- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-29
- Bylos Nr.
- A-469-124-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- E.G.
- Atsakovas
- Nacionalinei, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo atstovei N.S.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E.G. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2005 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. (2005/03-4R-212)-7R-109 atsisakė priimti E.G. 2005 m. rugsėjo 30 d. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veiksmų pripažinimo neteisėtais (b.l. 47 ).
Šalies argumentai
Pareiškėjas E.G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2005 m gegužės 4 d. raštu išaiškino jam teisę skųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veiksmus Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Būtent teise paduoti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai jis ir pasinaudojo, todėl mano, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimas yra nepagrįstas (b.l. 3, 9-11).
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko, atsiliepime nurodydama, kad ji, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo gautus E.G. skundus. Atsakovės teigimu, pareiškėjui motyvuotai paaiškinta, jog tenkinti jo skundus nėra pagrindo. Atsakovė nurodė, kad E.G. į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimo kreipėsi praleidęs vieno mėnesio terminą. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2005 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. (2005/03-4R-212 )-7R-109 pagrįstai atsisakė priimti E.G. skundą, kadangi jis neatitiko skundo turinio reikalavimų bei buvo paduotas praleidus apskundimo terminą (b.l. 26-27 ).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 5 d. sprendimu skundą atmetė. Nustatyta, kad E.G. siekia atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1940 metų nuosavybės teise priklausiusią J.U. ir bendraturčiams J. bei V.U., esančią Dvarelio kaime, Tauragės seniūnijoje, Tauragės rajone. Pareiškėjas, ginčydamas Tauragės rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 22 d. sprendimų Nr. 644 ir Nr. 645, Tauragės apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 77-0926, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 36-411-41015, 1994 m. sausio 12 d. sprendimų Nr. 36-370-304473 ir Nr.36-372-30475 teisėtumą bei Tauragės apskrities viršininko 2001 m. gegužės 16 d. išvadų Nr. 4466 ir Nr.4467, o taip pat Tauragės apskrities viršininko 2000 m. kovo 21 d. išvados Nr. 3219 dėl žemės, miško bei vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pagrįstumą, 2004 m. spalio 21 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (b.l. 31-32). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 3B-(3.5)-G-1169-1267 pareiškėjo skundą patenkinti atsisakė, pareiškėjui paaiškindama, jog jis turi teisę Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka pateikti dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais savininkais V.U. ir J.U. (b.l. 28-30). Su analogišku prašymu pareiškėjas į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kreipėsi ir 2004 m. gruodžio 28 d. (b.l. 35). Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2005 m. sausio 27 d. raštu Nr. 3B(3.5)-G-1169/2-93 papildomai pareiškėjui paaiškino, jog nuosavybės teisės į 11,73 ha žemės, esančios Dvarelio kaime, atkurtos buvusio savininko J.U. įpėdiniams S., A. ir A. U., o P.S., J. ir K. U. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. U. 26,55 ha žemės, turėtos Dvarelio kaime (E.Ū. ir A.B. parengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, o M.K. parengta išvada gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus kitoje vietoje). Nacionalinė žemės tarnyba atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos į skirtingų savininkų žemę, turėtą Dvarelio kaime, o pareiškėjas nėra susijęs giminystės ryšiais nei su vienu iš minėtų žemės savininkų, t.y. nei su V.U., ei su J.U. Nacionalinė žemės tarnyba 2005 m. sausio 27 d. sprendime pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. gruodžio 2 d. pažymėjime Nr. T-4019-U nurodytas dokumentas apie J.U. turėtą žemę nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 12 ha žemės (b.l. 36-39 ). Teismas nustatė, jog pakartotinai su analogiškais prašymais į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos E.G. kreipėsi 2005 m. kovo 15 d. (b.l. 42-43 ). Nacionalinė žemės tarnyba 2005 m. balandžio 14 d. raštu pareiškėją informavo, jog analogiški jo prašymai Nacionalinėje žemės tarnyboje išnagrinėti ir pareiškėjas apie prašymų nagrinėjimo rezultatus informuotas atitinkamais sprendimais. Nacionalinė žemės tarnyba papildomai pareiškėjui paaiškino, kad ji neturi teisės nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus bei dokumentų klastojimo faktus. Nacionalinė žemės tarnyba išaiškino pareiškėjo teisę jos sprendimą apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ( b.l. 40-41 ). Pareiškėjas E.G. 2005 m. balandžio 29 d. pateikė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai skundą, kuriuo prašė panaikinti Tauragės rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 22 d. sprendimus Nr. 644 ir Nr. 645, Tauragės apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 77-0926, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 36-411-41015, 1994 m. sausio 12 d. sprendimus Nr. 36-370-304473 ir Nr.36-372-30475 bei Tauragės apskrities viršininko 2001 m. gegužės 16 d. išvadas Nr. 4466 ir Nr.4467, Tauragės apskrities viršininko 2000 m. kovo 21 d. išvadą Nr. 3219. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2005 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (2005/05-4r-96 )-7R-45 E.G. skundą atsisakė nagrinėti, nurodydama, kad Tauragės apskrities viršininko administracijos veiksmų ir jos priimtų administracinių aktų teisėtumo vertinimas priskirtas apskričių administracinių ginčų komisijų, savivaldybių visuomeninės ginčų komisijos ir administracinių teismų kompetencijai. Be to, Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį gali būti paduotas skundas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (b.l. 52-53 ). E.G. dar kartą 2005 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi su skundu į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmus neteisėtais (b.l. 49-51). Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2005 m. spalio 6 d. sprendimu E.G. skundą nagrinėti atsisakė, atsisakymą motyvuodama tuo, jog pareiškėjas nenurodė konkretaus skundžiamo institucijos veiksmo ar akto, išdėstė nekonkretų skundo reikalavimą, o Nacionalinės žemės reformos tarnybos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimas per įstatymo nustatytą 30 dienų terminą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai apskųstas nebuvo.
Teismas konstatavo, jog Administracinių ginčų komisijų veiklą reglamentuoja Administracinių ginčų komisijų įstatymas, tačiau jame nėra nustatytas terminas skundui paduoti, toks terminas aptartas Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnyje ir Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 533 „Dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų" 16 punkte. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo gavimo dienos. Šiuo atveju pareiškėjas į Vyriausiąją administracinių ginčų nagrinėjimo komisiją su skundu kreipėsi 2005 m. rugsėjo 30 d., praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti, nors bylos duomenys rodo, jog jis apie Nacionalinės žemės tarnybos priimtus sprendimus buvo informuotas laiku, Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. balandžio 14 d. sprendimą (pranešimą) pareiškėjas gavo (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. gegužės 4 d. sprendimas, pareiškėjo skundo, teisme gauto 2005 m. gegužės 16 d., duomenys; b.l. 52-53, 69-70). Kadangi Administracinių ginčų komisijų įstatymas nenumato, kad komisijos galėtų spręsti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, teismo konstatavimu, Vyriausioji administracinių ginčų komisija pareiškėjo skundą priimti atsisakė pagrįstai. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju skundo padavimo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai termino praleidimo priežastys neturi teisinės reikšmės, kadangi teisės aktai nenumato galimybės spręsti jo atnaujinimo klausimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnis taikomas tik skundo priėmimui teisme). Įstatymai nesuteikia ir teismui teisės atnaujinti skundo padavimo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai termino, todėl panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendimą nenustatyta pagrindo. Be to, teismas nustatė, jog pareiškėjas analogiško turinio skundą buvo pateikęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2005 m. gegužės 16 d. (b.l. 49-51, 69-70), tačiau 2005 m. gegužės 20 d. nutartimi skundą atsisakyta priimti, pareiškėjui išaiškinus, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (b.l. 72; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis palikta nepakeista; b.l. 80-81). Teismas nusprendė, jog pareiškėjo Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai paduotas skundas (b.l. 49-51) Vilniaus apygardos administraciniame teisme negali būti nagrinėjamas, kadangi dėl tokio skundo jau yra priimta teismo nutartis.
III.
Pareiškėjas E.G. apeliaciniu skundu prašo 2006 m. birželio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Pareiškėjas nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba neįgaliota spręsti žemės sugrąžinimo klausimų. Apelianto teigimu, tarnybos reikalavimas nustatyti jo senelio J.U. giminystės ryšį su V.U. ir J.U. yra nepagrįstas, nes pagal Lietuvos valstybės archyvo pažymėjimą jis yra J. ir M. (iki santuokos B.) U. sūnus. Todėl jis turi teisę į Dvarelių kaimo 11,75 ha žemės sklypą bei Tauragės dvaro 6 ha žemės sklypą, kelti bylą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nėra pagrindo. Apelianto teigimu, teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, teismas iš esmės neišnagrinėjo jo 2004 m. gegužės 20 d. skundo, o Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. balandžio 14 d. raštas nelaikytinas administraciniu aktu (yra informacinio pobūdžio).
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė nurodo, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2005 m. spalio 6 d. sprendime Nr. (2005/03-4R-212)-7R-109, kurį E. G. apskundė teismui, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštus, tarp jų ir 2005 m. balandžio 14 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-G-270-365, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, jis galėjo apskųsti per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos. Šiomis aplinkybėmis Vyriausioji administracinių ginčų komisija pagrįstai laikė, kad E. G. skundas komisijai buvo pateiktas praėjus įstatyme nustatytam apskundimo terminui. Kadangi įstatymais Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nesuteikta teisė atnaujinti praleistus skundo padavimo terminus, komisija atsisakė nagrinėti E. G. skundą. Atsakovė remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu (2005 m. birželio 9 d. redakcija), nurodydama, jog kadangi Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. balandžio 14 d. raštas Nr. 3B-(3.5)-G-270-365 buvo parengtas konkrečiam subjektui (E. G.) pagal jo prašymą, skirtas jo konkrečioms problemoms spręsti, jis laikytinas individualiu administraciniu teisės aktu. Atsakovės manymu, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos atsisakymas priimti E. G. skundą yra pagrįstas, o teismas pagrįstai atmetė E. G. skundą. Atsakovė nurodo, jog kiti E. G. apeliaciniame skunde išdėstyti teismo sprendimo panaikinimo argumentai yra nesusiję su skundo reikalavimais, pateiktais Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuota asmens teisė į teisminę gynybą gali būti tinkamai realizuota tik laikantis įstatymo nustatytų procesinės teisės taisyklių. Nagrinėjamu atveju tiek Vyriausioji administracinių ginčų komisija, tiek bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundai dėl Nacionalinės žemės tarnybos aktų negali būti priimti nagrinėjimui, kadangi pareikšti praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnyje nustatytus skundų (prašymų) padavimo administracinių ginčų komisijoms terminus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, ginčijančių šią bylą nagrinėjusių institucijų išvadą.
Apeliacinio skundo motyvai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nėra nagrinėjimo dalyku šioje byloje.
Apeliacinio skundo teiginys, kad teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, yra klaidingas. Iš bylos procesinių dokumentų matyti, kad administracinę bylą 2006 m. teismo posėdyje nagrinėjo ir skundžiamą sprendimą priėmė tos pačios sudėties trijų teisėjų kolegija.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.