Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-99-245-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-01-09
Bylos Nr.: 1A-99-245-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-61-1-00055-2012-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Dargužis (pirm.), Arūnas Paštuolis, Viktoras Preikšas
Nuteistasis: L. A.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius

Kategorijos

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudž. byla Nr. 1A-99-245-2014Teisėja Banga Bartkienė Proceso Nr. 1-61-1-00055-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10; 1.2.26.2.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Vaidotei Žižienei, gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas 2 (dvejais) metais laisvės atėmimo; pagal BK 187 str. 1 d. ir nubaustas 1 (vieneriais) metais laisvės atėmimo; pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2011-12-29 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta - 3 (treji) metai laisvės atėmimo. Ši bausmė pagal BK 64 str. subendrinta su 2012-06-12 Danijos Karalystės Viborgo teismo nuosprendžiu paskirta ir dalinai neatlikta bausme dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo;

priteista Policijos departamentui prie LR VRM iš L. A. 8360,50 Lt ekstradicijos išlaidų;

tenkintas civilinis ieškinys ir iš L. A. priteista V. R. 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. pripažintas kaltu pagal BK 187 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2011 m. birželio 19 d. laikotarpyje nuo 03.20 val. iki 04.00 val. apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. A. ir R. M., dėl kurių ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, viešoje vietoje - ant kelio prie daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) r., tyčia įžūliu elgesiu, grasinimais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, vandališkais veiksmais, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, be jokių priežasčių vairuojamu automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. K., tyčia automobiliu užtvėrė kelią ant kelio prie namo stovėjusiam automobiliui „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiam V. R., kuriuo dar važiavo R. R.. V. R. pasiteiravus, ar jiems reikia kokios pagalbos ar jie ko ieško, tuo metu A. A. išlipus iš automobilio ir pagrasinus V. R. pasakant: „tuoj tu nieko neieškosi, tuoj tau nieko nereikės“ ir priėjus prie V. R. automobilio koja įspyrus į automobilio priekinį bamperį, po ko nukentėjusiajam V. R. bandant pabėgti ir pradėjus važiuoti atbuline eiga, bendrais veiksmais su A. A. ir R. M., dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą, metė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą į V. R. automobilio priekinį stiklą ir jį įskėlė, tuo pat metu metė medinę kaladę į priekinį automobilio kairės pusės statramstį, ir jį sugadino. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. A. ir R. M., dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą, (duomenys neskelbtini) r., automobiliu „Audi“ 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) persekiojo nukentėjusiojo V. R. automobilį, tyčia metė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą į nukentėjusiojo V. R. automobilio galinį stiklą, taip jį išdaužė, tuo pat metu (duomenys neskelbtini) r., pasivijęs automobiliu „Audi“ 80, prie sankryžos Vilijampolė-Žeimiai-Šėta, Jonavos r., V. R. vairuojamą automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia užtvėrė jam kelią, o nukentėjusiajam V. R. automobiliu „VW Passat“ atsitrenkus į automobilį „Audi“ 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip tokiu būdu bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir nurodytomis aplinkybėmis sugadino svetimą turtą – V. R. priklausantį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarydamas V. R. 1845 Lt turtinę žalą.

Nuteistojo L. A. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują nuosprendį, kuriuo L. A. išteisinti iš jam pareikštų kaltinimų pagal BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. arba, nutarus, kad L. A. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta, skundžiamą nuosprendį pakeisti, pašalinant jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio ir paskiriant pagal BK 284 str. 1 d. iki dešimt mėnesių laisvės atėmimo, o pagal BK 187 str. 1 d. iki aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, subendrintą bausmę – iki dešimties mėnesių laisvės atėmimo, kurią subendrinti su Kauno apygardos teismo 2011-12-29 nuosprendžiu ir Danijos Karalystės Viborgo teismo 2012-06-12 nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, įskaityti į galutinės bausmės laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011-06-22 iki 2011-07-21 ir nuo 2012-02-29 iki 2013-10-10.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjo advokato skunde nurodoma, jog apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi L. A. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, savo kaltės nepripažino, nes jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, iš viso kaltinime nurodytu laiku nebuvo nurodytose vietose. Visiškai nepagrįstai apylinkės teismas jo kaltę grindžia liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, kadangi liudytojai ir nukentėjusieji kategoriškai negalėjo patvirtinti, kad būtent jis padarė inkriminuojamus nusikaltimus. Bylą nagrinėjant teisme buvo apklausti septyni liudytojai, tačiau nei vienas jų neparodė matęs, kad L. A. buvo tariamai jo veiksmų atliktose vietose. Nukentėjusioji R. R. galėjo paliudyti tik tiek, kad pagal kūno sudėjimą asmuo buvo panašus į L. A.. Nukentėjusysis V. R. taip pat nesugebėjo nurodyti, kokius veiksmus atliko L. A., o aplinkybė, kad jis dalyvavo kaltinime paminėtų nusikaltimų padaryme grindžiama vien tuo, kad po gaudynių ir persekiojimo jis buvo atvažiavęs prie baro S. kaime ir iš tolo matė iš persekiotojų automobilio išlipant L. A.. Teismas neįvertino to, kad šie parodymai skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų, nes apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2011-06-19 V. R. iš viso nenurodė, kad persekiotojų automobiliui privažiavus prie baro, iš jo kas nors išlipo. Papildomos apklausos metu V. R. parodė, kad vienas iš vaikinų iš privažiavusio automobilio buvo išlipęs, bet jis nematė to vaikino veido. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė ir 2012-01-05, tačiau ir vėl neapibūdino jokių duomenų, kurie padėtų identifikuoti asmenį. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad V. R. parodymai neturi įrodomosios galios, sprendžiant L. A. kaltės klausimą. Todėl jo parodymus reikia vertini kritiškai, nes praėjus dviems metams po įvykio, abejotina, ar jis galėjo tiksliai prisiminti aplinkybes, kurių negalėjo nurodyti ikiteisminio tyrimo metu. Apylinkės teismas nenurodė, kodėl vertindamas vienus, atmeta kitus V. R. parodymus, tokiu būdu nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, vertinant byloje esančius įrodymus. Parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukos protokole, kuris skundžiamame nuosprendyje paminėtas kaip viena iš L. A. kaltės įrodymų, V. R. nurodė, kad L. A. jam tik panašus į vaikiną, kuris buvo išlipęs iš „Audi“ automobilio prie daugiabučio namo M. kaime, tačiau ir tuomet V. R. nenurodė, kad tą vaikiną jis antrą kartą matė išlipusį iš to paties automobilio prie baro S.. V. R. negalėjo objektyviai paaiškinti, kuo tas vaikinas jam panašus į tą vaikiną, kuris vėliau vijosi jo automobilį su „Audi“. Skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą patvirtina aiškus nesilaikymas principo, kad įrodinėjimo našta negali būti perkeliama kaltinamajam, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o skundžiamame nuosprendyje negali būti užuominų, jog kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pateikta visa eilė duomenų, kurie liko neįvertinti, dėl ko yra neaišku, ar tie duomenys patvirtina L. A. kaltę, ar paneigia. Nors apylinkės teismas cituoja 2011-06-19 įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota kelyje Kaunas – Žeimiai posūkyje link B. kaimo Jonavos rajone rastos dviejų skirtingų raštų automobilio protektoriaus ratų vėžės, tačiau nenurodyti jokie duomenys, iš kurių būtų galima spręsti, esant šiuos pėdsakus identifikuotus kaip paliktus minėtame įvykyje dalyvavusių automobilių ar iš viso kokių nors konkrečių automobilių. Liko niekaip neįvertinti ir kiti duomenys - ant keliuko M. kaime rasti automobilio pėdsakai, du tušti buteliai ir medinė kaladė, kurie sutinkamai su toliau cituojamu daiktų apžiūros protokolu, buvo apžiūrėti. Nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie kokias nors šių daiktų sąsajas su byloje minimomis nusikalstamomis veikomis: nėra rankų pirštų pėdsakų, nėra duomenų apie šių daiktų kontaktą su V. R. automobiliu nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kaip ir niekas iš procese dalyvavusių asmenų šių daiktų atpažinti negalėjo. Ratų pėdsakai niekuomet nebuvo identifikuoti, kaip palikti kokio nors konkretaus automobilio ratų. Liko nenurodyta ir tai, kad apgadinimai ant „VW Passat“ ir „Audi“ yra būtent šių automobilių tarpusavio kontakto ir L. A. bei kitų pripažintų kaltais asmenų veiksmų pasekmė. Taigi, visi paminėti duomenys patvirtina, kad L. A. kaltu pagal BK 187 str. 1 d ir BK 284 str. 1 d. pripažintas nepagrįstai.

Net ir pripažinus jį kaltu dėl paminėtų nusikaltimų, nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatyta apsvaigimas nuo alkoholio ir kad tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokiais duomenimis grįsta aplinkybė, kad L. A. 2011-06-18 girtavo su A. A. ir R. M., nors paminėtas liudytojas V. K., tačiau neaišku, kodėl apylinkės teismas daro išvadą, kad jo parodymai patvirtina buvus girtavimo faktą. Nei vieno liudytojo parodymuose nėra duomenų, kad kuris nors jų būtų matęs L. A. vartojant alkoholinius gėrimus, ar apsvaigusį nuo alkoholio. Apsvaigimas inkriminuojamas netiesiogiai, liudytojai R. K. iš vyro žodžių sužinojus ir parodžius, kad jos vyras girtavo su A.. Tai, kad kompanijoje K. kaimo parke buvo ir kaltinamasis, kaip kad parodė V. K., dar nereiškia, kad jis ir girtavo, nors apylinkės teismas L. A. apsvaigimą grindžia būtent šia aplinkybe. Pabrėžiama tai, kad V. K. pats buvo sunkaus girtumo laipsnio, todėl vertinti jo parodymus kaip objektyvius negalima. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, asmens neblaivumą nustatinėti reikia remiantis ne vien kaltininko parodymais, bet ir kitais bylos įrodymais, pavyzdžiui, specialisto išvada, liudytojų parodymais, kitais duomenimis. Šioje byloje duomenų, kurie patvirtintų V. K. nurodytą aplinkybę buvus L. A. neblaivų, nėra. Todėl yra nepagrįsta apylinkės teismo išvada dėl L. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – neblaivumo buvimo.

Apeliantas skundžiasi dėl neteisingos L. A. bausmės tuo atveju, jeigu liktų galioti skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuodamas skyrė L. A. bausmę, vien formaliai paminėdamas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, tačiau nepasisakydamas nei dėl vienos iš jų. Pagal BK 284 str. 1 d. L. A. paskirta maksimali įstatyme numatyta bausmė, pagal BK 187 str. 1 d. lygi sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, tokio sprendimo nemotyvuojant. Nuteistajam paskirtos bausmės yra žymiai sunkesnės nei 2012-06-21 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. A. ir R. M. paskirtos bausmės už tas pačias nusikalstamas veikas, niekaip tokio sprendimo nemotyvuojant, daro skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį nepagrįstu ir neteisėtu. Be to, apylinkės teismas neteisingai įskaitė L. A. į bausmės laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, kadangi įskaityti tik laikotarpiai nuo 2011-06-22 iki 2011-07-21 ir 2012-11-30 iki 2013-10-10. Liko neįskaitytas L. A. išbūtas laikas laikinajame sulaikyme ir suėmime Danijos Karalystėje nuo 2012-02-29 iki jo perdavimo Lietuvai. Todėl į bausmės laiką turi būti įskaičiuoti laikotarpiai: nuo 2011-06-22 iki 2011-07-21 ir nuo 2012-02-29 iki 2013-10-10.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė tenkinti gynėjo advokato apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. A. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms – neteisingai pripažintos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p., 3 p.)

Dėl L. A. pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo gynėjas advokatas nepagrįstai abejoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl L. A. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo L. A. nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu, padarius Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir BK 187 str. 1 d. numatytus nusikaltimus.

Nuteistojo L. A. gynėjo advokato apeliaciniame skunde keliamas L. A. kaltės klausimas, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, o būtent, prašoma nuteistąjį išteisinti, kadangi jis nepadarė inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, padarius kaltinime paminėtus nusikaltimus, atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo L. A. kaltę, todėl išteisinti jį pagal BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. pagrindo nėra. Nors kaltinamasis dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų kaltu neprisipažino, jo kaltę teisme patvirtino byloje surinktų ir iširtų įrodymų visuma.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo L. A. kaltę padarius nuosprendyje paminėtus nusikaltimus, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismui pateiktų bei ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad L. A. veikdamas bendrai su A. A. ir R. M., kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje tyčia įžūliu elgesiu, grasinimais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, vandališkais veiksmais, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, be jokių priežasčių tyčia V. K. priklausančiu automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užtvėrė kelią ant kelio prie namo stovėjusiam automobiliui „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiam V. R., kuriuo dar važiavo R. R., bendrais veiksmais su A. A. ir R. M. metė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą į V. R. automobilio priekinį stiklą, ir jį įskėlė, tuo pat metu metė medinę kaladę į priekinį automobilio kairės pusės statramstį, ir jį sugadino, persekiojo nukentėjusiojo V. R. automobilį, tyčia metė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą į nukentėjusiojo V. R. automobilio galinį stiklą ir taip jį išdaužė, po to tyčia užtvėrė V. R. automobiliui kelią, o nukentėjusiajam V. R. automobiliu „VW Passat“ atsitrenkus į automobilį „Audi“ 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir šiomis aplinkybėmis sugadino svetimą turtą – V. R. priklausantį automobilį „VW Passat“, padarydamas nukentėjusiajam turtinę žalą 1845 Lt, patvirtina nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma. Nors pats L. A. kaltu neprisipažino, tai, kad jis dalyvavo nusikaltimų padaryme, nenuginčijamai įrodyta nuosekliais nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusiųjų V. R. ir R. R. parodymais, jog iš privažiavusio automobilio išlipęs jaunuolis pradėjo jį daužyti, spardyti, mėtyti butelius, kaladę, jaunuoliai elgėsi agresyviai, visi spardė automobilį, išdaužė priekinį ir galinį stiklą; liudytojos L. G. parodymais, kad jai apie prie namų įvykusį konfliktą pasakė E. Š., o ji pati matė V. ir R. R. apgadintą automobilį, kurį apgadino, kaip jai sakė, R. R., trys „Audi“ atvažiavę asmenys; liudytojo L. G. parodymais nustatyta, kad prie V. R. automobilio priėję du iš privažiavusio kito automobilio „Audi“ išlipę asmenys apgadino nukentėjusiojo automobilį – vienas jų metė alaus butelį ir įskėlė priekinį stiklą, kitas – priėjo prie vairuotojo durelių; liudytoja R. K. (K.) parodė, kad vyras jai sakė, jog gėrė parkelyje kartu su A. ir L. A., tačiau jis neprisiminė, kaip buvo sudaužytas automobilis; liudytojas V. K. parodė, kad K. parkelyje gėrė kartu su A. ir L. A., prisimena, kaip iš parko išvažiavo žalios spalvos automobiliu „Audi 80“, tačiau negali apibūdinti, kokiomis aplinkybėmis buvo apgadintas jo automobilis; liudytoja E. Š. apibūdino V. R. automobilio apgadinimo aplinkybes, ji matė, kaip iš atvažiavusio žalios spalvos automobilio „Audi“ išlipo trys vaikinai, vienas iš jų į V. R. automobilį metė butelį į stiklą, spardė automobilį, kilo sąmyšis, jie visi buvo prie automobilio, tačiau kuris ką darė, sukonkretinti negali, kitas – nubėgo prie malkinės, ieškodamas ko nors sunkesnio, ką būtų galima dar mesti, tačiau V. R. automobilis dideliu greičiu paspruko nuo užpuolikų; liudytoja L. Š. matė nuvažiuojantį dideliu greičiu žalios spalvos automobilį, o V. R. automobilis buvo su išdaužtais langais (Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendis); liudytojos G. M. parodymais nustatyta, kad L. A. buvo pas ją atvažiavęs, jis norėjo kartu nuvykti pas V. R. ir pasikalbėti, kad jis nekaltas, tačiau susitikimas neįvyko, jis atvažiavo gal po mėnesio.

Remdamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais ir tuo, kad įsiteisėjusiu Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendžiu įrodyta A. A. ir R. M. kaltė, padarius viešosios tvarkos pažeidimą ir tyčinį turto sužalojimą su ikiteisminio tyrimo metu nustatytu asmeniu, kuris, kaip vėliau nustatyta, buvo L. A., byloje pateikta rašytine medžiaga – įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, asmens atpažinti pagal fotonuotrauką protokolais, telefoninių pokalbių įrašų išklotinėmis, kitais nuosprendyje paminėtais duomenimis, nustatyta ir įrodyta, kad L. A. veikė bendrai su A. A. ir R. M. ir visi kartu padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir svetimo turto sugadinimą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Iš 2012-06-21 nuosprendžio matyti, kad V. R. atpažino L. A., kad iš automobilio išlipo trise, bėgiojo, mėtė butelį, kitus daiktus, veiksmus atliko R. M., L. ir A. A.. Iš telefoninių pokalbių ištraukų matyti, kad L. A. tarėsi su A. A. duoti neteisingus parodymus, kad suklaidinti tyrimą ir teismą, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Asmens atpažinti pagal fotonuotrauką protokole užfiksuota, kad V. R. atpažino L. A., kaip asmenį, kuris 2011-06-19 apie 3.30 val. M. kaime Jonavos r. prie daugiabučio namo privažiavo automobiliu „Audi“, buvo iš jo išlipęs, o vėliau vijosi V. R. automobilį (t. 1, b. l. 59-61), šias aplinkybes V. R. patvirtino teisiamajame posėdyje.

Tiek Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendyje, tiek skundžiamame to paties teismo 2013-10-10 nuosprendyje teisingai visų trijų nuteistųjų veiksmai pripažinti įvykdyti bendrai. Bendrininkavimo atveju, tai yra, kai BK specialiojoje dalyje numatytos tyčinės nusikalstamos veikos sudėties požymius bendromis pastangomis realizuoja keli asmenys, jie yra bendravykdytojai. Sutinkamai su BK 26 str. 1 d., bendrininkai atsako už tas vykdytojo veikas, kurias apima jų tyčia. Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9-2009). Įvertinus tai, kad aukščiau minėtu nuosprendžiu pripažinta ir įrodyta A. A. ir R. M. padarius BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, nekyla jokių abejonių dėl L. A. baudžiamosios atsakomybės, esant nenuginčijamai nustatytai aplinkybei, kad jis kartu su pirmais dviem asmenimis nusikaltimų padarymo vietoje buvo ir kartu realizavo nusikalstamų veikų požymius. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta aplinkybe apie A. A. ir R. M. ir tuo metu dar nenustatyto asmens (L. A.) veikos bendrumą, jų susitarimą su šiuo asmeniu bei esant tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo, taip pat nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl jo (L. A.) pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus, pagrįstai konstatavo, kad jie padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudami su šiuo asmeniu ir veikė su juo bendrininkų grupe.

Reikia pažymėti, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina ir tai, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Nuteistojo L. A. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentai, kad jo ginamasis neatliko kaltinime inkriminuojamų veiksmų, kad jis nusikaltimo vietoje nebuvo iš viso, kad pirmosios instancijos teismas nesugebėjo nurodyti, kokius veiksmus konkrečiai atliko L. A., atmetami, kaip nepagrįsti, kadangi šios versijos nepatvirtino nei vienas liudytojas, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai L. A. nurodė kaip vieną iš asmenų, kuris 2011-06-19 trikdė viešąją tvarką ir rimtį ir sugadino svetimą turtą. Nukentėjusiojo V. R. parodymais nustatyta, kad kaltinime nurodytus veiksmus atliko R. M., L. ir A. A., o liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais nustačius, kad su juo K. parke kompanijoje kartu buvo abu A., kad jis gėrė su jais, važiavo į R. kaimą ir tęsė alkoholio vartojimą, kad A. A. ir R. M. buvo neblaivūs, tačiau automobilio apgadinimo aplinkybių jis negalėjo nurodyti, ir aukščiau išdėstyti motyvai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui tikėti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad L. A., veikdamas bendrininkų grupėje, viešoje vietoje įžūliais ir vandališkais veiksmais, sugadindamas svetimą turtą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. pažeidė viešąją tvarką ir tyčia sugadino svetimą turtą. Taigi, jo veika pagal BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. kvalifikuota teisingai, todėl išteisinti jį iš šių kaltinimų pagrindo nėra.

Gynėjo advokato skunde paminėta, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl byloje surinktų duomenų apie kaltinamųjų pirštų pėdsakus, patvirtinančius galimą šių daiktų kontaktą su V. R. automobiliu nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad kuris nors procese dalyvavusių asmenų būtų įstatymų nustatyta tvarka atpažinęs prie bylos prijungtus butelius ir kaladę, kaip daiktus, kurie buvo panaudoti padarant nurodytas nusikalstamas veikas, kad byloje užfiksuoti automobilio ratų pėdsakai nebuvo identifikuoti, kaip palikti konkretaus automobilio ratų, ir kad šie įrodymai nebuvo įvertinti, tačiau tai nereiškia, kad šių duomenų pagrindu galima nuneigti kitus L. A. kaltę patvirtinančius įrodymus. Advokato paminėti duomenys patvirtina nukentėjusiųjų V. R., R. R., liudytojų L. R., E. Š., L. G., tiesiogiai mačiusių įvykius M. kaime, parodymų teisingumą, o be to, tai yra nustatyta įsiteisėjusių Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendžiu, ir kolegijai šių byloje esančių įrodymų sąsajumas su nagrinėjama L. A. nusikalstama veika abejonių nebekelia.

Dėl L. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str. 1 d. 9 p.

Pirmosios instancijos teismas L. A. pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. nustatęs, kad jis šias nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Šiuo požiūriu sutiktina su gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis remiantis padaryta išvada, kad 2011-06-18 L. A. girtavo su A. A. ir R. M., kartu buvo liudytojas V. K. ir kiti asmenys. Iš tikrųjų, V. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad 2011-06-18 girtavusių asmenų kompanijoje buvo L. ir A. A., P. D., merginos, kad jie vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau jis negalėjo konkrečiai nurodyti, kas iš buvusių asmenų gėrė, o kas – ne (t. 1, b. l. 162-168). Liudytojos R. K. parodymais, kuriai vyras V. K. sakė, kad gėrė K. parkelyje kartu su L. ir A. A., taip pat konkrečiai negalima nustatyti, ar L. A. vartojo alkoholį. Ikiteisminio tyrimo metu pateikti duomenys rodo, kad 2011-06-19 9.20 val. neblaivumas 0,49 prom. nustatytas tik A. A. (t. 2, b. l. 139), apie L. A. neblaivumą duomenų nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. R. parodė, kad iš automobilio, kuris blokavo jo automobilį, išlipo trys neblaivūs jaunuoliai (T.1 b.l. 49-52). Pastarojo parodymus patvirtino nukentėjusioji R. R. (T.1 b.l. 84-86), kuri paaiškino, jog jaunuoliai rankose turėjo butelius. Iš liudytojos D. P. parodymų matyti, kad pastaroji parodė, jog „L. ir A. bendravo su vyru gėrė alų..“ Iš 2011-06-22 įtariamojo L. A. parodymų (T.3 b.l. 84) matyti, kad pastarasis parodė, jog „prie automobilių kiek pabendravome, išgėrėme alaus“. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamajame posėdyje nurodytų šaltinių minėtos aplinkybės nebuvo patvirtintos. Iš Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-06-21 nuosprendyje esančių nuteistojo A. A. parodymų matyti, kad nuteistasis A. A. parodė, jog 2011-06-18 vakare jis su L. A. ir kitais asmenimis vyko į sodybą, esančią R. k., kur „atsigėrė šampanao ir visi nuėjo miegoti“, tačiau nėra paaiškinta, ar gėrė alkoholinius gėrimus L. A. ir kiek, jeigu gėrė.

Kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo girtumo aplinkybė nebūtinai turi būti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nenumato griežtos taisyklės, kad girtumo konstatavimui būtinas įrodymas – tam tikra specialisto išvada. Nustatant šią aplinkybę gali būti remiamasi ir kitais bylos įrodymais, kurie liudija apie asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos darymo metu, pvz., remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Šioje byloje nuteistojo girtavimo aplinkybes iki nusikalstamos veikos ir jo apsvaigimą nusikalstamos veikos darymo metu kategoriškai nepatvirtino nei vieno iš teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai, alkoholio vartojimas buvo paminėtas tik dviejų liudytojų parodymuose – liudytojos R. K., kuri iš vyro žodžių sužinojo, kad K. kaimo parkelyje buvo girtaujama, ir liudytojo V. K., kuris patvirtino, kad girtaujančių asmenų kompanijoje buvo ir L. A., tačiau ar gėrė visi, nurodyti negalėjo. Pats V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme akcentavo itin sunkų savo apsvaigimą nuo alkoholio, dėl ko teigė sunkiai prisimenantis įvykio aplinkybes ir juo labiau negalintis jų tinkamai įvertinti. Iš to seka, kad šių duomenų nepakanka inkriminuoti baudžiamąją atsakomybę sunkiančiai aplinkybei pagal BK 60str. 1 d. 9 p. L. A.. Tam, kad būtų inkriminuota ši sunkinanti aplinkybė, svarbu konstatuoti faktą, jog apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nuteistojo L. A. veiksmai kilo dėl jo girtumo, kad net ir tariamas apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, kuri turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl išdėstyti motyvai neduoda pagrindo daryti išvadai, kad L. A. jam inkriminuojamus nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir kad tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Pirmos instancijos teismas pripažindamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe jog nusikaltimai padaryti apsvaigus nuo alkoholio ir kad tai turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimų padarymui, nemotyvavo. Todėl girtumas, kaip baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, šalintina iš L. A. atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p. ir 328 str. 3 p.). Atitinkamai spręstinas nuteistojo L. A. bausmės klausimas.

Dėl L. A. paskirtos bausmės

Gynėjo advokato apeliaciniame skunde ginčijamas bausmės dydis, skundžiamasi tuo, kad L. A. nepagrįstai paskirta maksimali BK 284 str. 1 d. numatyta bausmė, visiškai tokio sprendimo nemotyvuojant, kai to paties teismo 2012-06-21 nuosprendžiu A. A. ir R. M. už tas pačias nusikalstamas veikas, padarytas bendrininkaujant su L. A., paskirtos žymiai švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, tokį sprendimą išsamiai motyvuojant.

Kaip žinia, teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. A. už jo padarytas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d ir BK 187 str. 1 d., vadovavosi šiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, tačiau, įvertinus tai, kad nepagrįstai inkriminuota jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bausmę jam paskyrė per griežtą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad L. A. eilę kartų baustas administracine tvarka, praeityje teistas už analogiškų nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs, dabar jis nuteistas už dviejų tyčinių nesunkių nusikaltimų padarymą, kas rodo, kad jis ignoruoja įstatymo saugomas ir ginamas vertybes bei linkęs nuolat ir sistemingai daryti teisės pažeidimus. Sutinkamai su baudžiamojo įstatymo nuostatomis, 4 kartą teisiamam asmeniui, kuris nusikalstamas veikas įvykdė neišnykus teistumui, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Taigi, bausmės rūšis (laisvės atėmimas) L. A. parinkta teisingai. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas paskyrė per griežtą bausmę, neteisingai parinko jos trukmę, nes nepagrįstai pripažino L. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje yra nustatyta viena L. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, todėl recidyvistui L. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės maksimumas.

Taip pat neteisingai paskirta galutinė subendrinta bausmė. Veikos, už kurias nuteistas L. A. skundžiamu nuosprendžiu, padarytos 2011-06-19. Bausmė nuteistajam L. A., kuri buvo paskirta Danijos Karalystės Viborgo miesto teismo 2012-06-12 nuosprendžiu, Kauno apylinkės teismo suderinta ir palikta 2013-02-28 nutartimi. Todėl šios bausmės negalėjo būti subendrintos BK 64 str. pagrindu. Todėl keistinas bausmių subendrinimas. Taip pat teismas nepakankamai konkrečiai nurodė ir kitų bausmių subendrinimo pagrindą, tai yra, nebuvo nurodytas BK 63 str. 9 d. bausmių subendrinimo pagrindas. Todėl minėtas baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimas yra esminis ir jis taisytinas. Dėl aukščiau paminėto skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p.).

Nuteistojo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įskaitė L. A. į bausmės laiką Danijos Karalystėje suėmime iki jo perdavimo Lietuvai išbūtą laiką, tai yra, neįskaitė laikotarpio nuo 2012-02-29 iki 2012-11-30, iš dalies pagrįstas, kadangi skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog į bausmės laiką įskaitomas laikas perdavus nuteistąjį atlikti tolimesnę bausmę Lietuvoje tik nuo 2012-11-30, nežiūrint į tai, kad keliamas klausimas dėl išbūto laiko suėmime įskaitymo buvo jau išspręstas Kauno apylinkės teismo 2013-02-28, 2013-04-24 nutartimis, tai yra, šis laikas, įskaitytinas į bausmės laiką, buvo patikslintas ir L. A. buvo įskaitytas į bausmės laiką. Iš LR teisingumo ministerijos 2012-11-26 pranešimo Nr.(332/12) 9R-4356 (T.4 b.l. 22-23) matyti, kad L. A. buvo laikomas suimtas Danijoje nuo 2012-02-29. Po to jis buvo perduotas Lietuvos Respublikai toliau atlikti bausmę, paskirta kardomoji priemonė- suėmimas. Bausmes subendrinus BK 63 str. 9 d. pagrindu, įskaitytinas visas išbūtas laikas kardomajame kalinime ir į bausmės laiką įskaitytina atlikta bausmė pagal ankstesnius nuosprendžius. Skundžiamu nuosprendžiu subendrinant bausmes, nurodyta, kad bendrinama Kauno apygardos teismo 2011-12-29 nuosprendžiu paskirta bausmė. Tačiau iš to paties nuosprendžio įžanginės dalies matyti, kad minėtu nuosprendžiu buvo tik pakeista Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-06-30 paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, bet ne laisvės atėmimo bausmė, todėl turėjo būti nurodytas minėtas Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-06-30 nuosprendis. Taip pat minėta bausmė buvo jau subendrinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-02-13 nutartimi su neatlikta bausme pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-05-27 nuosprendį, kuri liko nesubendrinta. Tačiau dėl to skundo nėra. Pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą nuteistojo padėtis šiuo atveju negali būti sunkinama, todėl šis netikslumas taisytinas, bausmės bendrinamos nesunkinant nuteistojo padėties.

Kadangi L. A. neteisingai inkriminuota jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apsvaigimas nuo alkoholio, neteisingai subendrintos bausmės ir paskirta neteisingai bausmė, įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės, taip pat pašalinant iš nuosprendžio šią L. A. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p., 3 p.,

nusprendžia:

nuteistojo L. A. gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad L. A. BK 284 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p).

L. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 mėnesiams.

L. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę-laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šią bausmę subendrinti su Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-02-13 nutartimi paskirta subendrinta bausme bei Danijos Karalystės Viborgo teismo 2012-06-12 nuosprendžiu paskirta, Kauno apylinkės teismo 2013-02-28 nutartimi suderinta su LR baudžiamojo kodekso 300 str. 2 d., 178 str. 2 d. ir palikta ta pačia-1(vienerių metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę-laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityti bausmę, iš dalies atliktą pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-02-13 nutartį bei Danijos Karalystės Viborgo teismo 2012-06-12 nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai: Arūnas PaštuolisViktoras Preikšas