- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-29-354-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Advokatai
- Stanislava Šulcaitė
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.4Automobilio vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo R. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 2 mėnesiams.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. areštu 30 parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. a) arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme, ir R. L. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009-01-12 iki 2009-11-03.
R. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
I. M. civilinis ieškinys atmestas.
L. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies – iš R. L. nukentėjusiajai L. M. priteista 383 Lt turtinės žalos.
Nukentėjusiajai L. M. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad, laikotarpyje nuo 2008-10-30 20:00 val. iki 2008-10-31 7:00 val., pagrobė gatvėje šalia (duomenys neskelbtini) namo, Šiauliuose, stovėjusį L. M. priklausantį automobilį „Audi 80“, v. n. (duomenys neskelbtini), 3600 Lt vertės, kuriame buvo automagnetola – 100 Lt vertės, viso pagrobė L. M. priklausančio turto už 3700 Lt.
Be to, R. L. nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent, laikotarpyje nuo 2008-10-30 20:00 val. iki 2008-10-31 7:00 val., automobilio vagystės metu, įsibraudamas į automobilį „Audi 80“, v. n. (duomenys neskelbtini), priklausantį L. M., sugadino vairuotojo durų spynelę 50 Lt vertės bei automobilio užvedimo spynelę 150 Lt vertės, viso sugadino L. M. priklausančio turto už 200 Lt., tuo padarydamas nukentėjusiajai L. M. 200 Lt turtinę žalą.
R. L. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis nuo 2008 m. rugsėjo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. duodamas suprasti priešingu atveju panaudosiąs fizinį smurtą, susidorosiąs, savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, o būtent vertė M. A. nuvykus į atitinkamą telekomunikacijas teikiančią įmonę savo vardu sudaryti paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu gautą mobiliojo ryšio telefoną „Vodafone 226“ bei SIM kortelę neatlygintinai perduoti įtariamajam naudotis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – R. L. pripažinti kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. ir skirti jam 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., paskirtą bausmę prašo subendrinti su pagal LR BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. paskirtomis ir subendrintomis bausmėmis, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinę subendrintą bausmę skirti – laisvės atėmimą 5 metams. Taip pat prašoma nukentėjusiosios L. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos tenkinti visiškai.
Prokuroras skunde teigia, jog teismas, teisminio bylos nagrinėjimo metu nepašalinęs kilusių abejonių, ar R. L. iš tikrųjų M. A. pasakė paimti telefoną, kaip atsiskaitymą už parašytą policijai pareiškimą, dėl kurio R. L. buvo nuteistas, priėmė nepagrįstą nuosprendį dalyje dėl R. L. išteisinimo, nors turėjo galimybę atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 300 str.). Be to, skunde teigiama, kad teismui konstatavus, jog kaltinamajam R. L. pakeitus (inkriminavus) psichinės prievartos panaudojimo būdą – pasakymu (nurodymu) paimti telefoną, kaip atsiskaitymą už parašytą policijai pareiškimą, keistųsi kaltinimo faktinės aplinkybės ir asmuo galėtų būti nuteistas pagal BK 181 str. 1 d., tai yra teismas, konstatavęs nusikalstamos veikos faktą, nesiėmė visų priemonių nuteisti kaltą asmenį pagal atitinkamą BK straipsnį – negrąžino bylos prokurorui (BPK 254 str. 3 d.), nors nustatytos faktinės aplinkybės neatitiko pareikšto kaltinimo, o prokuroras ir nukentėjusysis nepateikė prašymo pakeisti veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis (BPK 256 str.).
Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino bei rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo M. A., liudytojų A. B., L. M., R. A. parodymais), dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dalyje. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis suprato, jog telefoną R. L. nurodymu jis paėmė už parašytą pareiškimą policijai, bijojo R. L., ką patvirtino ir liudytoja R. A. nurodydama, jog R. L., grįžęs iš pataisos įstaigos, pareikalavo iš jos sūnaus paimti telefoną už tai, kad pastarasis prieš 3-4 metus buvo parašęs pareiškimą policijai, nes R. L. buvo atėmęs telefoną. Be to, teigiama, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjos A. B. ir L. M., apklaustos liudytojomis, taip pat nurodė, jog M. A. parodymus davė nenoriai, bijodamas, kad R. L. neprimuštų, kad telefonas su SIM kortele R. L. buvo perduoti kaip atsiskaitymas už parašytą pareiškimą policijai, bijant pastarojo – ,,jei nepaimsi – bus blogai“. Dėl to prokuroras daro išvadą, jog nebuvo pagrindo išteisinti R. L. pagal BK 181 str. 1 d.
Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dėl L. M. pareikšto civilinio ieškinio – dėl prašomos priteisti 500 Lt neturtinės žalos, kurią pastaroji patyrė dėl pagrobto automobilio.
Prokuroras skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, jog R. L. mokosi (duomenys neskelbtini), II kurse, nes nustatyta, jog R. L. nesimoko niekur.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę, nes pastaroji yra aiškiai per griežta.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., tyrimo metu nurodė bylai reikšmingas aplinkybes dėl automobilio vagystės, atsiprašė nukentėjusiųjų.
Be to, apelianto teigimu, automobilio pavogti jis neketino, tik neturėdamas galimybės kitaip grįžti pas tėvus, norėjo pasinaudoti automobiliu, o po to jį grąžinti. Tuo pačiu apeliantas nurodo, kad jis sunkių pasekmių nesukėlė, teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nukentėjusiųjų patirta žala (383 Lt) neviršija 3 MGL, todėl jo padaryta veika negali būti laikoma itin pavojinga ir, remiantis BK 62 str. 1 d., bausmė galėtų būti švelninama.
Apeliantas pažymi, kad teismas, priimdamas nuosprendį, įvardijo jį recidyvistu, nors jo padaryta nusikalstama veika nėra tyčinė, nes automobiliu jis norėjo tik pasinaudoti.
Taip pat nuteistasis nurodo, kad po paskutiniojo teistumo norėjo pradėti dirbti, nebedaryti naujų nusikaltimų, automobilio pasisavinti neketino, todėl mano, kad per tą laiką, kuomet yra sulaikytas ir suimtas (10 mėn.), bausmės tikslai jau yra pasiekti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, o nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. L. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., o pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. išteisino, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Prokuroras, nesutikdamas su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl R. L. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., savo skunde išdėstė prieštaringus teiginius apie teismo padarytas išvadas ir priimtus sprendimus.
Prokuroras teigia, kad teismas, iš esmės konstatavęs nusikalstamos veikos faktą, nesiėmė priemonių, kad kaltas asmuo būtų nuteistas pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą, ir nuosprendį priėmė nepašalinęs teismui iškilusių abejonių. Kartu prokuroras kritikuoja skundžiamą nuosprendį dėl, jo teigimu, netinkamo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo. Prokuroro nuomone, nukentėjusiojo M. A., liudytojų A. B., L. M. ir R. A. parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis R. L. nurodymu telefoną su SIM kortele paėmė ir perdavė pastarajam iš baimės, kaip atsiskaitymą už tai, kad M. A. prieš 3-4 metus policijai buvo parašęs pareiškimą dėl R. L. padarytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą pastarajam teko atlikti teismo paskirtą bausmę. Taigi, vienu atveju, prokuroras teigia, kad teismas nuosprendį dalyje dėl R. L. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. grindė abejonėmis, kitu atveju, iš prokuroro skundo argumentų galima susidaryti įspūdį, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai leido daryti išvadą apie R. L. kaltę prievartavus turtą iš R. A., todėl pagrindo išteisinti R. L. nebuvo. Nei vieni, nei kiti prokuroro skundo argumentai, kolegijos nuomone, yra nepagrįsti.
Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, laikomas padariusiu turto prievartavimą. Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 str.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 str., laikomas baigtu nuo nusikalstamo reikalavimo pateikimo. Tačiau tam, kad pripažinti reikalavimą neteisėtu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str., nepakanka nustatyti reikalavimo pateikimo faktą – būtina nustatyti ir kitus alternatyvius minėto straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius.
Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės jis sutinka, jog ištirti įrodymai nepatvirtino R. L. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., sudėties visų objektyviosios pusės požymių. Tuo pačiu prokuroras teigia, kad teismas turėjo imtis priemonių – atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 300 str.), grąžinti bylą prokurorui (BPK 254 str. 3 d.), kad būtų pašalintos abejonės ir nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei nurodytos kaltinime (t. 2, b. l. 107-110), ir R. L. būtų nuteistas. Dėl to kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 255 str. apibrėžia nagrinėjimo teisme ribas, kurios iš esmės nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, ir teismas negali nuteisti kaltinamojo už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta. Kita vertus, teismas turi reaguoti, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos neišaiškino kai kurių aplinkybių, kurios vėliau buvo nustatytos teisiamajame posėdyje, ar, priešingai, nepagrįstai, pripažino nustatytomis kai kurias aplinkybes, netiksliai formulavo kaltinimą ir kvalifikavo kaltinamojo veiksmus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną R. L. pareikšto kaltinimo dėl turto prievartavimo aplinkybę ir įrodymus įvertino pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. taisykles – visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu. Todėl imtis procesinių priemonių keisti ar tikslinti pareikštą kaltinimą, kaip prašo prokuroras, nebuvo teisinio pagrindo.
Nepagrįstai prokuroras savo skunde teigia, kad teismas, visgi, konstatavo R. L. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., faktą. Nuosprendyje apylinkės teismas aiškiai nurodė, kad R. L. nukentėjusiajam M. A. nei atvirai, nei užmaskuotai negrasino susidorojimu ar fiziniu smurtu, nenaudojo kitokios psichinės prievartos, kad nukentėjusysis savo vardu paimtų mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele ir perduotų jį R. L. Byloje taip pat nėra duomenų, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad prieš M. A. realiai būtų panaudotas fizinis smurtas, daromas psichologinis spaudimas, įžeidinėjant jį kitų draugų akivaizdoje. Apie tokius faktus M. A. neminėjo viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 34-36; 39-40; t. 3, b. l. 3-4), o atkuriant turto prievartavimo vyksmą, svarbu paties asmens, kuris betarpiškai verčiamas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, faktinių aplinkybių suvokimas. Tačiau nagrinėjamu atveju M. A. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 3-4) nenurodė jokių jo atžvilgiu R. L. naudotų ankščiau išvardintų nusikalstamų veiksnių, įtakojusių jo elgesį, paimant iš UAB ,,Bitė Lietuva“ salono tris mobiliuosius telefonus su SIM kortelėmis savo vardu (t. 1, b. l. 49) ir vieną iš trijų perduodant R. L. Iš tikrųjų, M. A. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 34-36; 39-40) buvo nurodęs, kad jis iš salono mobiliuosius telefonus paėmė iš baimės R. L. nurodymu kaip atlygį už tai, kad jo bijojo ir ankščiau buvo parašęs pareiškimą policijai, kuomet R. L. pagrobė jo telefoną. Byloje yra duomenų, kad R. L. 2005 m. gegužės 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl M. A. telefono vagystės (t. 2, b. l. 63). Tačiau tai nėra pagrindas daryti neginčijamą išvadą, kad R. L., remdamasis paminėtu faktu, darė psichologinį spaudimą M. A. R. L. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog su M. A. apie jokius teistumus nekalbėjo, telefoną paprašė paimti tiesiog iš draugiškumo, nes lankė tą pačią vidurinę mokyklą, kartu augo, o kad nukentėjusysis jo bijojo – nesuvokė (t. 3, b. l. 4; 11). Tuo labiau, kad pats M. A., pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje tvirtino, kad R. L. jam negrasino, o jis pats padarė išvadas, dėl ko R. L. prašo paimti telefoną ir kokios neigiamos pasekmės jam kils, jei jis R. L. nurodymo neįvykdys. Tiesa, M. A. minėjo, jog bendraudamas su R. L. jautė psichologinę įtampą, vengė bendravimo su juo, žinodamas, kad pastarasis yra ,,...sėdėjęs kalėjime.“, ir tuo pačiu nurodė, kad su R. L. ,,...nepiktuoju.“, telefonus savo vardu iš ,,Bitės“ salono paėmė sau, savo draugei ir R. L. savo noru, niekieno neverčiamas (t. 3, b. l. 3-4).
Prokuroras savo skunde nepagrįstai teigia, kad liudytojų A. B., L. M. ir R. A. parodymai patvirtina R. L. kaltę prievartavus turtą iš M. A. Nei viena iš apklaustų liudytojų nebuvo įvykio, dėl kurio prokuroras apeliaciniu skundu prašo D. L. pripažinti kaltu, dalyvės. Todėl apklausose deklaruoti faktai yra tik jų pačių nuomonė, susidaręs asmeninis įspūdis apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių M. A. iš ,,Bitės“ salono savo vardu paėmė tris mobiliuosius telefonus su SIM kortelėmis ir vieną iš jų perdavė R. L. (t. 3, b. l. 8-9). Taigi, minėtų liudytojų parodymai patys savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti realiai įvykusių faktinių aplinkybių. Todėl, nesant kitų įrodymų, bylojančių apie R. L. kaltus veiksmus, pasireiškusius turto prievartavimu iš M. A., nėra pagrindo liudytojų A. B., L. M. ir R. A. parodymus vertinti, kaip neginčijamai patvirtinančius R. L. kaltę.
Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teisinga, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti kitokią išvadą.
Nuteistasis R. L., prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, apeliuoja į tai, kad jam teisingai inkriminuota automobilio vagystė nebuvo tyčinis nusikaltimas – jis automobilio pasisavinti nenorėjo, o norėjo tik pasinaudoti pastaruoju.
Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas, grobdamas svetimą turtą, suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato savo nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Konkrečiu atveju, kvalifikuojant veiką kaip vagystę, neturi reikšmės, ką kaltininkas vėliau padarė ar ketino daryti su pagrobtu svetimu turtu (suvartoti, padovanoti, parduoti, išmesti, sunaikinti ar kt.), svarbu tai, kad pastarasis turėjo galimybę valingai disponuoti tuo turtu. Pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus R. L. nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir pagrįstai pripažino apeliantą kaltu padarius automobilio vagystę (BK 178 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės atėmimo ir arešto bausmes, atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytos dvi tyčinės nusikalstamos veikos – apysunkis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas), nustatė vieną R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), konstatavo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai įvertino ir tai, kad R. L. naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui pagal 5 ankstesnius teismų nuosprendžius (t. 2, b. l. 38-41), kas rodo, jog apeliantas yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) ir tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str.). Kolegija, kaip ir apylinkės teismas, atkreipia dėmesį ir į kitus R. L. asmenybę apibūdinančius duomenis – jis nedirba, apibūdinamas, kaip linkęs daryti nusikaltimus asmuo (t. 2, b. l. 34). Visos aptartos aplinkybės byloja apie R. L. nenorą taisytis ir leidžia daryti išvadą, jog ankstesni teistumai jam pozityvaus poveikio nepadarė – praėjus vos porai mėnesių po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jis vėl pažeidė baudžiamuosius įstatymus.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo ir arešto bausmės, nežymiai viršijančios Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje ir BK 49 str. 3 d. numatytą tokių bausmių vidurkį, savo dydžiais nėra per griežtos, tinkamai individualizuotos ir atitinkančios bausmės paskirtį (BK 41 str.). Todėl švelninti bausmių apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Kolegija pažymi, kad veikos pavojingumo laipsnį apsprendžia ne tik nusikalstamos veikos padariniai, konkrečiu atveju, nukentėjusiems atsiradusi žala dėl vagystės ir turto sugadinimo. Kita vertus, didelės vertės svetimo turto pagrobimas (BK 178 str. 3 d.) ar didelės vertės svetimo turto sunaikinimas, sugadinimas (BK 187 str. 2 d.) įstatymų leidėjo yra pripažinti kvalifikuojančiais požymiais, kuriems esant numatyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė. R. L. yra nuteistas už tokio pavojingumo nusikalstamas veikas, kurias asmeniškai padarė – už automobilio vagystę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. Tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į faktinę aplinkybę apie nusikalstama veika padarytą nedidelę žalą. Todėl dar kartą atsižvelgti į tą patį apeliacinės instancijos teisme svarstant R. L. paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, nėra teisinio pagrindo.
Apelianto manymu, sušvelninti jam paskirtą bausmę yra pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad dėl R. L. padarytų nusikalstamų policija skelbė jo paiešką (t. 1, b. l. 177; 182-183; 187), vėliau jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o ne pats savu noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Remiantis šiomis aplinkybėmis sprendžiama, jog R. L. baudžiamojoje byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nurodytų sąlygų visumos.
Tokiu būdu, apelianto skunde išdėstytais argumentais švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo, todėl R. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d. nustato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, pripažinęs L. M. nukentėjusiąja (t. 3, b. l. 7) ir priėmęs ieškinį dėl žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 177), pastarajai, kaip R. L. pagrobto automobilio savininkei, priteisė visą prašomą turtinę žalą – 383 Lt. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pripažino nukentėjusiajai teisę į ieškinį ir šį klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad neturtinės žalos dydžio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo bei negavus papildomos medžiagos. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai, kolegijos nuomone, yra visiškai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusioji L. M. aiškiai nurodė prašomos priteisti neturtinės žalos dydį – 500 Lt (t. 2, b. l. 177; t. 3, b. l. 7), patvirtino, kad dėl automobilio vagystės patyrė stresą, išgyvenimus, negalėjo normaliai dirbti. Elementaru, kad kiekvienam žmogui savas turtas yra reikšmingas, todėl netikėtas turto netekimas dėl kitų kaltės, be abejonės, sukelia savininkui negatyvius pojūčius ir neigiamas emocijas. Būtent tai sudaro neturtinės žalos turinį (CK 6.250 str.). Todėl nustačius, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt., neturtinė žala turi būti priteista iš kaltininko arba už jo veiksmus atsakingo asmens.
Nukentėjusiosios L. M. prašoma priteisti neturtinė žala, kolegijos nuomone, yra pagrįsta ir proporcinga nukentėjusiosios patirtiems negatyviems išgyvenimams dėl R. L. padarytų nusikalstamų veikų, todėl priteistina iš nuteistojo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).
Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, jog R. L. mokosi (duomenys neskelbtini), II kurse. Kolegija sutinka su šiuo prokuroro pastebėjimu, kadangi bylos duomenys liudija, jog nuteistasis R. L. niekur nesimoko. Tačiau minėtas netikslumas nuosprendžio įžanginėje dalyje neturėjo esminės reikšmės nei sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nei skiriant bausmę, kadangi dėstydamas bausmių skyrimo motyvus pirmosios instancijos teismas apie nuteistojo mokymąsi nenurodo. Esant tokioms aplinkybėms kolegija mano, jog ši klaida nuteistojo teisinės padėties jokiu aspektu nepakeitė ir abejonių dėl teismo nuosprendžio teisėtumo nekelia. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį dėl aptartos teismo klaidos nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio:
nukentėjusiosios L. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai ir iš R. L. priteisti L. M. 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.