Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-07-05 · Administracinė byla Nr. I-3395-168/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-07-05
Bylos Nr.
I-3395-168/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, dalyvaujant pareiškėjui M. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. M. 2013-05-02 kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011-10-03 iki 2012-06-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant nustatytą minimalų vienam asmeniui, laikomam kameroje, turintį tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m dar su 3–4 asmenimis. Pareiškėjas dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Jam dėl to pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas teigia, kad jo laikymas mažose kamerose sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–12).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2012-01-11 ryte, 2012-02-07 ryte ir 2012-02-18 ryte buvo laikomas kamerose, nepažeidžiant 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo. Pažymėjo, kad M. M. su žodiniais ar rašytinais skundais, prašymais ar pareiškimais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių ir kalėjimą, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Be to, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 8, 10 straipsniuose ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje. Atsakovė pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Kameros yra įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius resursus. Pažymėjo, kad ir patys suimtieji bei nuteistieji gadina kamerų inventorių. Atsakovė teigia, kad nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nustatytų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, t. y. nėra žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad M. M. (b. l. 7–12) 2011-10-06 atvyko į Lukiškių TI-K ir iki 2012-06-01 buvo laikomas nuo vieno iki keturių asmenų tam tikrose kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 7,95 kv. m, o laikotarpiu nuo 2012-03-26 iki 2012-06-01 buvo laikomas kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m nuo 10 iki 17 asmenų. Tai patvirtina ir asmens įskaitos kortelėje bylos Nr. 2588-11 nurodyti duomenys (b. l. 24–25).

Pareiškėjas teigia, kad jis laikotarpiu nuo 2011-10-03 iki 2012-06-01 buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant minimalų kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką – net keletą mėnesių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis draudžia asmens orumą žeminantį elgesį.

Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-10-06 iki 2012-06-01 buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m – 237 dienas ir 3 vakarus. Šiuo laikotarpiu tik 3 rytus jis buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Tai pripažino ir atsakovė teismui pateiktame atsiliepime. Atsakovė teismui pateikė Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko A. K. pažymą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-10-06- iki 2012-08-01 dėl gyvenimo sąlygų nesikreipė į jį su rašytiniais ir žodiniais pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) bei skundais (b. l. 26). Tai, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais, nepaneigia nustatyto kamerų ploto pažeidimo.

Pareiškėjas kitų netinkamų laikymo sąlygų teismo posėdyje nedetalizavo, esminiu trūkumu nurodė per mažą kamerų plotą, todėl atsakovės teismui pateikti duomenys apie atliktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimus, paslaugų sutartis su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliktus matavimus (b. l. 27–40) nevertintini.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme).

Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime išaiškinta, kad materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) atlyginimo principu, nes jos paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas jokie pinigai, joks materialus turtas negali atstoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-884-13, 2013-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1341-13 ir kt.)

Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-525-1341/2013, A756-122/2010 ir kt.). Be to, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-04 nutartis Nr. A-143-2844-12).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009 ir kt.) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendimas byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05).

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas 237 dienas ir 3 vakarus buvo laikomas, pažeidžiant nustatytą minimalų kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą. Tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam žmogui teko mažesnis, nei nustatytas, minimalus plotas, sudaro pagrindą pripažinti, kad tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, jį veikė žeminančiai ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokius sveikatos sutrikimus jam sukėlė gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų.

Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę (237 dienas ir 3 vakarus), teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-884-13), į šalies ekonominę padėtį (minimali mėnesinė alga 1 000 Lt, vidutinis darbo užmokestis 2 171 Lt), į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Lt neturtinės žalos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

M. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 (vieną tūkstantį litų) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Sušinskienė