Panevėžio apygardos teismo nutartis

2013-02-26 · Civilinė byla Nr. 2A-120-278/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-26
Bylos Nr.
2A-120-278/2013
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-00779-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė (pran.), Birutė Jonaitienė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas
AB „DNB bankas“
Atsakovas
P. S., I. S.
Trečiasis asmuo
Rokiškio

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-120-278/2013

Teisėja Loreta Kukelkienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00779-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija (S) 24.2; 35.6.1; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės, Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau - AB) „DNB bankas“ apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-950-620/2012 pagal ieškovės AB „DNB bankas“ ieškinį atsakovams P. S., I. S., trečiajam asmeniui Rokiškio kredito unijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė AB „DNB bankas“ nurodė, kad pagal 1994-07-13 ilgalaikio kredito ir 1996-01-30 kreditinę sutartis P. S. buvo suteikti kreditai, kurių grąžinimo užtikrinimui įkeistas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Nurodė, jog savalaikiai atsakovui nevykdant įsipareigojimų, 2012-06-24 skola bankui sudarė 144 999,14 Lt. Teigė, kad bankui tapo žinoma, jog 2007-03-16 ir 2007-09-05 dovanojimo sutartimis atsakovas P. S. perleido jam priklausančius 3 žemės sklypus dukrai I. S.. Nurodė, jog ginčo sandorių sudarymo metu, P. S. žinojo apie pradelstus mokėjimus ir apie banko ketinimus nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, o jo nepakankant, ir į kitą atsakovo turtą, todėl sudarydamas sandorius atsakovas buvo nesąžiningas. Nurodė, kad apie ginčo sandorius bankas sužinojo tik 2012 m. balandžio mėnesį, negavęs jokios informacijos iš P. S. apie jo galimybes sugrąžinti skolą bankui. Prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, dėl svarbių praleidimo priežasčių, jei laikyti terminą praleistu ir pripažinti negaliojančiomis 2012 m. kovo 16 d. bei 2007 m. rugsėjo 5 d. dovanojimo sutartis, kuriomis atsakovas P. S. padovanojo žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), savo dukrai I. S. bei taikyti restituciją natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovė, suteikusi atsakovui P. S. kreditą, neabejotinai turi galiojančią reikalavimo teisę į kredito grąžinimą, tačiau neginčijamų duomenų apie atsakovo nemokumą nepateikė. Nurodė, jog 2004 metais, atlikus įkeisto turto įvertinimą, jo neužteko kreditui užtikrinti, tačiau ieškovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų domėtis išieškojimo nukreipimu į kitą turtą ar pareikalauti papildomų užtikrinimo priemonių. Teismas konstatavo, jog atsakovė I. S. nepateikė įrodymų, jog gaunant Europos Sąjungos paramą, buvo reikalavimas turėti nuosavos žemės ir darė išvadą, kad vienareikšmiškai teigti, jog atsakovas privalėjo sudaryti ginčo sandorius, negalima. Kadangi ginčijamą sandorį skolininkas sudarė su dukra, todėl CK 6.67 str. 1 d. pagrindu sandorio šalių nesąžiningumo įrodinėti nereikia. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais pareikšti. Konstatavo, jog ieškovė buvo visiškai neatidi, nerūpestinga, nereikli savo klientui vykdant sutartines prievoles kelis metus, o nuo 2007 metų iki 2009 metų atsakovui visiškai nevykdant prievolės, nesiėmė jokių veiksmų, kurie įrodytų, jog ėmėsi priemonių skolai išieškoti, nesidomėjo atsakovo valdomu turtu, gaunamomis pajamomis ir jokios aplinkybės nekliudė bankui kreiptis į teismą ginti savo teises anksčiau. Teismas darė išvadą, kad ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Tenkinant iš dalies atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas įvertino, jog prašoma priteisti suma, atsižvelgiant jog byla nėra sudėtinga, P. S. naudai iš ieškovės priteisė 4 905,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė AB „DNB bankas“ prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos actio Pauliana bylose ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas P. S. turėjo finansinių įsipareigojimų ieškovei. Teigia, kad ieškovei įkeisto turto nei ginčijamų sandorių sudarymo metu, nei esamu momentu nepakanka atsakovo skoloms padengti. Mano, kad P. S. perleido ginčo turtą žinodamas, jog įkeisto turto neužteks skolos padengimui ir siekė išvengti skolos išieškojimo iš kito jam priklausančio turto, kas laikytina ieškovės turtinių interesų pažeidimu. Nurodo, jog atsakovo turtą tikrino 2006 metais, ruošdamasi priverstiniam skolos išieškojimui iš įkeisto turto, be to, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas turi išlaikyti daugiavaikę šeimą ir ieškovei įkeistas jų vienintelis gyvenamasis būstas, neturėjo pagrindo abejoti skolininko sąžiningumu. Teigia, jog apie savo teisių pažeidimą suprato tik negavusi atsakovo atsakymo į 2012-01-16 raštą. Nurodo, jog liudytojos R. S. nurodomos aplinkybės, kad ieškovė žinojo apie ginčijamus sandorius, yra neįrodytos. Be to, teigia, kad teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė dideles atstovavimo išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai P. S. ir I. S. skundą prašo atmesti. Teigia, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą neabejotinai turėjo suvokti ir turėjo susirūpinti savo teisių gynimu dar 2008 metų pradžioje, kai visus metus nuo 1996-01-30 kreditavimo sutarties nutraukimo ir Rokiškio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2007-01-30 nutarties negavo jokių mokėjimų iš atsakovo. Be to, apie savo teisių pažeidimą ir ginčijamų sandorių sudarymą ieškovė privalėjo suvokti ir 2010 metais, kai nuo paskutinių ieškovės aktyvių veiksmų ginant savo teises, atsakovas daugiau nei tris metus nebuvo atlikęs jokių mokėjimų skolai dengti ir atsakovė kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nurodo, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų apie bankui įkeisto turto bei kito atsakovo turimo turto vertę ginčijamų sandorių sudarymo metu, nepateikė įrodymų, kad atsakovo P. S. finansinė padėtis dėl ginčijamų sandorių sudarymo, lėmė ieškovės negalėjimą išieškoti skolą iš atsakovo turimo turto ir gaunamų pajamų, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovų sudaryti ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės interesus. Teigia, kad teismas pagrįstai priteisė 4 905,60 Lt atstovavimo išlaidų, nes atstovas rengė procesinius dokumentus, ruošėsi bylos nagrinėjimui, dalyvavo teisme, kuris yra kitoje vietovėje nei advokato registruota darbo vieta, rinko papildomus įrodymus bylai.

Trečiasis asmuo Rokiškio kredito unija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, jog I. S. įvykdė prievolę trečiajam asmeniui ir kredito unija jokio teisinio suinteresuotumo byloje nebeturi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio bankas (dabartinis pavadinimas AB „DNB bankas“, toliau - bankas) 1994-07-13 ilgalaikio kredito sutartimi Nr. 20 (toliau – ilgalaikio kredito sutartis) P. S. suteikė 50 000 Lt kreditą žemės ūkio technikos įsigijimui 7 metų terminui ir 1996-01-30 kreditine sutartimi Nr. 22 (toliau – kreditinė sutartis), 15 metų terminui suteikė 50 000 Lt kreditą gamybiniams pastatams statyti bei 7 metams technikai pirkti. Prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymo užtikrinimui L. S. 1994-07-13 ir 1996-01-30 įkeitimo sutartimis įkeitė bankui jam priklausantį gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) ir žemės ūkio techniką (1 t., b.l. 12-15). 1994-07-13 įkeitimo sutartimi, įkeistas nekilnojamasis turtas, šalių susitarimu buvo įkainuotas 65 000 Lt, o 1996-01-30 įkeitimo sutartimi įkeistas nekilnojamasis turtas, įkainuotas pagal pastatų inventorizacinį įkainojimą 40 564 Lt sumai, kilnojamasis turtas - bendra 95 000 Lt suma (1 t., b.l. 13, 15). Iš bylos dokumentų matyti, kad 1994-07-13 ilgalaikio kredito sutarties įvykdymo terminas suėjo 2001-07-13, o 2006-12-01 bankas informavo P. S. apie nevykdomus sutartinius įsipareigojimus pagal 1996-01-30 kreditinę sutartį ir nurodė, kad negrąžinus pradelsto kredito bei priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių, vienašališkai nutrauks kreditinę sutartį (1 t., b.l. 45). Nustatyta, kad atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal minėtas kredito sutartis, bankas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja 2007-01-30, o Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėja 2010-06-01 priėmė nutartis priverstinai parduoti iš varžytynių P. S. priklausantį įkeistą nekilnojamąjį turtą (1 t., b.l. 16-18). 2007-03-16 P. S. dovanojimo sutartimi I. S. padovanojo 18,5300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2007-09-05 - 17,0300 ha ir 2,2000 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 79-89). Ieškovė teigia, jog dovanojimo sandoriai pažeidė jos, kaip kreditorės teises, nes žymiai sumažėjo atsakovo mokumas ir kilo grėsmė, kad skola bankui nebus visiškai padengta. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ieškovas, remdamasis tokiomis aplinkybėmis ir grįsdamas savo teisių pažeidimą actio Pauliana, turi įrodyti, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu įkeisto kredito sutarčiai užtikrinti turto vertė buvo labai sumažėjusi arba buvo akivaizdu, jog ji labai kris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kredito grąžinimo užtikrinimui dovanoti žemės sklypai bankui nebuvo įkeisti, o pagal byloje esančius duomenis matyti, kad atsakovui P. S. priklausančio turto vertė buvo nustatinėjama 2004-08-16, įkeistas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas įvertintas bendrai 57 000 Lt bei 2012-04-30 turtą įvertinant 70 000 Lt suma (1 t., b. l. 35-40). Iš teismui pateiktos pažymos apie skolos dydį matyti, kad atsakovo skola pagal Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį Nr. G-18/1-2V/2007 sudarė 81 609,85 Lt, o pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus vykdomąjį raštą Nr. 20-185/10 – 63 389,29 Lt (1 t., b.l. 19). 2004-08-16 išvadoje apie P. S. priklausančio turto rinkos vertę matyti, jog apskaičiuodamas priverstinio pardavimo sąlygomis tikėtiną turto pardavimo vertę bankas nurodė, jog įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertė 37 100 Lt (1 t., b.l. 40). Paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog jau 2004 m. bankui buvo žinoma, kad įkeisto turto galimai neužteks atsakovo įsiskolinimui padengti, tačiau bankas nesiėmė priemonių pareikalauti papildomo užtikrinimo, o hipotekos teismams priėmus nutartis dėl priverstinio įkeisto turto pardavimo, dėl įsiskolinimo išieškojimo priverstine tvarka į antstolį nesikreipė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė teismui nepateikė neginčijamų duomenų, kokia šiuo metu yra atsakovo įkeisto ir neįkeisto turto rinkos vertė, jo gaunamų pajamų dydžio, tačiau įvertinus, jog priverstinio pardavimo metu tiek už kilnojamąjį, tiek ir nekilnojamąjį turtą gaunamos sumos yra ženkliai mažesnės nei jų rinkos vertė, kolegija, daro išvadą, kad įkeisto turto galimai nepakaks 144 999,14 Lt skolai padengti. Ginčijamo sandorio sudarymo metu P. S. bankui buvo skolingas 81 609,85 Lt ir įsipareigojimų nevykdė, nes bankas 2007-01-26 dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių. P. S. teismui nepateikė duomenų, jog įkeisto turto vertė minėtu metu viršijo skolos dydį, todėl konstatuotina, jog neatlygintinai perleisdamas tris žemės sklypus dukrai I. S., atsakovas ženkliai sumažino turimo turto kiekį į kurį galėtų būti nukreiptas skolos bankui išieškojimas, skolos nepadengus pardavus įkeistą turtą ir dovanojimo sandoriai pažeidė AB DNB bankas, kaip kreditorės, teises (1 t., b.l. 16-17, CK 6.66 str.). Bylos duomenimis I. S. 2007-03-22 įregistravo ūkį, kaip jaunoji ūkininkė, tačiau kolegija sutinka su teismo išvada, jog sudaryti ginčijamus sandorius šalims nebuvo privaloma, nes byloje atsakovai nepateikė įrodymų, kad I. S. gaunant Europos sąjungos paramą kaip jaunai ūkininkei, buvo reikalaujama nuosavybės teise valdyti žemės sklypus ar, kad pajamomis iš gautos veiklos ji ketino padėti tėvui P. S. grąžinti skolą ieškovei. Kadangi atsakovas turtą padovanojo savo dukrai preziumuotinas jo nesąžiningumą (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgusi į tai, kad dovanojimo sutartis yra neatlygintinė, kolegija pripažįsta neturinčiu reikšmės atsakovės I. S. sąžiningumo ar nesąžiningumo fakto (CK 6.66 str. 2 d.). Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Siekdamas paneigti banko teiginius, kad dovanojimo sutartis pažeidė ieškovės interesus ir sumažino galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, atsakovas neginčijamų įrodymų teismui nepateikė. Kadangi byloje esantys duomenys apie tai, jog atsakovas ilgą laiką nevykdė įsipareigojimų bankui, dukrai perleido didelę dalį turimo neįkeisto turto ir tuo sumažino savo mokumą, leidžia daryti išvadą, jog sandoriais buvo pažeisti ieškovės interesai, o P. S. tai žinojo ar turėjo tai žinoti, todėl bankas pagrįstai sandorius prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad šio straipsnyje 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo teisę sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį ir skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Apeliaciniame skunde AB DNB bankas nurodo, kad apie sudarytus ginčo sandorius sužinojo 2012 metų balandžio mėnesį, kai nesulaukė iš atsakovo P. S. atsakymo į 2012-01-16 apeliantės raštą (1 t., b.l. 46). Šiuos teiginius kolegija vertina kritiškai, nes ginčijamos sutartys buvo patvirtintos notaro ir įregistruotos VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre, t.y., duomenys buvo viešai skelbiami, todėl darytina išvada, jog jau sekančią dieną po duomenų įrašymo į registrą (2007-03-21 ir 2007-09-08) ieškovė turėjo galimybę sužinoti apie sudarytus sandorius ir juos savalaikiai ginčyti, nes teisė laisvai naudotis Nekilnojamojo turto registro duomenimis bankui yra suteikta 2006-01-25 (2 t., b.l. 83-84). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog apie tai, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų bankui buvo žinoma ilgą laiką, o 2007-01-26 dėl priverstinio turto pardavimo buvo kreiptasi į Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių, kuris 2007-01-30 nutartimi tenkino prašymą. Iš atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, jog ir po minėtos nutarties priėmimo trejus metus atsakovas mokėjimų bankui nevykdė. Kadangi pirmas ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2007-03-16, o bankui, kaip savo srities profesionalui yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl darytina išvada, jog ieškovė nepakankami buvo dėmesinga ir reikli klientams, neatidžiai atliko savo pareigas, todėl privalo prisiimti ir atsiradusią riziką, nes bankas verčiasi paskolų suteikimu ir vykdoma veikla susijusi su rizika, kas įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog apie sudarytus sandorius žodžiu ieškovę yra informavę patys atsakovai ir minėtos aplinkybės ieškovė nepaneigė. Minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog atsakovui nevykdant įsipareigojimų bankui, ieškovė nesidomėjo P. S. turimu turtu ir galimybe išieškoti įsiskolinimą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti nepateikė (1 t., b.l. 68-70). Ta aplinkybė, jog ieškovė pasitikėjo atsakovu, sudarė jam sąlygas geranoriškai grąžinti paskolą, atsižvelgė į tai, jog įkeistas gyvenamasis namas, šeima yra daugiavaikė, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Iš paskolos grąžinimo duomenų matyti, kad 2010-08-06 - 2012-06-15 atsakovas bankui yra grąžinęs tik 6 092,55 Lt, tame tarpe 2011 m. birželio - 2012 m. vasario mėn. laikotarpiu jokie mokėjimai nebuvo atliekami, todėl tik 2012-07-05 banko kreipimasis į teismą leidžia konstatuoti, jog ieškovė buvo neatidi ir nerūpestinga (1 t., b.l. 50).

Teigdama, jog ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2012 metų balandžio mėnesio ir todėl senaties terminas nėra praleistas, apeliantė vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012. Nagrinėjamo ginčo atveju, vadovautis minėta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo, nes ratio decidendi abiejų bylų nesutampa. Iš bylos duomenų bei teiktų šalių paaiškinimų nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar jų modifikavimo tarp šalių vyko derybos (CPK 185 str.). 2007 metais ir 2010 metais atsakovo adresuoti prašymai dėl įmokų dydžių keitimo nelaikytini derybomis, nes apeliantė jokių rašytinių duomenų – sutikimo, nesutikimo su atsakovo prašymais, teismui nepateikė. Aukščiau minėti duomenys leidžia konstatuoti, jog ieškinio senaties termino pradžią laikyti atsakovo atsakymo į 2012-01-16 raštą negavimą, nėra pagrindo, nes atsakovo turtine padėtimi bankas turėjo domėtis nuolat (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad 2004-08-16 atlikus įvertinimą ieškovė turto verte nesidomėjo ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nustatyti realios įkeisto turto vertės, ar reikalauti papildomų paskolos užtikrinimo priemonių. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad terminą ginčyti dovanojimo sutartis, sudarytas tarp P. S. ir I. S. dėl žemės sklypų perleidimo, praleido dėl svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jokia kita priežastis, o tik apeliantės neveikimas sąlygojo tai, kad ji laiku negynė savo pažeistos teisės, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba nustatomos vadovaujantis LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovų atstovas, advokatas parengė du atsiliepimus į ieškovės ieškinį, rinko papildomus įrodymus bei teikė prašymą dėl įrodymų prijungimo, dalyvavo teismo posėdyje (2 t., b. l. 86, 88). Teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų atstovavimo išlaidų, nes priteistos išlaidos neviršija vien už atsiliepimų parengimą priteistiną maksimalų 5 100 Lt užmokestį (3 x 850 Lt = 2 550 Lt x 2 = 5 100 Lt; Rekomendacijų 8.2 p.). Be to, teismas įvertino, jog byla nėra sudėtinga ir atstovavimo išlaidų dydį yra ženkliai sumažinusi.

Dėl paminėtų naikinti ar keisi sprendimą nėra pagindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija Birutė JonaitienėLaimantas MisiūnasBirutė Valiulienė