimu, šalys, skundo dalykas ir pagrindas yra tapatūs.
Bylos medžiaga nustatyta, kad teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo susijungti šią administracinę bylą su kita Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracine byla Nr. I-5469-789/2016, kadangi nustatė, jog prašomos sujungti administracinės bylos yra ne tarp tų pačių šalių, ne dėl to paties dalyko ir pagrindo, todėl jas sujungti yra netikslinga.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas, o proceso dalyvių prašymai dėl bylų sujungimo teismui nėra privalomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014; 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-371/2014; 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-150/2014).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįstai nenušalintų teisėjų ir dėl to neobjektyviai išnagrinėtos bylos. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-47¹ straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–47¹ straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).
EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).
ABTĮ 47¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai šio įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais pagrindais nušalinimą teisėjui (teisėjams) pareiškia proceso dalyvis, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymą dėl teisėjų V. B. ir E. P. nušalinimo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi išsprendė teismo pirmininkė. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių teisėjų galimą šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, pareiškėjo pareiškimo dėl teisėjų nušalinimo netenkino. Taigi teisėjų nušalinimo klausimas buvo išspręstas ABTĮ 47¹ straipsnyje nustatyta tvarka, įstatyme numatytų pagrindų nušalinti teisėjas nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo konstitucingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teismui pareikšto prašymo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų V. B., E. P., M. S., teismo pirmininkės I. K. įgaliojimų viršijimo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo (BK 30 str. 2 d., 33 str. 2 d., 182 str. 1, 2, 5 d., 228 str. 1 d„ 229, 294 str. 1, 2 d.) pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjas, manydamas, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių, turi teisę pats kreiptis į prokurorą.
Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjui.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.