Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Steponui Špogiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O.J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose 7 būrio 70 brigadoje laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. liepos 25 d. laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyto minimalaus dydžio minimali gyvenamojo ploto norma vienam nuteistajam.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 11¹.1, 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. liepos 25 d. bausmę atliko Alytaus pataisos namuose 7 būrio 70 brigadoje. 2011 m. lapkričio 11 d. pažyma Nr. 8-13202 ir patalpų planas (b.l. 32) patvirtina, kad šio miegamojo plotas 44.37 m², lovų – 17 vnt. Atsakovas nurodė, kad duomenų, apie tai, kiek per ginčo laikotarpį nuteistųjų miegojo 7-to būrio miegamajame, jis neturi galimybių, nes įstaiga tokių duomenų nekaupia ir nesaugo, duomenys nepastovūs ir keičiasi. Pareiškėjo teigimu 7-to būrio miegamajame buvo laikoma nuo 15-17 asmenų. Atsakovas nepateikė įrodymų šiems pareiškėjo argumentams paneigti, todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu laikotarpiu 7- ojo būrio miegamojo patalpose bausmę atliko 17 nuteistųjų. Tokiu būdu atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto vienam nuteistajam tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto (44,37 : 17 = 2,61 kv.m.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, teismo vertinimu, atsižvelgtina į pažeidimo mastą - nukrypimas nuo minėtuose teisės aktuose nustatytų minimalių normų, ginčo laikotarpiu nebuvo žymus. Be to, šiuo aspektu reikšminga aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas bausmę atliko Alytaus pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, nuteistieji turi judėjimo laisvę, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu pablogintos bausmės atlikimo sąlygos.

Nagrinėjamu atveju aktualaus Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau akivaizdu, jog atsakovas pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, jog remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Teismas pripažįsta iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas jam galėjo sukelti neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau duomenų, kad dėl to buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, nepateikta. Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (išvykimai į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šią aplinkybė pripažįsta ir pats pareiškėjas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Alytaus pataisos namuose baisūs tualetai, koridoriuose langai išdaužti, užkalti fanera, dėl nesandarių durų susidaro nuolatiniai skersvėjai, grindys purvinos. Pažymėtina, kad pareiškėjas tik konstatavo tokius tariamus pažeidimus, tačiau neindividualizavo dėl tokių jo nurodytų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teisė ginti viešąjį interesą jam nesuteikta. Minėti abstraktūs pareiškėjo argumentai nėra pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Beje, bylos įrodymai patvirtina, kad Alytaus visuomenės centrui 2011 m. gruodžio 20 d. atlikus patikrinimą, nebuvo nustatyta Alytaus pataisos namuose Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų (b.l. 19-23). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje 2011-09-30 Nr. 1/3D-2517 Higienos normos pažeidimų taip pat nekonstatuota (b.l. 25-31). Remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose, ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas Lietuvos valstybėje, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes - tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nežymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo pataisos namuose laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Alytaus pataisos namų administraciją, taip pat nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A822-1377/2013 ir kt.), teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. liepos 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau apsiriboja jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. liepos 25 d. buvo pažeista O.J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo O.J. reikalavimą dėl 70 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.