Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-10-05 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. ir 28 str. 3 d. – 60 parų arešto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteista už tai, kad 2004 m. spalio mėn. 18 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, iš asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, viršydama būtinosios ginties ribas, tyčia peiliu smogė D. B. vieną kartą į dešinį juosmens šoną, tuo padarydama D. B. durtinį – pjautinį pilvaplėvės ertmės kiaurinį sužalojimą bei dešinės kepenų skilties ir dešinio inksto venos sužalojimus. Dėl padaryto sužalojimo įvykusio kraujavimo į pilvaplėvės ertmę išsivystė hemoraginis šokas. Dėl padaryto dešinio inksto venos sužalojimo buvo pašalintas dešinysis inkstas, D. B. liko sunkiai suluošintas – prarado 30 procentų bendrojo darbingumo.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-10-05 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių ir V. M. veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. ir jai paskirti 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teismo metu buvo nustatyta, jog prieš tai, kai V. M. sužalojo nukentėjusįjį, tarp jų įvyko konfliktas, tačiau tuo metu, kai V. M. dūrė nukentėjusiajam D. B. į šoną, jis nuo kaltinamosios buvo nusisukęs, lenkėsi pasiimti išsibarsčiusias V. M. numesto mobiliojo ryšio telefono detales. Prokuroras nurodo, kad grėsmės nei V. M., nei tuo labiau jos sūnui nebuvo, o konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios buvo pasibaigęs, todėl gintis ar kažką ginti nebuvo nuo ko. Kaip nurodė pati V. M., D. B. buvo lėtoko būdu ir tuo ją nervino, be to, jos sūnaus nė karto nebuvo palietęs. Prokuroras teigia, kad ši aplinkybė rodo, jog nukentėjusysis nebuvo agresyvaus būdo, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad jis pavartos smurtą nieko jam nepadariusio vaiko atžvilgiu. Pats D. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodęs, kad į V. M. sūnų, kuris daužė jam į nugarą, jis nekreipė jokio dėmesio, tačiau šiuos ir kitus nukentėjusiojo parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius, neatkreipdamas dėmesio, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ne kartą buvo davęs išsamius parodymus, kuriuos buvo patvirtinęs ir akistatos metu su V. M. ir kurie atitinka įvykio aplinkybes, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo įvykio ir nukentėjusiojo apklausos teisme buvo praėję daugiau nei pusantrų metų, todėl dėl objektyvių priežasčių kai kurių aplinkybių jis galėjo ir nebeprisiminti. Prokuroras teigia, kad pačios V. M. parodymai nenuoseklūs ir kartais gana prieštaringi, tačiau teismas juos įvertino kaip nuoseklius: teismo posėdžio metu kaltinamoji parodė, kad įvykio dieną nukentėjusysis nustūmė ją į lovą ir ėmė mušti. Vėliau tos pačios apklausos metu kaltinamoji nurodė, kad ji buvo įspausta prie spintos, dar vėliau tos pačios apklausos metu ji nurodė, kad neprisimena, ką darė po to, kai sužalojo D. B., tačiau patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad jis po to, kai V. M. jam įdūrė peiliu, spyrė jai koja. Prokuroras nurodo, kad policijos pareigūnui S. S. atvykus į įvykio vietą, V. M. apie jokią iškilusią grėsmę sūnui neminėjo, todėl nėra ir pagrindo daryti išvados, kad „kaltinamoji turėjo pagrindą manyti, kad D. B. kėsinimasis tebesitęsia“. Prokuroras konstatuoja, kad V. M. veiksmai, tai yra dūris nuo jos nusisukusiam D. B. į šoną, turi būti vertinamas kaip kerštas už prieš tai jai suduotus smūgius, todėl negali būti pripažįstamas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas ir V. M. veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir 28 str. 3 d. 1997-06-13 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jo ribų peržengimo“ 5 d. nurodyta, kad nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.).

Taip pat prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje pasirėmė nepilnamečio liudytojo T. M., kuris nebuvo apklaustas teismo metu, parodymais, tuo pažeisdamas LR BPK 301 str. l d. nuostatas, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. LR baudžiamojo proceso kodekso 280 str. 3 d. nuostatos leidžia teismui paskelbti nepilnamečio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau T. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo. Be to, teismas, priimdamas nuosprendį, pasirėmė LR BPK 306 str., tačiau šiuo straipsniu teismas negalėjo vadovautis, nes buvo priimta nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 4 punkte išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

D. B. veiksmais buvo kėsintasi į V. M. sveikatą. Tai, kad D. B. V. M. sugriebė iš priekio už kaklo, įstūmė į kampą tarp sienos ir spintos, trenkė kumščiu į lūpą, pilvą, krūtinę ir ėjo į sūnaus pusę, neginčytinai patvirtina, kad toks kėsinimasis buvo realus. Tai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad V. M. sveikata buvo nežymiai sutrikdyta. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl trijų traumuojančių kontaktinių poveikių (t. 1, b.l. 26).

Šie duomenys duoda pagrindą teigti, kad V. M. konflikto su D. B. metu veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija atmeta prokuroro argumentus, kuriuose jis nurodo, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamosios buvo pasibaigęs.

Kolegijai pavyko apklausti mažametį liudytoją T. M.. Liudytojas patvirtino, kad D. B. mušė mamą, todėl jis, siekdamas nutraukti D. B. smurtą, jį patį daužė kumščiais į nugarą. Tada D. B. atsisuko į T. M.. Mažametis liudytojas kolegijai patvirtino, jog jis tuo metu pajuto realų pavojų ir pats. Liudytojo parodymai nesiskiria nuo jo parodymų, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu ( jais rėmėsi apylinkės teismas), todėl kolegija jais vadovaujasi. Tai reiškia, kad V. M. peiliu smogė stovinčiam D. B. ( o ne tuo metu, kai jis buvo atsiklaupęs ir neva ruošėsi rinkti sudužusio mobiliojo ryšio telefono detales), o tai tik pabrėžia faktą, kad stovintis D. B. kėlė grėsmę nuteistosios sūnui.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir padarė išvadą, kad kaltinamoji V. M. turėjo pagrindą manyti, jog D. B. kėsinimasis tebesitęsia, kadangi sūnui ėmus verkti, jis pribėgo ir daužė D. B. per nugarą, reikalaudamas paleisti motiną. D. B. ją paleido ir nusisuko eiti link sūnaus.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog panaudoti peilį nebuvo jokio reikalo, kadangi liudytojai D. B. apibūdino kaip ramų žmogų. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo galvoti, jog D. B. smurtavimas nekėlė grėsmės- priešingai, nuteistajai tai buvo netikėta ir netradicinė situacija, reiškianti, jog D. B. gali pasielgti taip, jog kiltų grėsmė jai ir sūnui. Tai, kad nuteistoji veikė būtinosios ginties situacijoje, patvirtino ir teisme paskirta psichologinė ekspertizė.

Šiuo konkrečiu atveju nekyla abejonė, jog būtinoji gintis išties buvo ir V. M. turėjo teisę ginti ir gintis. Nors įstatyme ir nurodyta, kad pilietis gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi gali panaudoti bet kokią priemonę, tačiau V. M. nebuvo būtina panaudoti peilio, juolab, kad ji nebuvo užpulta netikėtai, dėl tarpusavio konflikto buvo kaltos abi pusės.

1997-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 8 punkto 1 dalyje nurodyta, jog aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo yra tada, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

Vertinant, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, reikia vadovautis minėto Senato nutarimo 8 punkto 2 dalies išaiškinimu, kur pasakyta, kad teismai privalo atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat į besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kad kėsinimasis buvo pavojingas, rodo V. M. padarytų sužalojimų mechanizmas – tai yra jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Nustatyta, kad D. B. V. M. puolė nepanaudodamas jokio įrankio, tuo tarpu nuteistoji, kad apsigintų, kaip pati tvirtina, nuo staliuko pagriebė peilį ir juo sužalojo D. B.. Tokiais veiksmais buvo viršytos būtinosios ginties ribos.

V. M. bausmė paskirta laikantis BK 28 str. 4 d. reikalavimų.

Iš nuosprendžio yra matyti, kad priimdamas nuosprendį apylinkės teismas vadovavosi BPK 303-308 straipsniais, kadangi tarp paminėtų skaičių yra įrašytas skiriamasis ženklas- brūkšnys, galima manyti, kad be reikalo buvo vadovautasi ir BPK 306 str., numatančio sutrumpinto nuosprendžio priėmimą, nuostatomis. Šis nedidelis rašymo defektas nekeičia priimto nuosprendžio esmės, dėl to nuosprendžio nereikia keisti.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. l d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.