Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. R. ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A575-371/2011).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2000 m. sausio iki 2002 m. gruodžio sudarė 28 sutartis su JAV bendrove „Olgser Incorporated“, o laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio iki 2005 m. birželio – 40 sutarčių su JAV bendrove „Langford Group Holding“ L.L.C. ir įsigijo prekes (elektrinius keltuvus, skirtus galvaninių linijų technologinių procesų apsaugai, elektros keltuvų atsargines dalis, prietaisus, skirtus skysčių srautui matuoti, laidus, staklių amortizatorius, maitinimo blokus, gumines tarpines ir kt.) bei paslaugas už atitinkamai 39 134 243 Lt (10 101 907 JAV dolerių) ir už 33 891 326 Lt (7 155 930 JAV dolerių ir 3 463 444 eurų). Už pavėluotą prekių pristatymą pareiškėjas iš šių bendrovių gavo 53 462 880 Lt netesybų, iš kurių 52 728 144 Lt (98,63 proc.) buvo gauta tarpusavio užskaitomis.

Pareiškėjas sudarė paskolų sutartis, pagal kurias, neviršydamas nuosavo kapitalo ribų, su pareiškėju susijusiems asmenims (akcininkams ir jų šeimos nariams) laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. suteikė 38 467 951,46 Lt paskolų: O. R. – 2 301 827,20 Lt, A. R. – 3 544 632,45 Lt, S. R. – 23 846 188,27 Lt ir J. R. – 8 775 303,54 Lt. Paskolų sutartys sudarytos 10–30 m. laikotarpiams, jos ne tikslinės, jose nenustatytos palūkanos, paskolų grąžinimas neužtikrintas.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 iki 2005 m. savo įstatinį kapitalą padidino nuo 10 000 Lt iki 44 800 000 Lt.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, surašė 2006 m. spalio 31 d. patikrinimo aktą Nr. 05-05-10-143, kuriuo apskaičiavo pareiškėjui 1 099,90 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 837,05 Lt FAPM delspinigių, 1 325,94 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 132,86 Lt GPM delspinigių, 10 896 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 3 012,07 Lt PM delspinigių, o vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatomis, t. y. taikant turinio viršenybės prieš formą principą, apskaičiavo 792 000 Lt FAPM, nesusijusio su darbo santykiais, 108 124,02 Lt FAPM, nesusijusio su darbo santykiais, delspinigių, 11 387 624 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų, 2 600 169,75 Lt GPM nuo su darbo santykiais nesusijusių pajamų delspinigių, 4 373 030 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio (toliau – ir JAPM), 2 342 194,86 Lt JAPM delspinigių, 4 218 257 Lt PM ir 1 030 888,56 Lt PM delspinigių.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. sausio 19 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (27.183)-256-25 patikrinimo aktą pakeitė ir apskaičiavo pareiškėjui 1 099,90 Lt FAPM, 840,46 Lt FAPM delspinigių, 1 325,94 Lt GPM, 282,55 Lt GPM delspinigių, 9 121 Lt PM, 1 106,38 Lt PM delspinigių; taikant turinio viršenybės prieš formą principą apskaičiavo 792 000 Lt FAPM, 357 740,42 Lt FAPM delspinigių, 11 387 624 Lt GPM, 2 636 885,16 Lt GPM delspinigių, 4 373 030 Lt JAPM, 2 396 420,43 Lt JAPM delspinigių, 4 218 257 Lt PM bei 1 043 965,16 Lt PM delspinigių, taip pat paskyrė 1 311 900 Lt JAPM baudą, 1 268 213 Lt PM baudą, 198 600 Lt FAPM baudą ir 3 416 685 Lt GPM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, priėmė 2009 m. gegužės 26 sprendimą Nr. 69-134, kuriuo iš dalies patvirtino sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 4 373 030 Lt JAPM, 1 531 872,41 Lt JAPM delspinigių, 1 311 900 Lt JAPM baudos, 4 218 257 Lt PM, 970 546,68 Lt PM delspinigių, 1 265 476,70 Lt PM baudos, 792 000 Lt FAPM, 257 432,58 Lt FAPM delspinigių, 198 600 Lt FAPM baudos, 1 138 7624 Lt GPM, 2 566 889,66 Lt GPM delspinigių ir 3 416 287,22 Lt GPM baudos.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. S-246(7-200/2009) patvirtino minėtą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimą.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimus.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriaus teiginiai apie tai, jog pareiškėjo darbuotojams suteiktos paskolos nebus grąžintos, todėl jos turi būti laikomos ne paskolomis, o šių darbuotojų apmokestinamosiomis pajamomis, yra nepagrįsti. Su darbuotojais sudarytos paskolų sutartys atitiko paskolos sutarties formą ir esmę, nes visos jiems suteiktos paskolos jau yra grąžintos. Šią aplinkybę konstatavo pats mokesčių administratorius 2007 m. gegužės 24 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymoje Nr. 186-149. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius teiginiai apie tai, jog jis dirbtinai padidino savo sąnaudas ir deklaravo nuostolingą veiklą, yra nepagrįsti. Nors mokesčių administratorius nurodė, kad pareiškėjo prekių (servopavarų) įsigijimo sąnaudos yra padidintos lyginant su analogiškomis prekių įsigijimo sąnaudomis Lietuvos ir Europos Sąjungos rinkoje (pareiškėjo vienos servopavaros įsigijimo sąnaudos sudaro apie 45 000 eurų, kai, mokesčių administratoriaus teigimu, tokios pačios servopavaros kaina Europos Sąjungoje yra 218 eurai), tačiau iš tiesų vienos servopavaros kaina Europos Sąjungoje yra 100 000 – 300 000 eurų, ką patvirtina pareiškėjo pateikti dokumentai. Įstatyme numatyta, jog, esant ginčui dėl sąnaudų, šalys privalo vadovautis analogiškų operacijų vidutine rinkos kaina Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tuo tarpu mokesčių administratorius remiasi vieninteliu servopavarų pirkimu Rusijoje, nors įstatymas tai draudžia. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjo sąnaudas, atitinkančias neva realias Europos Sąjungoje patiriamas sąnaudas, iš pareiškėjo sąnaudų, nurodytų dokumentuose, nepagrįstai atėmė delspinigius, kuriuos jis gavo iš savo tiekėjų už pavėluotai tiektas prekes.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prekes bei paslaugas įsigijo iš JAV bendrovės „Olgser Incorporated“ už 39 134 243 Lt, o iš JAV bendrovės „Langford Group Holding“ L.L.C. – už 33 891 326 Lt. Už pavėluotą prekių pristatymą pareiškėjas iš šių bendrovių gavo 53 462 880 Lt netesybų (iš jų 52 728 144 Lt tarpusavio užskaitomis), kurios, remiantis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsniu ir Pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnio 8 dalimi, yra neapmokestinamos pelno mokesčiu. Nuo 2000 iki 2005 m. pareiškėjo iš JAV bendrovių gautų netesybų suma siekė nuo 22 iki 127 proc. įsigytų prekių vertės. Didžioji dalis prekių buvo gabenama iš Latvijos muitinės sandėlių „Dinaz nafta“, „LatSpas“ ir „Laarms“. JAV bendrovės Latvijos muitinės sandėliuose iš Rusijos įmonių „Obuhovsnabsbyt“, „VED Energo“ ir „Promeks“ įsigytas prekes pareiškėjui pardavė nuo kelių kartų iki kelių šimtų kartų brangiau, nors jokių duomenų apie tai, kad šios bendrovės vykdytų realią ūkinę komercinę veiklą, nėra (nors šios bendrovės buvo registruotos JAV, tačiau joms nebuvo suteiktas federalinis darbdavio mokesčio identifikacinis numeris, jos niekada neteikė JAV mokestinių deklaracijų). Prekės iš Rusijos įmonių iki muitinės sandėlių Latvijoje ir iš jų į Lietuvą buvo gabenamos pareiškėjo transportu, tačiau byloje nėra nė vienos sąskaitos, kurią pareiškėjas būtų išrašęs JAV bendrovėms ar Rusijos įmonėms už transporto paslaugas. JAV bendrovių atsiskaitomąsias sąskaitas tvarkė pareiškėjo buvę ir esami akcininkai, vadovai, darbuotojai, jų šeimos nariai ir kiti įgalioti Lietuvos piliečiai. Iš šių sąskaitų buvo mokama S. R. ir jo šeimos nariams bei kitiems asmenims, kurie tiesiogiai buvo susiję su pareiškėju. S. R. turėjo ryšių su Rusijos įmonėmis „Obuchovsnabsbyt“, „VED Energo“, „Promeks“ ir galėjo daryti įtaką pareiškėjo valdymui: vienas iš Rusijos įmonės „Obuchovsnabsbyt“ steigėjų yra S. N. R.; „VED Energo“ steigėjas ir vyr. buhalteris G. N. R. apklaustas parodė, kad faktinis įmonės vadovas ir veiklos finansuotojas buvo S. N. R.; „VED Energo“ adresas sutampa su pareiškėjo filialo Sankt Peterburge adresu; „Promeks“ steigėju taip pat formaliai nurodytas G. N. R., o nuo 2005 m. sausio 21 d. šios įmonės steigėju tapo JAV bendrovė „Langford Group Holding“ L.L.C.; S. R. pats buvo pareiškėjo akcininkas, direktorius ar darbuotojas arba pareiškėjo akcijas turėjo jo šeimos nariai (dukra, sūnus ar buvusi sutuoktinė). Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su JAV bendrovėmis „Olgser Incorporated“ bei „Langford Group Holding“ L.L.C., siekė mokestinės naudos, kuri buvo pasiekta gautų neapmokestinamųjų pajamų – netesybų – pavidalu. Prekių įsigijimas per tarpininkų grandinę sudarė sąlygas padidinti perkamų prekių kainas ir suformuoti dideles netesybas, kurios, remiantis minėtų teisės aktų nuostatomis, buvo apskaitytos kaip pareiškėjo neapmokestinamos pajamos. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pagrindinis pareiškėjo sandorių su JAV bendrovėmis tikslas buvo neapmokestinamų pajamų – netesybų – gavimas (mokestinė nauda), o ne realios ūkinės komercinės veiklos vykdymas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius pagal turinio viršenybės prieš formą principą, pareiškėjo gautas 53 462 880 Lt netesybas pripažindamas jo apmokestinamosiomis pajamomis ir šias pajamas atitinkamai apmokestindamas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas sudarė 25 paskolų sutartis 39 201 827,20 Lt sumai, pagal kurias, neviršydamas nuosavo kapitalo ribų, suteikė O. R., A. R., S. R. ir J. R. 38 467 951,46 Lt paskolų. Suteiktos paskolos yra be palūkanų, paskolos nebuvo tikslinės, jos suteiktos labai ilgam laikotarpiui (nuo 10 iki 30 m.), paskolų grąžinimas neužtikrintas sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. S. R. 2035 m., kai turėtų būti grąžinta 2005 m. suteikta 6 655 870,80 Lt paskola, būtų 76 metai, J. R. pirmoji 400 000 Lt paskola suteikta 2001 m. gruodžio 17 d., kai jai buvo 16 metų, o A. R. pirmoji 400 000 Lt paskola suteikta 2001 m. spalio 24 d., kai jam buvo 19 metų. O. R., J. R. ir A. R. pareiškėjas buvo vienintelė darbovietė, kurioje jų vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudarė atitinkamai 481 Lt, 519 Lt ir 368 Lt. Pareiškėjo įstatinis kapitalas nuo 2001 iki 2005 m. buvo padidintas nuo 10 000 Lt iki 44 800 000 Lt, o tai sudarė sąlygas pagal paskolų sutartis fiziniams asmenims išmokėti pinigines lėšas, neviršijančias nuosavo kapitalo ribų. Nors patikrinimo atlikimo metu nurodyti fiziniai asmenys paskolas grąžino, tačiau, remiantis pareiškėjo kasos ir banko operacijų patikrinimo rezultatais, paskolų grąžinimo dieną, paskola vėl buvo išduota S. R.. Iš to teismas padarė išvadą, jog paskolų grąžinimo įforminimas buvo formalus, siekiant išvengti neigiamų mokestinių pasekmių. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo fiziniams asmenims išmokėtos piniginės lėšos pagal paskolų sutartis pagrįstai buvo pripažintos kitomis fizinių asmenų pajamomis, nuo kurių buvo pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas FAPM ir GPM bei su jais susijusios sumos. Teismas taip pat pažymėjo, kad, Vilniaus apygardos prokuratūrai nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, buvo išspręstas baudžiamosios, o ne mokestinės atsakomybės klausimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas baudžiamojoje byloje patvirtina įrodymų nepakankamumą baudžiamosios atsakomybės prasme, tačiau ne mokestinės atsakomybės prasme.

III.

Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius pritaikė turinio viršenybės prieš formą principą ir pripažino pareiškėjo iš JAV bendrovių gautas netesybas jo apmokestinamosiomis pajamomis, taip pat pareiškėjo S. R., O. R., J. R. ir A. R. suteiktas paskolas šių asmenų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis. Teismas nurodė, kad teisines pasekmes, kylančias nustačius atvejus, kai mokestinės prievolės pažeidžiamos piktnaudžiavimu, apibrėžia Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, kurią aiškinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ji taikytina tik tada, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą. Teismas nurodė, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles įvertinus byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai pritaikė turinio viršenybės prieš formą principą ir pripažino pareiškėjo iš JAV bendrovių gautas netesybas jo apmokestinamosiomis pajamomis, taip pat pareiškėjo S. R., O. R., J. R. ir A. R. suteiktas paskolas šių asmenų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis. Dėl šių, o taip pat dėl kitų pareiškėjo skunduose Mokestinių ginčų komisijai ir pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių jau pasisakė tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl, sutinkant su šių institucijų argumentais bei nurodytomis aplinkybėmis, jie išsamiai nebekartotini. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga vienareikšmiškai nustatyta, jog JAV bendroves kontroliavo tie patys ir su jais susiję asmenys, kaip ir pareiškėją; JAV bendrovės faktiškai jokios veiklos nevykdė, o buvo įsteigtos vieninteliu tikslu, t. y. kad per sandorių grandinę būtų dirbtinai pakelta pareiškėjo įsigyjamų prekių kaina, tokiu būdu padidinat pareiškėjo sąnaudas, ir kad šias dirbtinai padidintas sąnaudas pareiškėjas galėtų susigrąžinti kaip netesybas, mokamas už pavėluotą prekių pristatymą, kurios neapmokestinamos JAPM ir PM. Pareiškėjo turimos piniginės lėšos, padidinus jo įstatinį kapitalą, buvo išmokėtos pareiškėjo akcininkams ir kitiems su jais susijusiems asmenims, su jais sudarius paskolų sutartis, vėlgi siekiant išvengti šių pajamų apmokestinimo. Aplinkybes, kad JAV bendroves kontroliavo tie patys ir su jais susiję asmenys, kaip ir pareiškėją, bei kad šios bendrovės faktiškai jokios veiklos nevykdė, patvirtina mokesčių administratoriaus surinkta medžiaga apie šių bendrovių steigėjus, jų atsiskaitomąsias sąskaitas valdančius asmenis bei mokėjimus iš šių sąskaitų (detaliai šios aplinkybės aptartos Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose), iš JAV atitinkamų institucijų gauta informacija apie tai, kad JAV šios bendrovės jokios veiklos nevykdė, taip pat faktas, jog prekes iš Rusijos įmonių į JAV bendrovių naudojamus sandėlius Latvijoje, taip pat iš šių sandėlių į Lietuvą gabeno pareiškėjas savo transportu, o tai reiškia, jog šios bendrovės nevykdė jokios realios veiklos ir už JAV teritorijos ribų. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė taip pat patvirtina ir tai, jog pareiškėjas žinojo ir turėjo galimybę kontroliuoti, t. y. sąmoningai pradelsti prekių pristatymo į Lietuvą terminus, o tuo pačiu planuoti susigrąžintinų iš JAV bendrovių netesybų, kurių didžioji dalis buvo gauta atlikus tarpusavio užskaitas (t. y. nevykdant jokių realių piniginių operacijų), dydį. Konstatavus šias aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl prekių rinkos kainos jokios įtakos šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi. Teismas nurodė, kad argumentai, jog paskolos J. R. ir A. R. buvo suteiktos siekiant juos pritraukti dirbti bendrovėje po jų mokslų baigimo, o paskolos S. R. ir O. R. buvo suteiktos kaip aukštos klasės specialistams įvairių pareiškėjo projektų vystymui, yra neįtikinantys ir nelogiški. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į labai dideles suteiktų paskolų sumas, paskolų sutarčių ilgus terminus, paskolų gavėjų jauną amžių paskolų gavimo metu (J. R. ir A. R.), paskolų gavėjų amžių planuojamo paskolų grąžinimo metu (S. R.), į tai, kad paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiomis sandorių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nebuvo nustatytos mokėtinos palūkanos. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog paskolų gavėjai formaliai grąžino jiems suteiktas paskolas pareiškėjui, jokios įtakos šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi, nes joks realus pinigų judėjimas neįvyko, o grąžintos paskolos buvo vėl suteiktos vienam iš paskolos gavėjų, t. y. S. R.. Teismas nurodė, kad prieš tai aptartus sandorius su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais pareiškėjas sudarė ir vykdė laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d. Jie buvo vykdomi sistemingai ir ilgą laiką, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalį gali būti pripažinti sandorių grupe, kuri buvo vykdoma ir po 2002 m. liepos 1 d. Tai reiškia, kad šiems sandoriams pagrįstai buvo pritaikytas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas, nors draudimas piktnaudžiauti teise galioja nepaisant to, ar jis yra įtvirtintas teisės aktuose. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti sandoriai su JAV bendrovėmis ir paskolų gavėjais turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Šie sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio pranašumo įgijimas). Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusiais išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.

IV.

S. R. prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

S. R. nurodo, kad teismai šioje byloje pasisakė dėl į jos nagrinėjimą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, todėl procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Pareiškėjui mokesčiai buvo priskaičiuoti už laikotarpį, kai jam vadovavo S. R., kuriam kyla atsakomybė dėl netinkamo pareiškėjo valdymo; taip pat byloje buvo sprendžiami klausimai, susiję su pareiškėjo paskolos S. R. suteikimu ir grąžinimu. Todėl priimti teismų procesiniai sprendimai turi tiesioginės įtakos S. R. teisėms ir pareigoms, bet jis į bylą įtrauktas nebuvo. S. R. taip pat nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte numatytais pagrindais.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi jo patikrinimą, surašė 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 1VM320033M, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas importuodavo prekes (servopavaras) realia jų rinkos kaina Europos Sąjungoje, ir deklaruotą prekių (servopavarų) sandorio vertę pripažino muitine verte. Tai liudija, kad pareiškėjo importuotų prekių (servopavarų) kaina nebuvo dirbtinai padidinta, dėl ko šioje byloje negalėjo būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas. Minėtos naujai paaiškėjusios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad procesas taip pat turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje sutikdamas su mokesčių administratoriaus išvadomis, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio normą ir netinkamai ją pritaikė. Turinio viršenybės prieš formą principas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo sudarytų pirkimo–pardavimo bei paskolos sandorių tikslas buvo vienintelis – gauti mokestinę naudą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai ją perkeldamas mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepateikė jokio paskolos bei pirkimo–pardavimo sutarčių įvertinimo sandorių negaliojimo aspektu, nekonstatavo, jog jos yra niekinės, todėl nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A(5)-621/2003 pateikto turinio viršenybės prieš formą principo aiškinimo. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalį, nes šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė sandoriams, sudarytiems ir įvykdytiems iki 2002 m. liepos 1 d. Taip pat teismas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytą mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminą, nes pritarė mokesčių apskaičiavimui už 2000 metus, už kuriuos mokesčiai, 2006 metais atliekant mokestinį patikrinimą, nebegalėjo būti perskaičiuojami. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, jog byloje vertinti paskolų sandoriai buvo sudaromi vadovaujantis mokesčių administratoriaus pareiškėjui pateiktais išaiškinimais. Gavęs atitinkamus išaiškinimus, pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad jie yra teisingi, tačiau mokesčių administratorius, jų nepaisydamas, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje taip pat nukrypo nuo savo praktikos, suformuotos 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(11)-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(556)-250/2008, 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(442)-499/2009. Šiomis nutartimis buvo konstatuota, jog turinio viršenybės prieš formą principas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Tuo tarpu pareiškėjo sandorių tikslai buvo ekonomiškai pagrįsti (siekta didžiausio pelno) ir jų vienintelis tikslas nebuvo gauti mokestinę naudą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju S. R. prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, numatančiu tokią galimybę tuo atveju, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Tačiau nėra pagrindo teigti, jog šią bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl neįtrauktų į ją asmenų teisių ar pareigų. Ši byla buvo nagrinėjama tik dėl pareiškėjo ir joje buvo pasisakyta (nuspręsta) tik dėl pareiškėjo teisių ar pareigų. Dėl kitų su ginčui reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių asmenų (taip pat ir dėl S. R.) buvo pasisakoma tik tiek, kiek tai turėjo reikšmės pareiškėjo apmokestinimo klausimo nagrinėjimui, tačiau kokie nors pačių šių asmenų teisių ar pareigų klausimai aptariamame mokestiniame ginče nebuvo sprendžiami. Todėl procesas aptariamoje byloje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą negali būti atnaujintas. Neatnaujinus proceso šiuo pagrindu, kiti S. R. prašymo argumentai nesvarstytini, nes jis nebuvo šios bylos proceso dalyvis ir dėl to neturi teisės prašyti atnaujinti procesą kitais pagrindais.

Pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujintas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Tačiau, analizuojant pareiškėjo prašyme pateikiamą argumentaciją, šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimas nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas.

Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę bando pateikti muitinės priimto sprendimo išvadas dėl jo importuotų prekių kainos atitikimo rinkos kainoms ir jų sandorio vertės pripažinimo muitine verte. Tačiau tokia pareiškėjo motyvacija nėra pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pirma, pareiškėjo nurodomos muitinės išvados yra ne kokios nors atskiros ginčui reikšmingos aplinkybės, o tik faktinių aplinkybių vertinimas, kuris teismui neturi prejudicinės galios, nes teismas bylai reikšmingus faktinius duomenis įvertina pats, pagal savo vidinį įsitikinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis). Antra, iš pareiškėjo argumentacijos iš viso nėra aišku, ar jo nurodomos muitinės išvados buvo padarytos dėl tų pačių aplinkybių, kurios susijusios su šios bylos faktine situacija. Trečia, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutarties, argumentai dėl prekių rinkos kainos netgi neturėjo įtakos ginčo išsprendimui. Vadinasi, atitinkami pareiškėjo prašymo motyvai negalėtų pakeisti byloje padarytų išvadų.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai taikė ir pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį. Tokį savo teiginį jis grindžia argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo bei neteisingo įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Tačiau tokie motyvai nėra susiję su Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris reikalauja pateikti argumentus tik dėl teisės (bet ne fakto (įrodymų vertinimo)) ir tik dėl materialinės (o ne procesinės) teisės.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalį, ir tai grindžia iš esmės tik bendro pobūdžio teiginiais, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis buvo nepagrįstai taikyta sandoriams, sudarytiems ir įvykdytiems iki 2002 m. liepos 1 d. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartyje yra paaiškinta, kodėl teismas taiko Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį sandoriams nuo 2000 m. sausio 1 d., bei nurodyta, kad visi atitinkami pareiškėjo sandoriai yra laikomi sandorių grupe, kuri buvo vykdoma ir po 2002 m. liepos 1 d. bei kuriai dėl šios aplinkybės Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalis leidžia taikyti šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas konkrečių motyvų, kuriais būtų bandoma paneigti minėtą teismo argumentaciją, nepateikia, todėl jo nuorodos dėl Mokesčių administravimo įstatymo 166 straipsnio 3 dalies pažeidimo negali būti laikomos jokiais akivaizdžiais įrodymais, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad buvo pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytas mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas. Tačiau pareiškėjas šį terminą skaičiuoja neteisingai, nes jo pradžią sieja su mokestinio patikrinimo atlikimu. Tuo tarpu minėta įstatymo norma termino pradžią sieja su pradėjimu mokestį apskaičiuoti (perskaičiuoti), kuris sutampa su mokestinio patikrinimo pradžia, t. y. pavedimo tikrinti išrašymu (Mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pavedimas tikrinti buvo išrašytas 2005 m. rugsėjo 12 d., todėl mokesčių apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas, apskaičiuojant mokesčius už 2000 metus, negalėjo būti pažeistas.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Mokesčių administratorius jam buvo pateikęs tik bendro pobūdžio paaiškinimus dėl įstatymų taikymo. Nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius padarė kokias nors išvadas, kurios būtų priešingos jo pareiškėjui suteiktoms konsultacijoms. Tokių prieštaravimų konkrečiai neatskleidžia ir pats pareiškėjas. Mokesčių administratorius nepaneigė savo išaiškintos galimybės juridiniams asmenims skolinti lėšas, bet konstatavo, kad pareiškėjas iš tikrųjų jokio skolinimo nevykdė, o juo tik formaliai pridengė pajamų išmokėjimą fiziniams asmenims.

Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A(5)-621/2003 pateikto turinio viršenybės prieš formą principo aiškinimo. Tačiau šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu negalėjo būti remiamasi, nes jis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartimi atnaujinus procesą (administracinė byla Nr. P(14)-56-04), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartimi buvo panaikintas (administracinė byla Nr. A(11)-634/2004).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(11)-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(556)-250/2008 bei 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A(442)-499/2009 suformuotos praktikos. Tačiau pareiškėjo teiginiai tokio nukrypimo niekaip nepatvirtina. Šioje byloje teisės normos kaip nors kitaip aiškintos nebuvo, o, kaip nurodyta ir minėtose kitose nutartyse, buvo vadovaujamasi ta pačia taisykle, kad turinio viršenybės prieš formą principas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog tiriamo sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Aptariamoje byloje buvo konstatuota, jog atitinkami pareiškėjo sandoriai (ūkinės operacijos) turėjo vienintelį tikslą – mokestinės naudos siekimą, o tai leido taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo sandoriai buvo ekonomiškai pagrįsti ir jų vienintelis tikslas nebuvo mokestinės naudos siekimas, tačiau toks tvirtinimas liudija tik pareiškėjo nesutikimą su šią bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, bet niekaip nepatvirtina kokio nors nukrypimo nuo teismų praktikos.

Taigi darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nepateikta pakankamai argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal paduotus prašymus negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal S. R. ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos tiekimo bazė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A575-371/2011).

Nutartis neskundžiama.