Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 14 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) skirti teismo ekspertizę.

Pareiškėjas vadovaujasi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ir nurodo, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nuo 2013-10-20 iki 2015-05-22 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, jog perpildytose kamerose jis buvo kalinamas 23 val. per parą. Kamerose nebuvo vietos prasimankštini, pasiruošti gynybai teisme arba tardyme, trūko oro, negalėjo gerai išsimiegoti, nes kameroje buvo drėgna ir kaupėsi pelėsis, rytais skaudėdavo galvą, būdavo sutrikęs kraujospūdis, kamerose dažnai kildavo barniai, konfliktai ir nesutarimai, jis tapo irzlus ir nervingas. Kamerose buvo blogas apšvietimas, nepakako saulės šviesos, todėl jis negalėjo skaityti ir rašyti, pablogėjo rega. Grįsdamas savo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.278 str., 6.250 str. 1 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Lukiškių TI-K vadovaujasi 2010-04-11 Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Atsakovas pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 metų vėl sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Lukiškių TI-K nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Atsakovas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs jam kalint Lukiškių TI-K sąlygomis neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas prašo priteisti 14 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2013-10-21 iki 2015-05-21.

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 7–11), matyti, kad, ginčo laikotarpiu (nuo 2013-10-21 iki 2015-05-21 imtinai) – iš viso 519 dienų, 214 dienų ir 0,5 dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 304 dienas ir 0,5 dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 str.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog kamerose buvo bloga ventiliacija, pastovi drėgmė ir kaupėsi pelėsis, kameros apšvietimas buvo prastas, todėl jam atsiardo sveikatos sutrikimų.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai įvairiose Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 18–67) ir pakartotinių patikrinimų metu nustatyta, jog beveik visi patikrinimų metu nurodyti buvo pašalinti.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėn. buvo sudaręs sutartį Nr. VLN-P-2013/255 su UAB „Dezinfa“ (b. l. 68–71), kuri nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, 2015-01-02 sutartis Nr. 575/18-2 sudaryta su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 72–74). Kalinamiesiems yra išduodamos visos reikiamos kamerų valymo priemonės. Taigi, kamerose yra tinkamai palaikoma švara.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kalinimo metu jam teko per mažas vienam asmeniui kameros plotas, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Taip pat, bylos medžiaga patvirtino pareiškėjo teiginius, jog tam tikrose Lukiškių TI-K kamerose yra nežymūs drėgmės lygio bei vėdinimo pažeidimai ir yra pelėsio. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 070 Eur.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo skirti teismo ekspertizę, kuri patvirtintų, jog kameros neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, jog teismui yra pateikti Vilniaus visuomenės centro patikrinimo aktai, kurie yra pakankami įrodymai Higienos normos kamerose pažeidimams nustatyti, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą skirti teismo ekspertizę.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendė:

pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. 1 070 Eur (vienas tūkstantis septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Pareiškėjo prašymo skirti teismo ekspertizę netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.