Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. gynėjo advokato Aurimo Mieželaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos 37,47 Lt dydžio civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. B. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, o būtent:

jis 2009 m. lapkričio 15 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) kaime, V. Š. priklausančiame gyvenamajame name, būdamas neblaivus, veikdamas kartu su mažamečiu asmeniu, nesulaukusiu amžiaus, numatyto BK 13 straipsnyje, t. y. nesančiu nusikalstamos veikos subjektu K. Š. (gim. (duomenys neskelbtini) ), sužinojęs, kad V. Š. nedavė K. Š. cigarečių, turėdamas bendrą tikslą su K. Š. užvaldyti V. Š. priklausantį turtą – cigaretes bei pinigus, nurodė K. Š. suduoti kambaryje ant lovos sėdinčiam V. Š. smūgius pagalve, o K. Š. sudavus pagalve 6 smūgius V. Š. į įvairias kūno dalis ir reikalaujant iš V. Š. atiduoti cigaretes bei pinigus, nurodė mažamečiui K. Š. uždengti pagalve veidą ant lovos nukritusiam V. Š., po ko mažamečiui K. Š. uždėjus ir laikant minėtą pagalvę ant V. Š. veido, tyčia sudavė V. Š. apie 10 smūgių kumščiais į kairįjį šoną bei kitas kūno dalis, ir tokiais savo bendrais su K. Š. veiksmais padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas nosies, abiejų plaštakų, kairiojo kelio sąnario, nugaros, krūtinės kairės pusės srityse, kairių šonkaulių lūžimus su kairio plaučio plyšimu, ventilinį pneumotoraksą, poodinę emfizemą, dėl ko nukentėjusysis nuo bukos krūtinės traumos su kairių šonkaulių lūžimu, kairiojo plaučio plyšimu, ventilinio pneumotorakso, masyvios poodinės emfizemos, ūmaus kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimo 2009 m. lapkričio 15 d., 18.20 val. (duomenys neskelbtini) rajono ligoninėje mirė ir taip tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. Š..

Nuteistojo N. B. gynėjas advokatas A. Mieželaitis apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir N. B. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 132 straipsnį arba BK 129 straipsnio 1 dalį, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Nurodo, kad teismo priimtas dėl N. B. nuosprendis yra nepagrįstas. Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl N. B. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Vienas iš apelianto skunde nurodytų argumentų, kodėl jis mano, kad N. B. negalėjo būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, yra tas, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, jog N. B. būtų turėjęs savanaudiškų tikslų suduodamas smūgius V. Š. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados dėl savanaudiškų paskatų, tai yra, kad N. B. savo nusikalstamą sumanymą – prasimanyti cigarečių arba gauti iš V. Š. pinigų - realizavo yra padarytos remiantis prieštaringais liudytojų parodymais, net neatlikus jų analizės (teismo pacituoti liudytojų K. Š., L. G. ir kt. parodymai dar neleidžia daryti išvados dėl savanaudiškų paskatų), ir nebandant išsiaiškinti tiesos dėl V. Š. pinigų tariamo dingimo. Pagal K. Š. ir A. S. parodymus nustatyta, kad jie patys prasimanė gauti cigarečių iš V. Š., vieni atėjo pas pastarąjį, o N. B. atėjo vėliau. Be to, K. Š. akistatos metu pažymėjo, kad N. B. neliepė jam paklausti V. Š. po pastarojo sumušimo, ar vakare bus cigarečių. Jis pats savo iniciatyva išeidamas pastarojo paklausė, o V. Š. atsakė, kad nežinąs turės ar neturės cigarečių vakare. Šie parodymai sutampa ir su N. B. duotais parodymais. Teismo išvada, kad N. B. parodymus paneigia liudytojo K. Š. parodymai yra nepagrįsta. Vien tai, kad K. Š. parodė, kad N. B. pasiūlė nueiti pas V. Š., nes žinojo, jog tą dieną šis gavo pensiją ir turi pinigų, apelianto nuomone, dar neleidžia daryti išvados, jog N. B. turėjo iš anksto kokį nors nusikalstamą ketinimą. Pagal K. Š. parodymus, jis ir anksčiau prašydavo iš V. Š. cigarečių ir šis pastarajam duodavo po 2-3 vienetus. Byloje tokių duomenų, kad N. B. iki tol būtų vertęs V. Š. duoti cigarečių, nėra. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog K. Š. cigaretes iš V. Š. paėmė be pastarojo valios, kaip ir tai, kad N. B. turėjo išankstinių kokių nors savanaudiškų tikslų. Apelianto teigimu, N. B. net neturėjo jokio tikslo ir poreikio savintis svetimo turto, nes N. B. maždaug savaitė iki įvykio buvo gavęs 800 Lt pašalpą, pastarojo žmona dirba (duomenys neskelbtini) mieste Maximoje, gyvena pas tėvus. Be to, pagal liudytojos A. Č. parodymus buvo nustatyta, kad V. Š. paėmė 130 Lt, kad grąžintų skolą parduotuvėje. Todėl teismas, esant tokiems liudytojos parodymams, apelianto nuomone, turėjo aiškintis ir tai, ar ši skola buvo grąžinta, kokio ji buvo dydžio ir, ar iš tiesų V. Š. galėjo prarasti 80 Lt ar 90 Lt.

Apelianto nuomone, nesant byloje objektyvių duomenų apie tai, kad dingo V. Š. 80 Lt ar 90 Lt, išskyrus prieštaringus liudytojų parodymus, esant tikimybei, jog V. Š. šiuos pinigus grąžino kaip skolą parduotuvėje, vertinant visas abejones N. B. naudai, negalėjo būti daroma išvada, kad yra įrodytos savanaudiškos paskatos, ir N. B. taikoma tokia griežta atsakomybė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Skunde apeliantas taip pat tvirtina, kad šioje byloje visiškai nebuvo tirta ir nusikaltimo subjektyvioji pusė, dėl ko galimai taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apelianto įsitikinimu, N. B. veika, pagal susiformavusią teismų praktiką (2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 46), įvertinus nusikaltimo mechanizmą, asmenų elgesį po nusikaltimo, rodančius, kad N. B. tyčia buvo neapibrėžta arba galėjo būti nukreipta į skausmo sukėlimą, tačiau atsirado sunkesnėms pasekmėms (nukentėjusiajam mirus), turėjo būti kvalifikuojama pagal atsiradusias pasekmes pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Apelianto nuomone, būtų nelogiška teigti, kad N. B. vien dėl to, jog V. Š. nedavė pastarojo mažamečiui pažįstamam kelių cigarečių, atėjo nužudyti kaimyno ir tai realizavo suduodamas kelis smūgius. Byloje užfiksuoti liudytojų parodymai, kad N. B. nenorėjo pasirodyti V. Š., jau vien rodo, jog N. B. neketino sukelti tokių sunkių pasekmių.

Apeliantas taip pat laikosi pozicijos, kad V. Š. kūno sužalojimus galėjo padaryti ir kiti asmenys dar iki N. B. veikos, ir skunde prašo bylą grąžinti prokurorui, kad būtų nustatyti kiti jo toliau nurodytu laiku su V. Š. kontaktavę ir galimai smurtavę asmenys, nes kitokiu atveju negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog už pasekmes yra atsakingas N. B.. Toliau apeliantas skunde cituoja liudytojų parodymus, kurie, jo nuomone, leidžia manyti, jog V. Š. galimai mušė kiti asmenys. Vieni iš tokių būtų liudytojo L. G. parodymai, kad V. Š. jam sakė, jog buvo sumuštas ,, (duomenys neskelbtini)“ (N. B. net neminėjo). Apeliantas mano, kad V. Š. taip sakydamas galimai norėjo pasakyti, jog jį sumušė keli asmenys, kurių pavardės Šiaudiniai. Pagal bylos duomenis K. Š., kuris nėra nusikalstamos veikos subjektas, turi vyresnį brolį. Įvertinus šiuos L. G. parodymus, tai, kad L. G. V. Š. taip pat sakė, jog buvo sumuštas 2009 m. lapkričio 14 d., byloje apklaustų asmenų parodymus, jog V. Š. 2009 m. lapkričio 14 d. po pietų savo namuose girtavo su A. S. ir vakare su G. M. A. S. namuose, o liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė 2009 m. lapkričio 15 d., apie 11 val., A. Š., K. Š. ir A. S. einančius į V. Š. namus, turėjo būti patikrintas ir K. Š. brolio A. Š. vaidmuo nusikaltimo padaryme. Juolab, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog V. Š. sužalojimai galėjo būti padaryti nuo kelių-keliolikos mėnesių iki kelių parų laikotarpiu, o nustatytas mirtinų smūgių sudavimo mechanizmas (pusiau sėdinčiam ant lovos V. Š. į kairę krūtinės sritį dešine ranka), verčia abejoti tuo, kad mirtinus smūgius galėjo suduoti N. B. kaire ranka būdamas pasirėmęs į sieną.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašo tenkinti jo apeliacinį skundą, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo N. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs N. B., nukentėjusįjį V. K., liudytojus K. Š., A. Š., A. S., L. G., A. Č., G. A. Č., G. S., Ž. R., A. S., G. M., ekspertą S. Fedaravičių, ištyręs specialistų išvadas ir ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka N. B. kaltei įrodyti ir jį pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą tyčia nužudžius V. Š. dėl savanaudiškų paskatų, nustatydamas N. B. kaltės formą – netiesioginę tyčią. Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendyje padarytomis išvadomis, ginčija teismo nustatytus nužudymo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nužudymą kvalifikuojantį požymį, kaltės formą.

Teismas nustatė, kad N. B., turėdamas bendrą tikslą užvaldyti V. Š. priklausantį turtą – cigaretes bei pinigus, nurodė K. Š. suduoti kambaryje ant lovos sėdinčiam V. Š. smūgius pagalve, K. Š. sudavus pagalve V. Š. į įvairias kūno dalis ir reikalaujant atiduoti cigaretes bei pinigus, nurodė K. Š. uždengti pagalve veidą ant lovos nukritusiam V. Š., po to K. Š. uždėjus ir laikant pagalvę ant V. Š. veido, tyčia pats sudavė 10 smūgių su kumščiais į kairįjį šoną bei kitas kūno dalis, tokiais su K. Š. bendrais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas nosies, abiejų plaštakų, kairiojo kelio sąnario, nugaros, krūtinės kairės pusės srityse, kairių šonkaulių lūžimus su kairio plaučio plyšimu, ventilinį pneumotoraksą, poodinę imfizemą, dėl ko V. Š. nuo bukos krūtinės traumos su kairių šonkaulių lūžimu, kairiojo plaučio plyšimu, ventilinio pneumotorakso, masyvios poodinės imfizemos, ūmaus kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimo tą pačią dieną mirė ligoninėje.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad tarp N. B. veiksmų ir atsiradusių padarinių (V. Š. mirties) yra priežastinis ryšys. Jis yra objektyvus, t. y. tik N. B. padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių (mirties) atsiradimą. Ši aplinkybė nustatyta iš specialisto išvados Nr. M 237/09(08), kurioje konstatuota, kad V. Š. mirties priežastis yra buka krūtinės trauma su kairių šonkaulių lūžimu, kairio plaučio plyšimu, ventiliniu pneumotoraksu, masyvia poodine emfizima, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, tai rodo nukentėjusiojo lavono tyrimo metu rasti minėti sužalojimai, jie padaryti bukais kietais daiktais kontakto su kūnu metu, neužilgo prieš mirtį (t. 1, b. l. 31-35); iš liudytojo A. S., kuris parodė, kad N. B., be kita ko, smogė abiejų rankų kumščiais V. Š. į šonus 5-6 kartus (t. 3, b. l. 19) parodymų; liudytojo K. Š. parodymų, jog N. B. sudavė į šoną apytiksliai 10 kartų (t. 3, b. l. 20); iš dalies paties N. B. parodymų, jog rankomis sudavęs kelis smūgius V. Š., pataikydamas į kairįjį šoną dešinės rankos kumščiu (t. 3, b. l. 20-21); iš eksperto S. Federavičiaus apklausos teisiamajame posėdyje, kuomet jis paaiškino, kad mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas N. B. suduodant nukentėjusiajam smūgius rankų kumščiais į kairį šoną (t. 3, b. l. 21). Išvardinti įrodymai išsklaido apelianto abejones dėl sužalojimų padarymo laiko ir mechanizmo. Liudytojai K. Š., A. S., nuteistasis parodė, kad tokio pobūdžio fizinį smurtą vartojo 2008 m. lapkričio 15 dieną. Minėtos specialisto išvados Nr. M237/09(08) 7 punkte nurodyta, kad tiksliai nustatyti, kiek laiko nukentėjusysis galėjo gyventi po sužalojimų padarymo, galimybės nėra, nes nežinomas pneumotorakso ir poodinės imfizemos susidarymo greitis. Tikėtina, kad tai galėjo nuo kelių – keliolikos minučių, iki kelių parų (t. 1, b. l. 35). Byloje ištirti įrodymai paneigia apeliacinio skundo samprotavimus apie kitų asmenų kontaktavimą su nukentėjusiuoju ir jo sužalojimą 2009 m. lapkričio 14 dieną. Liudytojas K. Š. parodė, kad lapkričio 15 d. atėjęs į V. Š. namus nematė, kad šis būtų buvęs sumuštas, ir niekuo nesiskundė. N. B. taip pat neparodė, kad atėjus į V. Š. namus, šis būtų buvęs sumuštas. Jokių kitų duomenų, kad V. Š. būtų girtavęs su kitais asmenimis ir prieš jį būtų pavartotas fizinis smurtas, byloje nėra. Nustatyta tai, kad nužudymo išvakarėse, t. y. lapkričio 14 d. V. Š. girtavo su G. M. pas A. S. jo namuose ir ten liko nakvoti, tačiau nei vienas iš šių apklaustų liudytojais asmenų neminėjo, kad V. Š. būtų ten sumuštas. Dar daugiau, nei vienam iš jų V. Š. nėra pasiskundęs. Gynėjo apeliaciniame skunde teisingai nurodyta tik tai, kad liudytojui L. G. lapkričio 15 d. apie 14-15 val. apsilankius pas V. Š. jo namuose ir suradus jį sužalotą, V. Š. dėl patirto sužalojimo sunkiai kalbėjo, paklaustas, kas jį sumušė, pasakė, kad jį sumušė (duomenys neskelbtini) ir rodė į apleistą valgyklą, kurioje gyveno A. S. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad V. Š. liudytojui L. G. negalėjo įvardinti N. B., nes jo nematė. V. Š. matė A. S. ir K. Š. , kurie užėjo pas jį dviese ir prašė cigarečių ir pinigų. V. Š. atsisakius jų duoti, į namus įėjo N. B. ir jų paklausė ar V. Š. davė cigarečių ir pinigų. Išgirdęs, kad V. Š. atsisakė duoti cigarečių ir pinigų, pasakė, kad V. Š. meluoja ir liepė K. Š. su pagalve mušti V. Š. bei uždengti jam galvą tam, kad šis negalėtų pamatyti N. B. ir jo įsidėmėti. K. Š. taip ir padarė. V. Š. nematė N. B., kai jis jį mušė, nes tuo metu K. Š. buvo uždėjęs pagalvę ant veido, o N. B. jį mušė, suduodamas rankų kumščiais smūgius į kairį šoną ir kitas kūno dalis. Iš liudytojos G. S. apklausos teisiamajame posėdyje matyti, kad 2009 m. lapkričio 15 d. vakare ji išgirdo, kad V. Š. primušė, ir nuėjo pasižiūrėti. Ten buvo A. Č., o L. G. su G. Č. stovėjo ant kelio ir laukė greitosios medicinos pagalbos automobilio. V. Š. gulėjo užsimerkęs, nekalbėjo, kvėpavo ne taip, kaip reikia. Netrukus atvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis, ir išvežė V. Š. (t. 3, b. l. 18). Nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. S. neparodė, kad ji matė 2009 m. lapkričio 15 d. apie 11 val. A. Š., K. Š. ir A. S. einančius pas V. Š. į namus (t. 1, b. l. 85-86, t. 3, b. l. 18, 22). Kažkas kitas matė ir sakė jai. Kita vertus, tokia aplinkybė bylos proceso metu buvo tiriama, ji nepasitvirtino. Taigi, gynėjo skunde išdėstyti samprotavimai apie tai, kad N. B. savo keliais smūgiais nenužudė V. Š., jam padaryti sužalojimus, sukėlusius mirtį, galėjo padaryti kažkas kitas, yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje išvardintų įrodymų turiniui ir prasmei.

Pirmosios instancijos teismas N. B. veikoje pripažino netiesioginės tyčios buvimą. Iš tiesų, teismo nustatytas smurto pobūdis, sužalojimų padarymo lokalizacija ir kitos aplinkybės buvo pagrindas spręsti, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Apeliantas, skunde nesutikdamas su nuosprendyje konstatuota N. B. kaltės tyčine forma, teigia, kad ši buvusi neatsargi. BK 15 straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Priešingai nei teigia apeliantas skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kaltės formą. N. B., suduodamas nevienkartinius smūgius, daugumą koncentruodamas gulėjusiam nukentėjusiajam į kairį šoną, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų V. Š. gyvybei, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, nors jų ir nenorėjo – buvo abejingas V. Š. mirčiai. Panaudoto fizinio smurto pobūdis ir intensyvumas suduodant ne mažiau 10 smūgių, daugumą iš jų į kairį šoną, paveikiant kumščiais stipria jėga, sulaužant daug kairės pusės šonkaulių, nuo ko buvo pradurtas kairysis plautis, kilo komplikacijos ir įvyko mirtis, paskesnis nuteistojo nesiekimas išvengti sunkesnių padarinių (neiškvietimas pagalbos sunkiai sužalotam V. Š., vieno palikimas) liudija apie netiesioginę tyčią nužudyti. Nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 straipsnio 2 dalis), ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta neatsargios kaltės rūšis. Teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad smūgiai į kairį šoną buvo ne atsitiktiniai, o valingi veiksmai, daugiau koncentruoti į nedidelę gyvybiškai svarbią kūno sritį. Suvokdamas tokio pobūdžio smūgius N. B. suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingas gyvybei pasekmes. Nenustačius N. B. tyčioje siekimo atimti gyvybę, pagrįstai laikoma kad jis veikė netiesioginė tyčia.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos sau ar kitiems arba norėdamas išvengti turtinių išlaidų. V. Š. savo namuose nužudytas ne dėl kokių tai asmeninių santykių. Jis tyčia nužudytas siekiant turtinės naudos reikalaujant cigarečių, pinigų. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, kad N. B. negavo turtinės naudos. Savanaudiškų paskatų buvimas įrodytas liudytojų A. S. ir K. Š. parodymais. 2009 m. lapkričio 16 d. įtariamojo apklausos protokole N. B. parodyta, kad A. S. sakė, jog atėjo cigarečių pas V. Š., patikrino, ar turi cigarečių, girdėjo, kad K. Š. mušdamas V. Š., kelis kartus kartojo ,,duok cigarečių, duok pinigų“ (t. 2, b. l. 9). 2009 m. lapkričio 20 d. Įtariamojo apklausos protokole vėlgi tai parodyta (t. 2, b. l. 11). 2009 m. lapkričio 27 d. įtariamojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu N. B. pakartojo tą pačią aplinkybę, t. y. kad jam atėjus į V. Š. namus, A. S. sakė, kad patikrino, ar V. Š. turi cigarečių, pinigų. Būdamas namo viduje pamatė, kad A. S. muša V. Š. ir reikalauja cigarečių, pinigų, o V. Š. sakė neturįs. Po šių V. Š. žodžių, jis (N. B.) trenkė jam į kairį šoną (t. 2, b. l. 18). Tokie jo parodymai iš dalies sutampa su liudytojo A. S. parodymais, jog pasakius N. B., kad V. Š. nieko neturi, N. B. pasakė, kad V. Š. meluoja ir liepė K. Š. mušti ir pats mušė V. Š. (t. 3, b. l. 20).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad liko neištirtos reikšmingos bylai aplinkybės, t. y. dėl kokios priežasties nukentėjusysis paėmė savo 130 Lt iš liudytojos A. Č., kuri nuolatos saugojo jo gaunamą pensiją, ir kur pradingo 80 ar 90 Lt iš jo kišenės. Priešingai, nei teigia apeliantas, šios aplinkybės teisingam veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi N. B. šių pinigų pasisavinimu nebuvo kaltinamas.

Matyti, kad teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką N. B., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, jo pasekmės negrįžtamos), į kaltės formą (netiesioginė tyčia), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (pirmiau neteistas, baustas administracine tvarka, įregistruotas darbo biržoje, vedęs, turi mažametį sūnų, dirbo seniūnijoje viešuosius darbus, pavestą darbą atlikdavo patenkinamai, seniūnija N. B. neigiamai charakterizuojančių duomenų neturi) ir motyvuotai parinko sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neatsirado jokių naujų pagrindų paskirtai bausmei sušvelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. B. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.