Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Alytaus miesto savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo numatyta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais.

Pareiškėjas skunde bei jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. B., jo brolis (G. B.) ir sesuo (V. M.) buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę: 10,0340 ha Alytaus mieste ir 4,48 ha (duomenys neskelbtini) bei 0,3254 ha miško Alytaus mieste, iš viso 14,8394 ha žemės. 1991 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Alytaus m. valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Alytaus apskrities valdytojas (toliau – ir Valdytojas) 1996 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 11-478 (toliau – ir Valdytojo sprendimas), atsižvelgdamas į pretendentų prašymus, vadovaudamasis 1991 m. birželio 18 d. įstatymu Nr. I-145 “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, 1996 m. gruodžio 18 d. įsakymais Nr. 938 atkūrė kiekvienam pretendentui nuosavybės teises į jų senelio turėto 4,48 ha žemės sklypo kaime ir 10,3594 ha žemės sklypo Alytaus II mieste kiekvienam jų tenkančią 4,9469 ha žemės dalį, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn kiekvienam po 0,15 ha žemės sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) (Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Be to, už likusią 4,7964 ha žemės sklypo dalį kompensavo mišku. Taigi, iš viso minėtais Valdytojo sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,8394 ha žemės, t. y. visą pareiškėjo seneliui priklausiusią žemę.

Pareiškėjui, jo broliui ir seseriai šis Valdytojo sprendimas nedelsiant buvo įgyvendintas dėl atkūrimo po 0,15 ha žemės sklypą individualiai statybai, iš viso atkurta 0,45 ha miesto žemės (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, kiekvienam pretendentui liko atkurti po 4,7964 ha žemės. Visa šia likusia apimtimi Valdytojo sprendimo dalis ilgą laiką nebuvo įgyvendinama, nes pasikeitė teisinis reguliavimas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 5 dalis numatė, kad miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką arba žemę, apaugusią mišku, ir tik tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose yra perduodamas nuosavybėn miškas, gyvenantiems piliečiams. Taigi, priėmus minėtą įstatymo pakeitimą, Valdytojo sprendimo dalis dėl atkūrimo kompensuojant mišku, nebuvo įgyvendinama.

1999-07-30 G. B. ir V. M. perleido savo atkūrimo teises pareiškėjui (atitinkamai 4,7969 ha (G. B. buvo grąžinta 0,15 ha) ir 2,7218 ha (V. M. buvo grąžinta 0,15 ha ir 2,0778 ha).

Laikotarpiu nuo 2000 iki 2014 metų apskrities viršininko administracija sprendimais pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir jam buvo grąžinta 12,2267 ha žemės. Pareiškėjui liko atkurti 0,0847 ha žemės. Visi vėlesni atsakovės sprendimai iš dalies keitė 1996 m. Valdytojo sprendimą, atkūrimas buvo vykdomas ne tik kompensuojant mišku, bet ir grąžinant natūra bei perduodant žemės sklypus neatlygintinai.

NŽT Alytaus skyrius 2019 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 290-6493-(14.2.47.) kreipėsi į pareiškėją dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais ir nurodė, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 5 dalį tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Remiantis šiuo pagrindu atsakovė ir priėmė Sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes jo atžvilgiu dar 1996 m. buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, taip pat pareiškėjas (taip pat ir jo brolis bei sesuo) 1996 m. gruodžio 9 d. buvo parašęs ir pateikęs prašymą dėl kompensavimo mišku, o vėliau savo valią pareiškėjas keitė tik dėl konkrečių sklypų, kuriuos pasiūlydavo apskrities viršininko administracija - prašydavo atkurti natūra, nes šiam atkūrimo būdui visada buvo teikiamas prioritetas pagal Įstatymą arba perduodant neatlygintinai žemės sklypus kitose vietose.

NŽT nepateikė informacijos pareiškėjui, kad atsakovė neturi galimybių jam atkurti nuosavybės teisių nei natūra, nei kompensuojant mišku (t. y. kad negalima įvykdyti Valdytojo sprendimo), nei perduoti neatlygintinai naujus žemės sklypus. Pareiškėjas jokiais savo veiksmais šios teisės neatsisakė. Pareiškėjo neatvykimas susipažinti su Sprendimo projektu, niekaip neįtakojo Sprendimo priėmimo ar nepriėmimo klausimo. Atsakovė 2014 m. lapkričio 3 d. rašte Nr. 2SD-(14250)-3884 taip pat nenurodė, kad nėra galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises natūra, o rašte tik formaliai siūloma pasinaudoti pakeistame įstatyme nustatyta galimybe pareiškėjui atkurti nuosavybės teise perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu jau buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT dėl valios keitimo.

Be to, M. B. nurodė, kad A. B. žemėvaldos ribose esama galimybių suformuoti naują žemės sklypą ir grąžinti naujai suformuotą sklypą natūra pareiškėjui, pavyzdžiui greta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ar kt. Taigi, atsakovė priėmė Sprendimą iš esmės neanalizavusi galimybių atkurti nuosavybės teises pareiškėjui natūra. Pareiškėjo nuomone, dėl NŽT tarnautojų aplaidumo matuojant miško sklypus ir kitus sklypus, į kuriuos pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės, per klaidą buvo „palikti“ 0,0847 ha atkurtino žemės ploto. Pažymėjo, kad šis žemės plotas privalo būti perduotas pareiškėjui lygiaverčiu miško sklypu pagal Valdytojo sprendimą arba atkuriant nuosavybės teises natūra, jeigu šiuo metu tokia galimybė egzistuoja, teikiant atkūrimui natūra prioritetą.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu bei atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2S-194-(14.2.3.) pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į didesnį plotą (0,0862 ha), negu priklauso (0,0847 ha). Todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl Sprendimo pakeitimo.

Akcentavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl kitų būdų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, ir nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo. Pareiškėjui 2014-11-03 buvo išsiųstas raštas Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriame buvo nurodyta, kad <...> tuo atveju, jeigu pageidaujate pasinaudoti Įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, prašome Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą <...>. Tačiau pareiškėjas į skyrių nesikreipė.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad <...> tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais <...>.

2019-11-21 raštu Nr. 2SD-6499-(14.2.47.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ pareiškėjas buvo informuotas registruotu laišku, kad <...> Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą. Posėdis, kuriame bus svarstomas minėto Sprendimo priėmimo klausimas, įvyks š. m. gruodžio 5 d., 10.15 val. <...>. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-194-(l 4.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“ priimtas teisėtai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 bei kitais teisės aktais, todėl nenaikintinas.

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad M. B., jo brolis (G. B.) ir sesuo (V. M.) buvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į jų senelio A. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę: 10,0340 ha Alytaus mieste ir 4,48 ha kaime, Alytaus valsčiuje bei 0,3254 ha miško Alytaus mieste, iš viso 14,8394 ha žemės. 1991 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Alytaus m. valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Alytaus apskrities valdytojas (toliau – ir Valdytojas) 1996-12-18 įsakymais Nr. 938 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo Alytaus mieste“ kiekvienam pretendentui atkūrė nuosavybės teises į jų senelio A. B. turėto 4,48 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 10,3594 ha žemės sklypo Alytaus II mieste kiekvienam jų tenkančią 4,9464 ha žemės dalį, neatlygintinai suteikiant nuosavybėn kiekvienam po 0,15 ha žemės sklypą namų valdai (duomenys neskelbtini). Be to už likusią 4,7964 ha žemės sklypo dalį kiekvienam kompensavo mišku. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo kiekvienam pretendentui buvo įforminti ir Valdytojo 1996 m. gruodžio 18 d. priimtais sprendimais Nr. 11-478, 11-479 ir 11-480. Taigi, minėtais Valdytojo sprendimais visiems pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą jų seneliui priklausiusią žemę, t. y. visų pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

1999 m. liepos 30 d. sutartimi (Notarinio registro Nr. 2-7747) M. V. perleido B. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui B. A.).

1999 m. liepos 30 d. sutartimi (Notarinio registro Nr. 2-7755) B. G. perleido B. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą (nuosavybės teisė atstatoma į 4,7964 ha dydžio žemės sklypą, esantį Alytaus mieste, priklausiusį seneliui B. A.).

Tolesniais sprendimais apskrities viršininko administracija pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus:

2000 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 33-14240 grąžinta 0,38 ha perduodant neatlygintai žemę Alytaus raj.;

2001 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 59-14166 grąžinta 0,26 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.;

2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 59-14231 grąžinta 0,1874 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.;

2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 11-1320 grąžinta 1,2894 ha žemės natūra Alytaus mieste;

2004 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 11-1401 grąžinta 2,0156 ha žemės natūra Alytaus mieste;

2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 59-19624 grąžinta 0,42 ha perduodant neatlygintai žemę ir mišką Lazdijų raj.;

2006 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 38-22926 grąžinta 0,3783 ha perduodant neatlygintai žemę Varėnos raj.;

2008 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 69-19832 grąžinta 0,0536 ha perduodant neatlygintai žemę Prienų raj.;

2008 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 15-3548 grąžinta 0,1317 ha perduodant neatlygintai žemę Druskininkų sav.;

2008 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 59-22967 grąžinta 2,3143 ha perduodant neatlygintai žemę Lazdijų raj.;

2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 4S-176 grąžinta 4,7964 ha perduodant neatlygintai miškų ūkio paskirties žemės sklypus Lazdijų raj.

Teismas akcentuoja, kad visi nurodyti sprendimai iš dalies keitė 1996 m. Valdytojo sprendimus, nes atkūrimas buvo vykdomas ne tik kompensuojant mišku, bet ir grąžinant natūra bei perduodant žemės sklypus neatlygintinai.

Pažymėtina, kad priėmus minėtus sprendimus, pareiškėjo atžvilgiu buvo likę neįgyvendinti 1996 metų Valdytojo sprendimai dėl kompensavimo mišku atkuriant nuosavybės teises į 0,0847 ha žemės.

Pareiškėjui 2014-11-03 buvo išsiųstas raštas Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriuo M. B. buvo informuotas apie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatytą galimybę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjas į šį raštą nereagavo, dėl ko atsakovė 2019-11-21 raštu Nr. 2SD-6493-(14.2.47.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais“ informavo M. B. apie tai, kad NŽT Alytaus skyrius parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą. Posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks š. m. gruodžio 5 d., 10.15 val. Nacionalinė žemės tarnyba 2019 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais.

Byloje ginčas kilęs dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, teigia, kad ginčijamu sprendimu nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0.0862 ha žemės, atlyginant pinigais, kadangi dar 1996 m. yra priimtas Valdytojo sprendimas pareiškėjui atkurti nuosavybes teisę natūra ir kompensuoti mišku visoje apimtyje.

Atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, t. y., kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovės teigimu, pareiškėjas už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. B. valstybės išperkamą žemę, valdytą Alytaus mieste, nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, t. y. neprašė atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka ir juos laiko nepagrįstais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta, kuriais atvejais galimas atlyginimas pinigais: t. y. 1) tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą; 2) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Šiais atvejais nuosavybės teisės piliečiams gali būti atkuriamos atlyginant pinigais.

Byloje neginčijama, kad pareiškėjas pateikė prašymą nustatytu laiku, taip pat išreiškė valią, kokiu būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

Kaip jau minėta, byloje ginčas kilęs dėl to, jog atsakovės nuomone, pareiškėjas nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, t. y. neprašė atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad pareiškėjo atžvilgiu dar 1996 m. buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku, taip pat pareiškėjas (taip pat ir jo brolis bei sesuo) 1996 m. gruodžio 9 d. buvo parašęs ir pateikęs prašymą dėl kompensavimo mišku, o vėliau savo valią pareiškėjas keitė tik dėl konkrečių sklypų, kuriuos pasiūlydavo apskrities viršininko administracija - prašydavo atkurti natūra, nes šiam atkūrimo būdui visada buvo teikiamas prioritetas pagal Atkūrimo įstatymą arba perduodant neatlygintinai žemės sklypus kitose vietose.

Byloje nenustatyta, jog atsakovė, prieš priimdama Sprendimą, buvo informavusi pareiškėją apie tai, kad ji neturi galimybių pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių nei natūra, nei kompensuojant mišku (t. y. kad negalima įvykdyti Valdytojo sprendimo). Atsakovė nurodė, kad NŽT 2014-11-03 raštu Nr. 2SD-(14.2.50.)-3884 pareiškėjui buvo siūloma pasinaudoti pakeistame įstatyme nustatyta galimybe atkurti nuosavybės teise perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau jis nepasinaudojo tokia galimybe. Tačiau šiuo atveju akcentuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu 1996 metais jau buvo priimtas Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku visoje apimtyje, todėl pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo kreiptis į NŽT dėl valios keitimo. 1996 m. Valdytojo sprendimas dėl kompensavimo mišku iš dalies buvo keičiamas vėlesniais sprendimais dėl atkūrimo, tačiau visoje apimtyje niekada nebuvo pakeistas ar panaikintas ir todėl liko iš dalies neįgyvendintas.

Teismas konstatuoja, kad atsakovė, priimdama Sprendimą, nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas privalo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo, nes kaip jau minėta, NŽT privalėjo įvykdyti 1996 metų Valdytojo sprendimą dėl kompensavimo mišku atkuriant nuosavybės teises į likusią dalį žemės. Ir tik nustačiusi, kad nėra galimybės įvykdyti 1996 metų Valdytojo sprendimo, atsakovė galėjo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į likusią dalį žemės atlyginant pinigais.

Atsižvelgiant į tai, Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,0862 ha žemės (vertė 238,11 Eur) atlyginant pinigais, naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjo atstovė pateikė prašymą priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už skundo parengimą ir atstovavimą teisme. Prašymas grindžiamas 2020-11-24 sąskaita faktūra Nr. RIDD-0571 ir 2020-11-25 mokėjimo nurodymu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose.

Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas administracinėje byloje priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2020-09-10 teismo posėdis, kuriame pareiškėją atstovavo advokatė D. D., truko nuo 14 val. 37 min. iki 16 val. 03 min. (1 val. 26 min.), o 2020-11-26 posėdis - nuo 13 val. 08 min. iki 14 val. 05 min. (57 min.), kas pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 2 val. 2020 m. I ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 1381,0 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą rekomenduojamas užmokesčio dydis (koeficientas) už vieną atstovavimo teisme valandą – 0,1. Atitinkamai už atstovavimą teisme maksimali rekomenduojama priteisti suma – 276,2 Eur (1381,0 x 0,1 x 2).

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, rekomenduojamas užmokesčio dydis (koeficientas) už skundo parengimą – 2,5. Pareiškėjo skundas teisme užregistruotas 2020-01-20, todėl šiuo atveju aktualus 2019 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 1317,6 Eur. Atitinkamai už skundą maksimali rekomenduojama priteisti suma – 3294 Eur (2,5 x 1317,6).

Kadangi prašomos išlaidos už skundo parengimą ir atstovavimą teisme neviršija rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstos, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas, priteisiant pareiškėjo naudai iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 968 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą patenkinti.

Panaikinti 2019 gruodžio 5 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 2S-194-(14.2.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui M. B.“.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjui M. B. 968 Eur (devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni Eur) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.