Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-13 · Administracinė byla Nr. I-3425-426/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-13
Bylos Nr.
I-3425-426/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rasa Ragulskytė-Markovienė, Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3425-426/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01990-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. (V. K.) skunde teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-698(00737) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. liepos 27 d. (toliau – leidimas laikinai gyventi; I t., b. l. 1–3).

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas skubotai. Atsakovas nesuteikė galimybės pasisakyti, pateikti paaiškinimus. Nurodo, kad duomenys apie padėtį Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Floris“ (toliau – Bendrovė, įmonė) buvo pateikti atsakovui, joje dirbo du asmenys, gavo Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nustatytą darbo užmokesčio dydį.

Pažymi, kad atsakovas priėmė skubotą sprendimą, pasinaudojęs jo pateiktais duomenimis, teiktais kartu su prašymu išduoti vizą, ir nesudarė galimybės pareiškėjui paaiškinti situacijos.

Pažymi, kad 2018 m. kovo 7 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas nenaikinti leidimo laikinai gyventi, įsipareigodamas per vieną mėnesį įdarbinti darbuotojus. Nurodo, kad 2018 m. kovo 19 d. įdarbino Lietuvos Respublikos pilietį montuotoju, kuris 2018 m. balandžio 24 d. nutraukė sutartį su Bendrove. Nuo 2018 m. balandžio 25 d. ieškojo naujo darbuotojo, nuo 2018 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Vilniaus teritorinę darbo biržą, kuri dirbti neatsiuntė nė vieno asmens.

Atsakovas Migracijos departamentas nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 22–27).

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtos veiklos pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2018 m. gegužės 28 d. Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsakovas, patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje, nustatė, jog nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. kovo 20 d. Bendrovėje nebuvo įdarbintas nė vienas darbuotojas, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus (tuo metu įmonėje buvo įdarbintas tik pats pareiškėjas), o nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos Įmonėje įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., iki užsienietis turės galiojantį leidimą laikinai gyventi, kadangi jis buvo išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos teisės normas. Teigia, kad išliko ir reikalavimas Bendrovei dėl ne mažiau kaip trijų darbo vietų įsteigimo, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Šalies argumentai

Pažymi, kad pareiškėjas turėjo informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, o kartu pateikti reikiamus dokumentus, kuriais įrodytų, jog yra tenkinamos Įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2017 m. sausio 1 d., 45 straipsnio sąlygos, keliamos teisėtos veiklos vykdymui Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad aplinkybės, jog 2018 m. gegužės 29 d., t. y. jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo, pareiškėjas pats Migracijos departamentui pateikė duomenis, kad jo Įmonėje neįsteigtas pagal Įstatymo 45 straipsnį reikalaujamas darbo vietų skaičius, ar tai, kad pareiškėjas nurodo, jog darbuotojo ieško per Lietuvos darbo biržą, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, teisės aktai nenumato jokių išimčių ir nuo pirmosios dienos, kuomet užsieniečio įmonė nebetenkina imperatyvių Įstatymo reikalavimų, atsiranda pagrindas leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Teigia, kad rėmėsi kompetentingos institucijos – Sodros duomenimis. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju įmonės patikrinimo metu surinkti duomenys buvo aiškūs ir pakankami, todėl tyrimo papildymas papildoma apklausa buvo vertinamas kaip netikslingas. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjo 2016 m. spalio 14 d. prašymą Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. sausio 18 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui 2017 m. birželio 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. liepos 27 d. (t. I, b. l. 28–37).

Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Sprendimas grindžiamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai nustatoma, jog įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (t. I, b. l. 6–7).

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje eA-3472-1062/2018). Taigi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai panaikinti leidimą laikinai gyventi priimami vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų. Šioje normoje buvo įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Įmonės akcininkas ir direktorius. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra Bendrovės dalyvis ir pastaroji vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietos ir jose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neginčijo ir pripažino, kad Bendrovė neatitiko minėto reikalavimo. Taigi, atsakovas rėmėsi Sodros duomenis ir nustatė, jog nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. kovo 20 d. nebuvo įdarbintas nei vienas darbuotojas, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, o buvo įdarbintas tik pareiškėjas, o nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos įdarbinti tik du Lietuvos Respublikos piliečiai, atleidus darbuotoją J. P. (J. P.), t. y. tik du darbuotojai, atitinkantys Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. I, b. l. 190). Taigi, šie duomenys yra oficialūs. Akcentuotina, kad atsakovas turėjo vertinti ir įvertino duomenis, kurie buvo aktualūs priimant Sprendimą. Iš esmės ginčo, kad Sprendimo priėmimo dieną Bendrovėje nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nėra.

Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jis stengėsi surasti darbuotoją, įdėdamas skelbimą, o vėliau ir kreipdamasis į Vilniaus teritorinę darbo biržą (t. I, b. l. 21), nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių. Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, neprivalėjo papildomai atlikti jokio tyrimo, nes nustatytos aplinkybės yra aiškios ir patvirtintos oficialiais Sodros duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas skubotai priėmė Sprendimą, yra nepagrįstas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą.

Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, kad Bendrovėje nebuvo įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų ir jose visą darbo laiką nedirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pažymėtina, kad Įmonės veiklos rodikliai, vykdoma veikla neturi teisinės reikšmės, nes veiklos fiktyvumas Sprendime nekonstatuotas. Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių ir neginčijo. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje. Tokią pareigą pareiškėjas turėjo.

Konstatuotina, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, remdamasis oficialiais Sodros duomenimis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir Bendrovė nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. kovo 20 d. Bendrovėje nebuvo įdarbintas nė vienas darbuotojas, kuris atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus, nuo 2018 m. balandžio 24 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Jokių išimčių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenustatyta, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra proporcingas ir adekvatus ir šiuo atveju pareiškėjui kyla teisinė pasekmė – leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Atsakovui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų minėtu Įstatymo pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėRasa Ragulskytė-Markovienė