- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-12
- Bylos Nr.
- A-248-839-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „ABP German Invest“
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų
- Kategorijos
- 12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABP German Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ABP German Invest“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dėl mokestinės vertės Nr.(1.31./1133)s-6683 ir įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą patikslinti masinio vertinimo būdu nustatytas nekilnojamojo turto mokestines vertes pagal individualų nekilnojamojo turto įvertinimą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė atsakovui nepriklausomo turto vertintojo sudarytą pareiškėjo nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė šia ataskaita vadovautis ir nusprendė netikslinti masinio vertinimo būdu nustatytų pareiškėjo nekilnojamojo turto mokestinių verčių.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikta individualaus turto vertinimo ataskaita šiuo atveju vadovautis nėra pagrindo. Pareiškėjo turto mokestinė vertė turi būti nustatyta masinio vertinimo būdu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2006 m. liepos 3 d. skundu kreipėsi į atsakovą dėl netinkamai nustatytos pareiškėjo nekilnojamojo turto (administracinės paskirties pastato ir gyvenamosios paskirties pastato, esančių Kaune, bei prekybos paskirties patalpų, esančių Vilniuje) mokestinės vertės. Bendrovė „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ parengė minėto pareiškėjo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, kurią sudarydama nekilnojamojo turto vertės nustatymui pasirinko naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodą. Atsakovas su šia ataskaita nesutiko ir nusprendė netikslinti masinio vertinimo būdu nustatytų pareiškėjo nekilnojamojo turto mokestinių verčių. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas turi būti vertinamas lyginamosios bei naudojimo pajamų vertės metodais; gyvenamosios, sodų ir garažų paskirties nekilnojamasis turtas - lyginamosios vertės metodu; inžinierinės paskirties pastatai - atkuriamosios vertės metodu; kitas nekilnojamasis turtas - atkuriamosios vertės metodu. Nagrinėjamu atveju buvo vertintas prekybos, gyvenamosios ir administracinės paskirties turtas, todėl jis turėjo būti įvertintas ir lyginamosios vertės metodu atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė taikant lyginamosios vertės metodą masinio vertinimo būdu naudotą informaciją apie analogiško turto rinkos sandorius. Pateiktos Kauno miesto savivaldybės teritorijos nekilnojamo turto vertinimo masiniu būdu ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu lentelės patvirtina, jog masiniu vertinimo būdu nustatant pareiškėjo turto mokestinę vertę buvo taikytas lyginamosios vertės metodas. Teismas nurodė, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateiktoje vertinimo ataskaitoje yra ir daugiau neatitikimų, ne tik dėl lyginamosios vertės metodo netaikymo. Pareiškėjo pateiktoje ataskaitoje neteisingai taikytas naudojimo pajamų vertės metodas, ataskaitos turinio formulavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kadangi vertinamo turto vertės pagrindimas ataskaitoje yra netinkamas ir ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl ji pagrįstai nelaikyta turinčia juridinę galią.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei grąžinti jo permokėtą 50 Lt žyminį mokestį.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog nepriklausomas turto vertintojas rengdamas turto vertės nustatymo ataskaitą privalėjo naudoti lyginamosios vertės metodą. Iš Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu patvirtintos Turto vertinimo metodikos 1, 20.4, 21.2, 21.3, 22, 25.4, 49 punktų, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio 8 dalies, 7 ir 22 straipsnio nuostatų matyti, kad teisės aktai pateikia turto vertinimo rekomendacijas, tačiau turto vertintojas pats pasirenka geriausiai konkrečią situaciją atitinkantį metodą. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje taikytinos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2007 m. sausio 1 d., 8 straipsnio 2 dalis numatė, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą; mokesčio mokėtojai gali pateikti prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, jeigu nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą arba šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atliekant individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatos, siejančios taikytinus metodus su nekilnojamojo turto paskirtimi (9 straipsnio 2 dalis) taikomos privatiems nekilnojamojo turto vertintojams. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo apibendrintame komentare yra išaiškinta, kad 9 straipsnyje nurodytais metodais nekilnojamąjį turtą vertina turto vertintojas - valstybės įmonė „Registrų centras“. Tai reiškia, kad nurodytus turto vertinimo metodus atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto paskirtį turi taikyti Registrų centras, o ne nepriklausomi turto vertintojai. Taigi, pagal pareiškėjo atsakovui pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos rengimo ir pateikimo metu galiojusius teisės aktus nepriklausomas turto vertintojas nebuvo įpareigotas taikyti konkrečius metodus nustatinėdamas nekilnojamojo turto vertę ir bet kokiu atveju turėjo teisę pasirinkti konkrečius turto vertinimo metodus. Tik nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcijai nustatyta, kad nekilnojamasis turtas turi būti įvertintas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytais metodais atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį. Pareiškėjas nurodo, kad negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodas buvo taikytas neteisingai. Ši turto vertinimo ataskaita patvirtina, jog buvo laikytasi Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu patvirtintos Turto vertinimo metodikos 52 punkto reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu lentelės yra sudarytos atsižvelgiant tik į du kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį ir jo vietą atitinkamoje savivaldybėje. Tuo tarpu tam, kad būtų galima pritaikyti lyginamosios vertės metodą, reikia surasti objektus, kurie yra analogiški vertinamam objektui. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo sudaryti sandoriai dėl analogiškų objektų, o ne tik sandoriai dėl objektų, esančių atitinkamoje teritorijoje ir turinčių tą pačią paskirtį. Nepriklausomas turto vertintojas ruošdamas turto vertės nustatymo ataskaitą nustatė, kad analogiškų objektų nėra. Vienas vertintas objektas statytas 1896 metais, o antras - 1882 metais. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teigdamas, jog turto vertinimo ataskaita pagrįstai nelaikyta turinčia juridinę galią, nenurodė nei vieno Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje turto vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų pažeidimo, todėl ši teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad vertinant apmokestinamą turtą turi būti laikomasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų reikalavimų, nustatančių vertinimo metodų parinkimą ir taikymą. Nuostatą, kad vertinant apmokestinamą turtą turi būti vadovaujamasi mokesčių įstatymais ir jų pagrindu priimtais kitais teisės aktais, imperatyviai pakartoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 19 straipsnis. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nepriklausomo turto vertintojo teisės pasirinkti vertinimo metodus yra atmestini. Atsakovas nurodo, kad atmestini pareiškėjo argumentai dėl naudojimo pajamų vertės metodo taikymo ir ataskaitos turinio. Jokie turto ir verslo vertinimo sritį reguliuojantys teisės aktai ar standartai nenumato proporcingo verslo vertės paskirstymo nekilnojamojo turto objektams. Įmonės vykdomo verslo pinigų srautų priskyrimas nekilnojamajam turtui yra neleistinas, nes Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr.244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 52 ir 59 punktai aiškiai nustato, kad turto naudojimo vertė turi būti susiejama su tikėtinų konkretaus turto naudojimo pajamų verte, o ne viso įmonės verslo pajamų verte. Komercinio naudojimo turtas taikant naudojimo pajamų vertės metodą vertinamas kapitalizuojant ar diskontuojant nekilnojamojo turto nuomos pajamų srautus. Specialusis nekilnojamasis turtas, susietas su gamyba ir sandėliavimu, apmokestinimo atveju vertinamas atkuriamosios vertės metodu. Atsakovas nurodo, kad negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog šiuo atveju nebuvo galima surasti tinkamų lyginamųjų objektų. Yra sudaryta pakankamai daug sandorių dėl Vilniaus miesto ir Kauno miesto senamiesčiuose esančio nekilnojamojo turto. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pasitelktas turto vertintojas pažeidė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą dėl vertinamų objektų vertės pagrindimo ir šie pažeidimai buvo esminiai. Ydingas ataskaitos turinys (skaičiavimai) neužtikrino išvados patikimumo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu, atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-2332 redakcija) nustatė: „Nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Mokesčio mokėtojai gali pateikti prašymą turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, jeigu nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, arba šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atliekant individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų“. Taigi, būtina sąlyga tam, kad nekilnojamojo turto mokestine verte galėtų būti laikoma turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą,- skirtumas tarp pastarosios vertės ir nustatytos atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą turi būti daugiau kaip 20 procentų.
Vienas iš nekilnojamojo turto objektų (duomenys neskelbtini), dėl kurio vertės sprendžiamas ginčas šioje byloje, atsakovo įvertintas 1255051 Lt, o individualaus vertinimo ataskaitoje- 1010300 Lt. Skirtumas tarp šių verčių nėra didesnis nei 20 procentų, todėl pareiškėjo prašymas dėl individualaus vertinimo metu nustatytos šio objekto vertės laikymo apmokestinamąja verte negali būti tenkinamas. Atsakovas vien šiuo pagrindu pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl minėto nekilnojamojo turto objekto. Teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl šio objekto, paliktina nepakeista.
Nekilnojamojo turto vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus nustato Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad turtas gali būti vertinamas jo apmokestinimo tikslu, o 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad vertinant apmokestinamą turtą vadovaujamasi mokesčių įstatymais ir jų pagrindu priimtais kitais teisės aktais. Tai reiškia, kad atlikdamas nekilnojamojo turto vertės individualų nustatymą, turto vertintojas turi vadovautis ir Nekilnojamojo turto vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, aktualiomis, atliekant individualų nekilnojamojo turto vertinimą.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo turto vertinimą, 2 dalis nustato, koks nekilnojamasis turtas kokiais metodais turi būti vertinamas. Pagrindinis ginčas šioje byloje ir yra, ar šios nuostatos taikytinos tik atliekant masinį turto vertinimą, ar ir vertinant turtą individualiai.
Atsižvelgiant į šio straipsnio struktūrą, kitų šio straipsnio dalių turinį ir įvertinus jį sistemiškai su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8, 11 dalimis, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalimis laikytina, kad šis straipsnis turi būti taikomas, atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą ir skirtas turto vertintojui, kuriuo pagal aptariamo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį yra turtą vertinanti įmonė, tvarkanti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, tai yra atsakovas.
Tokiu pat būdu Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnis aiškintas ir Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr.A(17)-610/2007. Tokį aiškinimą patvirtina ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr.X-618 redakcija: „Nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu individualus vertinimas, nepaisant to, kokiam vertinimo atvejui buvo parengta vertinimo ataskaita, buvo atliktas taikant nekilnojamajam turtui šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus vertės nustatymo metodus ir šioje vertinimo ataskaitoje nustatyta rinkos vertė atitinka panašaus turto vidutinę rinkos kainą, šioje ataskaitoje nurodytos sąlygos leidžia ją naudoti mokestinei vertei patikslinti, o vertinimo data įeina į šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymų pateikimo laikotarpį. <...>“ Taigi, šiuo įstatymu įvedama nauja norma, nustatanti, kad individualus vertinimas turi būti atliekamas taikant metodus, numatytus Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Tai patvirtina, kad iki 2006 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr.X-618 priėmimo, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas nereglamentavo, kokie metodai turi būti taikomi, atliekant individualų turto vertinimą, o tai reiškia, kad šie metodai turėjo būti pasirenkami pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas (7 straipsnis, 22 straipsnis).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų (kuriems priklauso ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias šioje byloje nagrinėjamus santykius, ir dėl šios priežasties priėjo nepagrįstos išvados, kad individualus vertintojas, vertindamas pareiškėjo nekilnojamąjį turtą, taikė netinkamą vertinimo metodą. Todėl atsakovo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tikslinti masiniu būdu nustatytas nekilnojamojo turto mokestines vertes (išskyrus sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto objekto, esančio(duomenys neskelbtini)), naikintinas. Naikintina ir teismo sprendimo dalis, kuria ši atsakovo sprendimo dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, jog atsakovas priimdamas sprendimą pagrįstai konstatavo, kad vertinimo ataskaitoje yra ir kitų trūkumų, dėl kurių ši ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir todėl nelaikytina turinčia juridinę galią. Pažymėtina, kad jokių kitų turto vertės nustatymo ataskaitos trūkumų skundžiamame atsakovo sprendime nenurodyta, juos atsakovas nurodė tik teisme, pareiškėjas prieš pateikdamas skundą teismui neturėjo galimybės jų įvertinti ir pateikti dėl jų savo argumentų, todėl teismas neturėjo vertinti tų atsisakymo tikslinti mokestinę vertę pagrindų, kurie nenurodyti atsakovo sprendime. Tuo pačiu tai rodo, kad atsakovo sprendimas nėra pagrįstas visomis reikšmingomis sprendimo priėmimui aplinkybėmis ir todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o tai gali būti savarankiškas pagrindas šio sprendimo panaikinimui.
Atsakovas įpareigotinas iš naujo apsvarstyti pareiškėjo prašymą patikslinti mokestinę nekilnojamojo turto vertę, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šio įpareigojimo įvykdymui nustatytinas vieno mėnesio terminas (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo per daug žyminio mokesčio: vietoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje numatytų 50 Lt sumokėjo 100 Lt (2007 m. sausio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr.446- b.l.191). Permokėtina suma grąžintina pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti: sprendimo dalį, kuria paliktas nepakeistas valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimas dėl nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą. Kitą teismo sprendimo dalį panaikinti.
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto objektų, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės tikslinimo panaikinti ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB „ABP German Invest“ prašymą patikslinti šių nekilnojamojo turto objektų mokestinę vertę.
Grąžinti pareiškėjui UAB „ABP German Invest“ 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal 2007 m. sausio 29 d. mokėjimo nurodymą Nr.446.
Nutartis neskundžiama.