- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-22
- Bylos Nr.
- e2-1062-943/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00397-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo ūkininko P. R. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4087-262/2016 pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovui ūkininkui P. R. O. dėl žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo ūkininko P. R. O. 132 422,72 Eur, kurią sudaro 129 462,40 Eur negautų pajamų suma ir 2 960,32 Eur skola ir metines palūkanas skaičiuotinas nuo priteistos sumos. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 132 422,72 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo ūkininko P. R. O. turtą neviršijant 132 422,72 Eur sumos. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškinyje išdėstytais argumentais, sprendė, kad ieškinio reikalavimai tikėtinai pagrįsti, todėl yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Įvertinęs iš atsakovo (fizinio asmens) prašomos priteisti sumos dydį, teismas konstatavo, kad ji laikytina didele, o tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, 132 422,72 Eur suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau pastarajam perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šias sumas būtų sudėtinga arba negalima išieškoti, todėl teismas sprendė, kad nesiėmus ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas ūkininkas P. R. O. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti, arba klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nesuteikęs galimybės dėl sprendžiamo klausimo pasisakyti kitai šaliai, negali priimti atitinkamo procesinio sprendimo. Kadangi apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovui nebuvo pranešta, buvo pažeisti Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13 ir 17 straipsniuose įtvirtinti civilinio proceso principai, buvo pažeista apelianto teisė į tinkamą teismo procesą. Atsakovas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 2 d. nagrinės ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo informuotas nei teismo šaukimu, nei pranešimu (CPK 134 str.). Teismas taip pat nesilaikė CPK 133 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto 7 (septynių) dienų išankstinio duomenų specialiame teismo tinklalapyje skelbimo termino. Be to, iš LITEKO teismo posėdžių paieškos matyti, kad skelbime apie teismo posėdį, vykusį rašytinio proceso tvarka, nurodyta tik posėdžio data – 2016 m. kovo 2 d., o skiltyje „Laikas“ nurodyta – 00:00. Sprendžiant iš šių duomenų neaišku, kada turėjo vykti nurodytas teismo posėdis ir ar jis faktiškai realiai įvyko. Aplinkybė, kad teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie tokio klausimo nagrinėjimą tinkamai nepranešęs apeliantui, vertintina kaip absoliutus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą.Skundžiama nutartis nėra tinkamai motyvuota. Iš nutarties motyvų nėra aišku kokiais konkrečiais ieškovo byloje pateiktais įrodymais teismas rėmėsi darydamas išvadas dėl ieškinio prima facie pagrįstumo ir dėl ieškinio sumos buvimo didele apeliantui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelė ieškinio suma gali būti laikoma aplinkybe apsunkinančia būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau teismas turi įvertinti, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu gali būti traktuojama kaip didelė. Teismas tokio pobūdžio aplinkybių, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą neanalizavo ir nepasisakė, todėl skundžiama nutartis neatitinka CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų ir yra naikintina CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apelianto turtinė padėtis yra labai gera ir ieškinio suma apeliantui nėra didelė ir tai patvirtina kartu su atskiruoju skundu pateikiami nauji įrodymai, kuriuos apeliantas prašo prijungti prie bylos medžiagos.Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia apelianto interesus. Ieškovui suteikiamas nepagrįstas pranašumas prieš kitus apelianto klientus, tarp kurių yra Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybių administracijos. Dėl pritaikyto arešto neproporcingai kenkiama apelianto vykdomai veiklai, pažeidžiama apelianto, kaip patikimo tiekėjo, reputacija.Atsiliepimu į atsakovų atskirąjį skundą ieškovė BUAB „IZOBARA“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apelianto argumentai dėl proceso teisės normų ir proceso principų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti, kadangi apelianto procesinė teisė į tinkamą teisminį procesą ir gynybą buvo tinkamai užtikrinta apeliantui pasinaudojant apeliacijos teise, o skundžiamos nutarties panaikinimas vien formaliais pagrindais yra draudžiamas. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovui, o ne ieškovui, yra perkeliama finansinės būklės įrodinėjimo našta, nes jis turi priėjimą prie visų savo finansinę būklę patvirtinančių duomenų. Apelianto pateikti duomenys nėra aktualūs ir neatspindi šiuo metu esamos apelianto finansinės padėties. Net ir laikant, kad šie duomenys yra aktualūs, apelianto turimo turto ir ieškinio reikalavimo santykis nepanaikina grėsmės, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali būti apsunkintas arba neįvykdomas, kadangi apeliantas ateityje gali imtis veiksmų paslėpti arba perleisti savo turimą turtą kitiems asmenims, dėl to, kad ieškinio reikalavimo patenkinimas realizavus dalį apelianto nekilnojamojo turto, kuris yra naudojamas apelianto ūkinėje veikloje, galimai smarkiai paveiktų apelianto ūkinės veiklos rezultatus bei galimai sumažintų apelianto vykdomos veiklos pelningumą.Su atskiruoju skundu nepateiktas nei vienas įrodomąją reikšmę turintis dokumentas, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – apeliantui priklausančio nekilnojamojo turto areštas, kokiu nors būdu kenktų apelianto vykdomai veiklai ir/arba reputacijai bei gyvavimo sąlygoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovės prašymu atsakovo turtui pritaikyti suvaržymai, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas kartu atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinti pirmosios instancijos teisme sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu su atskiruoju skundu teikiamais duomenimis atsakovas siekia paneigti ieškovės argumentus dėl ieškinio sumos reikšmingumo atsakovui ir egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl įvertinus byloje keliamus klausimus ir jų išsprendimui vertintinas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su byloje esančių įrodymų visuma vertina atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus. Teismas atkreipia dėmesį, kad su atsakovo pateiktais duomenimis ieškovė yra susipažinusi, kadangi yra pateikusi atsiliepimą į atskirąjį skundą, o atsiliepime taip pat yra atsikertama į šiuose įrodymuose nurodytas aplinkybes, todėl naujų įrodymų priėmimas jos teisių nepažeidžia, pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą nesudaro.
Dėl procesą reglamentuojančių normų pažeidimo
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė CPK įtvirtintą šių prašymų nagrinėjimo tvarką, kas lėmė apelianto teisės į tinkamą bylos procesą pažeidimą. Procesiniai pažeidimai pasireiškė CPK normų, nustatančių dalyvaujančių byloje asmenų informavimo apie bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka tvarką, pažeidimu.CPK 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, tai apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame internetiniame tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, tačiau, kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais.Apelianto pozicija dėl netinkamo informavimo apie teismo posėdį yra ydinga, kadangi neatsižvelgiama į tai, kad teismas, nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bylos iš esmės nenagrinėja, todėl bendra taisyklė skelbti informaciją apie teismo posėdį specialiame internetiniame tinklalapyje nėra taikytina. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. CPK taip pat nenumato, kad teismas, nagrinėdamas prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi CPK 133 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tvarka informuoti šalis. Priešingai, CPK XI skyriaus Penktajame skirsnyje įtvirtintos nuostatos numato, kad atsakovas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą informuojamas tik tada, kai teismas mano, jog tai būtina, t. y. teismas kiekvienu atveju turi teisę, tačiau ne pareigą apie prašymo nagrinėjimą informuoti atsakovą (CPK 147 str. 1 d.). Be kita ko, CPK 147 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti išspręsti ne vėliau kaip per 3 (tris) darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Teismas apelianto nurodomu būdu informuodamas šalis apie teismo posėdį kiekvienu atveju pažeistų šį įstatyme nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, CPK 133 ir 134 straipsnių nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos.Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK normas ar apribojo apelianto procesines teises. Pažymėtina, kad savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas jau yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2016 m. gegužės 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2-935-196/2016). Tokią savo teisę atsakovas realizavo, todėl negalima pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos atsakovo procesinės teisės, numatytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje.
Dėl pagrindų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.Atskiruoju skundu keliami abiejų nurodytų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo klausimai.Apeliantas savo atskirąjį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepakankamai motyvuota, t. y. nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu teismas sprendė apie ieškinio prima facie pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka ir pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja pozicija, jog CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, tikėtina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, kad ieškovė pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tada, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-810/2014).Teismų praktikoje susiformavusi nuomonė, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad susipažinus su procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais bei preliminariai įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus, tikėtina, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovės ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui ‑ reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė pasitelkęs prezumpciją, kad didelė turtinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad nurodytos prezumpcijos tikslas ne sudaryti savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustačius, kad reikalavimas yra turtinis ir išreiškiamas konkrečia finansine suma, o palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti faktinė ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2236/2014). Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma). Taikant ieškinio sumos prezumpciją, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK12, 178 str.).Siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo taikytą didelės ieškinio sumos prezumpciją, atsakovas P. R. O. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodomus – duomenis apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą; savo, kaip asmens, užsiimančio individualia žemės ūkio veikla, 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus; ilgalaikes prekių pirkimo pardavimo sutartis su Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybių administracijomis, taip pat Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, pažymas iš mokesčių administratoriaus. Šių duomenų visuma patvirtina, kad atsakovo vykdomos individualios veiklos įsipareigojimai (257 365 Eur) yra dengiami turimo turto verte (1 147 566 Eur), atsakovas, vykdydamas žemės ūkio veiklą, moka valstybei mokesčius ir įsiskolinimų nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai neturi, todėl, teismo vertinimu, esant patenkintiems ieškovės reikalavimams, atsakovas būtų pajėgus sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą. Pažymėtina, kad nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys galimus nesąžiningus atsakovo P. R. O. veiksmus. Ieškovei neįrodžius atsakovo nesąžiningumo ir apeliantui paneigus didelės ieškinio sumos prezumpcijos taikymą nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepagrįstai sprendė, jog atsakovo ūkininko P. R. O. atžvilgiu pareikšto ieškinio reikalavimo suma pastarajam yra didelė, t. y. neįvertino, kad remiantis bylos medžiaga nėra vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo tikėtinai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti.