Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės ir Aleno Piesliako,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. 1940-10-20 Ukmergėje, Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, našlė, 10 klasių išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini) Ukmergėje, pensininkė, nedirbanti, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. 2016 m. rugpjūčio 30 d., vakare, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, konflikto metu metė metalinę lėkštutę į savo šeimos narį – vyrą A. R. R., pataikydama į galvą, tuo padarydama nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktoje, kas komplikavosi hipovoleminiu šoku, ūminiu nukraujavimu, dėl ko A. R. R. 2016-09-01 ligoninėje mirė. Taip V. R. dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. R. R..

Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centro pateikta Greitosios medicinos pagalbos kortelė patvirtina, kad A. R. R. greitoji medicinos pagalba adresu Kauno 39B-8, Ukmergėje, buvo kviesta 2016-08-31 13.58 val. (t. 1, b. l. 31, 32-33).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KM 5(55)/2017 (01) nurodyta, kad A. R. R. mirties priežastis – ūminis nukraujavimas iš žaizdos kaktoje. A. R. R. mirties laikas užfiksuotas VšĮ Ukmergės ligoninėje – 2016-09-01 10.21 val. A. R. R. VšĮ Ukmergės ligoninėje buvo konstatuota muštinė žaizda kaktoje. Sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodomu metu, kontaktuojant su briauną turinčiu daiktu. Sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi komplikavosi gyvybei pavojinga būkle – hipovoleminiu šoku. Pateiktoje medicinos dokumentacijoje nėra duomenų apie A. R. R. alkoholinę būklę. Galimybė, kad A. R. R. žaizda kaktoje buvo padaryta metant į jį metalinę lėkštutę – 143 g, 18,5 cm skersmens, neatmetama. Galimybė, kad A. R. R. žaizda kaktoje buvo padaryta jam pačiam nugriuvus nuo sofos-lovos, atmetama (b. l. 50-51).

Specialistas Janušas (Januš) Rybalko, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, patvirtino specialisto išvadoje Nr. KM 5(55)/2017 (01) pateiktas išvadas. Taip pat nurodė, kad A. R. R. mirties priežastis buvo ūminis nukraujavimas iš žaizdos kaktoje. Hipovoleminis šokas, tai kraujo tūrio organizme sumažėjimas. Išvada atlikta iš medicininių dokumentų. Iš įrašų galima teigti, kad žaizda buvo apie 2 cm ilgio. Jos gylis nebuvo fiksuotas. Jei kalba eitų apie sveiką žmogų, tai patyręs tokį sužalojimą jis neturėtų nukraujuoti ir pasibaigti mirtimi. Šiuo atveju nukraujavimą aiškina tuo, kad A. R. R. turėjo sveikatos sutrikimų, kuriuos sąlygojo kepenų patologija. Jis daug metų vartojo alkoholinius gėrimus, sirgo kepenų liga, todėl asmenims su tokiu susirgimu yra didelis pavojus nukraujuoti susižalojus. Besivystant patologiniam procesui kepenyse, galimai cirozei, reikia manyti, kad kraujo krešumo problemos atsiranda vėliau. Iš pateiktos kortelės matosi, kad jis sirgo kepenų liga nuo 2009 m. Girtumas skatina kraujo tekėjimą, taip pat ir žmogaus neadekvatus elgesys. Įvykio metu būnant mirusiajam neblaiviam galima manyti, kad kraujo tekėjimas galėjo būti šiek tiek didesnis. Jei iš karto būtų suteikta medicininė pagalba, sužalojimas nebūtų pasibaigęs mirtimi. Toks sužalojimas atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Dokumentuose yra tik pirmojo gydytojo įrašas, kad žaizda yra kaktos srityje. Daugiau oficialių įrašų nėra, tik byloje esantys parodymai. Todėl išvadoje ir formulavo, kad žaizda kaktos srityje. Komisija įvertino lėkštės parametrus ir leido daryti išvadą, kad neatmetama galimybė, jog žaizda padaryta kontaktuojant su lėkštės briauna. Virš antakio yra daug kraujagyslių, todėl ir gausiai kraujuojama. Sergant kepenų ciroze žmonės gyvena įvairiai, ir iki 15 m., tiksliai negalima atsakyti. Jei būtų buvęs daromas mirusiojo skrodimas, mirties priežastis nepasikeistų, nes nukentėjusysis pristatytas išbalęs, kraujospūdis kritęs iki nulio ir mirties priežastis yra ūminis nukraujavimas nuo žaizdos kaktoje. Ūminis kraujavimas yra nuo sužalojimo iš žaizdos. Galėjo kraujuoti ir iš lėto, bet pagal bylos aplinkybes kraujavo ilgą laiką nuo žaizdos padarymo iki pristatymo iki ligoninės, net keliolika valandų, tai ir galėjo nulemti ūminį nukraujavimą. Yra įrašai, kad prie žaizdos yra daug krešulių. Viskas priklauso nuo kraujavimo greičio, kad žmogus mirtų nuo nukraujavimo, o čia buvo lėtas nukraujavimas, galėjo netekti nuo 2 iki 3 litrų kraujo. Šios išvados paremtos medicininėmis žiniomis. Netekus 2 litrų kraujo, yra pavojinga gyvybei ir įvyksta mirtis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo, veikos teisinio kvalifikavimo

Kaltinamoji V. R. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 96-98, 99-101, 102-107, 123-127) tvirtino, kad žaizda A. R. R. kaktos srityje buvo padaryta tuomet, kai ji 2016-08-30 vakare metė į vyrą metalinę lėkštutę ir ši pataikė jam į kaktos sritį. Vertindamas šiuos jos parodymus teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. R. pirmą kartą apklausta 2016-08-31 (t. 1, b. l. 95) teigė, kad žaizda kaktoje atsirado A. R. R. savo kambaryje pačiam nugriuvus ant grindų. Tačiau dar kartą apklausta po kelių dienų bei vėliau ji šias aplinkybes paneigė, nurodė melavusi, bei pateikė kitokius, aukščiau minėtus parodymus (t. 1, b. l. 96-98, 9-101, 102-107, 123-127). Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigoje konkreti jos mesta lėkštė identifikuota nebuvo. Parodymų patikrinimo vietoje metu kaltinamoji nurodė vyro kambaryje buvusias 5 metalines lėkštutes, jos teigimu tokias pačias, kokia buvo mesta. Šios lėkštės buvo apžiūrėtos, gauti duomenys apie jų svorį bei skersmenį bei pačios lėkštės pateiktos specialistams. Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. KM 5(55)/2017 (01) fiksuota informacija bei specialisto J. R. paaiškinimai leidžia spręsti, kad minėtas specialistų nustatytas 2 cm pločio (žaizdos gylis nenustatytas) A. R. R. sužalojimas kaktos srityje yra muštinis, galėjo būti padarytas V. R. nurodomu metu, kontaktuojant su briauną turinčiu daiktu. Galimybė, kad žaizda kaktoje buvo padaryta metant į jį metalinę 143 g, 18,5 cm skersmens lėkštutę, specialistų neatmesta, nes pateiktų lėkščių briauna yra gerai išreikšta, apie 1 mm pločio. Galimybė, kad A. R. R. žaizda kaktoje buvo padaryta jam pačiam nugriuvus nuo sofos-lovos ant grindų (plokščio neriboto paviršiaus), atmesta, nes tokiomis aplinkybėmis nėra sąlygų pakankamai kontaktinei jėgai, galinčiai užtikrinti kaktos odos žaizdos susidarymą (t. 14, b. l. 50-51). V. R. bei byloje apklaustų liudytojų parodymai leidžia spręsti, kad joks kitas asmuo apart V. R. nebuvo kartu su A. R. R. tuo metu, kai šis buvo sužalotas. Liudytojai V. J., L. Č. patvirtino, kad incidento dienos išvakarėse šio veidas sužalotas nebuvo. Liudytojas V. J. taip pat patvirtino, kad 2016-08-31 ryte V. R. nurodė jam, kad ji metė lėkštę į A. R. R., ši prakirto jam galvą. Liudytoja L. Č. patvirtino teismui, kad V. R. iš pradžių jai buvo nurodžiusi, kad A. R. R. susižeidė pats nukritęs, tačiau vėliau prisipažino, kad tai ji metė į vyrą lėkštę, kuri prakirto jam galvą. Įvertinęs šiuo įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, teismas sprendžia, kad nors kaltinamosios parodymai dėl A. R. R. padaryto sužalojimo atsiradimo aplinkybių kito, vis tik jos vėlesnėse apklausose ir teisme duotus parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo viena kitą, tad teismas jais vadovaujasi ir šių įrodymų pagrindu patikimai sprendžia, kad nustatyta muštinė žaizda A. R. R. kaktos srityje buvo padaryta 2016 m. rugpjūčio 30 d., vakare, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, konflikto metu V. R. metus metalinę lėkštutę į vyrą A. R. R. ir pataikius ja jam į kaktos sritį. Tiek pati kaltinamoji V. R., tiek byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad iš A. R. R. padarytos žaizdos kaktos srityje ilgą laiką bėgo kraujas, jo veidas bei kitos kūno dalys, buvimo aplinka buvo kruvini.

Taigi, šie aukščiau paminėti įrodymai bei padarytos išvados leidžia teismui patikimai susieti nustatytus V. R. veiksmus, o būtent metalinės lėkštės metimą ir pataikymą į nukentėjusiojo kaktos sritį, dėl ko atsirado muštinė žaizda bei sekė ilgalaikis kraujavimas iš jos, ir kilusius padarinius – A. R. R. mirtį – tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

Prieš vertindamas byloje surinktus duomenis, sietinus su kaltininkės kaltės forma, teismas pabrėžia, kad būtent šios faktinės aplinkybės yra esminis kriterijus, leidžiantis atriboti nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 ir 132 straipsniuose.

Veika, aprašyta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pagal kurį yra reiškiamas prokuroro suformuluotas kaltinimas, gali būti padaroma ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Remiantis BK 15 straipsnio nuostatomis bei teismų praktikoje teikiamais išaiškinimais pažymėtina, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, kad savo pavojinga veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad dėl jo veikos gali būti atimta gyvybė kitam žmogui, ir to nori. Nužudymas yra padaromas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato savo veiksmų pavojingumą, o būtent, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Be to, veikiant tyčia pavojingi padariniai – žmogaus mirtis – kaltininko yra suvokiami kaip neišvengiami ar labai tikėtini.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį be kita ko būtina nustatyti, kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; taip pat asmens kaltę dėl kito žmogaus mirties. Pagal BK 16 straipsnio nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas suvokia, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, numato, kad jo veikimas arba neveikimas gali atimti kito žmogaus gyvybę, tačiau tokius padarinius numato kaip mažai tikėtinus, jų nesiekia ir nėra abejingas dėl jų kilimo, jis lengvabūdiškai tikisi jų išvengti.

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tai yra, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, tuo pačiu nesupranta ir savo veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigą būti atsargiam darant atitinkamas veikas. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinį. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.

Pažymėtina, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys yra nustatomi tiriant bei įvertinant tiek subjektyvius (vidinius-psichinius), tiek objektyvius (išorinius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, jų nutraukimo priežastis, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, įrankius, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas neturi pagrindo išvadai, kad V. R. veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kaltinamoji savo parodymais nors ir patvirtino, kad žaizda A. R. R. kaktos srityje atsirado jai sąmoningai metus į A. R. R. buvimo pusę ir pataikius į jį metaline lėkšte, kartu kategoriškai ir nuosekliai neigė norėjusi jį nužudyti. Tokio jos siekio byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Nei vienas iš apklaustų liudytojų, V. R. ir žuvusiojo aplinkos asmenų, nenurodė, kad iki incidento V. R. būtų išsakiusi kokius nors grasinimus, ketinimus ar norą nužudyti A. R. R. ar panašiai. Iš nustatytų sužalojimo atsiradimo aplinkybių matyti, kad žaizda nebuvo padaryta specialiai žalojimui pritaikytu daiktu. Iš įvykio vietos ir daiktų apžiūros duomenų, V. R. parodymų ir jų patikrinimo vietoje metu gautos informacijos nustatyta, kad jos mestas daiktas buvo pasirinktas spontaniškai, supykus. Buvo mesta metalinė apie 143 g, 18,5 cm skersmens lėkštutė, kuri pati savaime negali būti vertinama kaip akivaizdžią grėsmę žmogaus gyvybei keliantis daiktas. Be to, nors minėtą metalinę lėkštutę V. R. metė į A. R. R. pusę, vis tik tai padarė būdama maždaug 5 metrų atstumu nuo jo, specialiai nesitaikydama, tad jos pataikymas ir žaizdos atsiradimas, įvertinus ir kaltinamosios amžių bei fizinę būklę, buvo mažai tikėtinas. Incidento pradžioje tokio veiksmo ir jo pasėkoje atsiradusios žaizdos mirtini padariniai taip pat negalėjo būti vertinami kaip neišvengiami ar labai tikėtini. Šią išvadą teismas daro įvertinęs specialisto išvados duomenis bei specialisto J. R. paaiškinimus teismui, kuriais nustatyta, kad atsiradusi žaizda buvo pakankamai nedidelė – vos 2 cm pločio, pati savaime atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, patyręs tokį sužalojimą sveikas žmogus neturėtų nukraujuoti ir mirti. Šiuo atveju specialistai nukraujavimą aiškino tuo, kad virš antakio yra daug kraujagyslių, tad šioje vietoje gausiai kraujuojama, kraujuota buvo ilgą laiką nuo žaizdos padarymo iki pristatymo į ligoninę. A. R. R. turėjo sveikatos sutrikimų, kuriuos sąlygojo kepenų patologija. Jis daug metų vartojo alkoholinius gėrimus, sirgo kepenų liga, todėl asmenims su tokiu susirgimu yra didelis pavojus nukraujuoti susižalojus. Besivystant patologiniam procesui kepenyse, galimai cirozei, atsiranda kraujo krešumo problemos. Be to, kraujo tekėjimą skatina ir girtumas bei žmogaus neadekvatus elgesys. Kartu specialistas pažymėjo, kad jei asmeniui būtų buvusi iš karto suteikta medicininė pagalba, sužalojimas nebūtų pasibaigęs mirtimi. Šie duomenys suponuoja būtinybę itin atidžiai vertinti byloje nustatytą tolimesnį V. R. elgesį po sužalojimo padarymo, nes būtent šios aplinkybės atskleidžia jos psichinį santykį su atliktais veiksmais ir kilusiais padariniais, jo formavimosi eigą ir turinį. V. R. savo parodymais tvirtino, kad ji negalvojo, jog dėl padarytos minėto dydžio ir pobūdžio muštinės žaizdos nukentėjusiojo kaktos srityje gali kilti tokie padariniai, o būtent žmogaus mirtis, ir, kaip jau minėta, specialisto tvirtinimu esant sveikam žmogui arba asmeniui laiku suteikus medicinos pagalbą tokie padariniai nebūtų kilę. Byloje nėra nustatyta, kad V. R. būtų buvę žinoma apie tai, kad A. R. R. dėl jo sveikatos būklės, tai yra sirgtos kepenų lėtinės ligos ir neblaivumo, galėjo kilti problemos dėl kraujo krešumo. Tačiau jai kaip kartu nuolat gyvenusiai sutuoktinei buvo žinoma, kad A. R. R. yra senyvo amžiaus (73 metai), turintis sveikatos problemų asmuo, įvykio metu buvęs neblaivus. Byloje nustatyta, kad iš karto po sužalojimo V. R. medicinos pagalbos nekvietė. Kategoriškai tokio savo elgesio priežasčių kaltinamoji nenurodė, jos teigimu galimai tai siejo su kerštu dėl patirtų skriaudų iš A. R. R.. Šie jos motyvai vertintini kartu su nustatytais jos tolimesniais veiksmais. V. R. parodymai taip pat patvirtina, kad pamačiusi bėgantį kraują iš padarytos žaizdos nukentėjusiojo kaktos srityje, ji žaizdą aprišo rankšluosčiu, tai yra ji vis tik ėmėsi minimalių veiksmų siekdama sustabdyti kraujavimą. Tuo pačiu tai leidžia spręsti ir apie tai, kad ji suvokė, jog kraujavimas iš žaizdos minėto amžiaus ir būklės asmeniui yra rizikingas, pavojų keliantis veiksnys, kurį reikia mažinti. V. R. parodymų pagrindu taip pat nustatyta, kad po šių veiksmų ji nuėjo miegoti į kitą kambarį. Iš ryto, apie 9-10 val., ji nuėjo į vyro kambarį domėdamasi jo sveikatos būkle ir pamatė, kad jis yra kruvinas, jo būklė sukėlė jai nerimą. Specialistas J. R. nurodė, kad pavojus gyvybei kyla tuomet, kai žmogus netenka bent 2 litrų kraujo, šiuo atveju galėjo būti netekta 2-3 litrų kraujo. Toks ar artimas tokiam per visą naktį bėgusio kraujo kiekis turėjo būti aiškiai matomas. Protingas ir reikiamai rūpestingas žmogus tokiu atveju neabejotinai kviestų skubią medikų pagalbą, nes būtų pakankamas pagrindas suvokti, jog netekus didelio kiekio kraujo kyla pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Kaip patvirtino liudytojas V. J., pas jį ryte apie 9 val. atėjusi V. R. prašė jo pažiūrėti, ar A. R. R. yra gyvas. Tai leidžia spręsti, kad ji suvokė, jog yra kilusi grėsmė vyro gyvybei. Liudytojas V. J. taip pat patvirtino, kad jo apžiūrėto A. R. R. veidas buvo visas kruvinas, kraujavimą stabdančio tvarsčio ar rankšluosčio nebuvo. Jis siūlė V. R. kviesti greitąją medikų pagalbą. Nežiūrint to, bylos duomenys patvirtina, kad ir tuomet į medikus pagalbos V. R. nesikreipė, kas leidžia spręsti apie lengvabūdišką jos požiūrį į situaciją. Kaip patvirtina liudytojos R. M. parodymai bei byloje esanti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, šios pagalbos su V. R. sutikimu kreipėsi R. M. tik 13.58 val., tai yra praėjus dar maždaug 4-5 valandom. Kaip patvirtino liudytoja greitosios medicinos pagalbos slaugytoja J. K., pagal iškvietimą atvykus į įvykio vietą kraujas buvo ant žmogaus rankų, veido, galvos plaukuotos dalies, grindų, asmuo buvo išbalęs, spaudimo nebuvo galima išmatuoti. Liudytojas V. J. patvirtino, kad ryte jam apžiūrėjus A. R. R., jo prašymu V. R. apvalė jam veidą nuo kraujo. Šie duomenys bei jau minėta specialisto išvada leidžia spręsti, kad kraujavimas iš žaizdos tebesitęsė ir ryte. Be to, liudytoja J. K. nenurodė, kad jai atvykus nukentėjusiojo žaizda buvo aprišta, nors ji ją apžiūrinėjo. Šie įrodymai, jų analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad V. R. ir ryte, suvokdama kilusio pavojaus asmens gyvybei grėsmę, ją vertino nepakankamai atsakingai, ėmėsi tik minimalių veiksmų, kad kraujavimas iš žaizdos, atsiradusios jos kaltų veiksmų pasėkoje, būtų sustabdytas, o A. R. R. suteikta medikų pagalba, kas leidžia spręsti, kad ji lengvabūdiškai tikėjosi, kad kilusių padarinių, o būtent jos sutuoktinio A. R. R. mirties, bus išvengta. Tai yra pagrindas konstatuoti neatsargią jos kaltės formą, o būtent – nusikalstamą pasitikėjimą.

Teismas, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nustatyta V. R. veika atitinka ne BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, o BK 132 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos – gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl neatsargumo – sudėties požymius, pagal kurią juos teismas ir kvalifikuoja.

Kartu pažymėtina, kad kaltinamajame akte V. R. buvo reiškiamas kaltinimas dėl tyčinio savo šeimos nario nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau teismas BPK 256 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu teisiamojo posėdžio metu buvo pateikęs informaciją proceso dalyviams, kad kaltinime nurodytos esminės veikos faktinės aplinkybės ir veikos teisinė kvalifikacija gali būti pakeistos kaltinamajai inkriminuojant A. R. R. gyvybės atėmimą dėl neatsargumo, veiką kvalifikuojant pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, tad kaltinamosios teisė į gynybą šiuo atveju buvo užtikrinta.

Dėl bausmės

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji V. R. padarė neatsargią nusikalstamą veiką, kuria buvo sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus, kaltininkės sutuoktinio gyvybė. Veika baigta. Ji padaryta veikiant nusikalstamai pasitikint.

Kaltinamosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad V. R. jau pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje pripažino esmines padarytos veikos faktines aplinkybes, išreiškė savo nuoširdžius apgailestavimus (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas atsižvelgė ir į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamosios asmenybę. V. R. yra 77 metų amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, pensininkė, niekur nedirba, jai teikiamos socialinės paramos paslaugos (t. 1, b. l. 130 - 133). VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, UAB „Vilkmergės klinika“ ji nesigydė. Vilniaus priklausomybės ligų centro duomenimis jame nekonsultuota ir negydyta. Nuo 1973-07-11 iki 1973-07-30 gydyta VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: neurotinė fobija. Specialisto išvadoje Nr. 89TPK-256/2017 nurodyta, kad nėra jokių duomenų, kad V. R. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar nusikalstamos veikos padarymo metu būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl jai skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (t. 1, b. l. 135, 136, 137, 139-140, 143).

Įvertinęs visumą šių skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajai skiriant BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ir nustatant jos trukmę, kiek mažesnę nei sankcijos vidurkis, ją atliekant atviroje kolonijoje.

Be to teismas, įvertinęs aukščiau aptartus duomenis, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pasitikėti V. R. ir suteikti jai galimybę pasitaisyti neizoliuojant jos nuo visuomenės, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Todėl teismas taiko BK 75 straipsnio 1 dalį ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda 1 metams, skirdamas V. R. BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą pareigą.

Pagrindo V. R. skirtą kardomąją priemonę panaikinti ar pakeisti nenustatyta, tad ji paliktina nepakeista iki skirtos bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo pradžios, po ko panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio, kitų klausimų

Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 447,83 € atlyginimo (t. 1, b. l. 58-59). Kaltinamoji nurodė su juo nesutinkanti, nes neturi pinigų. Civilinio ieškovo nurodoma žala privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atsirado dėl nukentėjusiajam A. R. R. taikyto gydymo. Prašomą sumą pagrindžia pateikti suteiktų gydymo paslaugų apskaitos duomenys (t. 1, b. l. 60), tad reikalavimas yra pagrįstas, jis tenkintinas, prašoma suma priteistina iš kaltininkės V. R. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnis).

V. R. parodymų patikrinimo vietoje metu paimtos 5 metalinės lėkštės, kurios po apžiūros perduotos saugojimui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugojimo kameron (t. 1, b. l. 110), yra menkavertės, prašymo jas grąžinti pateikta nebuvo, todėl jos nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 298, 301 - 305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

V. R. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalyje, ir skirti vienerių metų šešių mėnesių laivės atėmimo bausmę, ją atliekant atviroje kolonijoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, V. R. įpareigojant šiuo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. R. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti nepakeistą iki skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo pradžios, po to panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti jos naudai iš V. R. 447,83 € turtinei žalai atlyginti.

Daiktus, o būtent 5 metalines lėkštes, saugomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato saugojimo kameroje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.